„Laiškai bičiuliams“ 2014 pavasaris – vasara

2014-ieji Jėzaus Draugijoje – jubiliejiniai metai: minima vienuolijos atkūrimo dviejų šimtmečių sukaktis. Norėdami suprasti, ką švenčiame, nejučia keliaujame gilyn į praeitį… Nuo ko viskas prasidėjo? Ką ir kodėl reikėjo atkurti?

Kelias link dykumos, arba Milžinas molinėmis kojomis: 1740–1773 m.

1740 m. Jėzaus Draugija šventė 200 metų įsteigimo jubiliejų. Išaugusi į didžiulį vienuolinį ordiną (42 provincijos ir 23 tūkst. narių 1758 m.), aktyviai veikiantį Europoje, Amerikoje, Azijoje ir Afrikoje, Draugija labai skyrėsi nuo andainykščio kuklaus šv. Ignaco bičiulių būrelio. Apaštalavimo ir dvasinio vadovavimo tarnystę buvo nustelbusi pedagoginė veikla universitetuose, kolegijose ir didikų dvaruose, o dvasinio gyvenimo įkarštis – natūralu, bėgant laikui ir narių skaičiui augant – gerokai atvėsęs. Dėl pasaulį apraizgiusio kolegijų ir universitetų tinklo bei nuolatinio rezidavimo katalikų monarchų dvaruose (buvo sakoma, kad jėzuitas yra stabili Prancūzijos karaliaus apartamentų interjero dalis) Jėzaus Draugija galėjo džiaugtis didžiule įtaka Visuotinėje Bažnyčioje bei katalikiškame pasaulyje, tačiau drauge jai teko išgyventi išbandymą puikybės pagunda ir atlaikyti augantį įvairių grupių pavydą. 1740 m. dar niekas negalėjo įsivaizduoti, kad po 33 metų Draugija bus panaikinta, tačiau kaip tik tuo metu ėmė rodytis galimos katastrofos ženklai.

Pirmasis nerimastingas signalas atėjo iš institucinės Bažnyčios, kuri po ilgo tyrimo galiausiai pasmerkė Azijos misijose (pirmiausia Kinijoje ir Indijoje) jėzuitų taikytą įsikultūrinimo praktiką, t. y. naudojimąsi kultūrinėmis ir ritualinėmis vietos gyventojų tradicijomis, siekiant veiksmingiau skelbti Evangeliją. 1742 m. popiežius Benediktas XIV galutinai pasmerkė kinų, o 1744 m. – malabarų apeigas. 1750–1755 m. Pietų Amerikoje, dab. Paragvajaus teritorijoje, portugalai sunaikino redukcijas – jėzuitų įkurtas ir globojamas čiabuvių indėnų gyvenvietes. Nenorėdamas konfliktuoti su Portugalijos valdžia, Draugijos generolas Ignacas Visconti įsakė saviškiams nesipriešinti ir apleisti redukcijas; likę vienui vieni 29 tūkst. indėnų arba pasidavė portugalų valdžiai, arba dar kelerius metus bergždžiai mėgino priešintis ginklu.

Rytų apeigų pasmerkimas ir redukcijų sunaikinimas akivaizdžiai parodė ir krintantį pasitikėjimą Jėzaus Draugija, ir jos trapumą tokių krizių akivaizdoje. Bažnyčios viduje itin nepalankiai į Draugiją žvelgė jansenistai ir galikanistai, daugiausia telkęsi Prancūzijoje. Jansenistai, išsiskyrę specifiniu dvasingumu, jau nuo XVII a. vidurio konfliktavo su jėzuitais (bene talentingiausias jansenistų kovotojas-publicistas buvo filosofas ir matematikas Blaise’as Pascalis). Galikanistams, pabrėžusiems nacionalinės valstybės viršenybę santykiuose su Roma, kliuvo universalioji Jėzaus Draugijos misija ir jėzuitų klusnumo popiežiui įžadas. Vis dėlto esminė Draugijos panaikinimo priežastis buvo Apšvietos epochoje kilusi valstybės sekuliarizacijos idėja. Įvairių Europos valstybių politikoje pamažu įsivyravo siekis subordinuoti Bažnyčią valstybės valdžiai (kontroliuojant vyskupų skyrimą, nusavinant Bažnyčios turtą, suvalstybinant bažnytines švietimo ir labdaros įstaigas). Prieš popiežiaus, kaip visuotinės Bažnyčios autoriteto, galią stojusios vyriausybės pirmiausia smogė jėzuitams –
kaip ypatingą klusnumą šv. Petro įpėdiniui praktikuojančiai vienuolijai ir kaip nekenčiamiems „senojo režimo“ veikėjams, kurie, eidami nuodėmklausių ir pamokslininkų pareigas monarchų dvaruose, turėjo didesnę ar mažesnę įtaką valstybių politikai. Žinoma, konkrečių pretekstų susidoroti kartais pateikdavo ir patys jėzuitai: vienas jų pamokslininkas 1755 m. Lisabonos žemės drebėjimą neapdairiai pavadino bausme už visuomenės nuodėmes, o prancūzų jėzuitas La Valette’as, patyręs nuostolių prekiaudamas Martinikos plantacijų gėrybėmis, Prancūzijoje užtraukė didelių skolų visai Draugijai.

Konkretūs kaltinimai jėzuitams buvo tiek tikri, tiek išgalvoti (pvz., dalyvavimas sąmoksle prieš Portugalijos karalių, riaušių Madride kurstymas, vergų imperijos Amerikoje sukūrimas), tačiau svarbiausia – visiškai neadekvatūs toms drastiškoms priemonėms, kurių ėmėsi Burbonų dinastijos valdovai Portugalijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje. Pirmiausia (1759 m.) jėzuitai buvo deportuoti iš Portugalijos – per tūkstantį jų laivais nuplukdyti į Italiją ir išlaipinti popiežiaus valstybės teritorijoje. 1764 m. Jėzaus Draugija panaikinta Prancūzijoje, kur turėjo 3 tūkst. narių. 1767 m. balandžio 2 d. paryčiais areštuoti visi Ispanijos jėzuitai; juos, nuplukdytus prie Italijos krantų, popiežius atsisakė priimti į savo valstybę, motyvuodamas pragyvenimo išteklių stoka (mat čia jau buvo prisiglaudę Portugalijos jėzuitai ir dalis prancūzų). Popiežiaus kariuomenė laivus su tremtiniais pasitiko patrankų šūviais, tad vargšai ispanai buvo išlaipinti Korsikoje, kur tuo metu vyko karas. Jam pasibaigus ir Ispanijos karaliui susitarus su popiežiumi, ispanų jėzuitai buvo priimti į popiežiaus valstybės teritoriją, tačiau čia dauguma jų sunkiai vertėsi, o ir nemaža vietos jėzuitų į atvykėlius žiūrėjo šnairomis…

Kelias per dykumą (1773–1814): oazės, miražai ir grįžimas į Pažado žemę

Burbonų valdovai nepasitenkino išvarydami jėzuitus iš savo karalysčių Europoje (Portugalijos, Prancūzijos, Ispanijos, Abiejų Sicilijų, Parmos) bei užjūrio valdų Amerikoje, Azijoje ir Afrikoje; jie spaudė popiežių visiškai uždaryti Jėzaus Draugiją. Svarbiausių katalikiškų kraštų monarchų įtaka popiežiui (taip pat ir jo rinkimams) lėmė, kad 1773 m. liepos 21 d. popiežius Klemensas XIV paskelbė brevę Dominus ac Redemptor noster, kuria Bažnyčios labui panaikino Jėzaus Draugiją visame pasaulyje. Mėginimas išgelbėti Bažnyčią nuo besitvenkiančios audros paaukojant jėzuitų ordiną nepasiteisino: po dviejų dešimtmečių Prancūzijos revoliucija pratrūko kruvinu antibažnytiniu teroru, o Napoleonas iš Romos ištrėmė net du popiežius paeiliui. Mirties nuosprendį iš vyriausiojo ganytojo, kuriam buvo pažadėjusi klusnumą, rankų Draugija priėmė klusniai; jos generolas Lorenzo Ricci kartu su artimiausiais pagalbininkais buvo areštuotas ir 1775 m. lapkritį, po dvejų kalinimo metų, mirė Angelo pilyje Romoje.

Jėzaus Draugijos likvidavimas įvairiose šalyse vyko jėzuitų bendruomenėms paskelbiant popiežiaus brevę. Lenkijoje ir Lietuvoje tai atlikta kiek vėliau nei kitur, 1773 m. lapkritį. Jėzuitai buvo atleisti nuo vienuolinių įžadų: broliai vėl tapo pasauliečiais ir išsisklaidė kas sau, o tėvai tapo dieceziniais kunigais. Didžiuma jų arba liko dirbti švietimo sistemoje, arba įsitraukė į sielovadą, tapdami parapijų klebonais ar vikarais. Dalis tėvų eksjėzuitų gavo aukštas pareigybes – tapo katedrų kapitulų nariais, netgi vyskupais (Dovydas Pilchovskis, Tadas Kundzičius). Abiejų Tautų Respublikoje jėzuitų kolegijų turtas buvo perimtas valstybinės institucijos –
Edukacijos komisijos. Vilniuje kolegija-universitetas tapo valstybine švietimo įstaiga, profesų namuose prie Šv. Kazimiero bažnyčios vyskupo Masalskio sprendimu apgyvendinti kunigai emeritai, naujokyno pastatai su Šv. Ignaco bažnyčia perduoti vyskupijos seminarijai, o terciato kompleksas su Šv. Rapolo bažnyčia – vienuoliams pijorams.

Popiežiaus nurodymas uždaryti Jėzaus Draugiją įgyvendintas su kai kuriomis išimtimis. Pavyzdžiui, Kanadoje, pasitaręs su vietos valdžia, Kvebeko vyskupas nutarė oficialiai nepaskelbti popiežiaus brevės šalyje gyvenantiems jėzuitams, ir šie lyg niekur nieko darbavosi toliau – iki 1800 m., kai mirė paskutinis tėvas. Paskelbti popiežiaus brevę savo valstybėse uždraudė ir Prūsijos karalius Frydrichas II bei Rusijos imperatorė Kotryna II. Tiesa, pirmasis netrukus (1780 m.) jėzuitų veiklą vis dėlto sustabdė, tačiau Rusijos teritorija tapo ta vieta, kur jėzuitai išlaikė veiklos ir gyvenimo tęstinumą ištisus keturis dešimtmečius – iki Draugijos atkūrimo 1814 m., taip įveikdami pertrūkį ir sujungdami dvi vienuolijos istorijos epochas. Čia ypač reikšmingas buvo Lietuvos jėzuitų indėlis.

1772 m., per pirmąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą, dalis rytinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijų bei Livonijos vaivadija buvo prijungta prie Rusijos. Šiame regione veikę jėzuitų namai iki 1759 m. priklausė Lietuvos provincijai, o 1773 m. – Mazovijos provincijai (išskyrus Lietuvos provincijoje likusią Daugpilio kolegiją). Kotrynai II uždraudus Rusijoje skelbti Draugijos panaikinimo brevę, minėtoje aneksuotoje LDK teritorijoje ir toliau liko veikti 4 jėzuitų kolegijos (Daugpilio, Polocko, Vitebsko, Oršos), 2 rezidencijos (Mogiliavo ir Mstislaulio) ir keliolika misijų punktų bei 200 jėzuitų.

Gavęs Baltarusijos provincijolo įgaliojimus, jėzuitus Baltarusijos ir Latvijos teritorijoje subūrė ir jų bendrą gyvenimą bei veikimą išlaikė Stanislovas Černevičius (apie jį plačiau – Ramūno Labanausko straipsnyje), 1782 m. sušauktoje generalinėje kongregacijoje atkūręs Draugijos vadovybę (generalinio vikaro, jo asistentų ir Baltarusijos provincijolo pareigybes) bei išrinktas generaliniu vikaru. Vėliau generalinio vikaro pareigas ėjo dar du iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilę jėzuitai – Gabrielius Lenkevičius (m. 1798) ir Pranciškus Kareu (m. 1802). 1780 m. vėl atidarius naujokyną Polocke, į Baltarusiją ėmė vykti ne tik nauji kandidatai į Draugiją, bet ir eksjėzuitai iš kitų kraštų – taip pat ir iš Lietuvos (pvz., garsusis astronomas ir Vilniaus universiteto rektorius Martynas Počobutas, būsimasis Draugijos generolas Tadas Bžozovskis). Vienas iš naujai atvykusiųjų buvo aštuoniolikmetis olandas Jonas Pilypas Roothaanas, būsimasis Draugijos generolas (1829–1853), 1804 m. atkeliavęs iš Amsterdamo ir pradėjęs naujoko gyvenimą Daugpilyje (vėliau studijavo bei dirbo dar ir Polocke, Oršoje, Pušoje). Baltarusijos provincija pamažu augo ir internacionalizavosi: 1820 m. iš 350 jėzuitų apie du trečdalius sudarė lietuviai, lenkai ir latviai, o maždaug trečdalį – vokiečiai, prancūzai, belgai, italai, šveicarai, anglai, čekai, olandai, portugalai. Plėtėsi ir jėzuitų veiklos laukas – nuo naujų vietų Rusijos imperijoje (Peterburgas, Ryga, Saratovas, Odesa, Astrachanė, Mozdokas Kaukaze, Irkutskas ir Tomskas Sibire) iki misijų užsienyje (1794 m.trys pasiuntiniai atgaivino jėzuitų veiklą Parmoje; XIX a. pradžioje 8 jėzuitai išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas). Baltarusijos provincijos centras buvo Polocke: čia veikė svarbiausia jėzuitų kolegija (1812 m.ji gavo akademijos teises; 1820 m. joje mokėsi apie 700 mokinių ir dirbo 39 dėstytojai), čia iš Pinsko buvo perkeltos Andriejaus Bobolos relikvijos.

1801 m. popiežius Pijus VII paskelbė brevę Catholicae fidei, kuria oficialiai aprobavo Jėzaus Draugijos veiklą Rusijos imperijoje. Po ketvirčio amžiaus nežinios ir įvairių tvirtinimų, esą popiežius Pijus VI atlaidžiai žiūrėjo į savo pirmtako valios nepaisymą, esą žodžiu buvo aprobavęs besitęsiančią jėzuitų veiklą, pagaliau buvo parodytas aiškus (oficialus) ir viltingas popiežiaus palaikymo ženklas. Tai, kad padėtis keičiasi, patvirtino ir Pijaus VII leidimas atkurti jėzuitų veiklą Abiejų Sicilijų karalystėje 1804 m. Tiesa, įsismarkavus Napoleono karams Europoje, popiežiaus padėtis vėl komplikavosi ir galiausiai baigėsi ketverius metus trukusia tremtimi. Vis dėlto vienas pirmųjų į Romą 1814 m. gegužę grįžusio Pijaus VII oficialių veiksmų buvo Jėzaus Draugijos atkūrimas. Praėjus 41 metams po pražūtingos 1773 m. liepos, 1814 m. rugpjūčio 7 d. popiežius paskelbė ir Italijos provincijolui įteikė jėzuitų veiklą visoje Bažnyčioje atkuriančią bulę Sollicitudo omnium ecclesiarum. Šią dieną džiugiai sutiko 600 jos sulaukusių jėzuitų. Jie vėl galėjo išgyventi kitados šv. Ignaco La Stortoje patirtą paguodą ir prisiminti Jėzaus pažadą: „Romoje būsiu jums palankus“…

***

Oficialus Draugijos atkūrimas pasaulyje, deja, staiga ir radikaliai pakeitė jėzuitų padėtį Rusijos imperijoje. Generolo teises gavusiam ligtoliniam generaliniam vikarui Tadui Bžozovskiui nebuvo leista išvykti į Romą; 1815 m. jėzuitai išvyti iš Peterburgo. Galiausiai 1820 m. pradžioje Bžozovskiui mirus, imperatorius Aleksandras I visus jėzuitus ištrėmė iš Rusijos imperijos. Maždaug 35 iš pusketvirto šimto Draugijos narių nepanoro išvykti ir Draugiją paliko, o kiti patraukė į įvairius Europos kraštus (daugiausia – į Austriją, Italiją ir Prancūziją), kuriuose jau kurį laiką darbavosi 14 Baltarusijos provincijos narių. Tik praėjus šimtmečiui nuo tos tremties dienos jėzuitai vėl atsikūrė po I pasaulinio karo iš Rusijos imperijos išsivadavusioje Lietuvoje…

Laiškai bičiuliams, 2014 pavasaris-vasara