Prieš kurį laiką „Bernardinai.lt“ puslapiuose publikavome šeimos istoriją, pasakojančią, jog po 10 bendro gyvenimo metų, negalėdami susilaukti vaikų, jie rado galimybę išgydyti savo nevaisingumą. Lietuvos kaimynystėje, Lichene, veikiantis Vaisingumo priežiūros centras yra įkurtas Lenkijos marijonų iniciatyva. Jos vadovas kunigas marijonas Piotras Kieniewiczius savo pašaukimu laiko gyvybės apsaugą ir jos puoselėjimą. Baigęs moralinės teologijos studijas, kunigas habilituotas daktaras Piotras vykdė aktyvią akademinę ir mokslinę veiklą, o šiuo metu yra „Paramos šeimai ir priklausomiems asmenims centro“ atstovas spaudai bei direktoriaus pavaduotojas. Šios institucijos prieglobstyje įsikūręs ir Vaisingumo priežiūros centras „NaProTechnology“. Apie čia puoselėjamą gyvybės kultūrą – pasakojimas iš pirmų lūpų. Tekstas pirmą kartą publikuotas 2014 m. liepą.

Negalėjimas susilaukti vaikų susituokusioms poroms neretai yra didelio skausmo priežastis, kelia klausimą apie paties jų gyvenimo ir ryšio prasmingumą. Šiuo metu Europoje vis labiau įsigali dirbtinio apvaisinimo praktika, kaip vienas iš būdų gydyti nevaisingumą. Tačiau Bažnyčia ne visada remia šią praktiką. Kodėl? Argi jai nerūpi palengvinti šeimų skausmą?

Bažnyčia NIEKADA neremia dirbtinio apvaisinimo, tačiau tai nereiškia, kad Bažnyčiai nerūpi nevaisingos poros. Kaip tik priešingai! Tikroji Bažnyčios pozicijos priežastis yra pagarba santuokai, sutuoktinių ir būsimo kūdikio orumas. Turite suprasti, kad apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF – in vitro fertilizacija) yra neteisinga medicina, menka medicina, jeigu išvis ją galime vadinti medicina. Išties tai veterinarinė procedūra ir gana neveiksminga. Jeigu ji naudojama medicininiam gydymui, tai dėl priežasčių, kurios mažai ką bendro turi su medicininiu pragmatizmu. Metodas yra labai neveiksmingas, pavojingas ir labai apsunkinantis moterį, sukelia daug sveikatos problemų pradėtam kūdikiui. Nekalbant jau apie didžiulę abortavimo statistiką...

Bažnyčia remia pagalbą pradėjimui, su sąlyga, kad jis vyksta tarp sutuoktinių poros be jokio trečiojo asmens įsikišimo. Bet kokios dirbtinės reprodukcinės technologijos suardo unikalią vyro ir žmonos sąjungą.

Galima medicininė pagalba, asistencija – chirurginio ar medicininio pobūdžio (pavyzdžiui, kiaušialąstės perkėlimas už kliūties) – tačiau pats pradėjimas privalo būti santuokinio akto pasekmė. Ne viskas, kas technologiškai įmanoma, yra moraliai leistina.

Paradoksalu, kad, kalbant apie žmogaus pradėjimą, tenka kalbėti ir apie jo žudymą. Vaisingumo klinikos yra vertinamos labai kritiškai dėl apvaisinimo procese neišvengiamo keleto embrionų sukūrimo, kurių nepanaudotieji yra išmetami arba naudojami kitiems tikslams. Dažnai žmonės teigia, jog katalikai kabinėjasi be reikalo – juk gilė dar nėra ąžuoliukas?

Tai labai svarbi tema. O Bažnyčios pozicija tikrai nėra perdėta. Esmė ta, koks yra žmogaus embriono statusas. Ar tai – daiktas, ar žmogus prigimtį turinti visuma. Daugelis sako, jog tai „būsimas žmogus“, bet juk tai nesąmonė. Embrionas – tai sperma apvaisinta kiaušialąstė, ir ši būtybė jau turi savo genetinę tapatybę, savo dinamizmą bei vystymosi planą. Jo statusas jau kaip žmogaus, juk žmogaus dydis neturi jokios reikšmės jo žmogiškumui.

Lytinės ląstelės yra... ląstelės, jos dar nėra atskiros būtybės. Jų statusas yra toks pat kaip biologinės medžiagos, tačiau, žinant jų paskirtį, negalime ir jų naudoti nepaisydami jokių ribų.

Embrionas yra visiškai priklausomas nuo motinos arba (IVF atveju) nuo medicinos technikų, tačiau priklausomybė niekaip nepažeidžia tapatybės. Žiūrint iš genetinio požiūrio taško, ir kiekvienas save gerbiantis genetikas tai patvirtins, kad embrionas yra atskira, genetiškai nepriklausoma žmogiška būtybė. Gilė dar nėra ąžuoliukas? Jei prasidėjo augimo procesas, privalome teigti, jog tai nėra gilė, tai jau ąžuoliukas.

Turime pripažinti, jog egzistuoja skirtumas tarp žmogaus ir medžių reprodukcinių procesų.

Mums po apvaisinimo nebėra galimybės sustabdyti mūsų augimo, kaip tai galima augalams.

Problemos esmė – žmogaus asmens statuso pripažinimas embrionui. Tie, kurie kvestionuoja šią poziciją, mano supratimu, taip elgiasi grynai dėl ideologinių motyvų, siekdami palaikyti savo poziciją abortų liberalizavimo klausimu. Daug lengviau ginti abortą, kaip teisėtą pasirinkimą, jei neigi embriono kaip žmogaus statusą. Kitaip sakant, daug lengviau nutraukti embriono gyvybę ar nėštumą, negu nužudyti negimusį kūdikį.

O kas yra laikoma nevaisingumu ir kokios pagrindinės jo priežastys? Ar skiriasi moters ir vyro nevaisingumas?

Nevaisingumas yra poros problema, turime visada tai turėti omenyje. Yra atvejų, kai abu sutuoktiniai yra sveiki, tačiau negali susilaukti vaikų dėl imunologinių problemų. Išties nevaisingumo priežasčių yra daugybė.

Viena jų, pradėjimo atidėliojimas. Turime neužmiršti, kad moters vaisingumo aukščiausias taškas pasiekiamas 18–25 metų amžiuje, o vėliau reikšmingai sumažėja. Mūsų laikais moterys, deja, stengiasi pirmiausia pabaigti studijas, pradėti karjerą ir kartais užmezga santykius su partneriu. Tačiau jų biologinis laikrodis nesustoja.

Tokios ligos kaip endometriozė, policistinių kiaušidžių sindromas ir kitos gali tūnoti moters kūne ir stabdyti apvaisinimą arba vaikelio vystymąsi.

Lytiniu keliu platinamos ligos taip pat yra svarbus dalykas. Jos pačios gali būti problema arba tapti kitų problemų priežastimi. Yra stiprių įrodymų, jog apvaisinimo mėgintuvėlyje technika gali sukelti kiaušintakių nepereinamumą ar kitų sunkumų.

Hormoninė kontracepcija gali išbalansuoti (net ir negrįžtamai) moters kūno hormonų sistemą. Prastas maitinimasis, stresas, alergijos... Visa tai gali sukelti nevaisingumą. Be abejo, galimos ir genetinės priežastys, tačiau, atvirai sakant, tai gana retas atvejis.

Vertinant iš vyro perspektyvos, reikia pasakyti, jog vyro kūno struktūra kur kas paprastesnė, tad ir nevaisingumo priežasčių kur kas mažiau. Pabrėžčiau netaisyklingą apsirengimą, kai perkaista vyro lytinės liaukos ir mobiliųjų laikymas kelnių kišenėse.

Kitos priežastys – tai pasekmės infekcijų, ypač lytiniu būdu perduodamų ligų ir genetinės kilmės susirgimų.

Koks yra jūsų įstaigos statusas? Kuo iš esmės jūsų vykdoma veikla skiriasi nuo vaisingumo klinikų darbo?

Mūsų įstaiga dar neturi klinikos statuso, tam reikia turėti daugiau nei vieną akušerijos-ginekologijos kabinetą, labiau sofistikuotą infrastruktūrą. Aš viliuosi kada nors turėti nevaisingumo gydymo kliniką, tačiau kol kas mes vadinamės Vaisingumo priežiūros centru. Čia dirba keturi medikai, kurie apmoko poras naudotis Kreitono vaisingumo stebėjimo metodu. Kiti 5 medikai dirba naprotechnologijos pagrindu.

Kaip nutiko, kad nusprendėte taikyti Dr. Thomo Hilgerso išradimą – NaProTechnology? Kokia šio metodo esmė?

NaProTechnologija (arba Natūrali prokreacinė technologija) yra paprasčiausiai gera ginekologija. Ji prasideda nuo geros diagnozės, o paskui vyksta sunkus darbas, siekiant pašalinti pačią nevaisingumo priežastį. Tad čia vadovaujamės ta pačia logika, kurios visi tikimės iš kiekvieno gydytojo, kai pas jį apsilankome. Labai keista, kad to nesitikime iš ginekologo.

Dr. Hilgersas pralaužė šią nesveiką nuostatą, sugrįždamas prie geriausių medicinos tradicijų: rūpintis tikruoju paciento ar pacientės gėriu, gerbti jo/jos orumą, gerbti santuoką, apsaugoti negimusį...

Kaip į jus žiūri kolegos iš vaisingumo klinikų?

Jei turite omenyje apvaisinimu mėgintuvėlyje užsiimančias klinikas, tai jos siaubingai supyksta išgirdę žodį naprotechnologija. Esmė ta, kad naprotechnologija aiškiai parodo jų nekompetenciją diagnozuojant ir gydant žmones. Tad nieko nuostabaus, kad jie mūsų nemėgsta.

Kokie yra procedūros kaštai? Kiek laiko trunka sveikatos patikrinimas ir gydymas? Kas ir kaip gali kreiptis į jus?

Kaštai... Pats metodas yra santykinai pigus, tačiau tai reikia tinkamai suprasti. Pirmiausia, reikia turėti omenyje IVF procedūros Lenkijoje kainą (15000 zlotų = 3800 eurų), ir prisiminti, kad tai nėra gydymas. Net jeigu pora ir išeis su kūdikiu, jų sveikatos problemos taip ir lieka neišspręstos.

Naprotechnologija pasiūlo gerą diagnostiką ir rimtą gydymą, kurio efektyvumas – priklausomai nuo sprendžiamos problemos – yra iki 75%. Kalbu rimtai.

Dabar apie kaštus. Pirmiausia pora privalo išmokti Kreitono modelį – metodą, pagrįstą vaisingumo biologiniais žymenimis (dažniausiai gimdos kaklelio gleivių). Jis gana sudėtingas, tad reikia jo mokytis žingsnis po žingsnio per 8 individualias sesijas. Metodas yra labai standartizuotas, kliniškai patikrintas kaip tikslus ir veiksmingas. Maždaug po 3 mėnesių stebėjimo, moterį apžiūri specialų pasirengimą turintis gydytojas, kuris imasi diagnostikos.

Po bendro apžiūrėjimo, vykdoma serija patikrinimų, priklausomai nuo iškylančių klausimų konkrečiu atveju. Tada vykdomas atitinkamas gydymas, kuris gali užtrukti metus ar pora.

Bendra kaina, apimanti metodo mokymąsi, diagnostiką ir gydymą neviršija 10.000 zlotų (= 2500 eurų), tačiau tai liečia Lenkijos piliečius, kuriems ne vieną procedūrą padengia Ligonių kasa (operacijos būtų labai brangios). Tai gerai išleisti pinigai, nes porai suteikiama gera diagnostika ir tinkamas gydymas, sugrąžinantis jų vaisingumą.

Redakcijos prierašas. Plačiau apie naprotechnologiją lietuvių kalba rašoma Natūralaus šeimos planavimo puslapyje

Anglų kalba - dr. Thomaso Hilgerso radijo laidos

Lenkų kalbaLicheno Dievo Motinos šventovės puslapyje

Susirašinėjo Saulena Žiugždaitė