Litas mums atrodo toks savas, įprastas. Sunku patikėti, kad iš tiesų lito valiuta Lietuvoje naudojama vos 40 metų. 2015 m. mūsų laukia istorinis pasikeitimas – litus pakeis eurai. Pastarieji nėra labai laukiami. Daugelio euro priešininkų argumentai – nebūtinai vien ekonominiai. Juk litas – nacionalinė valiuta. Tai ne vien banknotas, skirtas atsiskaityti už paslaugas. Lito kūrėjai sąmoningai kiekvienoje kupiūroje užrakino po brangenybę visiems lietuviams. Iš banknotų žvelgia žmonės, kurių vaidmuo buvo svarbus kuriant nacionalinį tapatumą.

Artėjant laikui, kai teks neišvengiamai atsisveikinti su litu, verta atidžiau pasižiūrėti, kas „paslėpta“ šioje valiutoje. Kodėl nenorime jos paleisti? Ar, pakeitę litus eurais, prarasime dalį tapatybės? Ar litas – iš tiesų esminė lietuvybės, tautiškumo dalis, būtinas valstybingumo elementas? O galbūt – tik istorijos dalis, praeitas etapas?

Nacionalinės valiutos atsiradimo argumentai – ekonominiai

Nors šiandien lito gynėjai sieja jį su tautiškumu ir patriotiškumu, pagrindinis nacionalinės valiutos įvedimo kriterijus buvo ekonominis. Lietuvos banko pinigų muziejaus direktorius Vidmantas Laurinavičius teigia, jog 1918 m. atkūrus nepriklausomybę situacija buvo chaotiška. Neveikė komerciniai bankai, nebuvo emisijos banko, cirkuliavo gausybė skirtingų valiutų. „Naudojome svetimus pinigus, tačiau jų verčių paaiškinti negalėjo niekas. Susigaudyti buvo nelengva“, – sako V. Laurinavičius.

Nuo 1918 iki 1922 m. Lietuvoje buvo atsiskaitoma vokiškomis ostmarkėmis. Joms suteiktas ir lietuviškumo dėmuo – auksino pavadinimas. Vokietijos finansinę sistemą griovė iki tol neregėto masto infliacija. Naudodami ostmarkes, lietuviai kasdien prarasdavo pinigus. Veikti reikėjo skubiai. Buvo sumanyta įvesti nacionalinę valiutą.

Litas – „nelietuviškas“ pavadinimas?

Pirmą kartą idėja įsivesti savo valiutą kilo 1919 m. pradžioje, tačiau idėja įgyvendinta tik po trejų metų. Pasak istoriko Norberto Černiausko, pati mintis atrodė avantiūristiškai: „Buvo siūloma sieti savo finansinę sistemą su vokiška. Manyta, kad ji yra patikimesnė, nors ir turi sunkumų, tačiau tikėta, jog atsigaus.“

Įdomu tai, kad, N. Černiausko teigimu, valiutos įvedimui labiausiai priešinosi tautininkai: „Valdemaras nuolat kartojo, jog sava valiuta tokioje valstybėje neišsilaikys. Tam įrodyti turėjo ir pavyzdžių – latviai ir estai, įsivedę valiutas keleriais metais anksčiau, jau turėjo problemų.“

Pasak Pinigų muziejaus vadovo V. Laurinavičiaus, pagrindinės diskusijos tuomet vyko ne dėl valiutos reikalingumo, o dėl pavadinimo: „Mes jau turėjome valiutą, kuri buvo nieko verta. Papildomų argumentų nereikėjo.“

Priėmus sprendimą įvesti nacionalinę valiutą, pereita prie svarstymų, kaip ją vadinti. Po ilgų diskusijų Seime liko du pagrindiniai konkurentai: litas ir muštinis. Nors šiandien lito pavadinimas skamba kaip Lietuvos vizitinė kortelė, jo krikštytojams taip neatrodė.

Dar 1919 m. pirmieji nacionalinės valiutos šaukliai planavo ją pavadinti muštiniu. Dailininkas Antanas Žmuidzinavičius parengė banknotų projektą, tačiau parengiamieji darbai buvo nutraukti. Muštinio variantą siūlė ir vyriausybės atstovai. Jis tuomet reprezentavo tautinės valstybės vertybes. Istoriko N. Černiausko teigimu, Lietuvoje muštiniu vadintas XVIII a. piniginis vienetas. Būtent muštinis atstovavo tautininkų interesams, tautiškumui ir valstybingumui. Pasirinkus jį, būtų pabrėžiama Lietuvos valstybingumo tąsa.

Litas nugalėjo ne dėl tautinių, patriotinių, o dėl tarptautinių interesų. Jo skambesys buvo suvoktas kaip suprantamesnis užsieniečiams, kuriems būtų sunku ištarti muštinio pavadinimą. Kaip nurodo N. Černiauskas, pats žodis „litas“ tuomet neskambėjo kaip lietuviškas. Jis Seimo nariams priminė trumpinį iš vokiečių ar jidiš kalbos (pvz., jidiš kalboje Lietuva yra „Lita“). „Tuo metu atrodė, jog tai – visiškai nesavas, kompromisinis variantas. Nugalėjo ekonominiai ir pragmatiniai argumentai. Tautiniai liko pralaimėjusio muštinio pusėje“, – teigia istorikas.

Greičiausiai litą įkvėpė prieš keletą metų Latvijoje įvestas „latas“. Buvo siūlytas ir lieto – „lietuviškesnio“ lito varianto – pavadinimas. Tuo metu buvo kuriamos daugelio Europos valstybių nacionalinės valiutos. Litas – tai modernios valstybės ženklas, pabrėžiantis Lietuvos dalyvavimą tarptautiniuose procesuose. Pirmasis litas niekuomet nebuvo laikomas lietuviškumo, tautiškumo šerdele.

Tarpukario lito išvaizda

Pirmuosius banknotus į apyvartą paleisti buvo skubama. Net ir centai buvo spausdinti popieriuje. Kiekviena diena infliacijos sąlygomis reiškė pinigų praradimą. Rūpintis dizainu nebuvo laiko. Anot N. Černiausko, bene vienintelis reikalavimas buvo vaizduoti Vytį. Pirmiesiems banknotams buvo parinkti standartiniai ornamentai, kuriuos galėjo pasiūlyti spaustuvė, pridedant Vytį bei lietuviškus užrašus.

1925–1926 m., įgijus patirties bei atsiradus geresnėms finansinėms sąlygoms, perleidžiami ar į apyvartą leidžiami naujo nominalo banknotai buvo dailesni, labiau apgalvoti.

Lito išvaizda skelbė, pasak N. Černiausko, „tipinį tautinės valstybės požiūrį“. Pirmasis lito pranešimas skamba taip: Lietuva – tai šalis su didinga praeitimi. Ant banknotų figūravęs Vytis, Gedimino stulpai pabrėžė valstybingumo tęstinumą. Taip pat vaizduojami kunigaikščiai: Mindaugas, Vytautas, Gediminas.

Realių kunigaikščių atvaizdų išlikusių nėra, todėl portretai rėmėsi imaginacine ikonografijos tradicija. Lietuvos valstybės vientisumą pabrėžti turėjo Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestų herbai, Vilniaus arkikatedra. „Na, ką galėjo sugalvoti dailininkai? Jie galvojo per savo prizmę. Buvo vaizduojami Lietuvos didieji kunigaikščiai, kuriuos mes labiausiai garbinome. Simbolika, atkeliavusi iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, buvo perkelta į pirmuosius banknotus – tai, kuo mes didžiavomės“, – sako Pinigų muziejaus vadovas V. Laurinavičius.

Kita lito pranešimo dalis skelbia, kad Lietuva – tai žemdirbių kraštas. Banknotuose vaizduojamas žemdirbys, auštant sėjantis grūdus, verpianti mergina, žemę ariantis darbininkas, idiliška sodyba. Taip pat matomas dailios lietuvaitės portretas, jaunuolis, grojantis kanklėmis.

Istoriko N. Černiausko teigimu, darbo vaizdiniai banknotuose nebuvo išskirtinė tendencija: „Tai – to meto modernu ir šiuolaikiška. Dailininkų darbuose taip pat vyrauja socialiniai kūriniai. Darbo suvalstybinimas buvo labai svarbus.“

Mūsų litas – tas pats litas?

Lito valiuta Lietuvoje atsiskaityti buvo galima 18 metų – nuo 1922 iki 1940-ųjų. 1940 m. ją pakeitė rublis. 1941 m. litas dar buvo naudojamas drauge su rubliu. 1989 m., keičiantis politinėms jėgoms, buvo grįžta prie minties turėti nacionalinę pinigų sistemą.

Valiuta, kurią kiekvienas nešiojamės savo kišenėse, – tai naujasis respublikos litas. Pasak istoriko N. Černiausko, dabartinis litas esą su tarpukario pinigu turi nedaug bendra: „Grįžimas prie tarpukario valiutos – tik simbolinis. Liko tik pavadinimas. Šiandien visiškai kitokia visuomenė, mentalitetas, pinigų koncepcija, funkcionavimo sistema, kitokia terpė. Galima sakyti, kad buvo pirmasis litas ir antrasis litas. Pirmasis litas su antruoju siejasi todėl, kad buvo susietas su doleriu ir įvestas po to, kai funkcionavo daug įvairių valiutų.“

Pasak Pinigų muziejaus vadovo V. Laurinavičiaus, Lietuvos pinigų istorijai svarbesnis yra ne litų, o talonų įvedimas. „1992 m., įvesdami taloną, atkūrėme nacionalinę pinigų sistemą. Litas atėjo 1993 m., ir tai buvo tik techninė operacija. Didžiausi darbai buvo atlikti įvedus taloną – svetima valiuta išimta iš apyvartos, Lietuvos bankas pradėjo vykdyti savo politiką.“ 1993 m. buvo grąžintas istorinis valiutos pavadinimas.

Kaip kurtas litas? Nacionalinės valiutos atgimimas tapo puikia proga atnaujinti nacionalinio tapatumo interpretacijas. 1989 metais paskelbtas banknotų kūrimo konkursas. Jo nuostatose nurodyta, kad „rekomenduotina naudoti lietuvių tautinės simbolikos ženklus, žymių istorijos, architektūros paminklų, vietovių ir kitus atvaizdus“.

Pasak V. Laurinavičiaus, lito kūrimo procesas buvo ilgas. Valiutos kūrimo patirties Lietuvoje neturėjo nei konkurso organizatoriai, nei dailininkai: „Yra elementarios nusistovėjusios taisyklės, kurių mes nežinojome. Mums juk visus pinigus iš Maskvos siųsdavo. Kiek vėliau buvo sudarytos darbo grupės, pradėjo važinėti mūsų specialistai į užsienį, konsultuotis dėl pinigų gamybos. Po truputį atsirado žinių.“

Prie kūrybos prisidėjo Australijos lietuvis Kęstutis Lynikas. Kaip teigia V. Laurinavičius, Australijos dailininkai paruošė pirmuosius eskizus. Jie nurodė, kas apskritai turėtų būti vaizduojama banknotuose – kokios figūros, koks jų išsidėstymas.

Lito išvaizda buvo kuriama ilgai ir nuosekliai. Vyko dailininkų ir istorikų susitikimai. Aukštesnių vietų nugalėtojai dalyvaudavo kituose etapuose, tobulindami savo sukurtus variantus. Dailininkų grupės darbas truko apie metus.

Naujasis litas – siejamas su tautiniu atgimimu

Paskelbus konkursą, dailininkams teko užduotis pasirinkti, ką vaizduoti banknotuose. Dailininkų pasiūlymuose matyti, kad jie į atkuriamą litą žiūrėjo kaip į tarpukario banknotų tąsą. Banknotus dažnai puošė įmantrūs ornamentai ir šriftai, buvo gausu liaudiškų audinių, juostų ornamentų, medinių verpsčių ir langų papuošimo fragmentų. Buvo ir pasiūlymų vaizduoti Lietuvos kunigaikščių portretus – vėlgi, ne realius, o įsitvirtinusius tradicinėje ikonografijoje.

Profesorių Juozo Galkaus ir Stasio Sajausko parengtoje knygoje teigiama, jog į tarpukario banknotų palikimą buvo žiūrima be kritikos. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad per 50 metų pinigų leidimo tendencijos pakito.

Pasiklydę valiutos dizaino idėjose dailininkai kreipėsi pagalbos į Istorijos institutą. Akademikas Vytautas Merkys, Lietuvos istorijos instituto vadovas, savo atsiminimuose pasakoja, kad 1988 m. į institutą užėjo dailininkas ir pasakė, jog turi užduotį paruošti lito banknotų pavyzdžius. Istorikai pasiūlė atsigręžti į tautinį atgimimą, remtis 19 a. pabaiga ir tais veikėjais, kurie buvo modernios lietuvių tautos atgimimo šaukliai.

Pasak V. Merkio, istorikai pasiūlė rinktis „veikėjus, kurie atstovautų pasaulietinei ir konfesinei inteligentijai. Jie ir krašto paveikslai turėjo simbolizuoti Lietuvos su Vilniumi, Kaunu ir Klaipėda integralumą“. Pirmiausia buvo atrinkti tautinio atgimimo veikėjai – Simonas Daukantas, Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Maironis, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Vydūnas pasirinktas kaip Mažosios Lietuvos atstovas. Darius ir Girėnas – kaip išeivijos reprezentuotojai. Pinigų muziejaus vadovo V. Laurinavičius teigimu, „nors su išeivija jie nieko bendra neturėjo, pilotų skrydis per Atlantą tarsi sujungė išeivius ir Lietuvą, likusią čia, nutiesė savotišką tiltą“.

Ant mažiausių kupiūrų – 1 ir 2 Lt banknotų – buvo norėta vaizduoti liaudies tipažus. Dailininkai siūlė vaizduoti birbynininką ir kunigaikštienę Birutę. Pasak V. Laurinavičiaus, šie eksperimentai – tai „primityvus bandymas kažkuo užpildyti, nežinant, nuo ko pradėti“. V. Merkys atsiminimuose teigia, kad šių banknotų „sukurti dailininkai neįstengė. Pvz., viename projekte mačiau seną kerdžių su dūdele. Prisiminiau, kad panašų mačiau viename 19 a. leidinyje apie baltarusius“.

Rašytoją Žemaitę 1 Lt banknote siūlė vaizduoti K. Lynikas. Pasak V. Laurinavičiaus, Lynikas teigė, kad ateityje Lietuvoje kils feminisčių skandalas, jeigu ant banknotų nebus nė vienos moters. Taigi kūrėjai ėmė ieškoti, kokia moteris galėtų papuošti banknotą, kartu išlaikant 19 a. koncepciją. Buvo pasirinkta Žemaitė.

Banknotų reversuose vaizduojami, pasak V. Laurinavičiaus, pagrindiniai architektūros nacionaliniai simboliai, svarbūs lietuviams. Buvo svarbu atstovauti visiems miestams – Klaipėdai, Kaunui, Vilniui. Averse vaizduojamas žmogus nebūtinai buvo derinamas su reversu. Pvz., dėl kone ateistinių pažiūrų žinomą Žemaitę dailininkai vaizdavo kartu su medine Palūšės bažnyčia.

Litas funkcionavo nuo 1922 iki 1940 m., taip pat nuo 1993 m. iki dabar. Taigi iš viso beveik 40 metų. Istoriko N. Černiausko teigimu, litas yra „nacionalizmo amžiuje nacionalinei valstybei būdingas reliktas“. Pasak jo, „labai svarbu, kad mes apskritai jį turėjome – jau galime pasirašyti sau pliusą“.

Evgenios Levin nuotrauka

„Savas laikas“... eurui?

Iki pat nacionalinių valstybių kūrimosi 19 a. valiutos kursuodavo platesniuose regionuose. Grašiai, denarai, dukatai buvo romėniški pinigai, kurių pavadinimai buvo bendri visoje Europoje. Pinigų muziejaus vadovas V. Laurinavičius teigia, kad 14 a. Europoje funkcionavo panaši į eurą valiuta – Prahos grašis. Juo atsiskaityti buvo galima visoje Europoje. Pasak istoriko N. Černiausko, euro valiutos funkcionavimo principas primena 17 a. vyravusią Europos sistemą: „Turėsime ir savo simboliką, ir visoje Europoje bendrus pinigus.“

V. Laurinavičiaus sutinka, jog litas – tai nacionalinis simbolis. „Sovietinės okupacijos metu žmonės prisimindavo, kad turėjome savo valiutą, kuri buvo stipri. Turėjome savo valstybę, kurioje veikė nacionalinė valiuta. Todėl prarasti litą – tai atiduoti dalį valstybingumo. Bet ką reiškia atidavimas? Juk situacija visiškai pasikeitusi.“

Pasak V. Laurinavičius, lito atsisakymas – tai įnašas į bendrą Europos taiką, gyvenimą, ateitį. ES susikūrė tam, kad būtų užkirstas kelias ateities konfliktams. „Sakome, kad mums gaila lito. Tačiau mūsų litas juk cirkuliavo 1922–1941 m. ir nuo 1993 m. iki dabar. Pvz., Graikijos drachma cirkuliavo kelis tūkstančius metų. Visos valstybės tai daro – deda savo valiutas į aukurą, kurį visi prižiūrime. Aš matau bendros integracijos, bendro saugumo prasmę.“ V. Laurinavičiaus teigimu, euro įvedimas bus labiau techninė operacija: „Mes ir dabar turime eurą – litas prie jo pririštas. Nors valiuta kita, tačiau, pvz., krintant eurui, krinta ir litas.“

Pasak istoriko N. Černiausko, iškeitus litus į eurus praradimas bus tik simbolinis. „Iki nacionalinių valstybių atsiradimo pinigai nors ir turėdavo tam tikrus ženklus, sąryšius su atskiromis valstybėmis, visada buvo pritaikytas bendresnei rinkai. Su konkrečiais pinigais niekas savo valstybingumo nesiejo. Ekonominiai interesai – platesni, nei valstybiniai“.

Lito praradimas, N. Černiausko teigimu, pavojų valstybingumui nesukels: „Basanavičiaus ir Daukanto neužmiršime. Geriau žmonės gailėtų jų ne ant pinigų, o paskaitytų apskritai, ką jie rašė. Tai simbolinė prasmė, ir tiek. Reikia saugoti savo tautinius jausmus skaitant Basanavičių, Daukantą ar Maironį, o ne trinant juos kišenėje.“

Pinigų muziejaus iliustracijos