Seimo narys, atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjas

Kviesdama apžvelgti šeimos padėtį pasaulyje, Jungtinių Tautų organizacija šiuos, 2014 metus, paskelbė Tarptautiniais šeimos metais. Daug pilietinių organizacijų iš viso pasaulio reiškia paramą tokiai politikos krypčiai, kuri saugo ir stiprina šeimą. Tačiau kas yra šeima, diskusijos netyla kaip ir klausimai, ar galima išskirti vieno tipo šeimą, ar tai sąžininga ir nediskriminuoja kitų?

Mūsų Konstitucija ir Civilinis kodeksas kalba apie šeimą

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija pabrėžia, kad „šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės grupė ir ji turi teisę būti visuomenės ir valstybės saugoma“. Pažvelkime, kaip šią misiją atlieka konstitucinė doktrina.

Su kolegomis, Konstitucijos komisijos nariais, kartą diskutavome apie tai, ar būtina keisti Konstitucijos 38 straipsnį. Diskusijos metu buvo išsakyta nuomonė, kad to visai nereikia daryti, kadangi esą Konstitucijoje viskas ir taip aiškiai pasakyta: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“ (pirmoji dalis) ir „santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“ (trečioji dalis).

Su tokiomis mintimis negalima nesutikti. Akivaizdu, kad Konstitucijos tėvams nekilo abejonių, kad šeima yra vyro ir moters sąjunga, atsiradusi sudarius santuoką.

Atrodo, kad kokių nors abejonių nekilo, ir dabar galiojančio Civilinio kodekso, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d., autoriams. Šio kodekso 3.7 straipsnyje įtvirtinta santuokos samprata: „Santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius“, 3.12 straipsnyje aiškiai pasakyta, kad „santuoką leidžiama sudaryti tik su skirtingos lyties asmeniu“, o 3.28 straipsnis kaip ir užbaigia šią doktriną: „sudarę santuoką sutuoktiniai sukuria šeimos santykius, kaip bendro gyvenimo pagrindą“.

Tokios nuostatos yra visiškai suprantamos, kadangi, sudarius santuoką, atsiranda sutuoktinių tarpusavio asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, pareiga vienas kitą gerbti ir išlaikyti, santuokoje gimę vaikai iš karto gauna apsaugą ir automatiškai įgyja vaiko saugumą ir tinkamą vystymąsi užtikrinančias teises tėvų atžvilgiu.

Skirtingas supratimas

Kaip teigiama Seimo Parlamentinių tyrimų departamento 2011 metais atliktame tyrime „Šeimos ir santuokos sąvoka tarptautinės teisės aktuose ir Europos Sąjungos valstybių konstitucijose“ (tyrime Lietuva neminima – aut. past.), daugelyje svarbiausių tarptautinės teisės aktų ir daugelio ES valstybių konstitucijose kalbama apie šeimą, nors šios sąvokos turinys konkrečiai neapibrėžiamas. Dažniausiai pateikiamas vertybinis šeimos apibūdinimas, pavyzdžiui, „šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė“; „šeima yra visuomenės išsaugojimo ir tautos vystymosi pagrindas“.

Tokie ar panašūs apibūdinimai sutinkami Jungtinių Tautų dokumentuose ir daugelio valstybių konstitucijose (pavyzdžiui, Airijos, Estijos, Graikijos, Vengrijos, Portugalijos).

Beveik visų valstybių konstitucijose įtvirtinta valstybės pareiga globoti ir remti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Tokiuose teiginiuose dažniausiai nenusakoma šeimos sudėtis (nevardijami jos nariai), tačiau neretai pabrėžiama ypatinga parama našlaičiams ar nepilnoms šeimoms (pavyzdžiui, Graikija, Ispanija, Italija, Lenkija, Vokietija), taip pat santuokoje ir ne santuokoje gimusių vaikų lygios teisės (pavyzdžiui, Čekija, Italija, Portugalija, Rumunija, Slovakija, Vokietija).

Kai kurių valstybių konstitucijose pažymėta, kad valstybė saugo santuoką (pavyzdžiui, Latvijos, Lenkijos, Graikijos, Vengrijos), arba santuoka nurodoma esanti šeimos pagrindas (pavyzdžiui, Airijos, Italijos, Austrijos Civilinis kodeksas). Penkių valstybių konstitucijose tiesiogiai nurodyta, kad santuoka sudaroma tarp vyro ir moters (Bulgarijos, Ispanijos, Latvijos, Lenkijos, Vengrijos).

Dešimtyje iš apžvelgiamų valstybių vienokia ar kitokia forma yra įteisinta tos pačios lyties asmenų registruota partnerystė (Airijoje, Austrijoje, Čekijoje, Danijoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Slovėnijoje, Suomijoje, Vengrijoje, Vokietijoje), o penkiose valstybėse įstatymais įteisinta santuoka tarp tos pačios lyties asmenų (Belgijoje, Ispanijoje, Nyderlanduose, Portugalijoje, Švedijoje). Jokia forma tos pačios lyties asmenų santykiai nėra įteisinti 9 valstybėse (Bulgarijoje, Estijoje, Graikijoje, Italijoje, Kipre, Latvijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Slovakijoje).

Šeimos sampratos nuostatų aiškinimas

Grįžkime į Lietuvą. Minėta, kad skaitant Konstitucijos 38 straipsnį kiekvienam lyg ir turėtų būti aišku, kad šeima, kaip visuomenės ir valstybės pagrindas, atsiranda vyrui ir moteriai laisva valia sudarius santuoką. Atrodytų, kad čia nelabai yra vietos kitokioms interpretacijoms ar kitokiam šių normų aiškinimui.

Nepaisant to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, priimdamas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimą „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos“, Konstitucijos 38 straipsnį interpretavo visiškai kitaip.

Konstitucinis Teismas nusistebėjo, kad Koncepcijoje, inter alia1  jos 1.6.2–1.6.6, 1.6.8, 1.6.9 punktuose, šeima tiesiogiai siejama su santuokos sudarymo faktu („šeima – sutuoktiniai (...)“), t. y. Koncepcijoje esanti įtvirtinta tik santuoka pagrįstos šeimos samprata.

Šioje vietoje Konstitucinis Teismas nutyli, kuo remdamasis įstatymų leidėjas galėjo laikytis kitokios pozicijos, jeigu, kaip minėjome, Konstitucijos 38 straipsnyje šis klausimas aptartas pakankamai aiškiai.

Kita vertus, Konstitucinis Teismas toliau nutarime išvardija visas konstitucines nuostatas, kurios svarbios, aiškinant šeimos sampratos turinį. Negalima nesutikti su Teismo argumentais, kad „šeimos, kaip saugomos ir puoselėjamos konstitucinės vertybės, reikšmę patvirtina tai, kad įvairūs šeimos sampratos aspektai yra įtvirtinti ir kitose Konstitucijos straipsnių nuostatose, inter alia 39 straipsnio 1 dalies nuostatoje, kad valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą, 22 straipsnio 4 dalies nuostatoje, kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ir neteisėto kišimosi į šeimyninį gyvenimą, 26 straipsnio 5 dalies nuostatoje, kad tėvai ir globėjai nevaržomai rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus, 31 straipsnio nuostatoje, kad draudžiama versti duoti parodymus prieš savo šeimos narius ar artimus giminaičius, 146 straipsnio nuostatose, kad valstybė globoja ir aprūpina karo tarnybą einant žuvusių ar mirusių karių šeimas, kad valstybė aprūpina šeimas tų piliečių, kurie gindami valstybę žuvo ar mirė. Šios konstitucinės nuostatos sudaro valstybinės šeimos politikos pagrindą“.

Niekas nesiginčija ir su kitu Teismo argumentu, kad ,,Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškintinos, atsižvelgiant į kitas šio Konstitucijos straipsnio nuostatas, inter alia 2 dalį, kurioje nustatyta, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, į 3 dalį, kurioje nustatyta, kad santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters susitarimu, į 5 dalį, kurioje nustatyta, kad sutuoktinių teisės šeimoje yra lygios“.

Visa tai teisinga ir, manytume, visiškai atitinka tas nuostatas, kurias į pagrindinio įstatymo tekstą sudėjo Konstitucijos autoriai 1992 metais. Tokie Konstitucinio teismo argumentai paremti aiškiais Konstitucijos teksto aiškinimo metodais: gramatiniu, teleologiniu, istoriniu, sisteminiu ir kitais.

Ar rasime atsakymą KT nutarime?

Visa tai, kas pasakyta, galėtų leisti ir užbaigti šio klausimo analizę, jeigu Konstitucinis teismas nebūtų žengęs toliau. Štai jau kiek kitoks jo teiginys: „Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies nuostatose (paryškinta autoriaus). Tai, kad santuokos ir šeimos institutai yra įtvirtinti tame pačiame Konstitucijos 38 straipsnyje, rodo neatsiejamą ir neginčijamą santuokos ir šeimos ryšį. Santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti. Tai yra istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą“.

Tai kaip čia dabar yra? Pats Konstitucinis teismas ką tik pasirėmė Konstitucija ir pasakė, kad Konstitucijos 38 straipsnyje aiškiai įtvirtintas santuokos institutas, tačiau čia pat teigia, kad ,,konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies nuostatose“. Tai iš ko konstitucinė šeimos samprata dar gali būti kildinama? Kokios dar yra kitos konstitucinės nuostatos, iš kurių galima kildinti kitokią šeimos sampratą?

Į šituos klausimus minėtame Konstitucinio Teismo nutarime atsakymo nerasime. Kitokios nei santuokos pagrindu sukurtos šeimos sampratos Konstitucinis teismas nekildina iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nors jo pareiga buvo aiškinti būtent Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Konstitucinis Teismas pats „išranda“ dar vieną „šeimos modelį“, kuris atrodo taip: tai kitokia nei santuokos pagrindu sudaryta šeima, inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas.

Argumentai prieš ad absurdum

Taigi, kuo Konstitucinis Teismas grindžia savo kitokios nei santuokos pagrindu atsiradusios šeimos doktriną? Minėjome, kad ne Lietuvos Respublikos Konstitucijos normomis, nes ten tokių nuostatų nėra. Konstitucinis Teismas gelbėjimosi rato ieško Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) ir kai kurių kitų Europos šalių konstitucinių teismų jurisprudencijoje.

Tačiau Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ aiškių aiškiausiai įtvirtino, kad Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas ir jos tarptautinės sutartys (šiuo atveju – Konvencija).

Taigi nei Konvencija, nei jos pagrindu formuojama EŽTT jurisprudencija negali paneigti Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kol ji nepakeista ir nepapildyta. Toje pačioje išvadoje Konstitucinis teismas būtent ir nusprendė, kad Konvenciją galima ratifikuoti, kadangi ji neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi šis argumentas yra laužtas iš piršto ir netinkamas „kitokiai“ šeimos sampratai pagrįsti.

Kitų šalių konstitucinių teismų jurisprudencijos čia neanalizuosime, kadangi iš viso nekorektiška grįsti Lietuvos Respublikos Konstitucijos aiškinimą kitų valstybių konstitucinių teismų plėtojama doktrina (beje, tik šešių, kai ES šalių yra 28). Akivaizdu, kad kiekvienas konstitucinis teismas aiškina savo, o ne kitos šalies konstituciją.

Iš principo galima sutikti su šiais Konstitucinio Teismo išsakytais argumentais: „Iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės pareiga įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šeimos, kaip konstitucinės vertybės, apsaugą, suponuoja ne tik valstybės pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo inter alia būtų sudarytos prielaidos šeimai tinkamai funkcionuoti, būtų stiprinami šeimos santykiai, ginamos šeimos narių teisės ir teisėti interesai, bet ir valstybės pareiga įstatymais ir kitais teisės aktais taip sureguliuoti šeimos santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvių (kaip antai santuokos neįregistravusių bendrai gyvenančių vyro ir moters, jų vaikų (įvaikių), vieno iš tėvų, auginančio vaiką (įvaikį), ir kt.)“.

Dėl šių argumentų galima pasakyti štai ką:

Pirma, sunku įsivaizduoti, kaip būtų galima diskriminuoti santuokos neįregistravusius bendrai gyvenančius vyrą ir moterį, lyginant juos su santuoką sudariusiais vyru ir moterimi. Minėtuose Civilinio kodekso straipsniuose yra nubrėžtas aiškus skirtumas tarp susituokusių asmenų ir sugyventinių. Ar Konstitucinis teismas nori pasakyti, kad šios Civilinio kodekso normos, numatančios asmens apsisprendimo laisvę, neatitinka Konstitucijos?

Antra, Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo rengėjai kaip tik ir įgyvendina Konstitucinio Teismo argumentą, kad turi būti ginami santuokos neįregistravusių asmenų ir jų vaikų bei vieno iš tėvų, auginančio vaiką (įvaikį), interesai: Konstitucijos pakeitime patikslinama, kad šeima suprantama ne tik kaip susituokusių vyro ir moters sąjunga, bet ir motinystės ir tėvystės santykiai.

Suprantama, tokios šeimos sampratos priešininkai lies krokodilo ašaras, tad kas tada bus seneliai, auginantys anūkus, broliai ir seserys, priglaudę be tėvų likusius vaikus, dėdės it tetos – sūnėnus ir dukterėčias? Juk žmonės vadins juos šeima?

Tegul vadina. Ir susiklausęs nedidelis darbo kolektyvas neretai save pavadina „kaip viena šeima“, tačiau nė vienas iš šių socialinių darinių nėra šeima Konstitucijos prasme. Konstitucinė šeimos doktrina reiškia, kad šeima, kaip visuomenės ir valstybės pagrindas, turi būti saugoma ir globojama valstybės. Vaikas, likęs be tėvų, globojamas kitų asmenų, šeimynos ar kitos globos įstaigos, taip pat turi būti saugomas ir globojamas valstybės, kad galėtų augti ir ugdytis kaip ir šeimose augantys vaikai. Tačiau vien vaiko atėjimas į kitą šeimą, šeimyną ar globos namus nepadaro šio socialinio junginio šeima Konstitucijos prasme. Kitaip traktuojant, prieitume prie situacijos ad absurdum2 .

Taigi, jeigu kam neaišku, ką galvoje turėjo Lietuvos Respublikos Konstitucijos leidėjas, priimdamas 38 straipsnį, būtina jį patikslinti, kad būtų išgryninta tikroji šio straipsnio prasmė.

1 Be kita ko; tarp to, kas buvo pasakyta (lot. inter – tarp, alia – kitas).

2 Suvedimas į prieštarą; privedimas prie nesąmonės (lot.).

„XXI amžius“, priedas „Žvilgsniai“