Einsatzgruppe D Ukrainoje. Nuotrauka iš Yad Vashem archyvų

Nerimsta diskusijos dėl Vilniaus Žaliojo tilto skulptūrų likimo. Jei paklaustų manęs, ką pats manau šiuo klausimu, nesu tikras dėl atsakymo. Viena vertus suprantu, jog mūsų tapatybė pakankamai stipri, kad panašios figūros nekeltų jai nė menkiausios grėsmės (kas jas pastebi?). Kita vertus, jei traktuojame Sovietų Sąjungos įvykdytą Lietuvos okupaciją rimtai, jų ten neturėtų būti.

Galime dėl tų skulptūrų ginčytis be galo ir kiekvienai pozicijai surasime argumentų. Todėl vienintelė išeitis – koks nors politinis sprendimas, kad ir netobulas. Tačiau čia noriu pasidalyti mintimis apie kitą paminklinį akmenį, dėl kurio egzistavimo mes iš tiesų turėtume susirūpinti – tas akmuo jau aštuoniolika metų stovi Ukmergėje, Juozo Krikštaponio vardu pavadintoje aikštėje, ir yra skirtas Lietuvos partizanui J. Krikštaponiui (1912–1945) atminti.

J. Krikštaponis 1997 metais pripažintas kariu savanoriu, o dar po kelerių metų LR Prezidento dekretu jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties). Ant paminklinio akmens pritvirtintoje lentelėje įrašyta: Lietuvos partizanų / „Vyties“ apygardos vadas / kap. / Juozas Krikštaponis, / žuvęs 1945 m.“ Atminimo kryžius stovi ir jo žuvimo vietoje, Užulėnio miške, Ukmergės rajone.   

Tad kas gi ne taip, kodėl drumsčiu vandenį? Šiek tiek faktų.

 JUOZAS KRIKŠTAPONIS (KRIŠTAPONIS), Jono, g. 1912 m. kovo 1 d. Užulėnio k., Taujėnų vlsč., Ukmergės apskr. LR prezidento Antano Smetonos sesers sūnus. Baigė Užugirio pradžios mokyklą, Raguvos progimnaziją, Marijampolės gimnaziją. 1934 m. rugsėjo 15 d. baigus Karo mokyklą suteiktas jaun. leitenanto laipsnis, paskirtas 2-ojo pėstininkų pulko jaun. karininku. 1936 m. gruodžio 31 d. pakeltas į leitenantus. 1938 m. rugpjūčio 19 d. perkeltas į Karo mokyklą, paskirtas būrio vadu. 1940 m. spalio 3 d. paskirtas Raudonosios armijos (RA) 29-ojo Šaulių teritorinio korpuso 184-osios šaulių divizijos fizinio lavinimo instruktoriumi.

Kilus Vokietijos–SSRS karui, pasitraukė iš RA. 1941 m. liepos 16–25 d. tarnavo lietuvių karių Vilniaus įgulos 2-ajame apsaugos pulke. 1941 m rugpjūčio 1 d. priimtas į Kauno komendantūros Tautinio darbo apsaugos batalioną 2-osios kuopos vadu. 1941 m. rugpjūčio 25 d. perkeltas į lietuvių savisaugos dalinio 2-ąjį Pagalbinės policijos tarnybos batalioną (nuo 1941 m. spalio 28 d. – 2-asis apsaugos batalionas, nuo 1942 m. vasario 15 d. – 12-asis batalionas) 2-osios kuopos vadu. 1942 m. rugsėjo 30 d. paleistas į atsargą iš 252-E bataliono. 

Nuo 1943 m. – Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys. 1944 m. įstojo į Vietinę rinktinę ir buvo paskirtas Karo mokyklos 6-osios kuopos vadu. 1944 m. rugpjūtį paskirtas 2-ojo LLA rajono (Taujėnų, iš dalies ir Deltuvos valsčių) vadu. 1944 m. gruodį iš 1-ojo ir 2-ojo LLA rajonų įkūrus Vyčio apygardą, paskirtas apygardos vadu. 

Žuvo 1945 m. sausio 12 d. mūšyje su NKVD kariuomene Užulėnio miške (dabar – Taujėnų sen., Ukmergės r.). Laidojimo vieta nežinoma. J. Krikštaponiui 1997 m. gruodžio 22 d. pripažintas kario savanorio statusas (po mirties). 2002 m. spalio 31 d. LR Prezidento dekretu suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).

Paryškintos eilutės nurodo tai, ką tikrai nemalonu atsiminti. Žinome, jog 1941 m. birželio 28 d. Kaune pradėtas formuoti Tautinio darbo apsaugos batalionas. Daug kas iš lietuvių tikėjosi, jog jis taps būsimosios Lietuvos kariuomenės užuomazga. Tačiau naciai turėjo kitų planų ir pirmosiomis liepos dienomis dalis šio bataliono karių, norom ar nenorom, buvo įtraukti į nekaltų žmonių – tarp jų daugiausia Kauno žydų – žudynes. Vėliau iš šio Kauno TDA bataliono 1-osios, 2-osios ir 6-osios kuopų buvo suformuotas 2-asis Pagalbinės policijos tarnybos batalionas, liūdnai pagarsėjęs ir už Lietuvos ribų. Istoriko dr. Alfredo Rukšėno duomenimis, šio bataliono „kareiviai“,  vadovaujami mjr. Antano Impulevičiaus, 1941–1944 m. Lietuvoje ir daugiau nei penkiolikoje Baltarusijos vietovių nužudė per dvidešimt septynis tūkstančius žydų, karo belaisvių, civilių bei antinacinio pasipriešinimo judėjimo dalyvių. Vienas iš bataliono narių 1941–1942 m. buvo ir J. Krikštaponis.

Holokaustą Lietuvoje tyrinėjantys istorikai yra surinkę patikimų – tikrintų ir pertikrintų – faktų apie minėto bataliono 1941 m. rudenį vykdytas baudžiamąsias operacijas prieš vietos gyventojus Lietuvoje ir Baltarusijoje. Paminėtinos akcijos Rudensko miestelio apylinkėse, Puchovičių rajone, Dukoros miestelyje ir kt., kur Kauno 2-ojo PPT žudė kartu su vokiečių 11-uoju rezervinio policijos bataliono „kariais“. Tačiau, regis, mūsų (lietuvių) šie epizodai netrikdo, lyg būtų pramanyti.

Lietuvos spaudoje (internete) radau tik keletą straipsnių, kuriuose yra keliamas klausimas, kodėl Lietuvos didvyriu (ar įsimintinu asmeniu) esame padarę J. Krikštaponį. Vienas pagarsintas marginaliniame, gal net antivalstybiniame www.anarchija.lt (žr.), kitas www.delfi.lt (žr.), trečias sunkiai identifikuojamame www.akcentai.info (žr.). Kitur aptiksite tik išpreparuotą ir romantizuotą jo biografiją –  didvyrio, kovojusio su sovietiniais okupantais.  

Žinant nepaneigiamus faktus, manding, kiekvienam turėtų kilti klausimas, kodėl susiklostė tokia, sakytume, nepadori padėtis? Kodėl užmerkiame akis ir paverčiame gerbtinu visai netinkamą žmogų ir paliekame šiuos praeities faktus mūsų valstybės nedraugų interpretacijoms, esą baliname neišbalinamus marškinius? Gal apgaudinėjame save, kad faktus apie 2-ojo policijos bataliono dalyvavimą civilių žmonių žudynėse mums pakišo sovietai, norėdami sukompromituoti partizaną? O gal galvojame, kad jei tas vyras buvo geras partizanas, tai jau yra išteisintas?  

Žinoma, J. Krikštaponis buvo ne tik vienas iš egzekutorių vadų. Jis ir (geras) savo tėvų vaikas (kiekvienas žudikas kažkada buvo vaikas!), kažkam jis (geras) brolis, (geras) pusbrolis ar (geras) draugas. Galų gale – puikus Lietuvos kariuomenės karininkas bei sportininkas (jei perskaitytumėte jo prieškarines atestacijas, kuriomis vertinamas jo fizinis, moralinis ir dalykinis pasiruošimas, nustebtumėte – jos idealios!), o karui baigiantis – ir narsus partizanas. Kad ir kaip būtų: ar gali vienas biografijos faktas (kad ir šlovingas) neutralizuoti kitą, apgailėtiną?

Dėl skulptūrų pastatymo ar iškėlimo sprendžia savivaldybė. Galima įsivaizduoti, kodėl ukmergiškiai nekelia šio klausimo. Bijo skandalų. Bijo pasipriešinimo. Apkaltinimo nepatriotiškumu. Kaipgi dabar ardysi paminklą partizanų pulkininkui? Tačiau ar ne didesnis skandalas yra būtent tai, jog jis tebestovi? Didesnis nei Žaliojo tilto ir kitų sovietinių skulptūrų peripetijos, nes tos skulptūros mums iš tikrųjų nieko nereiškia – pakitus politiniam ir kultūriniam kontekstui, daugelis jų yra virtusios savo pačių karikatūra. Tuo tarpu paminklinis akmuo J. Krikštaponiui ir jo vardu pavadinta aikštė visu rimtumu byloja „tiesą“.   

Paminklinio akmens nuotrauka iš www.genocid.lt