Nuotraukos autorius Tomas Urbelionis/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Rugpjūtį minima Tarptautinė vinilinės plokštelės diena (08 12). Turbūt ne šiaip sau. Didžiąją XX amžiaus dalį lydėjusi įrašų klausytojus ši laikmena turi gausų gerbėjų būrį ir šiandien.

Vinilo epocha – nutolstanti ir vėl priartėjanti – apie tai „Mažosios studijos“ laidoje „Kultūra ir religija“ Arūnas Peškaitis kalbasi su ilgamete Vilniaus plokštelių įrašų studijos redaktore Zinaida Nutautaite.

Pokalbį norėtųsi pradėti nuo knygos „Lietuvos populiarioji muzika, džiazas ir rokas firmos „Melodija“plokštelėse 1962–1992 m. Katalogas“ pasirodžiusios praėjusiais metais. Kodėl šios knygos pavadinime yra firma „Melodija“, o ne Vilniaus plokštelių įrašų studija?

Žinoma, labai norėtųsi, kad pirmame knygos puslapyje būtų užrašyta Vilniaus plokštelių įrašų studija, tačiau ta buvusi priklausomybė nuo firmos „Melodija“ ir sąjunginiai katalogai, kuriuos leido ši firma, mus ir įpareigoja katalogą pavadinti tos firmos vardu, kuri pinigus duodavo, honorarus atlikėjams mokėdavo. mūsų priklausomybė nuo „Melodijos“ buvo šimtaprocentinė.

Ilgametė Vilniaus plokštelių įrašų studijos redaktorė Zinaida Nutautaitė

Būtent šios firmos vardu ir būdavo išleidžiamos plokštelės anuomet?

Taip, ir ji sujungė 7 sąjungines studijas. Mes galime tik didžiuotis, kad turėjome savo studiją, nes, pavyzdžiui, Talinas, Kijevas, Almata turėjo ne studijas, bet tik aparatines. Mumis „Melodija“ kažkaip pasikliaudavo.

Vilniaus plokštelių studija tuometinėje Tarybų Sąjungoje buvo aukštai vertinama. O kada ji įsikūrė?

1958 m. ji pradėjo savo veiklą Lietuvos radijuje. Būtent tokiu būdu tuomet leisdavo įrašinėti – su savo aparatūra atvažiuodavo iš Maskvos brigados: garso režisierė, redaktoriai, inžinieriai ir įrašydavo arba Filharmonijos, arba Lietuvos radijo salėse.

O 1964 metų pradžioje buvo sukomplektuota aparatūra, ir plokštelės jau būdavo įrašinėjamos čia, Vilniuje, jau mūsų pačių.

Kada Jūs pati dirbote šioje studijoje?

Labai gerai atsimenu, kad į studiją atėjau 1964 m. kovo 9 dieną, 9 val. ryto. Pradžioje mes dirbome dviese – mane priėmė direktorius Jonas Gilys, prieš tai grojęs birbyne „Lietuvos“ ansamblyje. Tai buvo labai įdomus ir padorus žmogus, kurį galiu prisiminti su dideliu džiaugsmu. Dviese mes dirbome metus. Tiesa, ateidavo garso režisieriai – Vytautas Einoris, Vytautas Bičiūnas ar inžinierius Vladas Statulevičius, kurie būdavo kviečiami įrašams.

O iki kada Jūs dirbote?

Lyg ir apsiverkti galima būtų... dirbau lygiai 40 metų iki 2004-ųjų, paskui dar be jokio atlygio gal metus padėjome studijai kopti ir įrašinėti, o paskui raktus padėjau ant stalo... Verkiau...

Suprantu, juk buvo nueitas didžiulis gyvenimo kelias... Visi artistai, kuriuos teko man sutikti, apie Jus kalba gerai arba tik labai gerai. Visi nuo Andriaus Mamontovo iki Nelly Paltinienės Jus giria ir Jums dėkoja, savo albumuose rašo ypatingas padėkas. Dabar noriu paklausti, kas man visada buvo paslaptis: o ką gi Jūs šioje studijoje veikėte?

Pradžioje tai buvo įrašų organizavimas, paraiškų priėmimas, bendravimas, taip pat ir biurokratinis darbas – visos ataskaitos... Reikėdavo suktis visaip. Kai Maskvai ruošdavome įrašų apipavidalinimą, studijoje leisdavome dienas naktis. Mat garso režisieriai dirbdavo savo darbą, o man tekdavo rengti tekstus lietuvių ir rusų kalbomis. Visi vertimai turėdavo būti pažodiniai. Taip pat rūpindavausi spausdinimu – pasų, etikečių, montažinių lapų ir kt. Pro mano rankas kiekvienas kūrinys pereidavo septynis kartus. Aš mokėjau mašinėle spausdinti dviem pirštais, bet kaldavau kaip reikiant, kaip Vytautas Kernagis sakydavo, kaip kiškis ant barabano...

Man labai patiko dirbti studijoje, tai buvo labai gera. O artumas su visais atlikėjais, matyt, iš to darbo... Kad ir pačioje pradžioje įrašinėjant pasakas. Ateidavo aktorė, kalbininkė, kompozitorius – tad to bendravimo ir bendro darbo buvo gan daug. Iš studijos kartais išeidavau labai vėlai. Dirbom nepaprastai daug, ir tas artumas daug reiškė. Ir dabar, pavyzdžiui, yra nemažai atlikėjų, kurie manęs neatsimena, o aš apie juos žinau daug... Tai vinilo žmonės... Būna, susitinki, apsikabini su seniai matytu žmogumi ir jauti vinilo plokštelės alsavimą ir tą artumą. Ir jauti, ką padarei...

Nedaug kas žino, kad tuo metu mes įrašėme Aniceto Armino vadovaujamo choro giedamą „Pulkim ant kelių“. Arba po Spalio didžiąja vėliava įrašyta Maironio „Lietuva brangi“. Tad studija padarė daug, ir tegyvuoja vinilas, tegyvuoja vinilo žmonės...

Neseniai pasirodęs plokštelių katalogas skirtas, anuomet taip vadintai „lengvajai muzikai“. Suprantama, juk tais laikais būtent šios muzikos plokštelės labiausiai buvo perkamos.

Taip, dėl šios muzikos bėdos nebūdavo, ji buvo užsakoma dideliais tiražais.

Norėtųsi iš Jūsų išgirsti pasakojimų apie žmones, su kuriais Jūs bendravote, dirbote studijoje, pavyzdžiui, apie Benjaminą Gorbulskį. Daug apie jį visko girdėjome, bet Jūs turbūt ne vieną ir ne du kartus su maestro bendravote?

Tai yra žmogus, kurio negali pamiršti.Jis buvo sąmojingas, linksmas ir smagus. Beje, mažiausiai rūpesčių būdavo dėl jo įrašų. Būdamas Frankfurte ar Paryžiuje man siųsdavo atvirukų, net ilgiausių laiškų. Jis sėdėdamas Paryžiuje rašė, „Zinute, nepamirškite, kad tą ir tą dieną bus įrašas – „Liepaitės“ dainuos apie Lietuvą. Ar Jūs nepamiršite?“ Jis tikrai buvo ne tik atsakingas, bet ir labai linksmas.

Pakalbėkime apie tris šviesaus atminimo Antano Šabaniausko premijos laureatus – Vytautą Kernagį, Janiną Miščiukaitę, Eugenijų Ivanauską. Tai labai skirtingi atlikėjai ir drauge, kaip Jūs sakote, vinilo žmonės.

Jie visi panašūs tuo, kad jų repertuaras buvo lietuviškas. Bent jau ne plokštelėse. Tokius atlikėjus kaip J. Miščiukaitę studijoje matydavau tada, kai ji nebūdavo išvykusi gastrolių. Ji atvykdavo įrašams su orkestru ir daug laiko skirdavo vadinamiems plaibekams įrašyti. Atsivesdavo ir savo sūnelį, kuris dabar jau didelis ir būgnais groja. Atsimenu net, kaip ji buvo apsirengusi, kai įrašinėjo savo solinę plokštelę – tiesiog prieš akis stovi...

Ir visada žinodavau jos gimtadienį, mat pildydavau honorarams skirtas paskyras. Tad skambindavau ne tam, kad apie save priminčiau, bet iš bičiulystės. Paskambinu ir sakau: „Skambina Vilniaus plokštelių įrašų studija. Ar girdite Janyte, su gimtadieniu...“ Ir būdavo gera...

Kernagis radijuje ir televizijoje nebuvo pageidaujamas nuo pat pradžių, mat į bardus dėl jų tekstų kreivai žiūrėjo Maskvoje. Į studiją jis atėjo ne kaip bardas, bet per literatūros įrašų kanalą. Ir prasidėjo... Jis labai jaukus, protingas ir nepaprastai reiklus – jam bet ko negalėdavai pažadėti, o esant reikalui jis net supykdavo.

Negaliu neprisiminti, kad Vytautas Kernagis, jau prieš pat mirtį atsiimdamas apdovanojimą Prezidentūroje, viešai padėkojo kaip tik Jums.

Aš apstulbau, man tai buvo labai netikėta...

Na, o Eugenijus Ivanauskas – visada su jūros kvapu, su Nelly Paltiniene, su Kučinsku... Nepasakyčiau, kad jie buvo dažni svečiai, bet bent jau kartą per metus atvykdavo. Juk „Kopų balsų“ tiražai buvo stulbinami. O E. Ivanauskas su savo atliekama Raudonikio „Skinsiu raudoną rožę“ buvo plačiai pagarsėjęs. Tačiau jis pats buvo labai tylus žmogus...

Prisimenu ir šviesaus atminimo dainininkę Danutę Neimantaitę. Maestro Tiškus atsivesdavo savo šuniuką, o sykį ir Danutė atsivedė savo baltą šunelį. Visa studija buvo pripėduota tų šunelių. Tačiau į Studijos vinilo širdelę tilpdavo viskas – ir balsas, ir orkestras, ir šunelių lojimas, arbatos gėrimas, ir kava...

Esu girdėjęs, kad įrašai kažkodėl vykdavo naktį. Ar tai tiesa?

Dienos metu daugiausia įrašydavo orkestrą, instrumentines grupes. Mat studija buvo pirmame aukšte, antrame – nieko, o trečiame buvo įsikūrę liaudies meno rūmai ir natūralu, kad dienomis ten visi vaikščiodavo. Tad geriausia būdavo pradėti įrašus aštuntą vakare, o tada dainininkai, garso režisieriai, inžinieriai dirbdavo iki antros ar trečios nakties.

Kaip Jūs galvojate, kodėl dabar vinilo plokštelės grįžta? Juk grįžta ne tik kaip archyvas, bet džiazo, roko grupės šalia kompakto dabar leidžia ir vinilo albumą.

Aš patikėti negaliu, kad vinilas grįžta. Bet ir apsidžiaugiau, net pradėjau svajoti, kad vėl bus studija, ir aš eisiu dirbti iki šimto metų...

O viena iš vinilo grįžimo priežasčių galėtų būti ir ta, kad visgi kompaktinės plokštelės sterilumas nėra toks pateisinamas. Neturiu tokios klausos kaip tikri muzikantai, bet jei įjungsite kompaktinę plokštelę ir vinilą, skirtumą pajausiu. Kitaip vinilas kvėpuoja, kitaip kalba, kitaip dainuoja, kitaip skamba. Ir tai nėra tik mano nuomonė. Gal todėl kiekviena grupė garbės reikalu laiko išleisti vinilinį albumą, kad ir kiek tai kainuotų – 50 ar 60 litų.