Poetas Gintaras Bleizgys šių metų gegužės mėnesį išleido naują eilėraščių rinkinį „Kai sėlinsi manęs“. Bernardinai.lt skaitytojams siūlome pokalbį su šiuo poetu ne tik apie naująją knygą, poeziją, bet ir apie tikėjimą, kuris, pasak pašnekovo, yra visų svarbiausias.

Visai neseniai pasirodė nauja Tavo poezijos knyga „Kai sėlinsi manęs“. Kada subrendo idėja leisti šią knygą? Kokį Tavo gyvenimo ir kūrybos laikotarpį reprezentuoja šis eilėraščių rinkinys?

Tuo metu, kai pradėjau rašyti „Kai sėlinsi manęs“, dar nebuvo išleisti du paskutiniai rinkiniai – „Jonas Krikštytojas“ ir „Sodas“. Jaučiau, kad turiu daug laiko, todėl neskubėjau.

Paskutinis šios knygos eilėraštis „Pavasario balsai“ parašytas jau 2013 m., rodos, kovo mėnesį. Taigi, šios knygos rašymo periodas buvo gana ilgas, tuo metu dar ir kitą knygą parašiau, kurią tik ruošiuosi leisti.

Pirmajame šitos knygos skyriuje, kuris pirmiausia ir parašytas, kalbama apie Dievą, apie tai, kaip man gyventi tarp Apreiškimo ir kasdienybės. Tuo metu po „Sodo“ rašymo jaučiausi tarsi būčiau išvydęs kažkokį didesnį praregėjimą. Bet apie tai parašyti sudėtinga.

Gal ir išsikėliau sau per aukštą kartelę, paskui kurį laiką visai negalėjau rašyti, nes kaip rašyti, pavyzdžiui, apie Apreiškimą. Ar tai dar poezija, ar jau turėtų būti kas kita? Paskui turėjo praeiti dar kiek laiko, kad nusiraminčiau ir toliau rašyčiau paprastesnius dalykus. Taip susidėliojo šita knyga. Iki dabar nuogąstauju, kad ji nėra labai vientisa, kad tokia gana blaškyta, šiaip ar taip, knyga susidarė. Joje yra ir gana neblogų pavienių eilėraščių, kurie bus svarbūs mano gyvenime ir tolesnėje kūryboje.

Esi minėjęs, kad naujosios Tavo knygos pavadinimas turėjęs būti „Išsikvėpink, mirtie, kai sėlinsi manęs“, kaip nutiko, kad liko tik antroji dalis?

Taip norėjau šią knygą pavadinti. Bet toks pavadinimas yra labai ilgas ir žodis „mirtis“ pavojingas dėl sentimentalumo, banalumo. Ir poetai, ir kiti žmonės, su kuriais pabendraudavau, sakė, kad nereikia rizikuoti su tokiu pavadinimu, tad ir nusprendžiau jį sutrumpinti.

Ilgesnis pavadinimas – tai eilutė vieno mano eilėraščio, kuris yra pirmajame šios knygos skyriuje. Rašant šitą knygą, atsitiko toks keistas dalykas, kad buvo labai pajautrėjusios mano juslės ir vienu metu pradėjau labai gerai užuosti visokius augalus, kitus dalykus ir suprasti, iš kur tas kvapas sklinda. Pavasarį, vasaros pradžioje, kada viskas taip žydi ir kvepia, ėmiau svarstyti, koks galėtų būti mirties kvapas. Kartą eidamas gatve pradėjau galvoti, kad po šitom žemėm yra vandentiekio ir kanalizacijos vamzdžiai.

Pagalvojau, jog tie kanalizacijos vamzdžiai yra kaip liekanos, atgyvenos, kur nuteka kažkokie dalykai iš mūsų buities, iš mūsų kūnų, tarsi mirtis nutekėtų.

Pamaniau, kad tikrasis mirties kvapas turbūt yra panašus kanalizacijos vamzdžių kvapą. Tada ir atsirado eilutė: „Išsikvėpink, mirtie, kai sėlinsi manęs“. Kvepėk, kai ateisi, o ne smirdėk (juokiasi). Tai man buvo labai svarbu ir norėjau, kad atsispindėtų knygos pavadinime.

Iš kitos pusės žiūrint, eilėraštyje, kuriame yra eilutė „išsikvėpink mirtie, kai sėlinsi manęs“, atsiduriama mirties tarsi giedančio paukščio akivaizdoje, kai anksti ryte nubudi, prižadintas giesmės. Atidarytas langas ir girdėti, kaip bunda visa gamta, vėjas, visokie paukščiai – tiesiog kunkuliuoja, verda gyvybė. Ir jeigu nebūtum mirties akivaizdoje, nepamatytum to gyvenimo galybės.

Šiame eilėraštyje yra visokių juslių: ir uoslė, ir klausa, ir lytėjimas. Keista, bet kai klausiu žmonių, ką jiems reiškia žodis „sėlinti“, daug kas sako, kad tyliai eiti. Vadinasi, tai susiję su klausa. „Kai sėlinsi manęs“ reiškia, jog aš girdėsiu netgi sėlinimą, kad nepavyks... 

Spaudoj tai šen, tai ten apie šitą knygą jau pasirodė keletas straipsnių. Įdomu, jog buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad tekstuose daug mirties, liūdesio, tačiau man taip neatrodo.

Manau, kad šitos knygos esmė yra suvokimas, jog mirties ir laikinumo akivaizdoje labai išsiskleidžia emocijos, jausmai, juslės ir gyvenimo pajautimas. Nežinau, kiek man pavyko tai akcentuoti, bet vadinu šį rinkinį gyvybės knyga: čia viskas žydi, pleška, skleidžiasi, bunda. O mirtis, kuri už viso to stovi, tegul išsikvėpina ir tyliai sėlina – ne jos čia pasaulis.

Tos mirties akivaizdoj gyveni visa jėga, o taip gal žmogus miegotum ir pramiegotum, ir nepatirtum tikro gyvenimo.

Ar kurdamas galvoji apie tą, kuris skaitys Tavo poeziją? Kaip įsivaizduoji savo idealųjį skaitytoją?

Iš tikrųjų kuo toliau, tuo mažiau galvoju apie skaitytoją. Stengiuosi būti savimi ir rašyti taip, kaip rašau, niekam nepataikaudamas ir netaikydamas.

Labai norėčiau, kad mano kūrybos skaitytojas būtų krikščionis, kuris išmano Bibliją ir krikščioniškus kontekstus, ir, aišku, turintis kuo geresnį filologinį išsilavinimą. Mano požiūriu, kiekvienoje meno srityje, kurioje esi, turi būti profesionalas, o tai reiškia, kad turi puikiai išmanyti tą sritį, šiuo atveju literatūrą, tik tada gali kurti. Skaitytojas irgi turi atpažinti tam tikrus literatūrinius dalykus ir žinoti, kaip kas keitėsi istorijoje, kas čia naujo.

Esi užsiminęs, kad savo poeziją laikai tam tikra evangelizacijos priemone ir suvoki ją kaip misiją...

Mano poezija yra verčianti susimąstyti apie dalykus, kuriuos mes visi patiriam: netektis, baimes, skausmus. Tos patirtys žmogų ir kreipia prie Dievo. Tik, kai sakau, kad mano skaitytojas turėtų būti tikintis ar krikščionis, noriu pasakyti, jog neturiu tikslo kreipti prie dievo apskritai, prie kažkokio dievo. Savo gyvenime ir kūryboje stengiuosi konkrečiai būti krikščionių Dievo tarnautoju. Į šitą klausimą žiūriu rimtai ir skaudžiai, nes dažnai susilaukiu pastabų, kodėl kalbu konkrečiai apie krikščionybę, juk galima abstrakčiau kalbėti apie bendražmogiškus dalykus. Tada, jei tas kitas pašnekovas būna vyras, aš kartais paklausiu: „Ar tu turi žmoną“, sako: „Turiu“. Vėl klausiu: „Ar tu esi jai ištikimas?“ – „O prie
ko čia“, – sako. Tuomet atsakau: „Taip yra ir su Dievu, nes Bažnyčia yra Dievo nuotaka.“

Taigi, apie tikėjimą neišeina abstrakčiai kalbėti, nes abstrakčiai yra niekas, o išties viskas labai konkretu. Nežinau, kiek toks kalbėjimas mano kūrybai duoda pliusų ar minusų, nes įdeda ir į tam tikrus rėmus – nesu visiškai laisvas. Bet man kūryba nėra svarbiau už tikėjimą, ir aš jau esu ne kartą tai sakęs, jeigu susiklostytų aplinkybės, kad reikėtų rinktis: arba kūryba, arba tikėjimas, tai aš ramiai jos atsisakyčiau.

Kartais Tavo poezijoje matomas santykis su Dievu toks aktualus, toks stiprus, kad kai kuriuos tekstus galima vadinti malda. Galbūt poezija Tau yra būdas kalbėti ne tik apie Dievą, bet ir su Juo?

Neseniai iš krikščionių moterų susilaukiau tokių pastabų: tavo kūryba, sako, yra liūdna, o tikintis žmogus garbina Dievą džiaugdamasis. Aš nematau liūdesio savo kūryboje, matau atvirumą. Jei eilėraštis kaip malda, tai jame yra daug intymių dalykų, kuriuos gali išsakyti žmogui, atsisėdus vienas prieš kitą, bet reikia tą žmogų geriau pažinoti, reikia nueiti kartu tam tikrą kelią. O su Dievu bendrauji daug metų ir Jam išsakai daug dalykų, esančių paslaptyje. Kūryba yra kaip būdas tai išsakyti ir bendrauti su Dievu. Manau, kad tai yra Dievo šlovinimas giliąja prasme.

Niekada kūryboje arba su kūryba nėra blogai. Galvoju, kad tai yra tikrasis Dievo
garbinimas. Nesu toks žmogus, kuris galėtų laisvai vaikščioti gatvėmis ir skelbti Evangeliją, nes esu uždaresnio būdo. O poezija man yra išėjimas į viešumą, galima tai lyginti su kalbėjimu gatvėje, nes išviešini, išspausdini tekstus ir visi gali juos skaityti. Kas nori, gali juoktis, gali galvot, kad čia rašo koks nors išprotėjęs ar dar ką nors. Tai yra apsinuoginimas. Bet, mano požiūriu, visas pasaulis yra Dievo ir nėra ko gėdytis.

Literatai ir teologai diskutuoja, kas yra krikščioniškoji literatūra. Vieni teigia, kad jos laikai jau seniai pasibaigė, kiti sako, jog kiekvieną literatūros kūrinį, kuriame regimas pozityvus santykis su krikščionybe, galima priskirti krikščioniškajai literatūrai. Kokia Tavo nuomonė? Galbūt ir Tavo kūrybą būtų galima vadinti krikščioniška?

Mano nuomone, ne visa literatūra, kuri vadinama krikščioniškąja, yra tokia. Krikščioniškąja literatūra aš vadinčiau kūrinius, kurių ne tik tematika krikščioniška, bet ir autorius gyvena pagal Dievo valią. Jeigu geria, rūko ir panašiai, o tuo pat metu rašo atseit krikščionišką literatūrą, aš manau, kad tai yra neįmanoma. Todėl kad, mano požiūriu, krikščioniškoji literatūra kyla iš Šventosios Dvasios, o Šventoji Dvasia negyvena ten, kur yra nuodėmė.

Tokia pozicija kelia labai daug įtampų ir pykčio su kai kuriais šiuolaikiniais poetais, kurių, nors jie save vadina krikščioniškais kūrėjais, aš nelaikau tokiais.
Manau, kad literatūroje ar kituose menuose neišeina kalbėti apie Dievą, jei esi
apsisvaiginęs kokiomis nors priemonėmis, tai yra savęs apgaudinėjimas. Žodis yra tuščias, jeigu jame nėra turinio ir veiksmų. Pagal tai aš vertinu literatūros krikščioniškumą ir todėl iš istorijos daugelį kūrinių, kurie remiasi ne Biblija, o kažkokiais kitais šaltiniais, mitais ir supina tai su Biblija, irgi nelaikau krikščioniška literatūra. Bet čia yra mano požiūris.

Ar mano paties kūrybą galima laikyti krikščioniška? Labai norėčiau, kad taip būtų, bet pats neišdrįsčiau taip pasakyti.

Įdomu, ką galėtum laikyti autoritetais savo dvasiniame gyvenime...

Žinoma, pagrindinis autoritetas man yra Kristus. Esu reformuotosios Bažnyčios atstovas, todėl, suprantama, man svarbus Martynas Liuteris. Iš Biblijos reikšmingi Jonas Krikštytojas ir apaštalas Paulius. Tiesa, ir pačią Bibliją kaip Dievo Žodį galiu laikyti autoritetu.

Iš šventųjų labiausiai žavi Pranciškus Asyžietis. Pranciškonus sieju su meile, atleidimu. Manau, kad to pranciškoniškumo trūksta reformuotose bažnyčiose, ir labai noriu jo ten įnešti. Man itin artima Pranciškaus nuostata, jog mirtis yra sesė, kad visi yra broliai, seserys.

Man patinka tie katalikų šventieji, kurie pabuvę tam tikroje aplinkoje jau nebegalėjo pritapti prie šio pasaulio, nes jie jau pamatė tai, ko šitas pasaulis negali iškentėti, atlaikyti.

Yra tokia pjesės T. Wilderio „Mūsų miestelis“ scena, kurioje jau mirusi veikėja kitam mirusiajam užduoda klausimą: „Ar gyvendami žmonės suvokia savo gyvenimą?“, atsakoma: „Ne. Galbūt šiek tiek šventieji ir poetai.“ Ar iš tiesų rašymo dovana padeda geriau suprasti gyvenimą? Kuo Tavo dvasiniam gyvenimui svarbi kūryba?

 

Visą laiką galvoju, kas yra pirmiau mano gyvenime – kūryba ar tikėjimas. Aišku, kūryba irgi atskleidžia gyvenimą. Tačiau gyvendamas, pamatai tam tikrų dalykų, kurie slepiasi už regimybės, bet yra esminiai. Iš to atsiranda kūryba, apie tai mėgini parašyti. Tad dabar kyla klausimas, ar kūryba atskleidžia gyvenimą, ar atvirkščiai – ji atsiranda tik po to, kai pamatai tam tikrus dalykus.
Kartais aš savęs klausiu: nejaugi tai tik poezija? Ankstesnėse knygose yra tokių eilučių, iš kurių matyti, kad, mąstydamas apie tikėjimą arba apie kokius nors „apreiškimus“, galvoji, nejaugi tai tik poezija. Taigi, poezija man yra tik poezija, o tikėjimas yra net tikėjimas. Toks yra skirtumas.

Žinoma, kūrėjai pamato kai ką daugiau, todėl ir kuria, bet mano tikslas būtų laikytis dvasinio tyrumo. Tai reiškia nepaleistuvauti su visokiomis dvasiomis, kaip aš sakau, nes, manau, kad už visko yra dvasia ir į ją remiasi materija. Už visko, ką mes patiriam, liečiam, kalbam, slypi dvasia ir dažnai, mano manymu, menininkai bendrauja su dvasiomis, bet ne su šventosiomis dvasiomis. O jos visos yra turinčios daugiau energijos negu žmogaus kūnas, ir jie parašo įvairių dalykų, daro atradimų, bet tai kartais yra ne tas kelias, kuriuo reikėtų eiti.

Teologas, poetas Jacqeues Gauthier yra pasakęs, kad pačios tinkamiausios priemonės prisiartinti prie slėpinio yra tyla ir poezija. Kai kuriuose Tavo tekstuose matyti, kad poezija yra tarsi nesibaigiąs kalbėjimas, kurį norėtum sustabdyti. Naujajame rinkinyje daug tylos, siekio būti joje, tyla fiksuojama, mėginama ją apčiuopti, suturėti: Viešpatie kaip man gyvent / tarp apreiškimo ir kasdienybės / ir nejaugi / gadinsiu viską mėgindamas / užrašyti mėgindamas / rasti formą ir išvadas, jos nepakanka, ankšta. Panašu, kad net poezija turi nutilti prieš slėpinį...

Čia svarbus meistriškumo motyvas. Tai, ką jauti, supranti, pamatai, pasakai banaliau, paprasčiau, negu iš tikrųjų pamatei. Ir neužtenka žodžių tai įvardyti, nes kai įvardiji, supaprastini. Todėl nejaugi gadinsiu viską mėgindamas užrašyti. Bet kita vertus, kada tu nutyli, žiūri, būni ten kažkur ir mėgini įvardyti – kuri naują žodį. Ne kaip patį žodį, bet kaip tekstą, naują darinį, naują kūrinį, naują būtį. Ir nežinia, ar tu taip prapleti pasaulį, ar jį sumažini. Iš tikrųjų, patirtį, kurią sunku įvardyti, ištardamas žodžiais, sumažini. Tačiau kartu sugebi pasakyti taip, kad prapleti tai, kas apskritai žodžiais yra pasakyta. Ir galbūt paskui kokiam nors žmogui, skaitančiam tavo poeziją, padedi pajausti daugiau negu pasakei.

Taigi, čia yra dvi pusės. Jeigu klausiu: nejaugi gadinsiu viską mėgindamas užrašyti, tai kodėl rašau? Mes vis tiek nematom tos didybės, kokia yra iš tikrųjų. Ir todėl rašydamas kartais galbūt praplečiu žmogaus siaurumą. Tikiuosi, kad taip.

Viename tekste sakai, jog, norint kalbėti apie Karalystę, reikia įveikt save – poeziją – nutilt. Kaip supranti Dangaus Karalystę ir ką praktiškai Tau reiškia būti jos piliečiu?

 

Ji yra tarp mūsų. Būti Dangaus Karalystės piliečiu reiškia būti šito pasaulio ir visatos valdovu, tačiau tarnauti laukiant sugrįžtančio tikrojo šeimininko. Tai savo noru atiduoti save tarnauti. Tai kelti ne vaidus, bet nešti taiką. Tavęs negali išgąsdinti nei didžiuliai agresoriai, nei sudėtingos gyvenimo aplinkybės, nes tu nebijai – esi Dievo vaikas. O Dievo yra šitas pasaulis ir tau jisai paliktas prižiūrėti.

Įsivaizduoju, kad Dangaus Karalystė yra prasidėjusi mano ar kito tikinčio žmogaus gyvenime ir niekada nesibaigs. Kūryboje daug metų mėginu kalbėti apie Karalystę ir gal paskutinėse knygose tai pavyksta. Yra tikrai sudėtinga to nesubanalinti, nes gali paprastai parašyti, bet tai nebus literatūra. Pavyzdžiui, mano knygoje „Sodas“ yra toks ciklas, tik ne iš eilės sudėtas, „Jonos atgailos eilėraščiai“. Juose matomas suvokimas, kad ne nuo tavęs viskas priklauso, kad tavo protas yra per menkas, nes vyksta dalykai, kurie nepaaiškinami protu. Žiūri, kad viskas tau baigiasi gerai, kad Dievas viską tvarko.

Dar vienas dalykas, į kurį norėčiau atkreipti dėmesį, yra atleidimas. Jeigu sugebi atleisti, išsivaduoji iš visokių kūniškų saitų, dėsnių ir gali būti tikruoju prižiūrėtoju, patarnautoju, Šeimininko atstovu. Dangaus Karalystės piliečio turėtų nežeisti tai, kas vyksta aplinkui, nors ir neteisinga, ir į jį skaudžiai nukreipta. Nes jeigu pradedi pykti, tai reiškia, esi pasaulio pilietis, jau vergauji, o ne valdydamas tarnauji.

Pacituosiu Tavo eilėraščio fragmentą: dar nežinojau koks alinantis gali būti poeto gyvenimas. Kodėl poeto gyvenimas yra alinantis? Su kokiais sunkumais tenka susidurti kaip poetui?

Pagrindinis sunkumas yra toks: jei nori būti tikras poetas, turi rašyti taip, kaip niekas iki tavęs nerašė. Tai reiškia, kad turi išmanyti viską, kas parašyta anksčiau, ir pradėti rašyti kitaip. Kaip aš sakau, tai yra lygu numirti ir prisikelti. Nes turi padaryti tai, ko dar nebuvo.

Tam neužtenka literatūrinio išmanymo, žaidimo. Reikia visu savo gyvenimu išeiti į kitokias patirtis, nes turi būti pasiektas tam tikras rašymo meistriškumas. Todėl alinamas yra poeto gyvenimas, nes rašymas yra tik po to, tik trupiniai nuo to, ką patiri ir ką išgyveni. Kita vertus, kai tai patiri, pasirodo, kad esi labai silpnas, o manei, kad taip nėra. „Sodo“ rašymas buvo labai intensyvus ir būdavo momentų, kai pradeda ir galvą spausti, jauti, kad reikia sustoti, nes kūnas tiesiog neišlaiko fiziškai. Tai yra alinami dalykai.

Jeigu įsivaizduotum, kad turi užkopti į kalnus, į kažkokį aukštį tam, kad kažką pamatytum, vien užlipimui reikia daug jėgų. Užkopęs apsidairai ir nusileidi atgal, sakykim, parašai knygą. Ir kai pradedi galvoti parašyt kitą knygą ir supranti, kad vėl reikės taip kopti, gali labai išsigąsti. Vis dėlto, pasirodo, įvyksta stebuklų – nejučiom imi ir vėl atsikliūni ten kur nors. Bet tam reikia daug fizinių ir psichinių jėgų. Ir šitas cituotas eilutes, prisimenu, rašiau labai sąmoningai. Tai tikrai nesusiję su bohema. Ne, tai susiję su patirčių išgyvenimais ir mėginimu kuo tiksliau jas įvardyt. Tai yra sunku.

Be poezijos dar rašai esė. Kuris žanras Tau pačiam artimesnis ir kodėl?

Žanro pasirinkimas priklauso nuo nuotaikos. Tiesa, esė reikia daugiau laiko, daugiau susikaupimo. Artimesnis tai vienas, tai kitas žanras, nors vis dėlto labiau poetu save laikau, ir poezija man yra artimesnė. O esė rašau tam tikrais periodais. Turiu minčių ir vis norisi dar tą ir tą parašyti, bet visokius per darbus nespėju. Ruošiuosi kitąmet leisti dar vieną esė knygą.

Eseistika yra neatsiejama mano kūrybos dalis, papildanti, pratęsianti poeziją. Ir gal net ir pati savaime galinti būti, bet, manau, kad mano poezija yra stipresnė negu esė.

Tad grįžkime prie poezijos. Rinkinyje „Kai sėlinsi manęs“ vis švysteli vienatvės išgyvenimas. Žvelgiant iš šalies, vargiai galima Tave vadinti vienišu žmogumi: turi šeimą, mėgstamą darbą, bičiulių. Įdomu, jog kai kuriuose Tavo tekstuose su vienatve susiduriama net būnant Dievo artybėj. Kaip paaiškintum tokį vienišumą?

Labai įdomu, kad iš žmonių, kurie pasakė, kad mano poezija liūdna, o Dievas turėtų būti garbinamas džiaugsmu, gavau ir pastabą, kad esu kažkoks vienišas, ir tai yra blogai. To vienišumo priežasčių, manau, yra ir labai paprastų, ateinančių iš vaikystės. Šioje knygoje yra vienas eilėraštis apie tai, kaip namie, palėpėje, laukdavau, kol tėvai grįš iš darbo. Nuo vaikystės turiu tokių keistų išgyvenimų, kad esu paliktas. Atsimenu, kai buvau kokių penkerių metų, su močiute nuvažiavom į Palangą, prie jūros. Kitą dieną mane apėmė baimė, kad esu toli nuo tėvų, kad močiutė jau vyresnio amžiaus, ir kas bus, jeigu jinai numirs. Baimė, jog liksiu vienas. Tai toks didelis baimės potyris, kad pradėjau prašyt: važiuokim namo. Tokių jausmų patirdavau dar būdamas vaikas, darželyje ir kitur.

Iš kitos pusės žiūrint, kai pradedi suvokti ir patirti, kad esam mirtingi, tai nors ir teigi, jog nebijai mirties, čia yra ir baimės, ir vienišumo. Aš visąlaik sakau: gimėm mes po vieną ir mirsim. Ir tą akimirką, kai mirsi, nors aplinkui stovės dešimt geriausių draugų, artimųjų ir laikys už rankos, tu vis tiek būsi vienas, nes jie nieko negalės tau padėti. 

Kiekvieną dieną patiriu jausmą, kad kitas žmogus yra kitas žmogus, o aš esu aš. Ir nieko negaliu padaryti: nei įeiti į kitą žmogų, nei jis – į mane. Tarp mūsų tam tikra prasme yra bedugnė. Galima manyti, jog tai psichologiniai dalykai, bet aš dar galvoju apie tai, kad kai Kristus Alyvų kalne meldžiasi: jei nori atitolink šią taurę, bet teesie tavo valia, nors didesnės vienybės su Tėvu niekas negali patirti, tuo momentu jis vis tiek patiria vienišumą.

Taigi, galiu sakyti – taip, esu vienišas, bet tai yra normalu, žmogiška, ir aš galvoju, kad tie, kurie mano, jog nėra vieniši, tiesiog bijo tai pripažinti. Žmogus gali išsigąsti ir išprotėti, suvokęs, koks jis yra vienišas. Nors tuo pat metu ir būtų absoliučiam ryšy su Dievu.

Aš vis pagalvoju, jeigu gyvenčiau vienuolyne, jei ten būtų atskiros celės, senoviniai pastatai, ilgi koridoriai, tamsa, man tai būtų didelis Dievo patyrimas, o kartu ir labai didelės vienatvės išgyvenimas. Bet ta vienatvė priartina prie Dievo. Apskritai vienišumo patyrimą sieju su suartėjimu su Dievu.

Vienišumas – svarbus dalykas mano gyvenime ir kūryboje. Iš jo kyla didelė dalis mano poezijos.

Tavo poezijoje nuolat aktualizuojama kūno ir sielos problema. Daugelyje tekstų matoma skirtis tarp kūno ir sielos (supratau, kad man per ankšta tarp šių uolų ir savo kūno sienų nusprendžiau nepaisyti kūno). Iš kur Tavo kūryboje kyla toks neigiamas požiūris į kūną?

Apie kūną ir sielą daug mąstau. Per Marijos radiją klausydavausi laidų apie Jono Pauliaus II „Kūno teologiją“. Ten kalbama apie kūno ir sielos dermę, o man sunku ją patirti.

Netoli Vilniaus, Nemenčinėje, yra lenkų kapinės, ten yra užrašas, kad jie laukia mirusiųjų prisikėlimo. Aš galvoju, jog mirusieji ne su tais kūnais bus prikelti, jie jau dabar yra prikelti.

Tad, kai kalbam apie sielą ir kūną, aš manau, kad, kalbant metaforiškai, jau dabar Dangaus Karalystėje sėdžiu prie stalo su Kristumi.

Kūnas yra kažkoks silpnas, įsivėlęs į visokias šios žemės problemas: ir juslines, ir baimes, ir geismus. Su jais kovoji, bet negali kūno pernešt, kaip Kristus pernešė – kaip tobulą ir tikrą auką. Dėl nuodėmės šitas kūnas stokoja Dievo garbės.

Viename poezijos vakare sakei, kad kai kurių tekstų neskaitysi, nes nenori pasirodyti silpnas, nevyriškas. Kaip pats vertini: jautrumas yra stiprioji ar silpnoji Tavo poezijos pusė?

Eilėraščius rašau iš tos silpnosios, jautriosios savo pusės, šiek tiek panaudodamas ir stipriąją. Bet kai skaitai eilėraščius viešai, norisi juos perskaityti paprastai, per daug nesileidžiant į emocijas. Kita vertus, kada skaitai eilėraštį ir negalvoji, ką skaitai, tada ir tie, kurie klauso, per daug negalvoja, ką klauso. O kai galvoji ir tuos išgyvenimus prisimeni, apima graudumas.

Niekada gyvenime nesu verkęs iš liūdesio. Graudumas apima, kai supranti tam tikrų dalykų vienkartiškumą ir didingumą. Jeigu aš verkiu, verkiu dėl tam tikro reiškinio didingumo ir svarbos suvokimo.

Knygą, kurią ruošiuosi išleisti, parašiau per keletą savaičių. Gruodžio mėnesį, ją rašant, užėjo toks keistas graudumas, buvo ne liūdna, bet graudu. Kelias dienas nežinojau, kas darosi: vaikštai, vaikštai... Tuomet nejučia juokais pradėjau rašyti ir parašiau tą knygą.

Todėl įdomu, ar ji kitiems atrodys jautri, graudi, ar ne. Atvirumas, labai didelis atvirumas, galbūt ir yra stiprioji mano savybė. Tai ir pavojinga, ir banalu gali būti, bet nebūtinai tai yra silpnumas. Vis dėlto, kai esi labai atviras, atrodai pažeidžiamas, tuomet kiti mano, kad esi silpnas. Tai aš sakau: ateikit ir pamėginkit mano silpnumą (juokiasi).

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Elena Faustina Andrulytė SF