Antroji pokalbio dalis su marijampoliečiais, kurie išgarsėjo labai gerais rezultatais per valstybinius egzaminus. Nujautėme? Kad jie nusotabūs, tikrai buvo aišku, tačiau juk nevisada nuostabiausi įvertinami. Šįsyk - taip.

Aistę ir Igną sutikome netikėtai atšąlusią vasaros popietę Marijampolėje. Norėjome pasiaiškinti, kaip ir kuo gyvena tikintys jauni žmonės šiame mieste. Abu mūsų pašnekovai ateitininkai, studijuoja gimnazijoje, kuriai linkėtų ne tik formaliai, bet ir savo esme būti katalikiška, svajoja apie gražią šeimą, prasmingą darbą ir būtinai nori likti gyventi savo Tėvynėje. Tačiau paklausykite patys.

Nesijauti balta varna mokykloje?

 Aistė. Tiesą sakant, jaučiuosi. Ir prieš porą metų esu pasakiusi mintį, kad katalikiškoje mokykloje turėtų būti bent jau  toleruojami tikintys žmonės, bet taip nėra. Draudimai nešioti kryželį, kuris plėšiamas tiesiog nuo kaklo, visokios provokacijos. Paradoksalu, nesu girdėjusi, kad nekatalikiškose mokyklose taip būtų, bet dvejose Marijampolkės katalikiškose mokyklose taip, deja, būna. Iš tikrųjų aiškinama, kad turime būti tolerantiški, priimti kitas nuomones. Tačiau esu įsitikinusi, kad tolerancija taip pat turi turėti ribas, negalima pritarti viskam, nes tai gali sužlugdyti pasaulį. Mes dangstomės tolerancija, bet iš tiesų tampame minkštakūniais, prarandame vertybinį stuburą.

 Negalvojate apie studijas užsienyje ar net emigraciją?

 Aistė. Ne, atvirkščiai, aš kaip emigracijos atsvarą norėčiau pasirinkti patriotiškas lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Galima sakyti, kad viena iš mano pasirinkimo priežasčių -  protestas prieš emigracijos tendencijas. Vienu metu rimtai galvojau apie skandinavų kalbų studijas, tačiau suprantu, jog jos veikiausiai reikštų, kad galiausiai darbo turėčiau ieškoti Švedijoje ar Danijoje, o aš noriu likti Lietuvoje. Tėvynė yra mūsų motina ir ją turime mylėti. Tokią, kokia ji yra, kartais netobulą, su trūkumais, bet savą.

 Ignas. Tikrai neemigruoisu. Netgi prieš tai, kai nusprendžiau, kokias studijas rinktis, žinojau, kad studijuosiu Lietuvoje ir Vilniuje, biotechnologiją Vilniaus universitete. Lietuvoje, kiek žinau, yra aukštas studijų lygis, yra aukšto lygio bendrovių. Beje, tai yra viena iš priežasčių, kodėl būtent pasirinkau biotechnologijas studijas, nes žinau, kad tikrai nenusivilsiu, studijuodamas Lietuvoje.

 Iš tiesų lengvas būdas susikrauti daiktus ir emigruoti. Tačiau žymiai maloniau savo šalyje kurti gerovę.  Daug smagiau gyventi, kai žinai, kad pats viską susikūrei, ne svetimo geru naudojiesi. Tie patys anglai prieš šimtą metų gyveno ne geriau, bet dirbo, dirbo ir kažką pasiekė. Tai pavyzdys ir mums, lietuviams.

 Ar po studijų planuojate grįžti į Marijampolę?

 Ignas. Mano šeimoje ir giminėje yra tradicija į gimtasias vietas negrįžti, nebent šalia. Tai nežinau ir kaip man bus. Tačiau tikrai neturiu nieko prieš Marijampolę. Maža to, nemanau, kad tai miestelis, tai – perspektyvus miestas. Šalia – užsienis, geras susisiekimas, tarptautinės magistralės. Galiu sakyti, kad tai klestintis ir gerai sutvarkytas miestas.

 Aistė. Norėčiau gyventi Marijampolėje ar kur nors šiose apylinkėse, nors tikrai „nespjaunu“ ir į Vilnių. Suprantu tuos jaunus žmones, kurie Vilniuje „paragauja“ laisvės, pramogų, linksmybių ir jau nesinori grįžti į provinciją, gimtinė nublanksta. Tačiau aš manau, kad žmogui geriausia gyventi ten, kur jis gimė ir užaugo.

Marijampolė man patinka. Pradedant nuo labai praktiškų dalykų – tai kompaktiškas miestas, kurį visą galiu pereiti per pusantros valandos. Kartą Vilniuje turėjau susirasti vieną vietą ir maniau, kad bus nesunku pėsčiomis nuikeliauti, tik paskui supratau, jog tam reikės ne vienos valandos. Marijampolėje to tikrai nebūtų.

Aišku, galima sakyti ir poetiškiau. Man gražu, kad mano miestas puošiasi, gražėja, nebėra sovietmečio pilkų pastatų, sutrūkinėjusių šaligatvių ar apšepusių parkų. Miestas puošiasi, ir dabar tikrai ne gėda svečią po Marijampolę vedžioti.

 Kaip įsivaizduojate savo gyvenimą po dešimties metų?

 Ignas. Po dešimt metų? Nepriklausomos Lietuvos pilietis, tėvas, dirbantis malonų darbą, neinantis į darbą kaip į katorgą, ir kurio namuose laukia mylinti žmona ir vaikučiai.

 Aistė. Ne per seniausiai mąsčiau, kaip save įsivaizduoju po 10 metų. Tikiu, kad būsiu baigusi studijas, dirbsiu darbą, kuris susijęs su literatūra. Norėčiau turėti šeimą ir vaikutį, gal net kelis, nes kokia šeima be vaikų? Kartais manęs klausia, ką veiksiu su lietuvių literatūros studijomis? Man tai idealu atrodo būti vertėja, nes tada galėčiau dirbti namuose ir derinti darbą bei buvimą šeimos moterimi. Man buvimas šeimoje atrodo idealiausias. Tikiu, kad būsiu netobula, bet siekinti tobulybės.

 Pasakysiu sąžiningai, vienintelė profesija, apie kurią nesvajojau (norėjau būti gydytoja, aktorė, netgi kažkad vienuolė), – tai mokytojos. Nuo vaikystės man buvo autoritetas sesuo Fausta. Ji mane vaiką paimdavo ant rankų, nešiodavo, rūpindavosi. Sakiau, kad, kai užaugsiu, būsiu tokia pati kaip Fausta, būsiu tokia aukšta ir turėsiu stiprų balsą. Paskui, kai  reikėjo atsirinkti, kas iš tiesų man svarbu tarp vaikystės svajų, supratau, kad turiu eiti savo keliu. Neatsisakiau tikėjimo, tačiau manau, kad turiu savo pašaukimą išpildyti kiek kitaip, veikiausiai per šeimą.

Bernardinai.TV