Vasario mėnesį vykusioje Vilniaus knygų mugėje pristatyta pokalbių knyga „Manėm, kad greit grįšim: 18 pokalbių apie pasitraukimą į Vakarus 1940–1944“ (sudarytojos Dalia Stakytė-Anysienė, Laima Petrauskaitė-VanderStoep, Dalia Cidzikaitė). Tai aštuoniolika pokalbių su JAV lietuviais, kurie Antrojo pasaulinio karo metais buvo priversti palikti Lietuvą ir trauktis į Vakarus nuo artėjančio sovietų fronto ir tremties grėsmės. Knygos pašnekovai atvirai pasakoja apie bėgimo iš Lietuvos aplinkybes, gyvenimą DP stovyklose Vokietijoje, apsisprendimą emigruoti ir įsikūrimą Jungtinėse Valstijose. Ramunė Kubiliūtė kalbina vieną knygos sudarytojų – Dalią Cidzikaitę.

Paaiškink, kaip kilo mintis rašyti knygą?

Mintis sudaryti knygą, paremtą JAV LB Sakytinės istorijos projektu, kurio metu pakalbinti 65 JAV lietuviai apie jų traukimąsi į Vakarus Antrojo pasaulinio karo metais, kilo Laimai Petrauskaitei -VanderStoep ir Daliai Stakytei Anysienei. Jos, dirbdamos su projekto medžiaga, nusprendė nelaukti būsimų tyrėjų, bet pačios su šia įdomia ir iki šiol mažai tyrinėta medžiaga supažindinti šių dienų skaitytoją.

Kaip subūrėte darbo komandą ir kaip suradote leidyklą? Kaip buvo rastas finansavimas?

Ties knyga dirbome mes trys: Laima, Dalia ir aš. Tai buvo komandinis darbas. O Lietuvos leidyklą „Aukso žuvys“ mums rekomendavo PLB Lituanistikos katedros UIC vedėjas dr. Giedrius Subačius. Knygos leidimą parėmė Lietuvių Fondas, Audronė ir Šarūnas Užgiriai, o likusią dalį išlaidų, susijusių su leidyba, padengė leidykla.

Kiek užtruko knygos išleidimas?

Knygą išleisti užtruko mažiau nei metus. Būsimos knygos rankraštį „Aukso žuvų“ direktorei Sigitai Pūkienei parodžiau, berods, praėjusių metų rugpjūčio gale, o knyga iš spaustuvės iškeliavo šių metų vasario 16 dieną.

Kaip parinkote pavadinimą?

Knygos pavadinimas atsirado neatsitiktinai. Vienas iš klausimų, į kurį pašnekovai prašomi atsakyti, yra: ar tikėjotės sugrįžti į Lietuvą? Didžioji dauguma jų atsako, kad taip, tikėjosi kada nors sugrįžti, jei ne po mėnesio ar dviejų po iškeliavimo iš Lietuvos, tai po metų-trejų – tikrai. Kaip pastebėjo Romas Sakadolskis, kuris knygą pristatė Vilniaus knygų mugėje, jo tėvo viltis sugrįžti į Lietuvą ruseno dar ir Amerikoje, ji užgeso tik praėjus maždaug dešimčiai metų nuo emigravimo ten.
Kad knygos pavadinimas parinktas taikliai, teigia ir kiti antrosios emigracinės bangos lietuviai. Ir kiti skaitytojai knygos pavadinimą priima gana jautriai. Iš kelių trečiosios emigracinės bangos atstovų Amerikoje girdėjau, jog knyga dažnam jų „griebia tiesiai už širdies“.

Kaip atrinkote tuos 18 asmenų? Ar dėl to, kad jų pasisakymai turėjo bendrą siūlą/temą, ar todėl, kad jie labai skirtingi?

Norėjome, kad knygoje atsispindėtų kuo didesnė Sakytinės istorijos projekto metu surinktos medžiagos įvairovė. Siekėme, kad knyga parodytų, kokiais skirtingais keliais lietuviai keliavo iš Lietuvos, kaip skirtingai jie pasiekė Vokietiją, Švediją, Italiją, o vėliau ir Ameriką. Bet tuo pat metu visus 18 mūsų pašnekovų vienija bendra tema – tėvynės, savo namų, o daugeliu atvejų ir artimųjų praradimas, ilga ir varginanti kelionė į Vakarus, gyvenimas DP stovyklose, po karo – mėginimas emigruoti kitur, pirmieji įsikūrimo svetur vargai ir džiaugsmai ir tas niekur nedingstantis Lietuvos ilgesys.

Papasakokite, kas tie asmenys. Juk, atrodo, beveik visi vienaip ar kitaip vėliau pasireiškė JAV lietuvių išeivijos visuomeniškame gyvenime.

Atrenkant pokalbius knygai, pašnekovų vėlesni pasiekimai jiems jau gyvenant Amerikoje (su retomis išimtimis kaip dr. Adolfas Damušis ir dr. Juozas Meškauskas, kurie buvo žinomi veikėjai jau Lietuvoje), nebuvo lemiantys. Juk karo metais ne vienas mūsų pašnekovas buvo dar labai jauni, vieni ką tik baigę, kiti – net nebaigę mokyklos suolo. Tai skulptorius Petras Aleksa, rašytoja Nijolė Jankutė-Užubalienė, profesorius Vytautas Černius ir kt. Mums svarbiausia buvo žmonių istorijos, skirtingos aplinkybės bei išgyvenimai jiems traukiantis. Žinoma, įdomu, kad tiek daug karo metais išgyvenimų patyrę mūsų pašnekovai, ypač jaunesni, sugebėjo save ir savo gyvenimus susikurti iš naujo: baigti mokslus, įgyti specialybes ir tuo pačiu būti aktyviais lietuviško visuomeninio gyvenimo JAV dalyviais.

Buvote trise sudarytojų komandoje. Dvi gimusios Lietuvoje, bet su tėvais buvo kaip tik karo vėjų išblokštos, o Tu gimei ir augai Lietuvoje, išvykai į JAV studijuoti, ten dirbai ir grįžai į Lietuvą. Kaip Jūsų asmeninės patirtys padėjo šiame darbe?
Dalios ir Laimos asmeninės patirtys padėjo mažiau klaidžioti pokalbius atrenkant, geriau suprasti istorinį jų kontekstą. Mano, kaip redaktorės ir žurnalistės, patirtis pasitarnavo pokalbius redaguojant bei juos tvarkant.

Kas knygą apipavidalino?

Knygos maketą ir viršelį sukūrė dailininkė Agnė Dautartaitė-Krutulė. Mano ir kitų nuomone, jai pavyko surasti itin vykusią dermę tarp knygos turinio ir išvaizdos. Tai karo metų siuntinius primenantis popierius ir išblukusi jo spalva, šiek tiek pakeistos JAV vėliavos spalvos – mėlyna ir raudona, naudojami du šriftai, du viršeliai. Itin daug palankių atsiliepimų sulaukė knygoms neįprastas išilgai perplėštas knygos viršelis, simbolizuojantis dalies tautos – JAV lietuvių – atplėšimą nuo tautos kamieno. Rudenį knyga pasirodys ir elektroniniu formatu.

Visi pokalbiai netilpo į knygą. Gal yra galimybių susipažinti su visa surinkta medžiaga?

Visus įrašus galima rasti keliose vietose: Amerikoje – Lituanistikos tyrimo ir studijų centre (Čikaga), Balzeko lietuvių kultūros muziejuje (Čikaga), Amerikos lietuvių kultūros archyve (Putname) ir PLB Lituanistikos katedroje University of Illinois at Chicago; Lietuvoje – VDU Lietuvių išeivijos institute, Martyno Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje ir Lietuvos centriniame valstybės archyve.

Kur knyga jau buvo pristatyta ir kur dar bus pristatyta?

Knygą pristatėme Vilniaus knygų mugėje, Pasaulio lietuvių centre Lemonte, IL, JAV LB renginyje „LaBas“, vykusiame Jaunimo centre (Čikagoje), ir Washingtono, DC lietuviams. Knygą planuojame pristatyti ir šią vasarą liepos antroje pusėje Dainavoje (Manchester, MI) vyksiančioje ateitininkų stovykloje. Lankantis Balzeko lietuvių kultūros muziejuje sulaukėme kvietimo knygą pristatyti angliškai rudenį – pristatymas būtų šiais metais muziejaus rengiamo Baltų DP projekto dalis.

Ar pažinojai knygos herojus, ar teko sutikti jų gimines?

Deja, nemaža dalis mūsų knygos pašnekovų jau yra išėję Anapus. Vis dėlto iš likusių gyvų į knygos pristatymą PLC atvyko du knygos pašnekovai – Petras Aleksa ir dr. Vytautas Černius. Paskutinį kartą su knygos pristatymu lankydamasi Čikagoje, aplankiau ir kitas dvi knygos pašnekoves – Joaną Krutulienę ir Mariją Paškevičienę. Buvo malonu knygas įteikti joms asmeniškai. Žinoma, knygos pristatymų metu susitikau ir su vienu kitu mūsų pašnekovų giminaičiu.

Kokie knygos sudarytojų siekiai?

Lankydamasi Vašingtone, susipažinau su Aldona ir Stepu Kinduriais. Jie – dipukai, tad nenustebau, kai pokalbis pakrypo apie karo metus ir jų pačių likimus. Vienturtis Stepas namus paliko būdamas paaugliu – vokiečiai jį išvežė apkasų kasti. Jis iki šiol nežino, kur Lietuvoje yra palaidota jo motina. Aldona iš Lietuvos pasitraukė tik su mama ir broliu, mat tėtis taip pat buvo paimtas kasti apkasų vokiečiams. Likimas lėmė, kad tėvas buvo sugrąžintas į Lietuvą, o į Vakarus pasitraukusi šeima po kelių metų gyvenimo Vokietijoje emigravo į JAV. Su tėčiu Aldona taip daugiau ir nesusitiko. Paskutinį kartą jiedu matėsi, kai jai buvo 8–9 metai. Prisipažinsiu, jog viso pokalbio metu ne kartą buvo kilęs noras išsitraukti diktofoną ir įrašyti šiuos Kindurių atsiminimus. Jie – tai dar du autentiški liudijimai apie karo verpetuose mėtytus ir vėtytus nekaltus žmones. Jų pasakojimai man daug kuo priminė mūsų knygoje pateiktas istorijas. Bet ką mes apie tai ir juos žinome? Kiek iš mūsų esame skaitę, girdėję tokius karo meto liudijimus? Turbūt tik vienetai. Todėl knygą visų pirma norėjome skirti Lietuvoje gyvenančiam skaitytojui, kuris mažai žino apie dipukų traukimosi aplinkybes ir sąlygas Antrojo pasaulinio karo metais. Norisi tikėti, jog šie pasakojimai taps ne tik pirmąja pažintimi su dipukais ir jų išgyvenimais karo metais, bet ir pasiūlys ne vieną vertingą įžvalgą ar net gyvenimo pamoką. Kad knyga gana sėkmingai siekia šio mūsų tikslo, rodo kad ir šis vienos JAV lietuvės, jau kuris laikas gyvenančios Lietuvoje, laiškas. Ji rašo, kad lietuviai Lietuvoje domisi knyga, „nes tie, kurie neturi išbėgusių giminių, nežino visų tų odisėjų ir paskaitę sako, [kad] čia buvo kaip mus trėmė į Sibirą, tik [tiems] geriau baigėsi“.

Kokie Jūsų darbo komandos ateities planai?

Kadangi knyga gerai perkama, leidykla planuoja knygą pasiūlyti ir elektroniniu formatu. O artimiausiuose planuose yra knygos vertimas į anglų kalbą. Džiaugiuosi, jog po pristatymo PLC net trys žmonės pasisiūlė pamėginti versti. Jau turėdamos šiek tiek patirties leisdamos knygą, žinome, jog laukia nelengvas darbas. Tačiau galutinis rezultatas ir skaitytojų atsiliepimai rodo, kad stengtis buvo verta. Iš Amerikos lietuvių išgirdau pasiūlymą knygą išleisti ir audio formatu. Apie tokią galimybę mes net negalvojome. Iš kitos pusės – o kodėl gi nepabandžius?!

„Ateitis“, 2014 m. Nr. 4