Fotografė Viviana Maier

2007 m. jaunas istorikas Johnas Maloofas Čikagos aukcione nusipirko dėžę negatyvų, ketindamas panaudoti juos tuo metu rašomos knygos iliustracijoms. Vienu didžiausių XXI a. fotografijos atradimų vadinamas Vivianos Maier (1926–2009) palikimas kardinaliai pakeitė jo planus.

2013 m. pasaulį išvydo Johno Maloofo ir Charlie Siskelio dokumentinė juosta „Finding Vivian Maier“. Jos autoriai bando atsakyti į klausimą, kas buvo moteris, visą gyvenimą dirbusi aukle ir slapta nuo aplinkinių sukūrusi per 100 000 nuotraukų, fiksuojančių 6–8 dešimtmečių amerikiečių gyvenimą.

Johnai, Jūsų istorija stebina ne mažiau nei pačios Vivianos Maier – atsitiktinai įsigijote fotografės negatyvus ir pasišventėte tam, kad pasaulis sužinotų apie jos gyvenimą bei kūrybą. Ar bent akimirką dvejojote dėl savo sprendimo? Ar galvojote, ką darysite po filmo apie Vivianą?

Johnas Maloofas. Apie dvejones negalėjo būti nė kalbos – tapau atsakingas už Vivianos palikimą. Šį įsipareigojimą prisiėmiau dar tada, kai pradėjau supirkinėti jos darbus iš kitų pirkėjų. Jų kaina žaibiškai augo – fotografės istorija plito internete, ir žmonės norėjo vis daugiau iš jos uždirbti. Viskas baigėsi tuo, kad išleidau krūvą pinigų ir nesilioviau sau priekaištauti: „Ką tu darai? Juk negali sau to leisti.“ Dvejonių nebeliko, tačiau aš visą laiką galvoju apie tai, ką darysiu toliau. Filmui apie Vivianą paskyriau didelę dalį savo gyvenimo.

Radote netgi jos gimines Prancūzijoje – atsekėte jų gyvenamąją vietą pagal dviejose nuotraukose pavaizduotą varpinę. Jūsų atkaklumas stulbinamas.

Johnas Maloofas. Visada norėjau išsiaiškinti, kur gyvena Vivianos giminės. Jie gali atsakyti į kai kuriuos klausimus. Peržiūrėjome nuotraukas, darytas 1949–1950 m. – ant jų nėra datų, tačiau žinodami, kad tai buvo paskutinis Vivianos apsilankymas pas gimines, spėjome, jog jos yra iš 5–ojo dešimtmečio pabaigos – ir 1959 m. Pastebėjęs tą pačią varpinę pagalvojau: „Tai turėtų būti tas kaimas. Antraip kodėl ji būtų grįžusi į tą pačią vietą?“ Radau varpinę, kuri atrodė taip pat, kaip pavaizduotoji nuotraukose, ir kreipiausi į genealogijos specialistą prašydamas peržiūrėti kaime gyvenančių žmonių pavardes. Taip radome Vivianos gimines.

Fotografijos autorė Viviana Maier

Fotografas Joelis Meyerowitzius Jūsų filme teigia: „Nemanau, kad Viviana buvo antrarūšė. Žiūrėdamas į jos darbus jaučiu, kad jos vieta pirmose gretose.“ Kaip manote, ką jis turėjo galvoje?

Charlie Siskelis. Manau, Joelis kalbėjo apie jos vietą fotografijos istorijoje. Kiekvienas darbas yra anksčiau sukurtų darbų vedinys. Tai galioja literatūrai, fotografijai, bet kuriai meno šakai. Netgi tie, kurie kuria iš tiesų originaliai, mažų mažiausiai žino, ką kuria kiti menininkai ir mezga su jais pokalbį. Viviana neturėjo akademinio išsilavinimo, tačiau domėjosi fotografija ir kitais fotografais. Manau, Joelis norėjo pabrėžti, kad ji buvo originali – nemėgdžiojo kitų menininkų ir jų stiliaus, o eksperimentavo pati.

Vyrauja nuomonė, kad žvelgiant į Vivianos nuotraukas sunku pasakyti, kas ji yra. Joelis Meyerowitzius teigia, kad fotografuodama ji išlikdavo savimi, įžengdavo į kito asmens erdvę, o tada pasišalindavo. Galbūt dekonstruodami Vivianos darbo stilių, o ne pačias nuotraukas ir jūs pajutote, kas yra ši moteris?

Johnas Maloofas. Manau, kad taip. Analizuojant Vivianos negatyvus į akis krenta tai, jog ji daug kartų nefiksuoja to paties kadro. Ji neturėjo daug pinigų ir buvo taupi, todėl prieš nuspausdama fotoaparato mygtuką gerai apgalvodavo kiekvieną kadrą ir jo kompoziciją. Tačiau nemanau, kad ji eidavo į gatves ieškodama ko nors ypatingo ar galvodama: „Šiandien man reikia rasti benamį vyrą.“

Viviana buvo vaikštūnė, jai patiko tyrinėti urbanistines erdves, ypač nenudailintus jų paribius – tokius kaip Maksvelo gatvės blusų turgus, kur parduodama daug vogtų daiktų, nemokami mokesčiai, o žmonės nenori fotografuotis. Tai, kad ji lankydavosi tokiose vietose, – dažnai su vaikais, kuriuos prižiūrėdavo, – daug apie ją pasako.

Charlie Siskelis. Manau, Vivianos nuotraukos teikia apie ją daug informacijos. Turbūt svarbiausias dalykas, kurį iš jų sužinome, yra tas, kad ji buvo puiki menininkė. Matome, kokia menininkė ji buvo: jautri žmogiškoms silpnybėms ir gyvenimiškoms tragedijoms, tačiau tuo pat metu labai linksma. Viviana turėjo puikų humoro jausmą. Nuotrauka, kurioje būrys žmonių, vilkinčių to paties geltono atspalvio drabužius, eina per gatvę, kiekvieną kartą priverčia juoktis balsu. Viviana gebėjo pajusti tokius dalykus. Todėl taip, iš nuotraukų galima daug sužinoti apie ją pačią.

Tiesa, žinome ir tai, kad ji buvo uždara, slepianti nuo pažįstamų savo tikrąją – menininkės – esybę. Šie žmonės ją pažinojo kaip auklę, tačiau tai tebuvo kiautas, ne tikroji tapatybė.

Fotografijos autorė Viviana Maier

Ar statydami filmą sužinojote apie Vivianą ką nors naujo?

Johnas Maloofas. Ne. Radome devyniasdešimt žmonių. Pusę jų pakalbinome. Tuzinas ar daugiau jų pasirodė filme. Išsirinkome tik tuos, su kuriais galėjome dirbti. Tik praėjusį rugsėjį baigėme montuoti turimą medžiagą. Nuo to laiko nepadarėme jokių didelių atradimų ar ko nors panašaus. Nemanome, kad jų dar bus. Į dienos šviesą gali išnirti smulkūs kasdieniai faktai, tačiau mes nežiūrėjome taip toli.

Vyrauja nuomonė, kad Viviana nenorėjo viešinti savo darbų, tačiau jūs radote jos laišką prancūzų spaustuvininkui, leidžiantį manyti priešingai.

Johnas Maloofas. Žinome, kad anksčiau šis asmuo buvo atspausdinęs atvirukų su jos darbais – aš juos turiu. Juose vaizduojami Prancūzijos gamtovaizdžiai, jie atspindi laikmetį ir yra atspausdinti ne pačios Vivianos. Nežinome, ar laiškas, kurį radome, buvo baigtas ar taip ir liko neišsiųstas. Galbūt Vivianos ir spaustuvininko bendradarbiavimas nesusiklostė reikiama linkme. Charlie manymu, jis nuo pat pradžių buvo pasmerktas. Ar Viviana tikrai būtų siuntusi negatyvus į kitą pasaulio kraštą, apmokėjusi pašto išlaidas ir sulaukusi laivu gabenamo siuntinio su atspausdintais darbais? Nelabai praktiškas sumanymas. Vargu ar toks bendradarbiavimas būtų turėjęs ilgalaikių perspektyvų.

Charlie Siskelis. Viena Vivianos pusė galėjo turėti panašių ketinimų ir troškimų, tačiau žvelgiant iš praktinės pusės tai buvo labai prastas, gal nė neįgyvendinamas sumanymas.

Antra vertus, jis sugriovė labai romantišką nuostatą, kad Viviana buvo menininkė, kurianti dėl meno. Nuo pat pradžių ji prisiėmė ir puoselėjo paslaptingos moters vaidmenį. Vaidmenį moters, kuri dešimtmečius dirbo ir sukaupė didžiulį nuotraukų archyvą tik sau – niekas negalėjo jo matyti ir naudoti viešai. Ši nuostata ne tokia įdomi ir įtikinanti kaip faktas, kad dėl tam tikrų priežasčių Viviana tiesiog negalėjo dalintis savo darbais. Galbūt todėl, kad jos gyvenimas buvo keblus ir komplikuotas. Galbūt todėl, kad jai, kaip bet kuriam kitam menininkui, buvo nesvetima viešumo baimė. Kuriantys žmonės nenori būti atstumti. Nenori būti kritikuojami.

Galbūt Vivianai atrodė, kad lėšas ir jėgas prasmingiau skirti pačiai kūrybai. O gal svarbiausias veiksnys buvo laikas. Galbūt kartkartėmis Viviana pagalvodavo: „Vieną dieną aš tai atspausdinsiu.“ Arba: „Galiausiai tai šiaip ar taip įvyks, tuo tarpu dabar toliau fotografuosiu.“ Metai virto dešimtmečiais, o pavienės nuotraukos – didžiuliu archyvu.

Apmaudu, kad jo niekas neišvydo Vivianai dar esant gyvai. Apmaudu ne dėl vėlyvos šlovės – nežinia, kaip būdama tokia uždara menininkė būtų į ją reagavusi. Apmaudu todėl, kad daugybė žmonių būtų žavėjęsi jos žvilgsniu ir vertinę jos darbus. Viviana būtų radusi savo publiką. Ji nepatyrė to būdama gyva, tačiau Johno dėka tai įvyko dabar ir tam tikra prasme užvėrė šį ratą.

Fotografijos autorė Viviana Maier

Ar nustebote, kad nė vienas muziejus, su kuriuo bandėte užmegzti ryšius, nenorėjo priimti pomirtinio darbų archyvo – netgi tokio gero kaip šis?

Johnas Maloofas. Iš esmės ryšius su muziejais bandžiau užmegzti dėl finansinės paramos. Taip pat ieškodamas specialistų pagalbos – man reikėjo žmonių, kurie valandų valandas skenuotų nuotraukas ir padėtų rasti geriausią būdą jas archyvuoti. Nežinojau, ar einu teisingu keliu, tačiau pats minėtiems dalykams neturėjau lėšų. Susisiekiau su Tate Modern, MoMa, ICP, Eastman House, Centre for Creative Photography Arizonoje. Nė vieniems iš jų nepakako nuovokos įsigyti archyvą. Nė vieni nepasakė: „Tai didžiulis atradimas, padarysime viską, kad gautum reikiamų lėšų ir galėtum tęsti savo darbą.“ Arba: „Padėsime tau.“ Arba: „Įsigysime nuotraukas.“ Nenutiko nieko panašaus.

1959 m. Viviana Maieraštuonis mėnesius keliavo po užsienį. Ar kelionės metu darytos nuotraukos atskleidžia kitą jos pusę? Ar už savo šalies ribų Viviana buvo kitokia?

Johnas Maloofas. Viviana buvo tyrėja. Ji nuklysdavo į tokias atkampias vietas kaip Čerčilis arba Manitoba, kur apsistodavo indėnų rezervatuose ir gyvendavo su vietiniais. Ekspertų teigimu, Vivianos nuotraukos fiksuoja skurdžiausią šių genčių gyvavimo tarpsnį per visą jų istoriją. Jose matome nepriteklių kamuojamus žmones, purvinus vaikus. Vėliau ji nusidangino į salą šalia Indijos. Ką ji ten veikė? Kaip rasdavo visas tas vietas ir kodėl keliavo į jas viena? Įdomu, kad Vivianos žvilgsnis beveik nepakito. Galbūt jos kelionių nuotraukos labiau dokumentinės. Jei turėsime galvoje gatvės fotografiją, jose matyti mažiau Niujorko arba Čikagos mokyklos atspindžių.

Fotografijos autorė Viviana Maier

Dar vieną fotografės asmenybės pusę atskleidžia jos daryti garso įrašai. Ne paslaptis, kad Viviana nusinešdavo kasetinį grotuvą į prekybos centrą ir kalbindavo žmones, tarkime, apie Niksono apkaltą.

Charlie Siskelis. Viviana mėgo apsimetinėti žurnaliste. Atvykusi į raudonojo kilimo renginius ir filmų premjeras, ji įsimaišydavo į reporterių ir fotografų būrį. Įrašinėdavo tai, kas buvo įdomu būtent jai. Sužinojusi, kad kas nors susidūrė su kokia nors įžymybe, išdygdavo prie to žmogaus namų durų priemiestyje ir išrėždavo: „Sveiki, girdėjau, jūs matėte Rudolphą Valentino. Ar jis tikrai atrodo taip gerai kaip yra kalbama? Niekada nemaniau, kad jis yra simpatiškas.“

Pasakydavo bet ką, ką manydavo vienu ar kitu klausimu – visada kalbėdavo tik tai, ką galvodavo. Iš esmės ji kūrė trumpas radijo dokumentikos laidas. Į filmą įtraukėme epizodą, kuriame Viviana pasakoja apie nužudytą auklę. Ji seka aukos pėdomis nuo tos vietos, kurioje ši rado skelbimą apie auklės darbą, iki laidotuvių namų ir šarvojimo ceremonijos.

Filme užsimenama ir apie tai, kad Viviana turėjo labai tamsią asmenybės pusę. Ar maskavote ją ir stengėtės suteikti fotografei didvyrės arba neteisybės aukos bruožų?

Johnas Maloofas. Ne. Charlie pasakė: „Nenoriu jokių pagražinimų.“ Visiškai su juo sutikau. Radę tamsių faktų, įtraukėme juos į filmą. Nieko neslėpėme. Šiaip ar taip, viskas rėmėsi tik kitų žmonių pasakojimais.

Charlie Siskelis. Tuo pat metu nenorėjome suteikti šiai pusei nepelnytai daug svorio. Mintis, kad išėję iš kino teatro žmonės manys, jog tai ir buvo pagrindinė istorijos dalis, mums atrodė atgrasi. Suprantame, kad tai paveiks – ir turėtų paveikti – kai kurių žmonių suvokimą apie Vivianą, tačiau kiekvienas žiūrovas pats nuspręs, kokią reikšmę suteikti vienoms ar kitoms detalėms. Nemanau, kad tam tikros mūsų filmo personažės ypatybės galėtų ką nors nustebinti. Taip, ji visada rėždavo, ką galvoja, buvo uždara ir domėjosi nusikaltimais, tačiau nė viena šių savybių neperaugo į destruktyvų keistumą.

Fotografijos autorė Viviana Maier

Fotografės portretas, kurį pateikiate filme, nėra išbaigtas iki paskutinio bruožo. Kurios savybės jums patiems geriausiai atskleidžia Vivianą?

Charlie Siskelis. Norėčiau sakyti, jog suvokiu Vivianą kaip menininkę, tačiau ji buvo kitokia menininkė. Ji neįtikėtinai aukojosi, kad galėtų kurti. Netgi galėčiau teigti, jog dėl kūrybos ji paaukojo viską. Visas jos gyvenimas atrodo kaip viena didelė auka. Vivianos nuotraukų archyvas turi ne tik istorinę, – dokumentuodama savo laiką, ji tapo socialinių bei politinių klausimų liudytoja, – bet ir meninę vertę. Mūsų filmas kalba apie tikėjimą, kad kiekvienas būdas matyti pasaulį yra ypatingas ir unikalus. Visiškai nesvarbu, ar paversime jį meno kūriniu, ar pritaikysime kasdieniame gyvenime. Vivianos nuotraukos mums leidžia bendrauti su žmogumi, skvarbiai, išmintingai ir mąsliai žvelgiančiu į pasaulį.

Iš visų menų fotografiją turbūt stipriausiai paveikė skaitmeninės technologijos. Fotojuostos, tamsios laboratorijos, negatyvai ir netgi atspaudai virto archaiškais terminais. Šiandien, kai bet kas gali padaryti puikių skaitmeninių nuotraukų, galima drąsiai teigti, kad nebesutiksime antros Vivianos Maier, klaidžiojančios Čikagos gatvėmis.

Johnas Maloofas. Tuo metu viskas vyko gerokai lėčiau. Žmonės nesinešiojo telefonų ir negalėjo žinoti, ką šią akimirką veikia šimtai ar tūkstančiai jų draugų.

Vivianos laikų pasaulyje kiekvienas galėjo gyventi savo burbule. Tai buvo visiškai normalu. Kaip fotografas puikiai suprantu kolegas, kurie skundžiasi skaitmenine fotografija, telefonais ir nuolatiniu triukšmu. Jie klausia: „Kaip man pristatyti savo nuotraukas? Kaip atskirti darbą nuo viso šio triukšmo?“ Žmonės viešina savo kačių ir šunų nuotraukas, tačiau daro tai ne dėl to, kad vėliau eksponuotų jas galerijose ar vadintųsi menininkais. Tai savotiškas pasakojimo būdas. Galybė nuotraukų, daromų neturint minties eksponuoti jas galerijose.

Viviana dirbo su juostiniu fotoaparatu ir apčiuopdavo visumos bei detalės esmę. Atsakingai rinko kadrus kurdama meną. Tai visai kas kita nei išsitraukti išmanųjį telefoną ir penkis kartus spustelėjus mygtuką įamžinti savo naujausią automobilį.

Pagal užsienio spaudą parengė Lina Žukauskaitė