„Klausk, apsispręsk, balsuok“, – skelbia vadinamojo žemės referendumo plakatas. Žvelgiant į jį, susidaro įspūdis, kad tarp šių trijų stadijų egzistuoja loginė grandinė, kurios vienintelė logiška baigtis tik viena – balso atidavimas. O kas, jeigu aš vis dėlto užduosiu reikiamų klausimų, atsakysiu į juos, tačiau galų gale vis tiek nuspręsiu nebalsuoti? Ar sprendimas nebalsuoti gali būti pilietiškas? Toks klausimas kyla artėjant sekmadienio referendumui. Šios iniciatyvos organizatoriai, aišku, suskubtų teigti, kad tikrai pilietiškai nusiteikęs žmogus tiesiog privalo dalyvauti ir taip išreikšti savo nuomonę. Kitokio pareiškimo ir negalima tikėtis, nes pagrindinis referendumo organizatorių interesas – pasiekti, kad užpildytus biuletenius į urną įmestų daugiau kaip 50 proc. balso teisę turinčių piliečių. To reikia, kad referendumas būtų pripažintas kaip įvykęs. Šiuo atveju aš darau prielaidą, kad atėjusieji balsuoti daugiausia balsuos už draudimo priėmimą, tad aktualus klausimas lieka tik šis – ar referendumas bus įvykęs, ar vis dėlto aktyvumas bus nepakankamas?

Sprendimas apskritai nebalsuoti gali būti lygiai toks pat pilietiškas, kaip ir sprendimas atiduoti savo balsą už ar prieš.

Be agitacijos atiduoti savo balsą referendume, šiandien girdime ir visiškai priešingų raginimų praleisti sekmadienį bet kur, kad tik toliau nuo balsavimo apylinkės. Socialiniame tinkle „Facebook“ netgi atsirado grupė, skelbianti, jog užkas referendumą po žemėmis. Šios grupės atvirai deklaruoja referendumo boikotą ir ragina taip daryti kitus. Tačiau ar toks žingsnis būtų nepilietiškas? Taip raginantieji atsako, kad tikrai ne. Ir aš su jais sutinku – sprendimas apskritai nebalsuoti gali būti lygiai toks pat pilietiškas, kaip ir sprendimas atiduoti savo balsą už ar prieš.

Nesigilinsiu šiame rašinyje į klausimą, kas sumanė užvirti visą šią referendumo košę ir kas po to prisidėjo maišant visą šį katilą. Būta čia visko: pradedant idealizmu ir baigiant politinėmis manipuliacijomis (tiek iš išorės, tiek viduje), pasirašančiųjų sąmoningu klaidinimu. Būta daug painiavos, nes į vieną katilą sumesti net keturi skirtingi reikalavimai. Jų buvimas vienoje krūvoje taip pat atvėrė duris organizatorių manipuliacijoms įtikinėjant žmones pasirašyti. Itin manipuliuota tautos sąvoka bandant primesti supratimą, kad tik pasirašiusieji ir remiantys draudimą užsieniečiams parduoti žemę yra patriotai ir tik jiems vieniems rūpi ne tik savanaudiški, trumpalaikiai ekonominiai interesai, tačiau ir tautos bei valstybės likimas. Tai yra labai rimtas iššūkis neleisti tam tikroms grupėms privatizuoti tautiškumo, tautos ir patriotizmo sąvokų, taip pat nepasiduoti apokaliptinėms kalboms apie tai, kad nuo referendumo likimo priklauso ir mūsų demokratijos likimas.

Kita vertus, ne paskutinį vaidmenį atliko ir kai kurių politikų bei publicistų arogancija, kai užuot kantriai aiškinus piliečiams, kas ir kaip, kaip atskirti grūdus nuo pelų, buvo skubama visus pasirašančiuosius išvadinti parsidavėliais, runkeliais ir rusų agentais. Akivaizdu, kad tai yra niekur nevedanti strategija, skatinanti tik daugiau kito išgirsti negebančiojo monologiškumą, kelianti tarpusavio susipriešinimą ir nepakantą. Dialogo kelias yra žymiai sunkesnis, nors ir iš pradžių yra akivaizdu, kad su kai kuriais susišnekėti vis tiek nepavyks. Vis tik dialogas yra vienintelė prasminga strategija.

Prisidėjo prie referendumo ir visų be išimties politinių partijų abejingumas, kai dešimt metų, kurie buvo skirti pereinamajam laikotarpiui, nevyko jokių rimtų diskusijų. Jos prasidėjo tik tuomet, kai parašų referendumui surengti skaičius jau sparčiai augo. Lygiai taip pat paskubomis buvo priimti ir vadinamieji saugikliai, apie kurių reikalingumą diskusija turėjo prasidėti žymiai anksčiau ir įtraukiant į diskusiją pačius piliečius. Deja...

Tai yra labai rimtas iššūkis neleisti tam tikroms grupėms privatizuoti tautiškumo, tautos ir patriotizmo sąvokų, taip pat nepasiduoti apokaliptinėms kalboms apie tai, kad nuo referendumo likimo priklauso ir mūsų demokratijos likimas.

Tačiau vis dėlto grįžkime prie paties referendumo ir pradžioje iškelto klausimo, ar nedalyvavimas yra pateisinama pozicija. Pradėsiu nuo to, kad kiekvienas iš mūsų, turinčių balsavimo teisę, savo kišenėje turime po du balsus. Kiekvienas turime galimybę į urną įmesti biuletenį, išreiškiantį mūsų poziciją iškeltu klausimu, o šiuo atveju keturiais klausimais. O iš kurgi dar vienas balsas, paklausite? Atsakymas paprastas – atėjimas ar neatėjimas į referendumą taip pat yra aiškus savo pozicijos išsakymas. Ateidamas aš išreikščiau poziciją, kad sutinku su tuo, jog referendumas įvyktų, nepaisant to, koks bus galutinis jo rezultatas. Trumpai tariant, savo atėjimu prisidedu prie to, kad balsavusiųjų skaičius priartėtų ar peržengtų reikalingą 50 proc. ribą. Tuo tarpu neateidamas aš tvirtai pasakau, kad savo neatėjimu balsuoju prieš, mano manymu, žalingą referendumą. Taigi neatėjimas nėra pasyvi pozicija, nėra abejingumas, kaip kad dažnai bandoma parodyti, tačiau priešingai – aktyvus nuomonės išsakymas. Neateinu, nes mano įsitikinimai neleidžia prisidėti prie viso šio farso organizavimo.

Referendumo organizatoriai dažnai mėgsta apeliuoti į tokių valstybių kaip Šveicarija pavyzdį. Taip, tiesa, kad šioje šalyje daugybė svarbiausių klausimų yra sprendžiami atsiklausiant piliečių valios. Aišku, galima diskutuoti apie tai, ar toks modelis yra ir mūsų siekiamybė. Šis klausimas yra labai svarbus turint omenyje tiek mūsų pilietinės visuomenės būklę, tiek geopolitinę mūsų padėtį. Tačiau šįkart ne apie tai. Prieš kelias dienas sulaukiau bičiulių iš Šveicarijos vizito. Papasakojau jiems apie artėjantį referendumą. Svečiai iš pradžių reagavo entuziastingai ir sveikino, kad ir pas mus šis politinis instrumentas yra išnaudojamas siekiant į svarbiausių sprendimų priėmimą įtraukti ir piliečius. Tačiau jų entuziazmas greitai atvėso po to, kai jie sužinojo, kad referendume į vieną krūvą yra suplakti net keturi skirtingi klausimai ir dėl jų nėra balsuojama atskirai. „Pas mus tokie fintai nepraeitų. Dėl kiekvieno klausimo reikėtų rengti atskirą referendumą“, – apibendrino bičiuliai. Pasak jų, referendume taip pat būtų balsuojama ne iš karto dėl viso klausimų paketo, o dėl kiekvieno klausimo atskirai. Būtent to nesugebėjo ir nenorėjo užtikrinti mūsų referendumininkai, bandantys prastumti visą paketą in corpore.

Neateidamas į referendumą aš tvirtai pasakau, kad savo neatėjimu balsuoju prieš, mano manymu, žalingą referendumą.

Tai, kad šiame referendume į vieną krūvą suplakti keturi klausimai, yra ydinga praktika. Referendumo organizatoriai teigia, jog tai „neatidėliotini sprendimai ir kiekvienam atskirai surinkti parašus būtų buvę dar sunkiau“. „Kaip ir už visą Konstituciją balsavome vieną kartą, kur buvo net 154 straipsniai, taip ir dabar siūlomas labai konkretus paketas“, – teigiama organizatorių pareiškime. Kategoriškai su tuo nesutinku ir negaliu dalyvauti referendume, kuriame galima balsuoti arba už, arba prieš visą siūlymų paketą. Šių klausimų suplakimas atvėrė kelių ir manipuliacijoms renkant parašus, nes vieni buvo raginami pasirašyti už žemės nepardavimą užsieniečiams, kiti – pristatant jiems tik klausimą apie referendumui sušaukti reikalingų parašų skaičiaus sumažinimą, nutylint kitus klausimus ir deramai neišaiškinant, kad pasirašydamas pasirašai už viską.

Būtina apsaugoti nuo įvairiausių grupių bandymo ja manipuliuoti, taip netgi bandant ją supriešinti su mūsų valstybės tarptautiniais įsipareigojimais.

Galiausiai esu įsitikinęs, kad ir klausimas dėl žemės pardavimo turi būti sprendžiamas diskutuojant apie saugiklius (reikia jų ar ne ir, jei reikia, tai kokių), o ne keičiant Konstituciją, kurią būtina apsaugoti nuo įvairiausių grupių bandymo ja manipuliuoti, taip netgi bandant ją supriešinti su mūsų valstybės tarptautiniais įsipareigojimais. Visos šios priežastys lemia tai, kad aš savo balsą šįkart atiduodu už nedalyvavimą referendume, kuris, mano įsitikinimu, yra žalingas mūsų valstybės interesams. Tai tėra mano pozicija ir tikiu, kad kiekvienas Jūsų priimsite savo sprendimą remdamiesi savo sąžine ir šalies interesų suvokimu. Tiesiog norėjau pabrėžti tai, jog tų, kurie sekmadienį prie balsadėžių neateis, jokiu būdu negalima vadinti nepilietiškais, bendro reikalo ar tautos išdavikais. Nebalsavimas yra lygiavertė pozicija balsavimui už ar prieš siūlomą klausimų paketą. Į šių žmonių balsą taip pat būtina įsiklausyti.