Autorius yra Londone gimęs žydų rabinas, kuris vadovauja vienai iš Jungtinės Karalystės ortodoksalių žydų bendruomenių.

Frazė „žydiška lyderystė“ yra dviprasmiška. Ji reiškia žydų lyderystę, tačiau taip pat reiškia ir lyderystę žydišku būdu, remiantis judėjiškais principais ir vertybėmis. Pirmasis dalykas yra dažnas, antrasis – retas. Galiu džiaugtis, kad per savo gyvenimą buvau abiejų šių dalykų liudininkas. Taigi atsidėkodamas už praeitį ir laimindamas ateitį, išdėsčiau septynias iš daugelio lyderystės, vykdomos žydišku būdu, aksiomas.

1. Lyderystė prasideda nuo atsakomybės prisiėmimo

Palyginkite Pradžios knygos pirmuosius skyrius su Išėjimo knygos pradžia. Pirmieji Pradžios knygos skyriai yra apie nesugebėjimą prisiimti atsakomybę. Stojęs Dievo akivaizdon dėl padarytos nuodėmės, Adomas kaltina Ievą, o ši savo ruožtu kaltina žaltį. „Argi aš esu savo brolio sargas?“ – klausia Kainas. Net ir Nojus, „teisus ir tobulas savo kartos vyras“, neturi jokio poveikio savo amžininkams.

Visiškai priešingai yra Išėjimo knygoje, kur Mozė prisiima atsakomybę. Kai jis regi egiptietį, kuris muša izraelitą, jis įsikiša. Kai jis regi kovojančius du izraelitus, jis įsikiša. Midjane, kai išgirsta piemenis įžeidinėjant kunigo Jetro dukteris, jis įsikiša. Mozė, izraelitas, užaugintas kaip egiptietis, galėjo išvengti kiekvienos iš šių konfrontacijų, tačiau to nepadarė. Jis yra svarbiausias pavyzdys to, kuris teigia: kai matau blogį ir, kai nė vienas nėra pasirengęs veikti, veiksiu aš.

Judaizmo širdyje glūdi trys įsitikinimai apie lyderystę: mes esame laisvi, mes esame atsakingi ir kartu mes galime pakeisti pasaulį.

2. Niekas negali vadovauti vienas

Pradžios knygos pirmajame skyriuje mes septynis kartus girdime žodį tov, reiškiantį „gera“. Ir tik dukart visoje Toroje pasirodo frazė lo tov, reiškianti „negera“. Pirmasis kartas yra tuomet, kai Dievas sako: „Negera žmogui būti vienam.“ Antrasis kartas yra tada, kai Jetras pamato savo žentą Mozę valdantį vieną ir pareiškia: „Kaip tu darai, nėra gera.“ Mes negalime gyventi vieni. Mes negalime vadovauti vieni. Lyderystė yra komandinis darbas.

Vienas to padarinių yra tai, kad judaizme nėra vieno lyderystės stiliaus. Dykumos metais buvo trys lyderiai: Mozė, Mirjama ir Aronas. Mozė buvo arti Dievo. Aronas buvo arti žmonių. Mirjama vadovavo moterims ir palaikė savo du brolius. Išminčiai sako, kad tai jos nuopelnas, jog dykumoje būta geriamojo vandens.

Biblinėje eroje būta trijų skirtingų lyderystės formų: karalių, dvasininkų ir pranašų. Karalius buvo politinis lyderis. Dvasininkas buvo religinis lyderis. Pranašas buvo vizionierius, idealų ar idėjų vyras ar moteris. Taigi judaizme lyderystė yra iškylanti savybė, kuri gali reikštis skirtingomis formomis. Vienas žmogus negali vadovauti žydų tautai.

3. Lyderystė yra nukreipta į ateitį

Lyderystę inspiruoja vizija. Prieš tai, kai Mozė gali prisiimti lyderio vaidmenį, jis turi patirti degančio krūmo viziją. Ten jam pasakoma jo užduotis: išvesti žmones iš vergijos į laisvę. Jis turi tikslą: žemę, kurioje teka pienas ir medus. Jam yra suteikiamas dvigubas iššūkis: įtikinti egiptiečius leisti izraelitams keliauti ir įtikinti izraelitus rizikuoti keliauti. Pastarasis dalykas pasirodo besąs sunkesnis nei pirmas. Kelyje Mozė demonstruoja ženklus ir stebuklus. Tačiau didingiausias jo lyderystės aktas įvykdomas paskutinįjį jo gyvenimo mėnesį. Jis surenka žmones ant Jordano kranto ir pasako jiems kalbų, kurios sudaro Pakartoto įstatymo knygą. Ten jis pasiekia aukščiausią pranašystės lygį, jo akys yra nukreiptos į tolimos ateities horizontą. Jis pasakoja žmonėms apie iššūkius, kurie jų laukia Pažadėtoje žemėje. Jis suteikia jiems įstatymus. Jis išdėsto savo geros visuomenės viziją. Jis įtvirtina principus, tokius kaip kas septynerius metus rengiamas visos tautos susirinkimas, kuriame garsiai visam Izraeliui turi būti skaitoma Tora.

Prieš pradėdamas vadovauti, turi turėti ateities viziją ir gebėti ją pristatyti kitiems.

4. Lyderiai mokosi

Jie studijuoja daugiau nei kiti. Jie skaito daugiau nei kiti. Apie karalių Tora byloja, kad jis privalo pasidaryti įstatymo nuorašą, kuris visad turi pasilikti su juo, kad karalius galėtų jį skaityti visas savo gyvenimo dienas, idant, ištikimai laikydamasis šio įstatymo žodžių ir šių įstatų, išmoktų pagarbiai bijoti Viešpaties, savo Dievo. Mozės įpėdiniui Jozuei yra įsakoma: „Neleisi šiai Mokymo knygai pasitraukti nuo savo lūpų, bet kartosi ją dieną ir naktį, kad ištikimai laikytumeisi viso, kas joje parašyta.“ (Joz. 1: 8) Be nuolatinių studijų lyderystei trūksta krypties ir gylio.

Visa tai galioja kalbant ir apie sekuliarią lyderystę. Williamas Ewartas Gladstone‘as (buvęs Didžiosios Britanijos premjeras, – red. past.) savo bibliotekoje turėjo 30 tūkst. knygų. Jis perskaitė daugiau nei 20 tūkst. Tiek W.E. Gladstone‘as, tiek Benjaminas Disraelis buvo produktyvūs rašytojai. Winstonas Churchillis parašė apie 50 knygų ir laimėjo Nobelio literatūros premiją. Aplankykite Davido Ben-Guriono namą Tel Avive ir įsitikinsite, kad iš esmės tai yra 20 tūkst. knygų turinti biblioteka. Studijos yra skirtumas tarp valstybininko ir politiko, tarp keisti galinčio lyderio ir vadybininko.

5. Lyderystė reiškia tikėjimą žmonėmis, kuriems vadovauji

Rabinai nuostabiai interpretavo ištrauką, kurioje Mozė, kalbėdamas apie izraelitus, klausia: „O jeigu jie manim netikės?“ Dievas Mozei atsako: „Jie yra tikintieji, tikinčiųjų vaikai, tačiau galiausiai tu netikėsi.“ Jie taip pat sakė, kad ženklas, kurį Dievas suteikė Mozei, kai jo ranka tapo raupsuota (Iš 4: 6), buvo bausmė už tai, kad jis suabejojo izraelitais. Lyderis privalo tikėti žmonėmis, kuriuos jis ar ji veda.

Čia kalbame apie esminį principą. Judaizmas pirmenybę teikia lyderystei, kuri remiasi įtaka, o ne lyderystei, kuri paremta galia. Karaliai turėjo galią. Pranašai turėjo įtaką, tačiau visiškai neturėjo galios. Galia iškelia lyderį virš žmonių. Įtaka pakylėja žmones ir jie tampa kažkuo daugiau nei buvo iki šiol. Įtaka gerbia žmones; galia žmones kontroliuoja. Todėl judaizmas, kuris labiausiai iš visų religijų vertina žmogaus orumą, yra labai skeptiškas galios atžvilgiu ir labai rimtas kalbėdamas apie įtaką. Iš čia kyla viena esminių judaizmo įžvalgų apie lyderystę: aukščiausia lyderystės forma yra mokymas. Galia kuria sekėjus. Mokymas kuria lyderius.

6. Lyderystė apima laiko ir tempo pajautą

Kai Mozė prašo Dievo parinkti jo įpėdinį, jis sako: „Tepaskiria Viešpats, visos žmonijos dvasių Dievas, bendrijai vesti žmogų, kuris eitų jų priekyje, išeitų ir įeitų, išvestų juos ir įvestų, kad Viešpaties bendrija nebūtų kaip avys be piemens.“ (Sk 27: 16–17) Kodėl toks pasikartojimas?

Mozė šiuo atveju apie lyderystę pasako du dalykus. Lyderis turi vadovauti iš priekio: jis ar ji turi eiti priekyje. Tačiau lyderis neturi būti pernelyg priekyje, nes priešingu atveju atsisukęs pamatys, kad juo niekas nebeseka. Jis privalo išvesti žmones, o tai reiškia, kad jis turi vestis tuos žmones su savimi. Jis turi žengti tokiu tempu, kad žmonės galėtų palaikyti tokį tempą.

Vienas didžiausių Mozės nusivylimų – jaučiame tai visame Biblijos pasakojime – yra laikas, kurio prireikia, kad žmonės pasikeistų. Galiausiai prireiks naujos kartos ir naujo lyderio pervesti žmones per Jordaną į Pažadėtąją žemę. Štai kodėl rabinai sako: „Ne tau įvykdyti šią užduotį, tačiau ne tau ir liautis bandžius ją įvykdyti.“

Lyderystė kalba subtilią pusiausvyrą tarp kantrybės ir nekantrumo. Ženk per greitai, ir žmonės priešinasi, sukyla. Ženk per lėtai, ir jie tampa pernelyg patenkinti tuo, kas pasiekta, ir nusiramina. Transformacija užtrunka ir dažniausiai ilgiau nei vieną savaitę.

7. Lyderystė yra įtempta ir emociškai sekinanti

Paklausykite Mozės, didžiausio lyderio, kokį kada nors turėjo žydai: „Kodėl neradau malonės tavo akyse, kad užkrovei ant manęs visų šių žmonių naštą? Argi aš pradėjau šią visą tautą? Nejau aš juos pagimdžiau, kad tu turėtum man sakyti: ‘Nešk juos savo rankose, kaip žindyvė kad nešioja nenutrauktą kūdikį’, – į kraštą, kurį prisiekdamas pažadėjai jų protėviams? Iš kurgi aš imsiu mėsos visiems šiems žmonėms? Juk jie pas mane eina, verkia ir sako: ‘Duok mums mėsos pavalgyti!’ Aš vienas nepajėgiu nešti visų šių žmonių, nes jie yra man per sunkūs. Jei tu taip su manimi elgsiesi, verčiau užmušk mane, maldauju tave, – jei radau malonę tavo akyse, – kad daugiau nebematyčiau savo nelaimės.“ (Sk 11, 11–15)

Panašių jausmų galite rasti ir Elijo, Jeremijo ir Jonos žodžiuose. Visi tam tikru metu maldauja, kad būtų užmušti, nes nebenori judėti toliau. Transformacijos siekiantys lyderiai mato būtinybę, kad žmonės keistųsi. Tačiau žmonės priešinasi ir laukia, kad lyderis darbą nudirbtų už juos. Kai lyderis grąžina žmonėms jiems tekusį iššūkį, tai tie žmonės jį užsipuola ir ima kaltinti dėl visų savo sunkumų. Taigi Mozė yra kaltinamas dėl sunkumų dykumoje. Elijas yra kaltinamas už taikos sudrumstimą. Jeremijui tenka kaltinimai dėl babiloniečių. Tad nestebina, kad pokyčių siekiantys lyderiai kartais jaučia išsekimą, nusivylimą.

Kodėl tuomet jie prisiima lyderio vaidmenį? Ne dėl to, kad tiki savimi. Didieji žydų tautos lyderiai abejojo savo galimybėmis vadovauti. Mozė kalbėjo: „Kas gi aš esu?“, „Jie manimi netikės“. „Aš nesu žodžių žmogus. Esu netyrų lūpų žmogus“, – teigė Izaijas. „Negaliu kalbėti, nes esu vaikas“, – kalbėjo Jeremijas. Jona, susidūręs su lyderystės iššūkiu, pabėgo.

Lyderiai vadovauja, nes yra darbas, kurį reikia padaryti, yra žmonių, susiduriančių su bėda, yra neteisybė, su kuria būtina kovoti, yra klaidų, kurias reikia ištaisyti, problemų, kurias reikia išspręsti ir laukiantys iššūkiai.

Lyderiai išgirsta tai kaip pašaukimą įžiebti šviesą, užuot keikus tamsą. Jie vadovauja, nes žino, kad tiesiog tingiai laukti, kol kitas už tave padarys darbą, yra pernelyg lengvas pasirinkimas.

Atsakingas gyvenimas yra geriausias įmanomas gyvenimas, ir jis yra vertas visų tų kančių ir nusivylimų. Vadovauti reiškia tarnauti. Didžiausias pagerbimas, kurio kada nors susilaukė Mozė, tai būti pavadintam eved Hashem, „Dievo tarnu“. Nėra jokios didesnės garbės.

Vertė Donatas Puslys