Autorė yra MRU doktorantė, lektorė

Kur ta vieta, kurioje vyksta svarbiausi visatoje stebuklai? Atsakymas paprastas, bet mums jis slysta iš rankų… Prisiklausę, prisižiūrėję ir prisiskaitę ,,aktyvistų”, didelė žmonių dalis pradėjo galvoti progresyviai. Progresyvumas užmaskavo įsitikinimų klaidingumą, o tai, kas akivaizdu, ilgainiui tapo miglota. Todėl kalbėkime paprastai ir pradėkime nuo pačių pradžių, kurias, regis, visi žino, tačiau pasimetę įmantrioje ,,laisvės”, ,,lygybės”, ,,tolerancijos” dialektikoje, galų su pradžiomis nebesuveda…

Žmogaus gyvybės kategorija apima biologinį ir dvasinį lygmenis, tačiau šiame trumpame tekste paprastumo dėlei apsiribosime biologiniu ir vartosime atitinkamus (plačiau žinomus) terminus.

Biologiniu požiūriu, gyvybė – save reprodukuoti galinti materiali būtis.  Mums, kaip biologinėms būtybėms – Homos sapiens rūšies atstovams – taip pat būdingas dauginimasis. Tam reikalingi du skirtingų lyčių asmenys – vyras ir moteris. Vyras turi vyrišką, o moteris – moterišką reprodukcinę sistemą, kurios dviejų sveikų individų sąjungos atveju yra tinkamos atlikti savo funkciją – gimdyti genetinius abiejų tėvų palikuonis. Lytinė trauka yra vienas iš psichofiziologinės reprodukcinės sistemos elementų, tačiau ji nėra šios sistemos tikslas, bet tik priemonė pagrindiniam tikslui siekti - padėti vyrui ir moteriai suartėti taip, kad įvyktų apvaisinimas ir moters kūne pradėtų augti naujo žmogaus kūnas. Veikdami kartu šie prigimtiniai „gebėjimai” užtikrina žmogiškos gyvybės tęstinumą.

Nesunku numanyti, kad du priešingos lyties žmonės susisaisto igalaikiais ryšiais, vedami pirmiausia šių dviejų reprodukcinės sistemos elementų – lytinio potraukio (priemonė tikslui siekti) ir galimybės gimdyti naujus žmones (tikslas). Tai turi būti ilgalaikė sąjunga, nes tokia ji reikalinga po gimdymo dar ilgai besitęsiančiam vaiko auginimui, auklėjimui ir lytiniam ugdymui. Vaikas, matydamas savo tėvų santykių modelį, mokosi vyro ir moters vaidmenų įvairiose gyvenimo sferose, situacijose. Be daugelio kitų žmogaus vystymosi aspektų, čia vyksta ir psichinė reprodukcinės sistemos raida.

Visai šiai „sąrangai” įvardyti vartojamas senas, geras terminas – „šeima”. Štai kur vyksta žmonių – būtybių, įprasminančių visatą – kūrimas! Šeima yra gyvas kūnas, kurio gyvybė pratęsia ir pranoksta jį sukūrusių asmenų gyvybes, duodama Pasauliui naujų. Ar žinote kažką stebuklingesnio?

Deja, visoje gamtoje pasitaiko netikslumų – galimi įvairūs reprodukcinės sistemos sutrikimai fiziniu ar psichiniu lygmenimis, kuriuos lemia genetika ar po individo gimimo atsiradusios ligos, aplinka. Tai gali sutrikdyti suaugusio asmens (taip pat jo sukurtos šeimos) vaisingumą, dėl ko šeimai gali būti neįmanoma susilaukti vaikų. Visuomenėje tai traktuojama kaip šeimos nelaimė, tačiau nevaisingi asmenys per se nėra nei smerkiami, nei diskriminuojami. Priešingai, jiems stengiamasi padėti - pagal biomedicinos mokslo pažangą ir finansines galimybes gydyti ligas, kad pasveikę jie galėtų susilaukti vaikų. Nevaisingumo būklės laikymas vienu iš ,,normalumo” variantų ir ligos neigimas šių žmonių problemos nespręstų.

Įgimto temperamento bei ugdymo klaidų sąveika kartais lemia tai, kad psichinis reprodukcinės sistemos elementas – lytinė trauka („priemonė”) – būna nukreipta ne į priešingos lyties, su kuriais asmuo galėtų susilaukti palikuonių, bet į tos pačios lyties, kaip ir sutrikimą turintis individas, asmenis. Tokiu atveju fiziologiškai sveikas žmogus galėtų susilaukti vaikų, tačiau psichologiniai poreikiai trukdo jam sukurti šeimą, t. y. rinktis santykius, kuriuose galimas natūralus vaiko pradėjimas ir kurie būtų tinkami vaiko auginimui bei lytiniam ugdymui. Kad įžeidžiamai neskambėtų, galime šių sutrikimų nevadinti liga, tačiau aišku, kad tai nėra normali reprodukcinės sistemos būklė, nes ji užkerta kelią reprodukcinės sistemos tikslui – pačiai reprodukcijai. Trumpai tariant, homoseksualūs santykiai kuriami atsisakant reprodukcinės sistemos tikslo, bet vadovaujantis „sutrikusia” priemone.

Paplitimas visame gyvūnų pasaulyje, egzistavimas nuo žmonijos istorijos ištakų, įgimtumas – dažnai pateikiami homoseksualios orientacijos „normalumo” argumentai. Deja, jie nieko panašaus neįrodo. Daugeliu žmonėms būdingų ligų, pvz., onkologinėmias ligomis, serga ir kiti gyvūnai, tačiau tai nereiškia, kad vėžys yra normali žmogaus sveikatos būklė, o vėžiu susirgę žmonės neturėtų būti gydomi. Nuo gyvybės atsiradimo Žemėje (taip pat ir senovės Graikijoje), egzistavo visokiausi sveikatos sutrikimai. Didelė jų dalis išliko iki mūsų dienų, tačiau „senumas” trūkumų nepavertė privalumais. Įvairios ligos, sindromai nėra vien tik įgyjami per gyvenimą, nemažai jų yra genetiškai paveldimi, kitaip tariant, „įgimti”, tačiau žmonės deda daug pastangų, kad pagerintų, pvz., genetine liga - fenylketornurija, sergančių vaikų sveikatą. Ir šios pastangos nėra bergždžios – gydomas žmogus paprastai gali gyventi visavertį gyvenimą.

Kartais argumentuojama, kad homoseksualus asmuo laisva valia pasirenka būti toks, priimti savo įgimtus ar įgytus polinkius, todėl šis pasirinkimas turi būti gerbiamas. Tačiau „laisva valia” – kvestionuotinas dalykas situacijoje, kai kalbame apie galimą psichofiziologinį sutrikimą. Yra žinoma, kad homoseksualūs vyrai turi šimtus seksualinių partnerių, todėl ne be pagrindo kalbama apie dažną jų priklausomybę nuo seksualinių santykių. Nuo įvairių priklausomybių kenčiantys asmenys nelaiko savo būklės patologiška, ypač tada, kai tai susiję su tam tikrais „malonumais”, kurių siekti verčia šių asmenų sveikatos sutrikimas. Klasikinis tokio atvejo pavyzdys yra alkoholizmas, kurį pačiam sergančiajam pripažinti labai sunku, o dar sunkiau – gydytis be aplinkinių pagalbos. Jei mes laikytume, kad alkoholiko apsisprendimas yra validus, neigtume biomedicinos mokslo įrodymus, kalbančius apie psichofiziologinius pokyčius alkoholizmu sergančio žmogaus smegenyse ir visame organizme, kurie verčia šį žmogų kasdien rinktis tą patį blogį savo, artimųjų ir visuomenės atžvilgiu. Medicinos mokslas taip pat pateikia įrodymų apie psichinius, hormoninius pakitimus, dėl kurių homoseksualūs asmenys „laisvai” pasirenka susitaikyti ar net džiaugtis ir didžiuotis savo kitoniška būkle.

Kaip ir nevaisingumo, alkoholizmo, onkologinių ar genetinių sutrikimų atveju, egzistuoja homoseksualumo korekcijos būdai, kurie dažnai gali būti veiksmingi. Deja, „aktyvistai” ragina jų atsisakyti, tikindami, kad nėra ko gydyti, o mūsų susirūpinimas – diskriminacinio pobūdžio. Bet ar tikrai yra pagrindo apeliuoti į diskriminaciją? Homoseksualūs santykiai nėra draudžiami, kaip ir alkoholikams nedraudžiama vartoti alkoholį. Homoseksualūs asmenys turi visas tas pačias prigimtines teises, kaip ir mes visi, sergantys ar sveiki. Jie turi teisę į orumą, privatumą ir teisę kurti šeimą, tačiau jei dėl savo psichofizilologinių ypatybių kuria ne šeimą, o kitokį darinį – asmenų sąjungą, kuri neatitinka šeimos esmės, – negalime jo vadinti šeima. Neabejotinai, kaip prigimtinių teisių subjektai visi esame lygūs, bet tai nereiškia, kad dviejų vyrų ar dviejų moterų draugystė/ meilė/ partnerystė yra lygi šeimai. Prigimtinės žmogaus teisės negali būti interpretuojamos atvirkščiai žmogaus prigimčiai.

Noras būti draugiškiems, tolerantiškiems, maloniems yra suprantamas ir geras, bet jis nepateisina melo. Vadinkime dalykus savais vardais. Homoseksualių asmenų bendram gyvenimui gali būti sugalvoti įvairūs pavadinimai, kurie išreikštų jų santykių esmę (pvz., homa, gėma ar visi kiti, kokie tik šauna į galvą ir yra priimtini patiems tokio darinio nariams). Juk būtų neteisinga dviračius vadinti televizoriais, o šaldytuvus – raketomis, nes jų paskirtis neatitiktų pavadinimo. Tai keltų painiavą ir nepasitikėjimą sąvokomis bei jomis įvardytais objektais, pvz., nerimautume, kad šaldytuve padėti ledai gali pakilti į kosmosą. O kaip reaguotume, jei asmenys, neturintys medicininio išsilavinimo, remdamiesi lygybės ir nediskriminacijos agrumentais, reikalautų vadinti juos gydytojais ir išduoti jiems sveikatos priežiūros specialistų licencijas?

Aukščiau išsakytos mintys bus pavadintos homofobiškomis, tačiau jos neturi nieko bendro su homoseksualių asmenų baime, jų niekinimu ar smerkimu. Visgi teisinga bijoti plintančios demoralizacijos, nes vyro ir moters sukurta šeima, paremta vienas į kitą nukreiptu tikslu (gimdyti abiejų palikuonis), yra palankiausia aplinka augti moraliai stiprioms asmenybėms. Šiam bendram tikslui reikia santykio, dalyvių tvirtumo, pasiaukojimo (savo interesų apribojimo dėl kito, tarnavimo vieno kitam) ir ištikimybės. Be abejo, šeimų yra visokių, bet kalbame apie esmę ir siekiamybę.

Kaip stipriai šiuo požiūriu šeima skiriasi nuo darinio, paremto sutrikusiu potraukiu (t.y. vienas kito vartojimu ir silpnumu; pasidavimu neteisingai veikiančiai „priemonei”, o ne tikslui)… Jei vartotojišką dviejų žmonių santykį, kuris
savo esme prieštarauja gyvybės perdavimui, laikysime tokios pat vertės, tik „netradicine” (suprask – pažangesne, laisva nuo stereotipų) šeima, ilgainiui ši sąvoka praras savo prasmę, ir retas prisimins, ko iš tiesų reikalauja buvimas šeimoje. Tai gąsdinanti perspektyva tiems, kurie suvokia šeimą kaip valstybės ir visuomenės pagrindą; kaip dvasinės ir fizinės gyvybės lopšį; kaip vienintelę patikimą vietą žmogaus laimei ir prasmei. Negalime rizikuoti žodžiu, įvardijančiu tai, kas svarbiausia.