Nežinau kaip jums, bet man pati keisčiausia kelerių pastarųjų metų muzikinė žinia – naujas „Pink Floyd“ albumas „The Endless River“, pasirodysiantis spalio mėnesį. Apie jį socialiniuose tinkluose užsiminė Davido Gilmouro žmona Polly Samson. Kai išgirdau apie jį, mane apėmė labai keistas jausmas. Lyg kas ištrauktų stalčiuje užsilikusį seniai nebegaminamos kramtomos gumos gabalėlį.

Reikalas tas, kad, švelniai tariant, nesu abejingas „Pinkams“. Ši muzika mane lydi nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų, ji yra viena priežasčių, dėl kurių pačiam į rankas panižo paimti gitarą. Yra tik keletas grupių, kurių kūrybą esu kolekcionavęs gana liguistai – nuo įvairių to paties albumo leidimo variantų iki narių autobiografijų. „Pink Floyd“ – viena iš jų. Kiekviena nata, kiekvienas garsas, akordas, žodis pažįstamas ir artimas lyg vaikiška lovelė, kurioje vartydamasis pirmą kartą išgirdau „Wish You Were Here“.

Tad galite įsivaizduoti, kaip sureagavo širdis į žinią: po šitiek metų „Pinkai“ išleidžia naują... NAUJĄ!!! albumą?!

Euforija greitai išblėso, kai paaiškėjo, jog „The Endless River“ nėra joks naujas darbas. Tai tik gitaristo D.Gilmouro duoklė šviesaus atminimo Rickui Wrightui – senų 1994-ųjų įrašų sesijų metu gimę ir nepublikuoti ambient stiliaus kūriniai, turintys tapti legendinio klavišininko pomirtine gulbės giesme.

Ir albume nedalyvauja Rogeris Watersas... Nors vieno didžiausių ginčų ir nesutarimų roko muzikos istorijoje herojus, rodos, išties jau užkasė karo kirvį, kuriuo daugelį metų mosavo likusiems „Pink Floyd“ nariams. Pernai Watersas ir Gilmouras kartu grojo viename nedideliame labdaros vakarėlyje, šnekučiavosi ir juokavo. Lyg nieko nebūtų įvykę.

Aišku, įdomu, kaip „The Endless River“ bus pateiktas. Įrašinėjant „The Division Bell“ Rickui Wrightui gimusios kompozicijos tada turėjo darbinį pavadinimą „The Big Spliff“, o tai galima būtų išversti kaip „Didžioji suktinė“...

Bet šis straipsnis ne apie būsimą albumą. Reikalas tas, kad minėta lyg iš po žemių išnirusi žinia internete vėl užvedė tą nesibaigiančią diskusiją apie tai, kas yra, kas buvo „Pink Floyd“. Ar tai psichodelinio eksperimentinio LSD roko grupė, į keisčiausių regėjimų gelmes nardinta amžinatilsį Sydo Barretto? Vieni atkakliai tvirtina, jog „Pink Floyd“ mirė tada, kai Sydas 1968 metais buvo pakeistas gitaristu D.Gilmouru.

Kiti gi aiškina, kad „Pink Floyd“ buvo Waterso idėjų varomas kolektyvas, aukščiausią tašką savo karjeroje pasiekęs su „Dark Side of the Moon“ ir miręs tą akimirką, kai Rogeris pareiškė, jog oficialiai palieka grupę. Tai įvyko 1985 metais. Šios pozicijos atstovai niekada nepavadins „Pinkais“ tų poros albumų, kurie pasirodė po garsaus ir pikto Waterso trenksmo durimis.

O yra ir tokių, kurie kaip tik mano, kad Watersas „Pinkus“ norėjo paversti grupe, atliekančia tik tai, ką jis pats kūrė. Tad Gilmourui vadovaujant išleisti „A Momentary Lapse of Reason“ (1987) ir „The Division Bell“ (1994) buvo lyg laisvo vėjo gūsis po pernelyg konceptualių socialinių militaristinių Waterso kūrinių.

Taip jau yra, kad (kaip ir McCartney-Lennono atveju) grupės skilimas ir grandioziniai teismo procesai, drabstymasis purvais padalino didelę „Pink Floyd“ gerbėjų dalį į dvi stovyklas: vieni mėgsta Waterso solinius darbus, vadinasi, socialinę poeziją ir nežabotą konceptualumą, o kiti renkasi harmonijas, besiliejančius gitaros solo, vadinasi, – Gilmouro kūrybą.

Švelnios rietenos socialiniuose tinkluose vyksta net tarp artimiausių bičiulių. Tai įtraukė ir mane. Tad nusprendžiau permąstyti „Pink Floyd“ reiškinį ir pristatyti jį kiek kitu aspektu. Sugriaunant daugybę šventų iliuzijų, sumindant romantiškus įsivaizdavimus, „anų laikų“ dvasingumo idealą purvinu pragmatizmo botu.

Perskaičiau kelias knygas (tarp jų ir būgnininko Nicko Masono atsiminimų knygą „Inside Out“), peržiūrėjau ir perklausiau daugybę interviu, kurie visi man sukėlė labai keistą jausmą – „Pink Floyd“ niekada nebuvo bendraminčių grupė...

Kad ir kaip žiauriai skambėtų – neapsakomus šedevrus „Atom Heart Mother“, „Meddle“,„Dark Side of the Moon“, „Wish You Were Here“, „Animals“ sukūręs kolektyvas visada tebuvo tik... vienas kitą šiaip ne taip pakenčiančių kardinaliai skirtingų bambeklių komercinis projektas. Na taip, galbūt šiek tiek perlenkiu... Bet... Pabandysiu pagrįsti.

Visų pirma, skaitant atsiminimus ir klausant interviu, susidaro labai nedviprasmiškas įspūdis, jog viskas, kas buvo susiję su „Pink Floyd“ veikla, jos nariams dažniausiai buvo kančia.

Barretto laikais tai buvo kančia, nes niekada nežinojai, ar nuvirs Sydas nuo scenos ar sudainuos, ar nenušvilps publika, ar n-tąjį kartą nebus atšauktas koncertas. Grupė, beje, nuo pat pradžių turėjo labai aiškų komercinį tikslą išgarsėti ir užsidirbti, tad dirbo su įvairiomis kompanijomis ir žmonėmis, kurie aiškindavo, ką ir kaip turi groti „Pink Floyd“, kad patektų į „topus“, kur repetuoti, koncertuoti ir t. t.

Nuo pat pradžių iki pat Waterso išėjimo „Pinkų“ muzikantai dirbo grupėje už... fiksuotą savaitinę algą plius honorarus, jei vienas ar kitas įrašas tapdavo sėkmingas! Už savaitinę algą buvo pasamdytas ir Gilmouras, pakeitęs neprognozuojamą ir, pasak Waterso, „rimtomis psichinėmis ligomis sirgusį ir narkotikų nevengusį“ Barrettą. Tad „Pink Floyd“ labiau priminė įmonę, nei kartu idėjinių hipių kolektyvą.

Po idėjų generatoriaus Barretto išspyrimo grupės vairą perėmė Watersas. Netrukus atėjo nesuvokiamo masto sėkmė ir populiarumas, atnešęs didelius pinigus. Kaip pats daugelio „Pinkų“ dainų tekstų autorius sakė interviu BBC, „didžiausių grupės kančių pradžia tapo „Dark Side of the Moon“ sėkmė“. Mat atėjus pinigams atėjo namai, prabangios mašinos (Masonas iškart tapo senovinių automobilių kolekcionieriumi), geras gyvenimas kitapus repeticijų salių, kurios tapo laisvės antonimu.

Nariai pripažįsta, kad tarpusavyje bendraudavo tik studijoje, o per techniškai labai sudėtingus koncertus stadionuose net nebegalėdavo vienas į kitą žiūrėti. Apie jokį bendravimą laisvalaikiu negalėjo būti nė kalbos. Tad galima sakyti, kad „Pinkai“ net savo žydėjimo laikais jau buvo pasmerkti...

Vis dėlto pinigų skonis buvo pajaustas, ir įmonės veiklą reikėjo tęsti. Juoba kad galiojo ilgalaikiai kontraktai. Tad tęsimas nebuvo labai natūralus. Tai, kas dabar mums rodosi šedevrais, gimdavo studijose per ilgas kankinančias paras, savaites, mėnesius, desperatiškai bandant sukurti ką nors naujo.

Beje, gyvas mitas, kad „Pinkai“ geriausius savo albumus sukūrė prisivalgę haliucinogenų, nėra tiesa. Būdamas 70 metų senukas Watersas tai aiškiai paneigė (o kodėl jam dabar meluoti?), atskleidęs, kad „LSD piktnaudžiavo tik Sydas. Mes... Buvome paragavę, žinoma, tokie laikai... Bet tik po kartą ar du, dar pačioje grupės pradžioje. Aš – vieną kartą. Tik vieną vienintelį kartą. Labai greitai visi suvokėme, kad mūsų tikslui narkotikai tik trukdys. Visi matėme, ką jie padarė Sydui“. Taigi. „One of These Days“ ar „Echoes“ (kurią, pasak Waterso, nuvogė jo nekenčiamas Andrew Lloydas Webberis ir pasidarė savo „Operos fantomą“) yra juodo darbo, turint aiškų tikslą, o ne „gliukų“ vaisiai.

Watersas buvo idėjų variklis, jis iškeldavo koncepciją, viziją, o tada daugelį mėnesių visi, įskaitant prodiuserius, garso režisierius, apšvietimo režisierius, dailininkus, prie jos ardavo ir repetuodavo, puikiai numatydami, ko reikės publikai, kas ją geriausiai paveiks estetiškai, kas privers ateiti ir kitą kartą. Ne paslaptis, kad dalis gerbėjų į tokios muzikos koncertus eidavo „pavartoję“, tad vaizdinė koncertų pusė buvo labai svarbi.

Skaitant grupės narių interviu dar neteko regėti: „Ooo, tai buvo smagūs laikai, rokenrolas...“ arba „kaip mes šėldavome su vyrukais.“ Visi kaip vienas prisimena tą dabar idealizuojamą laiką kaip sunkų darbą, keliantį vis didėjantį nuovargį ir nepasitenkinimą.

Kai kas mano, kad idėjiniai nesutarimai tarp diktatoriško tekstų ir konceptualių albumų vizionieriaus Waterso bei gitarinių rifų, solo meistro Gilmouro prasidėjo su „Siena“. O ne. Tiesą sakant, nebuvo tokio laiko, kad didesni ar mažesni nesutarimai nevyktų. „Kol tai netrukdė darbui, mes tiesiog pakęsdavome vienas kitą. Tiesa, Rogerį visi pakęsdavome mažiau“, – savo knygoje rašė Masonas. Vėliau jis taip pat yra sakęs, kad visiškas „Pink Floyd“ iširimas yra geriausia, kas nutiko jo gyvenime.

Štai taip... Ar nekvepia šiokiu tokiu dviveidiškumu? Jie dainuoja apie susvetimėjimą, apie vienišumą, apie pasaulį, pilną šlamšto ir kvailų politikų, apie dvasios taurumą, apie maištą, apie pinigus, kurie valdo žmones... Ir, o didis paradokse, patys iš pinigus pašiepiančių dainų, tokių kaip „Money“, uždirba milžiniškus pinigus!?

Dar neišjudinau hipiškų iliuzijų pamatų? Tada skaitykite toliau.

„Pink Floyd“ buvo politinių ir komercinių susitarimų palaikomas susivienijimas be lašelio meilės. Taip taip, be meilės. Kodėl taip manau? O pasakykite man nors vieną „Pinkų“ meilės dainą? Nors vieną „lovsongą“? „Wish You Were Here“? Tai arčiausiai tiesos. Tačiau tai daina, visas albumas, gimęs iš gailesčio, iš begalinio ilgesio tos grupės (tikiu, jog ištakose „Pinkai“ išties buvo tikra, laisva ir gaivališka grupė), kurią vedė Barrettas. Ir kartu iš gėdos, kad vietoj realios pagalbos rankos su Sydu buvo pasielgta taip, kaip komerciškai naudingiau pačiai grupei.

Meilės dainų nėra, nes, būdamas politinis ir komercinis susivienijimas, „Pink Floyd“ negalėjo daryti nieko kito, kaip tik su didžia graužatimi kritikuoti tai, kuo patys buvo – komerciją, politiką, veidmainiškumą... Šiuo atžvilgiu tai viena tragiškiausių grupių istorijoje. Watersas sakė: „Aš rašydavau dainą, pašiepiančią stadioninį roką ir čia pat suvokdavau, kad ją jau dainuoju stadione.“

Kitaip kaip baisiais teismais, bylomis ir neapykanta tokia grupė baigti negalėjo. Kaip stipriai Gilmouras ir Watersas turėjo būti įsukti šios mašinos, kad metų metus bylinėtųsi dėl teisės komerciniams tikslams naudoti milžinišką pripučiamą kiaulę!

Beje, „treidmarkais“ tapdavo viskas, ką grupė sukurdavo. Buvo registruojamos ir saugomos net dainų eilutės, nekalbant jau apie smulkiausias turo puošmenas, blizgučius ir lemputes... Iš esmės žmonės, atėję į grandiozinį stadioninį „Pinkų“ koncertą, būdavo apmėtomi begale registruotų prekės ženklų, kurių kiekvienas nešdavo pelną, ir, kas svarbiausia, kurių kiekvienas metaforiškai pašiepdavo savo tiesioginę paskirtį.

Įsivaizduokite rusų oligarchą, apsivilkusį brangiausiu pasaulyje kostiumu, skaitantį vaizdingą paskaitą masėms apie susvetimėjusią, komercializuotą visuomenę, jos ydas ir tuo pačiu metu imdamas nemažą sumą už bilietus.

Ne veltui rusų rašytojas Viktoras Pelevinas yra prisipažinęs esąs „Pink Floyd“ gerbėjas. Abiejų šių prekės ženklų fenomenas yra labai panašus – radikalus ir intelektualus komercinių-politinių reiškinių demaskavimas, patiems tuo pat metu ir esant tais komerciniais-politiniais reiškiniais.

Suvokęs šiuos dalykus, „Pink Floyd“ ėmiau dar labiau domėtis. Jau ne tik kaip aukščiausios prabos muzika, bet kaip tragikomiškai paradoksaliu socialiniu reiškiniu. Juk įprasta išgirsti puikų eilėraštį iš viską praūžusio, prasigėrusio plevėsos. Bet išgirsti genialų eilėraštį iš sotaus turtuolio už gerus pinigus profesionaliai rašančio genialius eilėraščius? Ką??? Hm...

Pirmasis šio baisaus paradokso svorio nepakėlė Watersas. Jis paliko grupę. Tačiau kaip... Per teismus bandydamas uždrausti likusiems grupės nariams naudoti „Pink Floyd“ vardą. Nepavyko. Tada per teismus pavyko atsikovoti visas teises į „The Wall“ ir „Final Cut“ kuriuos Watersas laikė savo soliniais albumais. Taip pat atsikovojo ir pripučiamas kiaules, ant kurių dabar per koncertus paišo Dovydo žvaigždę ir kiekviename interviu teisinasi nesąs antisemitas, o tik „ironiškai pašiepiąs“ arba „kritikuojąs ne žydus, o Izraelį“.

Tylenis Gilmouras visame šiame kontekste atrodo išmintingesnis. Tačiau tylenis jis ir dėl to, kad žodžiai visada buvo silpniausia jo savybė. Neseniai jam teko pripažinti, kad, išėjus Watersui, „Pinkus“ ištiko tokia tekstų krizė, jog žodžius prie melodijų šiaip ne taip pritempdavo ne jis pats, o jo žmona.

Bet viską išsprendžia vardas. Pernai BBC Watersas tvirtino, kad jo 1992 metų solinis albumas „Amused to Death“ buvo stipresnis už daugumą „Pink Floyd“ albumų, tačiau nebuvo įvertintas istorijos vien todėl, kad nesivadino grupės vardu. Nesutinku su tuo, kad albumas toks geras, tačiau puikiai suprantu kūrėjo graužatį regint pustuštes kelių tūkstančių vietų salytes miestuose, kurių pilnuose stadionuose dar vakar koncertavo „Pink Floyd“.

Ir išties. Gali sukurti, ką tik nori, jei tavo grupė vadinasi „Pink Floyd“, bet kuriame pasaulio krašte tau garantuotas pilnas stadionas. Neitumėte, jei pamatytumėte plakatą savo mieste? Eitumėte. Ir aš eičiau. Ne veltui 2005 metais „Live 8“ paramos koncerte kelioms dainoms Bobo Geldofo ant scenos į vieną krūvą šiaip ne taip surinkti „Pink Floyd“ sukėlė didesnį ažiotažą nei pati gigantiška paramos akcija. Tai buvo paskutinis kartas, kai šis ketvertukas stovėjo vienoje scenoje.

Ir ką gi dabar daro vienų nekenčiamas, kitų dievinamas Watersas, nesėkmingai pabandęs pažaisti su soline karjera? Metai iš metų rengia koncertinius turus, paremtus „Pinkų“ hitais. Neseniai praūžė naujas „The Wall“ turas.

O ką daro Gilmouras? 20 metų per koncertus groja žymiausius „Pink Floyd“ gabalus, retkarčiais įterpdamas vieną ar dvi dainas iš gražaus, bet menkai kam įdomaus savo vienintelio šio amžiaus solinio albumo „On an Island“.

O kai nebėra ko griebtis? Kaip milijonams suvirpinti širdis? Jei į koncertus dabar jie ateina jau matę visokiausių reginių, girdėję geriausią garsą. Kaip? Ogi iš didžiausio konflikto roko istorijoje padaryti gražų susitaikymą – per Waterso „Sienos“ koncertą O2 arenoje scenoje pasirodo Gilmouras ir sudainuoja posmelį iš „Comfortably Numb“, sugroja tą nepakartojamą solo... Ir man ašara ištryško, kai žiūrėjau video... Genialus roko muzikos „Atleisk“. Visa taip tyra, taip žmogiška. Du senukai susitaiko... Ir taip gera – skamba gerai pažįstama sena daina (niekam nereikia tų naujų nesąmonių!), griūna sena gera siena (amžinas komercinis simbolis!), stadionas mojuoja rankomis...

Gilmouras, Watersas... Abu jie vis dar kvėpuoja tos galingos komercinės mašinos vardu „Pink Floyd“ išmetamaisiais dūmais. Mašinos, kurią savo noru užvedė, kurios jau neįmanoma sustabdyti, mašinos, kuri nuo pat pradžių buvo kuriama pardavimui ir kurią tūkstantį kartų pirkau ir dar kartą pirksiu, nes... ji gerai žino, ko man reikia.

Tad bergždžios kalbos, ar „Pinkai“ yra blogesni be vieno, be kito nario, kada jie buvo tikri, o kada ne. Šios mašinos pavadinimas, prekės ženklas yra daugiau nei ją vairuoti bandę asmenys. Tad laukiame „naujo“ albumo ir... „Welcome to the Machine“!

P. S. Gilmouras truputį geresnis už Watersą, nes šis nuolat lipa į sceną su tais baisiais baltais kedais!