Profesorius Miroslavas Ruckis, dabartinis evangelizacinio žurnalo „Mylėkite viens kitą“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas, baigė Poznanės technologijos universitetą ir 17 metų dirbo mechaninės inžinerijos srityje, įgijo habilituoto daktaro laipsnį. Jis taip pat baigė Šeimos ir Biblijos studijų programų podiplomines studijas. Pokalbyje jis pasakoja, kaip fizika jį patį atvedė prie Dievo ir kodėl sąžiningas mokslininkas galiausiai turi pripažinti, kad yra kvailesnis už Dievą. Jis taip pat kalba apie spausdintinio evangelizacinio žodžio privalumus ir atsako į klausimą, kaip jaunimui patraukliai kalbėti apie skaistumą.

Žurnalas pradėtas leisti dar 1975 m., kai nebuvo išvystyta skaitmeninė žiniasklaida. Dabar  laikraščių ir žurnalų skaitomumas krenta, jauni žmonės pereina prie interneto tinklalapių. Visgi neapsiribojate vien interneto puslapiu „www.mylekite-vienskita.org“. Kokie yra spausdintinio žodžio privalumai?

1975 m. Lenkijoje egzistavo labai stipri cenzūra. Tuo metu buvo labai sudėtinga rašyti krikščioniškomis temomis. Pirmieji šio žurnalo numeriai buvo spausdinami rašomąja mašinėle keliais egzemplioriais per kalkes. 1992 m. žurnalas jau pradėjo eiti 2000 egzempliorių tiražu.

Dabar šis žurnalas sparčiai plinta ne dėl to, kad mes spausdiname ir po to dedame kažkur į sandėlį ar rūsį, o todėl, jog vis daugiau žmonių jį skaito ir nori gauti žurnalą. Lietuvoje per šv. Velykas išspausdinome 10 tūkst. žurnalo vienetų, o prabėgus dviem mėnesiams visi buvo išplatinti. Mąstome, ar nereikėtų spausdinti didesnio tiražo.

Viena vertus, prieinamumas prie informacijos internete yra lengvesnis – užtenka paspausti porą mygtukų ir gali skaityti, ką nori. Kita vertus, internetas nepatenkina dvasinės tuštumos, kurią jaučia jaunimas. Šiuo žurnalu stengiamės patraukliai rašyti jaunimą dominančiomis temomis, ir jis noriai skaitomas. Vaikštinėdami mieste spaudos kioskuose galime matyti daugybę skirtingų spalvotų žurnalų. Tai reiškia, kad žurnalo formatas tebėra reikalingas.

Parašytas žodis yra tikras, realus, o virtualus tekstas rytoj gali ir išnykti. Tai, kas materialu, yra apčiuopiama. O internete neaišku, kas slypi už autoriaus, jis turi antrą virtualią tapatybę ir sunku patikrinti, kas tai per žmogus. Žurnalą redaguoja konkretus žmogus, nurodyti redakcijos kontaktai, skaitytojas gali įsitikinti, jog tai tikra ir kad atsakome už turinį, todėl žurnalas vertas pasitikėjimo. Spausdintas tekstas yra patikimesnis. Turime būti  teisingi, kad galėtume pažadinti skaitytojų pasitikėjimą Jėzumi.

Šiuo metu žurnalas leidžiamas dvidešimčia kalbų ir platinamas šimte pasaulio šalių. Kiekviena šalis turi skirtingą socialinį, kultūrinį ir religinį kontekstą, patiria skirtingų iššūkių. Ar žurnalo redakcija atsižvelgia į šiuos skirtumus ir pritaiko turinį, ar jis lieka toks pats?

Kalbėjimas apie Tiesą yra aukščiau kultūros, išeina iš jos ribų, nes tiesa yra visuotinė.

Mūsų žurnalas nėra Dievo žodis. Mes stengiamės perteikti, interpretuoti Gerają Naujieną kitiems, atsižvelgdami į kultūrinį kontekstą, kuriame žmonės gyvena. Net Lenkijoje sudėtinga universaliai perteikti žinią, nes žurnalas nėra skirtas tik jaunimui, bet skirtingų luomų žmonėms – profesoriams, bedarbiams, jaunimui, seneliams. Visi, kurie skaito, žurnale ką nors sau atranda. Kitose šalyse neleidžiame naujos žurnalo versijos, bet patys žmonės iš kitų tautų ir kultūrų kreipiasi į mus prašydami leidimo išversti žurnalą į jų kalbą.

Iš tikrųjų nelabai suprantame ir suvokiame, kas tokio mūsų lenkiškame žurnale juos palietė. Galiu pateikti pavyzdį su kinų kalba. Mūsų jau prašė, kad pradėtume leisti žurnalą Kinijoje, tačiau negalėjome rasti vertėjo. Staiga elektroniniu paštu gavome laišką, kuriame buvo visas numeris, išverstas į kinų kalbą, o siuntėja rašė: nežinau, ką su juo padarysite, ar bus nauda, bet labai norėčiau, kad šis tekstas būtų išleistas kinų kalba. Dievas palietė tai moteriai širdį, kad išverstų tekstą, ir tikiu, jog per žurnalą Viešpats palies kiniškai skaitančių žmonių širdis. Išsiuntėme žurnalų į Kiniją ir dabar sulaukiame prašymų atsiųsti vis daugiau.

Viena iš pagrindinių žurnalo temų yra tikėjimo ir mokslo santykis. Pats 17 metų dirbote mokslinį darbą mechaninės inžinerijos srityje, esate habilituotas mokslų daktaras. Kaip jus patį fizika atvedė prie Dievo?

Dievas leidžiasi pažįstamas per tai, ką matome, kokioje realybėje gyvename. Kaip inžinierius žinau ir suvokiu, kiek reikia įdėti darbo, kad įrenginys gerai funkcionuotų. Iš patirties gerai žinau, kad sukonstravus naują įrenginį iš pirmo karto jis greičiausiai neveiks. Tenka atlikti kelias iš eilės bandymų serijas, nors pradžioje galvojau, kad jis turėtų veikti. Atlikdamas bandymus suprantu, kaip pradžioje neteisingai mąsčiau ir galiausiai per bandymus suprantu, ko reikia, kad įrenginys veiktų.

Gyvi organizmai yra daug sudėtingesnės struktūros negu mūsų kūryba ir konstrukcijos.  Jeigu kas nors bando įrodyti, kad tai atsirado atsitiktinai, pradedu isteriškai juoktis. Pateiksiu pavyzdį.

Yra toks kirminėlis, naudojantis cheminį ginklą. Ką vadinu cheminiu ginklu? Jis savo kūne gamina 27 cheminius elementus ir laiko juos skirtingose talpyklose. Atsiradus poreikiui, iš tų talpyklų siunčia elementus į deginimo kamerą, kurioje vyksta dvifazė termodinaminė reakcija. Tos kirminėlyje esančios kameros sienos padarytos iš specialios medžiagos, kuri izoliuoja cheminį procesą, kad kirminėlis nesprogtų. Įvykus reakcijai, gynybai skirti nuodai išpurškiami reikiama kryptimi. Jeigu kas nors būtų ne taip sukurta, kirminėlis paprasčiausiai susprogtų. Jis turėjo nuo pradžios iki galo būti padarytas tobulai, kad galėtų funkcionuoti.

Tado Umaro nuotrauka, fotobankas

Kai matau struktūrą, padarytą gerokai tobuliau negu aš ar bet koks kitas mokslininkas galėtų padaryti, remdamasis elemenaria logika prieinu išvadą, kad ją sukūręs Asmuo ar Būtis yra žymiai tobulesnė negu aš. Jeigu aš galiu sukonstruoti zaporožietį, bet negaliu pagaminti mersedeso, darau išvadą, kad mersedeso konstruktorius yra protingesnis ir pranašesnis už mane. Kai matau taip tobulai sukurtą kirminėlį, o pats negaliu to atkartoti, sakau, kad Dievas yra daug kartų išmintingesnis už mane.

Be to, Dievas apsireiškė istorijoje ir Šventasis Raštas yra istorinis dokumentas, kurį galime moksliškai išanalizuoti, ištirti ir patvirtinti, kad jo informacija yra tikra. Archeologai patvirtina, jog tai, ką kalba Biblija, yra autentiška ir tikra. Lingvistika, kultūrologija, archeologija įrodo, kad Šventojo Rašto tekstai nėra sukurta mitologija, bet patikima tiesa.

Kaip mokslininkas ir tikintysis buvau apžiūrėti Eucharistijos stebuklo Sukolkoje, Lenkijoje. Kalbėjausi su tyrimus atlikusia profesore. Ji man parodė per mikroskopą darytas nuotraukas ir tai, ką pamačiau, parklupdė mane ant kelių. Ostija buvo perkeista į gabalėlį žmogaus širdies, ir tai yra nepaneigiamas mokslinis faktas. Du perkeistą ostiją tyrę mokslininkai nustatė, kad tai yra širdies raumeninis audinys.

Arba imkime Turino drobulę. Mokslininkai patvirtino, kad neįmanoma sufalsifikuoti Turino drobulės, nes tai – ne žmogaus rankų kūrinys. XXI amžiuje su dabartinėmis technologijomis neįmanoma padirbti antros tokios Turino drobulės. Paprasčiausiai reikia priimti tą faktą ir tikėti, kad šioje drobulėje buvo suvyniotas Jėzus Kristus. Mokslininkas, matantis Euchatistijos stebuklą, Turino drobulę, Gvadelupės Dievo Motinos atvaizdą, gali tai paaiškinti tik Dievo buvimu.

Noriu pacituoti Liudviką Pasterą, mokslininką, išradusį pasterizaciją ir skiepus. Jis sakė: mažai žinių mus atitraukia nuo Dievo, o daug žinių – atveda prie Dievo. Mokslininkas priklausė Pasauliečių pranciškonų ordinui. Aš kaip habilituotas daktaras inžinierius visiškai sutinku su šiais žodžiais.

Daugelis žmonių tebetiki stereotipu, kad mokslas prieštarauja tikėjimui. Kokie įvykiai išplatino šią klaidingą prielaidą?

Jeigu kai kurie mokslininkai yra priešiškai nusiteikę krikščionybės atžvilgiu, jie ir įrodinėja, kad mokslas priešingas tikėjimui. Sovietų Sąjungoje mokslininkas apskritai negalėjo būti tikintis. Kaip tuomet mokslas galėjo patvirtinti Dievo egzistavimą? Mokslininkus, kurie patvirtino Mendelio genetinio paveldėjimo teoriją, 1950 m. siuntė į Sibiro lagerius. Kaip galėjo egzistuoti genetikos mokslas, jei už tai tyrėjus siuntė į darbo stovyklas?

Vakaruose dabar finansuojami tik tie moksliniai projektai, kurie įrodinėja, kad Dievo nėra. Aš kaip mokslininkas skaitau daugelį mokslinių straipsnių, ypač evoliucijos srityje. Pradžioje evoliucija iš tiesų vyko ir kreacionistai yra neteisūs.

Skaitau daug mokslinių straipsnių apie biologiją. Pateiksiu pavyzdį apie beždžionių evoliuciją. Mokslininkai teigia, kad beždžionės evoliucija truko apie 60 mln. metų ir aiškina žinantys, kaip tai įvyko. Tačiau kokiu pagrindu jie remiasi? Nėra atrasta pilnų suakmenėjusių griaučių, o tik keletas kaukolių ir pavienių kaulų. Tuo pagrindu jie kalba apie 60 mln. metų beždžionių evoliuciją. Per tiek metų pasaulyje turėjo gyventi keli milijardai beždžionių. Žemėje šiuo metu gyvena 7 milijardai žmonių. Kaip atrodytų, jeigu paimtume keliolika žmonių kaukolių ir kaulų bei iš to darytume išvadas, kokia buvo demografija ir žmonių gyvenimas XXI a.? Tai paprasčiausiai neįmanoma.

Pasakysiu anekdotą. Du žydai kalbasi tarpusavyje. Vienas sako: klausyk, kokie tie romėnai buvo išmintingi – archeologai kasinėdami Romoje atrado vielos gabaliuką. Tai reiškia, kad jau prieš 2000 metų Romoje buvo telegrafas! Kitas žydas sako – tai niekis. Jeruzalėje per kasinėjimus mokslininkai nieko nerado, vadinasi, prieš 2000 metų Jeruzalėje jau buvo bevielis telegrafas!

Kažkas panašaus yra su evoliucija – mokslininkai nieko neiškasė, bet sako, kad evoliucija vyko būtent taip.

Jeigu mokslininkai nusiteikę prieš Dievą, tikėjimą ir Bažnyčią, aišku, jie bandys įrodinėti, kad Dievo nėra. Iš pradžių, a priori padaro prielaidą, jog Dievo nėra, ir tada bando ieškoti įrodymų. Realiai moksle lengviau įrodyti, kad kažkas yra, negu kad nėra. Kaip įrodyti, kad mano senelio niekada nebuvo? Ar yra liudytojų, kurie tai patvirtintų, arba dokumentų, kad senelio nebuvo? Nėra dokumentų, kad Dievas neegzistuoja. Pradžioje, prieš atsirandant pasauliui buvo Dievas, o kas galėtų paliudyti, kad Jo pradžioje nebuvo, kai buvo tik Jis vienas? Jobo knygoje Dievas jo klausia: kur tu buvai, kai aš kūriau pasaulį? Tada Jobas atsakė: esu kvailas ir daugiau nieko neklausinėsiu. Sąžiningas ir teisingas mokslininkas nežino visų atsakymų ir galiausiai turi pripažinti, kad yra kvailesnis už Dievą.

Kita žurnalo rubrika aprašo „Tyrųjų širdžių“ judėjimą, kurį planuojama pradėti ir Lietuvoje. Dažnam vilniečiui šis pavadinimas asocijuojasi su munistų sekta, kurios nariai kviečia į paskaitas apie „tyrą meilę“ ir prašo paaukoti jų veiklai nusiperkant atviruką. Kaip šiame kontekste jaunimui patraukliai kalbėti apie skaistumą?

Pirmiausia tokios savybės kaip skaistumas, džiaugsmas, meilė nėra priskiriamos tik krikščionybei. Visose ir krikščioniškų tradicijų, ir kitose šalyse žmonės vartoja tuos pačius terminus, ir nieko nuostabaus, kad kažkokia sekta taip pat prisitaiko tas pačias sąvokas.

Kalbėti jaunimui patraukliai apie skaistumą nėra labai sudėtinga, tačiau norint tai daryti, pirmiausia reikia pačiam patirti. Lenkijoje „Tyrųjų širdžių“ judėjime apie skaistumą kalba tie žmonės, kurie buvo pasiekę patį dugną, patyrė pažeminimą, savigriovą. Jie gerai suvokia, kodėl buvo įtraukti į tą liūną, supranta, jog buvo apgauti, pasidavė suvedžiojami iliuzijos, žino, į ką tokie dalykai gali nuvesti ir kaip patys norėjo iš jų išsiveržti. Todėl jie sugeba sėkmingai ir patraukliai perduoti jaunimui savo patirtį. Jonas Paulius II kalbėjo, kad mums reikia liudininkų, o ne mokytojų, todėl žurnale pateikiame daug liudijimų. „Tyrųjų širdžių“ judėjimas Lenkijoje tęsiasi apie 20 metų, daug jaunimo išaugo iš to judėjimo, pradėjo gyventi intymų gyvenimą tik santuokoje ir dabar liudija, kad tai buvo labai gerai.

Evgenios Levin nuotrauka

Mūsų užduotis – parodyti jaunimui, jog skaistumas yra gėris, kad jie nesigėdytų apie tai kalbėti. Būtent šėtonas nori sukurti įvaizdį, jog visi išdavinėja savo partnerius, gyvena intymų gyvenimą už šeimos ribų, užsiima masturbacija ir kad visa tai labai gerai.

Dirbdamas licėjuje su vyresniais paaugliais, per vieną užsiėmimą kalbėjau apie skaistumą ir uždaviau klausimą: kaip jie jausis tą dieną, kai praras savo nekaltumą? Dalis parašė, kad darys tai santuokoje, o dauguma – kad gali tą padaryti bet kurią akimirką, jog visi taip gyvena ir nesureikšmina. Viena mergina parašė: „Aš, deja, jau praradau savo nekaltybę.“ Klausimas parodė, kad nors tikinama, jog visi tai daro ir atseit yra laimingi, mergina, realiai tai išbandžiusi, pasirodė esanti nelaiminga. Visuomenėje šiuo klausimu yra daug apgaulės ir melo.

Didelį blogį daro seksualinio švietimo, vadinamosios edukacinės programos, pornografija. Jaunimas raginamas masturbuotis, didinti savo seksualinį aktyvumą. Jeigu kas nors įklimps į tuos dalykus, jau negrįš toks, koks buvo anksčiau. Norint būti skaisčiam, reikia įdėti daug pastangų, ištverti. Pasaulis tuo tarpu sako: pabandyk tą padaryti ir ką, ar tau pakenks? Jaunimas dažnai renkasi eiti lengvesniu keliu.

Atvykote į Lietuvą kalbėti apie šiandienius evangelizacijos įrankius. Vienas iš jų yra jūsų leidžiamas žurnalas. Kokių kitų įrankių norite pasiūlyti?

Kiekvienas įrankis evangelizacijai yra geras. Rašomas žodis turi savo vertę, o internetas ir elektroninė žiniasklaida taip pat yra geros priemonės. Laikomės tokios taisyklės, kad internetas, visi socialiniai tinklai skirti informuoti žmones apie tai, kas vyksta realybėje.

Jaunimas pripranta prie virtualios realybės ir mano, kad ji tikresnė už įprastą gyvenimą. Buvo toks atvejis, kai jaunuolis norėjo susisiekti su kunigu internetu. Sakiau jam, kad pirmiausia turi susitikti su parapijos klebonu, bet jis gėdijosi ir sakė, jog su klebonu nekalbės. Tačiau kai esame interneto erdvėje, iš kur galime žinoti, kas sėdi kitame gale? Tai gali būti vaikas, pristatantis save kaip kunigą, nes vaikams ir jaunimui patinka vaizduoti suaugusius. Negalime pasiduoti tik virtualiai realybei, bet grįžti į realų gyvenimą.

Kai ateina elektroninis laiškas, nesame tikri, ar gavome jį nuo tikrojo siuntėjo. Daugybę profilių ir paštų sukuria provokatoriai. Nors esame sukūrę „Tyrųjų širdžių“ judėjimo forumą, naujienų prenumeratą, bet nenorime bendrauti tik virtualioje realybėje. Jėzus yra tikras, o ne virtualus.

Labai svarbu žinoti, kad virtuali realybė nebūna tuščia. Jeigu ji nebus pripildyta evangelizacinio turinio, tuomet ją savo turiniu pripildys šėtonas. Šiuo metu internete veikia penki milijonai aktyvių pornografijos svetainių. Jame taip pat yra ir milijonai krikščioniškų tinklalapių. Du šimtai milijonų žmonių per metus internete sužino apie Jėzų. Internetas, kaip priemonė, gali nešti ir gerų, ir blogų vaisių.

Interneto erdvė suteikė galimybę pakelti galvas netikriems pranašams. Dabar kiekvienas gali savo asmenines mintis ir nuomonę pateikti kaip Bažnyčios poziciją. Kaip reikėjo saugoti interneto erdvę nuo klaidingų mokymų Katalikų Bažnyčios vardu?

Virtuali erdvė išeina iš kontrolės ribų, neįmanoma sukontroliuoti. Internete galime rašyti, ką norime, ir išvengsime atsakomybės. O jeigu publikuoju straipsnį knygoje ir pasirašiau kaip profesorius Miroslavas Ruckis, atsakau už kiekvieną savo žodį.

Būdamas aukštosios mokyklos dėstytojas susidūriau su problema, kad studentai vis dažniau naudojasi nepatikima internete rasta informacija. Vieno seminaro metu paklausiau studento – kur radai šitą formulę?

Galvojau, kad studentas išvedė šią formulę, nes jam tai paprasta, bet jis atsakė, jog rado internete. Klausiau jo: kas tas internetas? Kokią mokyklą jis baigė? Koks jo mokslinis laipsnis? Daliai jaunimo atrodo, jog informacija šventa ir tikra vien todėl, kad yra internete.

Leidžiant religinę literatūrą, reikia gauti Imprimatur – Bažnytinės valdžios patvirtinimą. Jeigu randame užrašyta imprimatur, vadinasi, turinys atitinka Bažnyčios mokymą. Internetinė medžiaga negali turėti imprimatur, nes ji kiekvieną dieną keičiasi, bet kada gali būti pakoreguota. Kiekvienas protingas žmogus turėtų suprasti, kad jeigu tekstas nėra patvirtintas Bažnyčios, vadinasi, jo turinys nebūtinai atitinka jos mokymą.

Apie popiežių sakome, kad jis neklystantis, bet turime omenyje tik oficialiai išleidžiamus dokumentus, enciklikas, apaštališkuosius paraginimus. Tai nereiškia, jog kasdieniame gyvenime kiekvienas popiežiaus žodis yra dogma, kad jis neklysta. Jo eiliniai vieši pasisakymai nėra dogma. Todėl ir religinis turinys internete dar nėra Bažnyčios mokymas. Yra tikri autoritetai, bet yra ir apsimetėlių, todėl reikia būti budriems.

Parengė Monika Midverytė OFS