Režisierius Richardas Linklateris

Sidabrinį lokį“ už geriausią režisūrą šiųmetėje Berlinalėje pelnęs amerikiečių režisierius Richardas Linklateris filmą „Vaikystė“ kūrė dvylika metų. Kaip galutinį šio darbo rezultatą žiūrovas ekrane seka ne tik berniuko Meisono, bet ir pagrindinio vaidmens atlikėjo Ellaro Coltrane’o virsmą suaugusiuoju.

Režisierius atsako į „Zeit“ žurnalisto Martino Schwickerto klausimus.

Vaikystėje“ vaizduojate, kaip per dvylika metų vaikas tampa suaugusiu žmogumi. Išties ilgalaikis projektas. Ar per tiek metų nepasikeitė pirminis filmo sumanymas?

Iš pradžių norėjau sukurti filmą apie vaikystę ir rinkau šiam sumanymui idėjas. Niekaip negalėjau apsispręsti, kurį etapą noriu vaizduoti – kiekvienas amžiaus tarpsnis atrodė savaip įdomus. Taip gimė mintis pastatyti filmą apie šešiamečio berniuko virsmą aštuoniolikmečiu. Vaizduodamas skirtingas brendimo stadijas kiekvienais metais filmavau. Nuo pat pradžių gerai įsivaizdavau pagrindinę siužeto liniją, tačiau kiekvienais metais iš naujo peržiūrėdavau eskizus ir iškirpdavau dalį medžiagos. Nepaisant to, pasakojimo tonas ir suvokimo kryptis nepasikeitė.

Beveik neįmanoma numatyti, kuo per dvylika metų taps šešiametis berniukas. Kodėl pajutote pasitikėjimą pagrindinio vaidmens atlikėju Ellaru Coltrane’u?

Ellaras buvo įdomus vaikas, tačiau tokiame amžiuje reikalingas tėvų sutikimas. Abu yra menininkai, todėl tikėjomės jų paramos. Buvo aišku, kad filmas seks berniuko vystymąsi, o personažas įgis jo bruožų. Meisono portretas fiktyvus, tačiau filmo pabaigoje jis labai supanašėja su dabartiniu Ellaru.

Ar turėjote planą B – jei bėgant metams darbas su Ellaru Coltrane’u nesiklostytų?

Ne, visas projektas buvo paremtas tvirtu pasitikėjimu.

Kodėl domitės laiko tėkmės klausimu ir teikiate pirmenybę ilgalaikiams projektams?

Visada labai domėjausi laiko naratyvumu. Tiesą sakant, visi mano režisūriniai darbai yra skirti panašiems eksperimentams. Laiko veiksnys yra viena iš kino sudedamųjų dalių, teikianti daug galimybių skirtingai papasakoti tą pačią istoriją. Nesvarbu, ar tai bus trumpas fragmentas, pasakojamas realiuoju laiku kaip antroji trilogijos dalis „Prieš saulėlydį“, ar dvylikos metų projektas, tapęs neabejotinai vienu ilgiausiai kurtų filmų kino istorijoje. Žaidžiu galimybėmis judinti laiką ir bandau išsiaiškinti, kas jis apskritai yra – tiek kuriant pasakojimą, tiek realiame gyvenime.

Sudėtingiausius mūsų psichikos procesus lemia asmeninis ryšys su praeitimi. Prisiminti, koks buvai vaikystėje, paauglystėje arba ankstyvosios brandos metais ir palyginti šiuos etapus su šiandieniu būviu yra sudėtinga, tačiau labai įdomi užduotis.

Užduotis, į kurią įtraukiate ir žiūrovą...

Taip, nors kurdamas filmą apie tai visiškai negalvojau. Dabar matau, kad „Vaikystė“ skirtingo amžiaus žiūrovams užduoda skirtingus klausimus. Mūsų asmeninė patirtis lemia ką matome žiūrėdami filmą.

Dvidešimtmečiams „Vaikystė“ patinka todėl, kad vaizduoja jų gyvenimą. Kiti galvoja apie savo tėvus. Dar kitaip juostą žiūrės tie, kurie patys turi vaikų. Gyvenimo grožis slypi paskatoje permąstyti skirtingus savo raidos etapus. Todėl žinojau, kad statydamas „Vaikystę“ per dvylika metų nė karto nepajusiu nuobodulio.

Ką Jums reiškia vaikystė? Atvirą erdvę, kurioje nėra nieko neįmanomo, ar socializacijos narvą?

Tai sudėtingas klausimas. Manau, abi erdvės nuolat persidengia. Vaikystėje gulime ant žolės ir žvelgiame į dangų. Gyvenimas atrodo pilnas galimybių. Žmogaus smegenys funkcionuoja taip, kad nesuprantamas vietas užpildome vaizduote. Vaikas svajoja apie nesibaigiančių galimybių pasaulį. Tačiau jį supa griežtos šeimos ir mokyklos struktūros, nurodančios, kuo reikia tikėti. Tai nėra blogai – vaikas įgyja santykį su realiu pasauliu.

Prisiminkite sceną, kurioje Meisonas kalbasi su tėvu apie tai, ar egzistuoja elfai. Berniukas apčiuopia į jo pasaulį besiveržiančias tikrovės ribas. Ta pati scena meta iššūkį suaugusiajam – šiaip ar taip, tikrovė ir pasaulis stebina kur kas labiau negu visi elfai. Stojant į akistatą su pasauliu jame galima aptikti daug puikių dalykų. Tiesa, norėdami įsisąmoninti realiojo pasaulio laimę ir grožį, turime atkakliai dirbti.

Meisoną vaizduojate kaip pasyvų, stebintį berniuką. Kokią įtaką šiai laikysenai turi nestabilūs šeimos santykiai?

Laukimas tampa Meisono gyvenimo ašimi. Vaikas yra visiškai bejėgis. Jis neturi ekonominės laisvės. Negali daryti įtakos suaugusiųjų sprendimams. Jis yra tvirtai susaistytas su tėvais ir kaip galėdamas mėgina prisitaikyti prie šių apribojimų. Vaikystė yra persmelkta pasyvumo – šiame amžiaus tarpsnyje žmogus turi labai mažai teisių į asmeninį gyvenimą.

Žvelgiant iš kitos perspektyvos, hiperaktyviais laikais pasyvumas tampa savotiška prabanga. Ar šiandieninėje visuomenėje lieka vietos produktyviam jaunatviškam nuoboduliui?

Tai moderni dilema, susijusi su pakitusia tėvų samprata. Mano kartai vaikystė reiškė laisvę. Po pamokų turėdavome visą pasaulio laiką, o jaunystėje švęsdavome savaitgalius. Šiandien jaunuolių gyvenimas gerokai labiau struktūruotas. Prie to prisideda tėvai, norintys aktyviai dalyvauti savo vaikų gyvenime. Deja, daugeliui jų būdingas helikopterio sindromas – jie visą laiką zuja virš savo atžalų.

Kodėl nusprendėte vaizduoti vaikystę išsiskyrusioje šeimoje?

Žvelgiant statistiškai, išsiskyrusios šeimos nėra retenybė. Mane domino ankstyvos tėvystės tema – kai neatradę savęs du žmonės susilaukia vaiko, o tada suvokia, kad vienas kitam netinka. Šiuo atžvilgiu „Vaikystė“ portretuoja ir vaikystę, ir nepatyrusią tėvystę.

Kodėl vengiate tokių klasikinių įvykių, kaip vestuvės, pirmasis bučinys arba išleistuvių šventė?

Man buvo svarbu, kad filmas funkcionuotų kaip vaikystės prisiminimas, o šiuos tariamai svarbius momentus aš prisimenu labai blausiai. Tai tėra oficialūs įvykiai, kuriuose atlikome kitų primestą vaidmenį. Jie turėtų būti labai svarbūs, tačiau dažniausiai nutinka priešingai.

Filme tik trumpai nušviečiami politiniai ir kultūriniai pokyčiai. Kaip formavote šios dvylikos metų kronikos politinį turinį?

Užaugau Vietnamo eroje. Karo tema nuolat figūravo viešajame diskurse. Net jei būdamas vaikas nelabai supratau, kas vyksta, tėvai ir draugai suformavo tam tikrą suvokimo kryptį. Filmo gamybą pradėjome po Rugsėjo 11-osios ir prieš Irako karą. Tam tikri įvykiai organiškai įsiliejo į pasakojimą. Irako karas, prezidento rinkimai arba Hario Poterio knygos pasirodymas – tai įvykiai, kuriuos prisimena to meto vaikas.

Pagal www.zeit.de parengė Lina Žukauskaitė