Šis pokalbis apie mūsų visuomenės piliečius, kurių galimybės įsidarbinti gerokai menkesnės negu kiekvieno iš mūsų. Dirba tik nedaugelis iš jų. Nors dažnai minimas jaunimo nedarbas, šis tekstas ne apie juos, nes jauni ir aktyvūs žmonės yra daug geresnėje padėtyje nei ši socialinė grupė – proto negalią turintys žmonės. Ar daugeliui teko matyti kurioje nors įstaigoje dirbantį sutrikusio intelekto žmogų? Greičiausiai ne. Kur yra šie nematomi žmonės, ką jie veikia ir dėl kokių priežasčių dirba tik nedaugelis iš jų, pasakoja dienos socialinės globos įstaigos „Mes esame“ vadovas Valdemaras Rybakas ir Pal. J. Matulaičio socialinio centro darbuotoja Vytautė Paškevičiūtė.

„Mes esame“ dienos socialinės globos centre ne vien teikiate neįgaliesiems užimtumo paslaugas, bet ir rengiate keturių profesijų specialistus: medienos, keramikos, dailiųjų odos dirbinių gamintojus ir siuvimo operatorius. Kasmet pažymėjimus gauna 2-3 žmonės. Ar daug jūsų centre pabaigusiųjų mokslus įsidarbina verslo įmonėse?

Valdemaras. Kai kurie specialybę įgiję žmonės socialinių darbuotojų padedami randa darbą, o kiti lieka mūsų užimtumo centre, vietinėse dirbtuvėse. Dažniausiai darbą pavyksta rasti siuvėjo profesiją įgijusiems žmonėms.

Deja, dauguma žmonių visgi lieka specializuotuose užimtumo centruose, nedidelė dalis įsidarbina verslo įmonėse. Dar nebuvo atvejo, kad darbdavys skambintų į mūsų centrą ir klaustų, ar esame paruošę vienos ar kitos srities specialistų, turinčių proto negalią, kadangi įmonei svarbu įdarbinti tokį žmogų, nes gauna mokesčių lengvatų ar panašiai. Dabar viskas priklauso nuo paties darbdavio asmenybės, kaip jis žiūri į negalią turinčius žmones.

Mūsų auklėtinis Mantas baigė keramikos dirbinių gamintojo specialybę, jam labai patinka tas darbas, tačiau neranda, kur įsidarbinti, nes keramikos įmonių labai sumažėjo. Jis nenori ir nesugeba dirbti bet ko. Darbo birža siūlo jam rūšiuoti šiukšles. Bet tai nėra tinkamas darbas tokiam žmogui. Jis nėra fiziškai stiprus ir nesugebėtų.

Daug kas sako: kokia prasmė mokyti protiškai neįgalų žmogų, koks rezultatas? Rezultatas toks, kad dalis jų vis tiek suranda darbą ir dirba. Žmogus atėjęs pas darbdavį  ir parodęs mokslų baigimo pažymėjimą turi daugiau galimybių įsidarbinti. Diplomas suteikia daugiau pagrindo ir pasitikėjimo priimti tokį žmogų į darbą.

Ir sveikas žmogus, kaip jūs ar aš, ir tas žmogus puikiausiai gali būti siuvimo operatorius. Viso gamybos proceso nuo pradžios iki galo jis nepadarys, bet gali atlikti konkrečią užduotį, funkciją.

Vytautė Paškevičiūtė

Evgenios Levin nuotrauka

Vytautė. Lietuvoje įdarbinti negalią turinčius žmones nepopuliaru, darbdaviai nedrįsta iš nežinojimo. Tebėra nemažai mitų, baimių, klaidingų įsivaizdavimų. Žmonės dažnai nėra susidūrę su proto negalią turinčiais asmenimis.

Lietuvoje yra šiek tiek socialinių įmonių, siuvyklų, valymo firmų, kurios įdarbina po keletą nedidelę negalią turinčių žmonių. Tačiau, kiek teko patirti, jie neilgai išsilaiko darbo vietoje, nes jiems labiausiai reikia santykio ir draugystės. Tokioje įmonėje turėtų būti aistentas, kuris padraugautų, palaikytų sutrikusio intelekto žmogų, bet darbdaviams neapsimoka samdyti dar ir asistentą. Todėl, jei įmonėje atsiranda draugiškų kolegų, negalią turintis žmogus išsilaiko ilgiau, o jei ne, dažnai atkrinta.

Jeigu žmogus įsidarbina ir išeina iš centro, jį reikia palaikyti. Jeigu išėjęs jis staiga lieka vienas, ilgai neišsilaiko. Jam reikia, kad centro darbuotojas kartkartėmis su juo susitiktų arba kad pats neįgaliukas nuolatos grįžtų pabūti į socialinį centrą. Tam irgi reikia finansavimo, etato. Asistento etatas galėtų būti pusiau įmonės našta, o pusė – valstybės parama negalią turinčiam žmogui.

Kas galėtų motyvuoti įmones įdarbinti proto negalią turinčius žmones? Kokia yra užsienio šalių patirtis?

Vytautė. Užsienio šalyse žmonės, turintys negalią, atlieka mechaninius darbelius, pavyzdžiui, surenka detales arba dirba kavinėse, valo stalus, nešioja maistą. Žinau, kad užsienio įmonės labai džiaugiasi priėmusios į darbą nedidelę negalią turinčius žmones, nes jų taip negąsdina rutina. Jiems net patinka, kad kasdien vyksta tas pats, yra konkreti darbo vieta, aiškios užduotys, jie jaučiasi saugūs. O mums monotoniškas darbas yra sunkiai pakeliamas, retas galime nuolat kartoti tuos pačius veiksmus.

Gyvendama Vokietijoje mačiau daug geros integracijos pavyzdžių. Žinoma, jų yra senesnės tradicijos, tačiau vis tiek kažkas pradžioje surizikavo, perdavė savo teigiamą patirtį kitiems ir taip susiformavo geroji praktika. Ten yra gera sistema, kai neįgalaus žmogaus pašalpa keliauja su juo visur, kur jis eina. Jeigu jis mokykloje, dalis lėšų tenka asistentui, dalis – tėvams. Jeigu ateina į dienos centrą, dalis pinigų skiriama sumokėti už paslaugas. Jeigu jam reikia individualios priežiūros, pavyzdžiui, autistui, finansuojamas individualaus asistento etatas. Jeigu žmogus įsidarbina, dalis lėšų tenka įmonei ar asistentui, kuris padeda žmogui dirbti. Tada ir žmogus gali laisvai judėti, ir nėra priklausomas nuo aplinkos sąlygų. Dabar būna atvejų, kai tėvams trūksta pinigų ir jie neleidžia vaiko į dienos centrą, nes nori, kad visa pašalpa liktų padengti mokesčiams ir kitoms išlaidoms. Dienos centruose reikia mokėti ir tenka atiduoti dalį pašalpos.

Valdemaras. Kai kurie siūlo, kad reikėtų įvesti kvotą, kiek įmonė privalo įdarbinti neįgalumą turinčių žmonių. Kitu atveju įmonei tektų mokėti fiksuoto dydžio nuobaudą. Vis dėlto kitų šalių patirtis rodo, kad daug įmonių verčiau sumoka pinigus nei įdarbina neįgalų žmogų.

Geriau būtų naudoti skatinamąsias priemones. Tiesa, dabar darbo birža pusę metų finansuoja dalį neįgalaus žmogaus darbo vietos. Kitą dalį Sodrai turi sumokėti pati įmonė. Darbdaviui kompensuojama ne pilna suma, o pagaminamas produkcijos kiekis yra mažesnis. Reikėtų kad negalią turintį žmogų įdarbinančiai įmonei būtų nuimama mokesčių už darbuotoją našta.

Vytautė. Manau, kad ne mažiau svarbu užsiimti visuomenės švietimu. Abejoju, ar mitai ir baimės gali pranykti vien išgirdus kitų žmonių patirtį. Man atrodo, kad kai pats žmogus susipažįsta ir kažką nuveikia su neįgaliuoju, išnyksta baimės, atsiranda tikros žinios ir supratimas. Manau, jog negalią turintiems žmonėms reikia būti daugiau matomiems visuomenėje, dalyvauti renginiuose, o tėvams nebijoti vesti savo vaikus į viešumą, atlaikyti žvilgsnius ir aplinkinių paburbėjimus.

Ką galėtumėte pasakyti apie sutrikusio intelekto žmones kaip darbuotojus. Kokie jie ir kokius darbus sugeba atlikti?

Vytautė. Neįgalaus žmogaus darbo įgūdžiai labai daug priklauso nuo to, kiek jis lavinamas. Kuo anksčiau šeimose jį įtraukia į gyvenimą ir buitį, tuo daugiau žmogus išmoksta. Viena Pal. Jurgio Matulaičio socialinį centrą lankanti mergaitė su močiute daug ir mielai dirba darže, ravi, kasa, išneša šiukšles. O tie, kurie ateina į socialinį centrą nepratę prie darbų, taip pat po truputį jų išmoksta. Svarbu  atrasti, kas jiems patinka ir ką geba daryti, atsižvelgti į jų motoriką ir susikaupimo lygį.

Didžiausią motyvaciją dirbti jiems suteikia draugiški santykiai su žmonėmis. Ne pinigai, ne rezultatas, kaip mums įprasta. Jie dirba dėl to, kad draugai dirba kartu arba dėl to, kad vadovas paprašė padėti. Tarkime, šiaip neįgaliukas nemėgsta gaminti valgyti, bet jeigu ateina jam patinkanti savanorė, tą dieną noriai gamina pietus. Jie yra visiškai į santykį orientuoti žmonės.

Evgenios Levin nuotrauka

Mes turime valios atskirti asmeninį gyvenimą nuo darbo, o jie – ne. Jei žmogus nusiminęs, jam gali būti sunkiau susikaupti, jis turės mažiau kantrybės. Tada reikia skirti laiko pasikalbėti, aptarti situaciją, kad žmogus nurimtų ir galėtų dirbti toliau.

Valdemaras. Jų darbingumo lygis nėra mažas, siekia 50–55 proc. Jeigu patys atvažiuoja į mūsų centrą viešuoju transportu ir grįžta namo, savarankiškai aplanko draugus, tai kažką jau reiškia. Jie tikrai sugeba įgyti amatą, tik mokslai užtrunka ilgiau, pas mus specialybės jie mokosi trejus metus.

Šie žmonės yra visai nekonfliktiški, gero būdo. Jie labai kruopščiai vykdys savo operaciją ir nekels problemų. Nesame girdėję, kad darbdaviai skųstųsi mūsų centre paruoštų žmonių darbu, sakytų, kas čia per specialistai. O profesijas įgijo jau nemažai mūsų auklėtinių.

Sutrikusio intelekto žmonės dirba kruopščiai ir gerai. Kai jie ateina padėti centro valgykloje, visada švariai nuvalo stalą, grindis, pagal grafiką tvarko ir savo dirbtuves, labai sąžiningai, nieko nepalieka gulėti ne vietoje. Tai jų darbo privalumas.

Pal. Jurgio Matulaičio socialiniame centre vykdote projektą, pagal kurį teikiate darbinį užimtumą centro lankytojams. Kokius darbelius darote ir dar dalis žmonių pritaikys įgytus gebėjimus tikrame darbe?

Vytautė. Mūsų darbinį užimtumą sudaro medžio darbai, žvakių gamyba, keramikos dirbiniai ir proginiai atvirukai. Dažniausiai juos gaminame šv. Kalėdoms, Velykoms ir reklamuojame įmonėms, kad užsisakytų. Stengiamės ne šiaip nupiešti, bet padaryti patrauklius, kad  žmonės pirktų dėl to, jog gražu, o ne vien iš gailesčio. Kalėdoms pagaminame tikrai daug ir džiaugiamės, kad juos noriai perka.

Evgenios Levin nuotrauka

Evgenios Levin nuotrauka

Socialiniame centre gaminame žvakes iš parafino, kurį perdirbame iš bažnyčioje deginamų žvakelių. Jų likučių neišmetame, bet pagaminame naujų gražių žvakių – prikeliame parafiną antram gyvenimui. Dirbant yra įvairių užduočių – vienam žmogui geriau sekasi paprastas mechaniškas darbas – išlupinėti parafiną iš formelių. Kitam užtenka kantrybės tvarkingai dėlioti spalvotus kubelius.

Evgenios Levin nuotrauka

Kurį laiką maloniai bendradarbiavome su optikos įmone „Rega“, kai pora žmonių gaudavo užsakymus lankstyti iš popieriaus vokus, į kuriuos deda nupirktus akinius. Jie mums atveždavo popieriaus, reikėdavo pagal linijas iškirpti, sulankstyti ir suklijuoti. Visa tai padarydavo neįgalūs žmonės ir taip užsidirbdavo pinigų.

Keturi mūsų centrą lankantys žmonės turėtų greitu laiku įsidarbinti įmonėse. Keletui gerai pavyksta dirbti su medžiu, patinka šlifuoti, lakuoti kryžius, ikonėles, žvakides, todėl bandysime įtraukti juos į medienos apdirbimo įmonių veiklą. Taip pat yra žmonių, kuriems patinka valyti, plauti, tad ieškosime darbo vietų ir valymo įmonėse.

Evgenios Levin nuotrauka

Mūsų gaminių galima įsigyti Vilniaus ir Kauno „Katalikų pasaulio“ knygynuose, Faustinos namelyje, Antakalnyje, „Mes esame“ parduotuvėje, kuri įsikūrusi Pilies gatvėje, prie turgelio, ir pačiame Pal. J. Matulaičio socialiniame centre. Neįgaliukai labai džiaugiasi, kai sužino, kad gavome kokį nors užsakymą. Jie stebisi ir džiaugiasi, jog žmonėms patinka jų dirbiniai. Svarbiausia vėlgi yra santykis – kad kam nors bus smagu, kad reikalinga tai, ką neįgaliukai padaro.

Kalbino Monika Midverytė OFS