Kernavės archeologiniai radiniai: „raganos“ auskarai. Austėjos Mikuckytės nuotrauka

Liepos 6-ąją Kernavės muziejuje archeologas doc. dr. Aleksiejus Luchtanas pristatė 35 metų mokslinio darbo šiame kultūriniame rezervate rezultatus. Paskaitos metu prisiminta ir Kernavės istorija.

Kernavės kasinėjimai, pasakoja A. Luchtanas, buvo pradėti 1979 metais Mindaugo sosto piliakalnyje. Iš beveik 200 ha teritorijos, 2004 metais paskelbtos UNESCO pasaulio paveldo objektu, iki šiol ištirtas plotas – ne didesnis nei 2 ha, t. y. 1 proc. Pasak profesoriaus, nuveikta yra labai daug, nes „iki tol Kernavė buvo Dievo užmirštas kampelis“.

Pirmieji žingsniai

Archeologas doc. dr. Aleksiejus Luchtanas. Austėjos Mikuckytės nuotrauka

Pirmus ketverius tyrinėjimų metus, teigia pranešėjas, akademikė Regina Volkaitė-Kulikauskinė buvo įsitikinusi, kad centrinis piliakalnis ir kunigaikščio rezidencija yra Mindaugo sosto piliakalnis, nors ten nebuvo rasta jokių importinių dirbinių.

Dabar jau žinoma, jog centrinis buvo Aukuro kalnas. Tai taip pat ir ilgiausiai apgyvendintas Kernavės piliakalnis. Pirmieji pastatai čia atsirado dar paskutiniais amžiais pr. Kr. Ant šio piliakalnio buvo gyvenama iki pat Kernavės žlugimo 1390 metais. Čia rezidavo kunigaikštis ir visa administracija, o kiti piliakalniai atliko gynybinę funkciją. Pilies kalnas turėjo ir gyvenamąją paskirtį.

Tik po kelerių metų tyrinėjimo paaiškėjo, jog Kernavė yra daugiafunkcinis, labai sudėtingas kompleksas, susidedantis iš gynybinės, įtvirtintos ir neįtvirtintos dalių, o piliakalnius iš visų pusių supa įvairių epochų senovės gyvenvietės.

Inovatyvios technologijos

Geofizinis tyrimo metodas nereikalauja papildomų kasinėjimų. Austėjos Mikuckytės nuotrauka

Deja, pastarųjų metų tyrimai, pažymi A. Luchtanas, susiję su teritorijos pritaikymu turizmui, o ne inspiruoti grynai mokslinio smalsumo. Dabar tyrimams taikomi geofiziniai metodai, pradėti naudoti dar XX a., tačiau paplitę visai neseniai. Šie metodai leidžia be invazijos į kultūrinį žemės sluoksnį pažinti praeitį. Anksčiau kasinėjimų vieta buvo pasirenkama, vadovaujantis intuicija.

Specialūs prietaisai – magnetometrai parodo magnetinio lauko anomalijas, kurios susidaro dėl žemėje glūdinčio metalo ir tik tada imamasi kastuvo arba radiniai paliekami ateities kartoms. Anot profesoriaus, kasinėjimas prilygsta paveldo naikinimui – lieka tik archeologo dokumentacijos, tad taikomas geofizinis metodas yra labai pažangus. Magnetometrai identifikuoja anomalijas, esančias ne giliau nei metras nuo žemės paviršiaus, tačiau to, pasak A. Luchtano, pakanka, nes kultūrinis sluoksnis retai būna storesnis.

Paskutinis pagonybės židinys

Archeologiniai tyrimai Semeniškių kaime prie Kernavės. Austėjos Mikuckytės nuotrauka

Senųjų gyventojų kapai, prisimena profesorius, buvo atrasti archeologo doc. dr. Gintauto Vėliaus, praėjus dešimtmečiui nuo tyrinėjimų pradžios. Vienas įdomesnių objektų – Pajaustos slėnis, esantis Semeniškių kaime, prie pat Kernavės. Šiame sklype atliekant archeologinius tyrimus, paaiškėjo, jog čia slypi net trijų laikotarpių kapinynas. Pajautos slėnyje žmonės buvo laidojami degintiniuose kapuose urnose ir be jų paskutiniais amžiais pr. Kr., o vėliau, III–V a. pr., čia buvo pilkapiai, kurie, bėgant laikui, suplokštėjo – sanpilų nebeliko. XV–XVI a. čia buvo vietinio kaimo kapinaitės.

Kernavės upelio dešiniajame krante buvo mirusiųjų zona. XIV a. dalis Kernavės miestiečių buvo laidojami jau pagal krikščioniškas tradicijas – velionių galvos buvo orientuojamos į vakarus, o kitų žmonių palaikai tebebuvo deginami, pelenai nešami moliniais indais ir pilami į upelio vagą. Senvagėje buvo aptikti ištisi sluoksniai sudaužytos keramikos, sudegusių žmonių kaulų ir įvairių susilydžiusių dirbinių. Vienas radinių kapinyne – Jogailos moneta, kaldinta jau po Lietuvos krikšto. Panašių kapų randama Kaišiadorių rajone, Bajoruose, bei Obeliuose, netoli Ukmergės.

Tai rodo, jog Kernavės visuomenėje dalis žmonių dar buvo ištikimi senosioms tradicijoms – pagonybei, o kiti jau perėmė naujas krikščionybės idėjas. Apie tai rašo ir pirmieji Lietuvos istorikai. Motiejus Strijkovskis XVI a. rašė, jog Kernavėje paskutiniam Lietuvos žyniui kriviui krivaičiui Lizdeikai buvo leista atlikinėti senąsias apeigas. Kernavė – galimai paskutinis pagonybės židinys Lietuvoje.

Detektyvinės istorijos

Austėjos Mikuckytės nuotrauka

Kernavę išgarsinusi ragana buvo palaidota su sidabriniais auskarais, vaizduojančiais žalčius, ryjančius savo uodegas. A. Luchtanas spėja, jog ji užsiiminėjusi liaudies medicina, gydymu, užkalbėjimu ir gyvenusi XIII a. pab. – XIV a. I pusėje. Raganos papuošalas – vienintelis atrastas tokių auskarų egzempliorius, nors radinių iš šio laikotarpio gausu. Po raganos palaidojimo jos kapas visuomenei kėlė didžiulę baimę, todėl buvo imtasi įvairių priemonių, kad ji negalėtų vaidentis. Raganos palaikams buvo nukirsta galva ir veidas nusuktas nuo žemės paviršiaus pusės, nukapotos rankos ir padėtos šalia kojų, o krūtinė persmeigta drebuliniu kuolu.

Kernavėje yra ir kitų neįprastai palaidotų asmenų. Vienas gana jaunas vyras buvo tiesiog pakištas po velėna. Jo kaukolė buvo pralaužta, kaulai sulaužyti, rankos surištos. Vaikinas palaidotas kniūbsčias kapinyno pakraštyje. „Tai greičiausiai buvo nusikaltėlis arba išdavikas, kryžiuočiams rodęs kelius į Lietuvą“, – daro prielaidą A. Luchtanas. Pirmasis rastas žmogaus skeleto fragmentas – pusė kaukolės, kuri buvo taip gerai išlikusi, jog tapo akivaizdu – šis žmogus buvo nužudytas kalaviju. Palaikai nebuvo palaidoti – sutrupėjusi kaukolė buvo įtrypta į purvą.

Lietuvių genties ištakos

Archeologiniai tyrinėjimai Kernavės apylinkėse: raudona spalva pažymėti plotai – tyrinėtos vietos. Austėjos Mikuckytės nuotrauka

A. Luchtanas tvirtina, jog daug diskusijų sukelia klausimas, kas buvo tie senieji Kernavės gyventojai. Kai kurie istorikai priėjo prie išvados, jog Kernavė – visiškai nelietuviškas miestas. Pajautos slėnyje, liūne, pelkėje, rašo istorikas Artūras Dubonis, gyveno slavai vergai, kuriuos atgabeno didysis kunigaikštis Traidenis. Tačiau tokiai hipotezei prieštarauja kapuose randamos prabangios baltiškos įkapės.

Pastaraisiais dešimtmečiais Kernavėje vykdyti tyrinėjimai nerodo, jog šis miestas buvo nelietuviškas. Kernavė – ankstyvas Lietuvos miestas, turintis visą miestui būdingą struktūrą: administracinį įtvirtintą centrą, gyvenamuosius kvartalus, gatvių tinklą, nusistovėjusią žemės nuosavybę, gamybinę zoną, amatininkų, pirklių kvartalus.

Kernavė svarbi ne tik tuo, kad yra viena iš senųjų sostinių. Visas Neries upės baseinas, teritorija nuo Kauno marių iki pat Ašmenos miesto Baltarusijoje, yra plotas, kuriame formavosi lietuvių gentis. Tai buvo tankiai daug tūkstantmečių apgyvendinta vietovė.

Kernavės istorijos apžvalga

Archeologinis paveldas Kernavėje: kapo tyrinėjimas. Austėjos Mikuckytės nuotraukos

Kai Neries upė dar buvo daug platesnė – kelių kilometrų pločio, upėje buvo brastos, kuriomis sezoniškai migruodavo šiaurės elniai iš Latvijos teritorijos Lenkijos link. XI–X tūkst. pr. Kr. čia susirinkdavo medžiotojai iš apylinkių masinei sezoninei medžioklei. Pajautos slėnyje randami Svidrų kultūros, medžioklės pėdsakai, pavyzdžiui, strėlių antgaliai. Nuo VIII tūkst. pr. Kr., ankstyvojo mezolito, žmonės Kernavėje gyveno visą laiką iki pat mūsų dienų.

XIII a. Kernavei buvo klestėjimo laikai, nes ji tapo svarbiausia Lietuvos gyvenvietė. Apie tai rašė ir XV–XVI a. metraščiai. Senuosiuose išlikusiuose žemėlapiuose prie Kernavės parašyta „Pirmoji Lietuvos gyvenvietė“.

Istorinėje Kernavėje, iki 1390 m., niekada nebuvo mūrinės architektūros. Tačiau viena plyta į Kernavę atkeliavo. Aukuro piliakalnyje, kur buvo kunigaikščio rezidencija, rasta viena plyta, sudaužyta į keliolika gabalų. Manoma, jog plyta buvo atvežta parodyti kunigaikščiui. Jam plyta nepatiko, kunigaikštis metė ją, sudaužė ir toliau statė medinius statinius. Vilniuje Lietuvos didieji kunigaikščiai Vytenis ir Gediminas tuomet jau pradėjo statyti mūrinį miestą.

Pirmasis Kernavės gaisras vyko 1365 m. Po šio gaisro buvo tik supiltas pylimas, tačiau nepastatyta gynybinė siena. Todėl miestas negalėjo efektyviai gintis nuo priešų. 1390 metais įvyko katastrofa – pilietinis karas. Jogailos pajėgos kariavo su Vytauto. Kernavėje gyveno Jogailos šalininkai, Jogailos brolis Vygantas Aleksandras valdė šį miestą. Prie Kernavės priartėjo kryžiuočių kariuomenė su Vytautu priešakyje. Gynėjai, matydami, kad priešų jėgos didesnės, padegė įtvirtinimus ir pilį bei pasitraukė iš miesto. Kernavė nuo tada nebuvo atstatyta, neišaugo modernus, naujas miestas. Todėl išliko visas kultūrinis sluoksnis.

Vietovardžių kilmė

Archeologija Kernavėje: kultūros vertybių ribos (geltona linija) ir magnetometru skenuotų plotų ribos (raudona linija). Austėjos Mikuckytės nuotrauka

Žodis „Kernavė“ reiškia šlapią pievą, šlaitą, pelkę. Taip pat yra ežeras Kernavas Šalčininkų rajone. „Tai buvęs bendrinis lietuvių kalbos žodis“, – paaiškina A. Luchtanas. Piliakalniai kasinėjimų pradžioje dar buvo vadinami kalnais. XIX a. pr. žemėlapiuose piliakalniai taip pat įvardinti kalnais. Lizdeikos piliakalnis vadintas Aukštuoju dvaro kalnu. Rezidencinis Aukuro piliakalnis buvo vadinamas Barščių kalnu, nes buvo apaugęs šiais laukiniais augalais. Dabartiniai piliakalnių pavadinimai: Mindaugo sosto, Aukuro, Lizdeikos, Pilies atsirado XX a. pr. romantiko archeologo Petro Tarasenkos dėka. Pavadinimai nėra istoriniai. Penktas piliakalnis, kurio funkcijos kol kas nežinomos, pavadinimo neturi. Šiuo metu jis vadinamas Kriveikiškių piliakalniu pagal šalia esantį Kriveikiškių kaimą.

„Vietovardžių toponimika susijusi su pagonybe“, – pažymi profesorius. Pažvelgę į Neries pietryčius, pamatysime daubą tarp miškų. Ten yra tikras Pajautos slėnis ir Pajautos upelis. Dar XIX a. ten augo ąžuolas, kuriam žmonės meldėsi, į kurio drevę dėdavo lapukus su prašymais. Kitame krante yra gyvenvietė, sovietiniais laikais vadinta Pelkių kaimu. Rusiškuose žemėlapiuose kaimas pavadintas „Polku“ kaimu. Pranešėjas tvirtina, kad nei ten gyveno lenkai, nei ten buvo pelkių. Vietinė gyventoja, paklausta apie pavadinimo reikšmę, lenkiškai atsakė „to poolki“ – paalkiai. Alkos – kalnai, kurie, buvo tikima, yra šventi. Tad kaimo pavadinimas atsirado neteisingai išgirdus žodį. Kriveikiškių kaimo pavadinimas siejasi su kriviais, būtent prie jo yra upelis, kuriame palaidota didžioji dalis miesto bendruomenės, ir penktas piliakalnis. Todėl manoma, jog ant šio piliakalnio turėjo vykti kažkokios apeigos, stovėti stabas, mat jis gynybai strategiškai netinkamoje pozicijoje.