„Tai čia tas žurnalistas, kuris rašo apie mirtį“, - tokiais žodžiais po šešerių metų bendravimo pertraukos sykį viename protesto mitinge mane pasitiko monsinjoras Alfonsas Svarinskas.

Sutrikau, bet greit supratau, kad tai komplimentas, nes prisiminiau kažkur skaitęs, kaip kun. Alfonsas Svarinskas su jam būdinga žaisminga ironija kritikavo dabartinę žurnalistiką: vyrauja pramogų, linksmybių, vartotojiškos temos, pasaulis nušviečiamas taip, lyg jame nebeliko mirties, paskutiniojo teismo, kalbėti apie gėrį ir blogį, nuodėmes ir dorybes tapo nekorektiška, jų dabartinėje žiniasklaidoje tiesiog nebeliko – viskas virto tik nuomonėmis ir besaike tolerancija savanaudiškumo terpėje.

Alfonsas Svarinskas, kaip ir okupacijos metais, taip ir nepriklausomoje Lietuvoje liko tarp tų vienišių kovotojų, tokių, kaip sesuo Nijolė Sadūnaitė, politiniai kaliniai Antanas Terleckas, Algirdas Endriukaitis, Petras Plumpa, Algirdas Patackas ar Algirdas Petrusevičius, tarp tų populiariosios žiniasklaidos ar politikų pašiepiamų donkichotų, apie kuriuos mano buvusi kolegė iš „Lietuvos aido“ klestėjimo laikų atsiliepė taip: jie taip ilgai disidentavo, kad nebemoka gyventi nepriklausomoje valstybėje, savo kritika griauna valstybę, nesuprasdami, kad jų kovos laikas baigėsi ir Lietuva jau laisva.

Negaliu sutikti su tokiu vertinimu, nes valstybės nepriklausomybė dar nereiškia jos piliečių vidinės laisvės ar dorovės. „Komunistai niekur nedingo, komunistinė teisėsauga ir politikai taip ir liko valdžioje“, - dažnai nepriklausomoje Lietuvoje kartojo kun. Alfonsas Svarinskas, turėdamas omenyje ne tik konkrečius asmenis, bet ir patį mąstymo ar veikimo būdą.

Suprasdamas, kad kova tarp gėrio ir blogio amžina, Alfonsas Svarinskas ir atkūrus nepriklausomybę liko toks pat nenuilstantis bekompromisis dvasinis karys, kaip ir okupacijos laikais: buvo pirmojo parlamento narys, vėliau karo kapelionas, nuolatinis įvairių mitingų ir protestų tribūnas ar dalyvis. Nepaisant solidaus amžiaus ir skausmingai mąžtančios sveikatos jį matėme ir teismo procesuose dėl Eglės Kusaitės, protesto akcijose dėl Garliavos mergaitės ir daugybėje kitų renginių, kur būdavo brėžiama riba tarp tiesos paieškų ir valdžios gudravimų, tarp savanaudiškumo ir bendrojo gėrio, tarp prisitaikėliškumo ir principingumo.

Atrodytų, ir kam tokiam legendiniam kunigui ir politiniam kaliniui reikia lįsti į sudėtingas ir sunarpliotas jau nepriklausomos Lietuvos valstybės vidaus problemas, kam reikia po praregėjusios minios garbinimų Sąjūdžio metais vėl būti išmestam į visuomenės užribį su ta „davatkiška“, „marginaline“ mažuma, vėl, kaip sovietmečiu, tapti pašaipų ar keiksnojimų subjektu – juk galėtų gyvenimo saulėlydį praleisti ramiai, mėgautis disidentinės šlovės spinduliuose, iš tolo - solidžiai ir labai atsargiai - vertindamas valstybės įvykius, vienodai smagiai besišypsodamas visoms partijoms ar aukštiems politikams, taip vaidinant visiems gerą Tautos išminčių ar patriarchą...

Tačiau Alfonsas Svarinskas iš tiesų buvo „nepataisomas“ – šiuo atžvilgiu labai jau taikliai jį apibūdino kagėbistai. Šiam nepataisomam kovotojui už tiesą, laisvę ir tikėjimą, optimistui iki paskutinės kelionės pas Aukščiausiąjį, regis, iš pačių aukštybių buvo duotas toks vidinis užtaisas be teisės pasikeisti...

Atvirai sakant, nenustebčiau, jei ir Anapilyje jam taip pat būtų išsaugota ši „nepataisomojo“ pravardė...

Taigi, Alfonsas Svarinskas ir nepriklausomoje Lietuvoje netausojo savęs, nesijautė pasiekęs galutinį tikslą, ne kartą pabrėždamas, jog dvasinė kova yra žymiai sunkesnė už fizinę ir primindamas, kad ne šiaip juk iš nelaisvės pabėgę, Mozės vedami žydai buvo keturiasdešimt metų klaidinami po dykumą – taip sunku atsikratyti vergiškų įpročių ir instinktų.

Alfonsas Svarinskas ne kartą minėjo, jog KGB kalėjimuose neretai jautėsi laisvesnis, nei nepriklausomoje Lietuvoje, kad vėl, kaip ir okupacijos metais, reikia Lietuvoje skelbti dvasinį atgimimą, griebtis dvasinių „ginklų“ – taip monsinjoras pergyveno dėl besikeičiančių Sąjūdžio laikų vertybių, dėl visuotinio sumaterialėjimo, savanaudiškumo, vartotojiškumo.

Kaip ir okupacijos metais, taip ir nepriklausomoje Lietuvoje Alfonsas Svarinskas išliko savimi: net ir silpstant sveikatai nepataikavo valdžiai, kritikavo neteisingus jos sprendimus, nebijojo plaukti prieš srovę ir vėl atrodyti miniai juokingas. Tai sau leisti gali tik labai stipri ir drąsi asmenybė.

Ši Alfonso Svarinsko tvirtybė ir drąsa sklido iš vienintelės neišsenkančios versmės – Aukščiausiojo šaltinio.

Erškėčiais apaugęs kelias namo..

Paprastai visų epochų donkichotai būna nesuprasti bendraamžių, todėl dėl savo kovingos, bekompromisės laikysenos monsinjoras Alfonsas Svarinskas jo nepžįstantiems kartais atrodydavo piktas ar nenuolankus. Esu ne kartą girdėjęs  šnabždantis, kad kunigui nederėtų būti tokiam griežtam, neatlaidžiam (tiesą sakant, man tokiais atvejais visuomet norėdavosi atkirsti: taip tvirtai atlaikykite tą 20 metų bolševikinį pragarą, su tokiu pačiu tikėjimu, viltimi ir meile iškęskit bent dalį to, tada galėsit teisti). Neteko asmeniškai gerai pažinti monsinjoro, bet pakako vieno fakto ir vieno artimesnio pabendravimo, kad suprasčiau, kaip toks paviršutiniškas vertinimas toli nuo tikrovės. Vien tai, kaip lengvai Sąjūdžio metais A. Svarinskas atleido savo budeliui – okupacinės prokuratūros tardytojui Egidijui Bičkauskui (su vienintele sąlyga – jei darys Lietuvai gerus darbus), sukurpusiam A. Svarinskui trečiąją bylą, rodo šio žmogaus širdies kilnumą. E. Bičkauskas, tik gavęs viešą A. Svarinsko atleidimą, sulaukė Sąjūdžio paramos 1990 metų rinkimuose į LSSR Aukščiausiąją tarybą ir taip tapo Nepriklausomybės akto signataru, o vėliau ir Seimo vicepirmininku. O juk jaunas komunistas E. Bičkauskas okupacinei valdžiai dirbo taip uoliai, kad dėl jo papildomai surinktų įrodymų buvo ilgesniam laikui įkalintas ne tik pats A. Svarinkskas, bet ir bandyta susodinti už grotų visą katalikiškos kovos priešakinę liniją: kunigus S. Tamkevičių, J. Kaunecką, J. Zdebskį, V. Vėlavičių, A. Keiną. Visų iškart nepavyko – gal pabijota užsienio reakcijos...       

Mano vienintelis asmeninis dviejų dienų bendravimas su monsinjoru Alfonsu Svarinsku dar sykį patvirtino, kad tai ne tik kietas, stiprus, bet ir paprastas, betarpiškas ir jautrus žmogus. 1995 m. KGB archyvuose perskaitęs visas tris jo bylas panorau parašyti apie tai straipsnį, bet verkiant reikėjo paties tų bylų pagrindinio herojaus pasakojimo, komentarų. O A. Svarinskas tuomet, vis dar minios garbinamas, atrodė nepasiekiama istorinė asmenybė, pasaulinio garso disidentas, išlaisvintas paties JAV prezidento Ronaldo Reigano prašymu, gyva legenda, apie kurią net kelis dešimtmečius sekdavo „Amerikos balsas“ „Laisvosios Europos radijas“ ir kitos užsienio radijos stotys...

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Lietuvos karuomenės vyriausiasis kapelionas A. Svarinskas tuomet buvo toks užimtas, nuolat gerbėjų apsuptas, tad pagalbos teko prašyti savo nuostabios kolegės iš KGB archyvų tyrinėjimų laikų, a.a. politinės kalinės Nijolės Gaškaitės – Žemaitienės.

„Tiek daug jau visko prirašyta, nebeverta, ir laikas labai spaudžia“, - mudviejų susitikimo pradžioje bandė išsisukti Alfonsas Svarinskas, bet patikintas, kad tai svarbu istorijai ir ateities kartoms, pagaliau sutiko: „Važiuoju į Kauną, į pasimatymą su policininkais, jiems labai reikia dvasinės švietos, po to būtinai turiu užsukti į Ukmergę, kur  tėvų žemėje steigiu partizanų parką, po to..., po to... Bet jei nori, sėsk kartu į mano automobilį ir važiuojam, vairuodamas papasakosiu“.

Taip mes pravažinėjome po Lietuvą kelias man įsimintinas dienas, kupinas daugybės susitikimų ir žmonių, pakeliui pavežant tranzuojantį jaunuolį, namo klibinkščiuojančią močiutę, ir remiantis tų kelionių „vairuotojo“ pasakojimu gimė  toks „turistinis“ tekstas, kurį 1996 m. išspausdino „Laisvės kovų archyvo“ žurnalas  savo 16 numeryje (Bernardinai.lt skaitytojams pateikiame sutrumpintą variantą).

 Nepataisomasis. Trys kunigo Alfonso Svarinsko bylos

 Kun. Alfonsą Svarinską komunistai visada laikė vienu reakcingiausių ir sovietinei santvarkai pavojingiausių kunigų.  Dar daugiau – kagėbistai savo bylose jam suteikė Nepataisomojo (Neispravymij) slapyvardį , taip nusakydami ir A. Svarinsko charakterį ir savo požiūrį į jį, o sovietinis teismas jam parinko „ypatingai pavojingo recidyvisto“ terminą. Tai patvirtina ir kun. A. Svarinsko sovietmečiu „uždirbti“ nuopelnai: aštuonis kartus teistas, tris kartus kalintas lageriuose (beje, kunigu šventintas Abežės lageryje), iš viso lagerinis stažas – 22 metai.

„Teko tris kartus sėdėti, - sako kun. Alfonsas Svarinskas, - ir visus tris kartus blogis reiškėsi vis kitaip“.

                                                     I

 Pirmoji Alfonso Svarinsko baudžiamoji byla Nr. 1998 pradėta 1947 m. sausio 3 dieną ir baigta1947 m. vasario 27 dieną. Byla nestora, iš viso 160 puslapių, vieno tomo. Surašyta rusų kalba.

Kun. A. Svarinskas:

„Pirmą kartą, kai mane suėmė – 1946 m. gruodžio 31 d. – viskas skendėjo Vyšinskio dvasioje. Vyšinskis tuomet teigė, kad geriausias įrodymas – tai asmeninis prisipažinimas. Todėl MGB ir mušdavo, kankindavo tol, kol žmogus prisipažindavo viską, ko iš jo reikalaudavo. Tada buvo tik viena kankinimo priemonė – fizinė prievarta, ir ją naudojo visiems. Mane irgi labai smarkiai mušė. Štai sausio 17 –ą, atsimenu, mušė tris kartus per dieną. „Govori!“ – rėkia, o ką kalbėti – neaišku. Tada prokuroras duoda sankciją, tarkim, šimtą kirčių gumine lazda. Dešimt sukerta, po to parmeta ant žemės, kojas, galvą prispaudžia ir toliau kerta.

Baisiausias sadistas buvo pulkininkas – leitenantas Martavičius iš „brazilkos“ – taip vadinome Kauno KGB. Turėjo gerą atmintį, buvo nedidukas, tačiau labai žiaurus, todėl mušdavo pats. Sykį vidurnaktį sargybinis visus pakėlė, išrikiavo, o po kelių minučių į kamerą įsiveržė Martavičius ir liepė prisistatyti. Išgirdęs mano pavardę iškart pareiškė „Budiem bit“ („Mušim“).  Taip ir praleidau visą naktį laukdamas, kada čia jau ves, bet jis tada, matyt, kitą auką susirado.

Vieną kartą mano tardytojas leitenantas Čiurin (jis pats niekada nemušdavo, tik „procedūras“ stebėdavo) nuvedė mane į trečią aukštą, operatyvinį skyrių. O ten jau Martavičius belaukiąs... Supratau, kad prasidės kankynė. Martavičius buvo civiliai apsirengęs, todėl pakišo prižiūrėtojams, kad tie atraitotų jam švarko rankoves, o po to puolė. Spėjau užsidengti akis, todėl Martavičius pataikė ne tiesiai į veidą, bet į mano ranką. Vis dėlto smūgis buvo toks stiprus, kad iš nosies vis tiek pasipylė kraujas. Jei būtų pataikęs į akis, akys būtų iššokę. Na, ir pradėjo daužyti: kraujas bėgo kaip vanduo, todėl apšlaksčiau visas sienas. Pasidarė šilta, silpna, pasijutau lyg guminis, nors sąmonės nepraradau. Martavičius daužė kokį pusvalandį – na, tikrai ne kas. Po to jam kažką pakuždėjo į ausį, ir jis išėjo. Po daužymo tardytojas nuvedė mane prie prausyklos ir nuplovė kraują. Buvo iššokęs iš vietos žandikaulis, todėl negalėjau susičiaupti, ir tik kameros draugams pavyko jį atstatyti į vietą.

Tuomet tiek Kauno KGB, tiek Lukiškių kalėjimo publika buvo labai įdomi ir gera, daug inteligentijos. Štai Lukiškių kalėjimo kameros seniūnas buvo generolas Motiejus Pečiulionis, tikras idealistas, atsisakęs su šeima pabėgti į Vakarus. Sakydavo: “O kas Lietuvą gins? Juk davėm priesaiką”. Buvo daug karininkų: tiek lietuvių, tiek lenkų. Penki kunigai. Kameros dvasia buvo puiki, nes dauguma buvo idealistai, todėl žinojo už ką kenčia. Žmonės tada gailėjosi ne dėl to, kad į kalėjimą pakliuvo, bet kad per mažai suspėjo laisvėje padaryti.

Kauno KGB kameroje buvo 18-20  žmonių. Su manimi sėdėjęs buvęs Liaudininkų partijos lyderis, advokatas Zigmas Toliušis sakydavo: „Matau, pačiam reikės daug kentėti. Jei iškentėsi, būsi vyras.“ Kai kurį nors iš kameros išvesdavo kankinti, likusieji kalbėdavo rožančių. Melsdavomės ne dėl to, kad nemuštų, bet kad atlaikytų, neišduotų.

Pats šlykščiausias, kiek teko kalėti, buvo Kauno KGB kalėjimas ir pirmiausia todėl, kad ten buvo daug žiurkių. Jos buvo didelės, ir jų buvo visur: koridoriuose lakstydavo tarp prižiūrėtojų, naktimis kamerose lipdavo ant veido.

Kauno KGB kalėjimas buvo ir ypatingai niūrus. Aštuntoje kameroje, kur teko sėdėti, stikle, tarp grotelių, buvo pramušta maža skylutė, ir pro ją maždaug 5 minutėms patekdavo šviesos spindulys. Buvome taip išsiilgę saulės, kad visi eilute eidavome pasižiūrėti į tą spindulėlį.

Lukiškių kalėjime buvo kiek geriau, tik žmonių prigrūsdavo kaip silkių – iš viso kameroje mūsų buvo 180. Gultų, suprantama, visiems neužteko, todėl teko gulėti po jais. Lendant po gultais, reikėdavo iškart pasirinkti pozą, kokia nori gulėti, nes pajudėti, tuo labiau vartytis, vietos nebuvo. Lukiškėse nekūreno, todėl buvo labai šalta, ir aš susirgau džiova. Nebegalėjau iš karcerio laiptais užlipti į trečią aukštą. Maistas buvo visai prastas, ir tik kada ne kada mus pasiekdavo koks siuntinys.

Teisė mane kovo 13 –ąją: per 20 minučių gavau 10 metų ir 5 – be teisių“.

II

 Antroji Alfosno Svarinsko baudžiamoji byla Nr. 19809 pradėta jau po Josifo Stalino mirties, valdant Nikitai Chruščiovui: 1958 m. balandžio 9 d. ir baigta 1958 m. liepos 31 dieną. Byla susideda iš vieno tomo, 251 puslapio, surašyta jau lietuvių kalba.

Iš bylos Nr. 19809:

„Kauno raj. komjaunimo pasiųstų narių į Kulautuvos bažnyčią patikrinti faktą, kuris yra iškilęs komjaunimo komitete, paaiškinimas:

Mes, komjaunuoliai – Petraitis ir Maleckaitė nuvykome į Kulatuvos bažnyčią 10 val. ryto 1957 m. spalio 27 d.

Nuvykę tenai radome kunigą, jauną, šviesiais plaukais, jis tuo laiku pravedinėjo mišias. Po mišių apie 11 val. jis pradėjo sakyti sekančiai:

Jei ne Kristus, tai Europoje nebūtų nei institutų, nei mokyklų, ir jaunimas neturėtų kur mokytis, be to, jis paminėjo, kad jaunimas, kuris dirba įstaigose, įmonėse, pabrėždamas ministerijas, būtų atkaklus, nepasiduotų įtakai, komunistams ir kovotų prieš juos, išgirdęs ką nors, praneštų jam ar klebonui (...).

Be to, mes abu komjaunuoliai, Maleckaitė ir Petraitis, stebėjomės, kad labai daug jaunimo atsilanko į bažnyčią, labai pamaldžiai meldžiasi ir net prie kunigo yra mokyklinio amžiaus vaikai ir vienas suaugęs, 17-18 metų amžiaus. Be to, apie 10 jaunų mokyklinio amžiaus merginų chore gieda, taip pat ir vyrukų apie 6-7 žmones. Ir šiaip labai daug jaunimo. Be to, tėvai veda jaunus vaikus. Ir šiaip jaunimo 17-24 metų amžiaus labai daug lanko bažnyčią, vaikai kai kurie eina ir be tėvų (...).“

Kun. Alfonsas Svarinskas:

„Berods 1945 ar 1946 metais popiežius Pijus XII kreipėsi į viso pasaulio vyriausybes, kviesdamas tardant nenaudoti fizinių priemonių ir nekankinti žmonių. Kaip bebūtų keista, bet šis kreipimasis padarė įtakos net kagėbistams. Antrą kartą mane suėmus, jau niekas nebemušė, gal tik išimtinais atvejais kam kliūdavo. Tada stengdavosi palaužti psichologinėmis priemonėmis. Atsiveda ir pradeda auklėti, bando „atversti“: „Jei būtum nekaltas, čia nesėdėtum. Kam tau sėdėti, gyvenk kaip kiti kunigai. Va, tas ir tas Palangoje namus turi, o tu...“. Arba atsisėda priešais tave per kokį pusmetrį ir tylėdami žiūri, hipnotizuoja. Nuo tokios nervinės įtampos po valandos tiesiog maudaisi prakaite. Žodžiu, vykdė psichologinį terorą. Tačiau mes nenusileisdavome, atsakydavom savo „ginklais“: kiekvieną vakarą sugiedodavome „Marija, Marija“ ir Lietuvos himną. Sargybiniai tuoj pranešdavo valdžiai, o ši išsigandusi bėgioja, prašo giedoti tyliau. Įsivaizduokite, 1958 metais KGB pastate skamba Lietuvos himnas!

Šiaip su kagėbistais stengdavausi bendrauti juokaudamas. „Ar pyksti ant mūsų? – klausdavo jie. „Ne, - sakau, jūs man padarėte gerą darbą, padarėte mane išmintingesniu. Anksčiau maniau, kad marksizmas rimta idėja, tačiau jūs įtikinote, kad marksizmas be prievartos ir KGB neapsdieina. Vadinasi, nieko verta ta idėja“.

Ir jie tylėdavo.

O vieną kartą išvedus pasivaikščioti, sargybinis ruselis, kuris stovėjo virš mūsų ant bokšto, staiga pasilenkė ir paklausė: „O kai jūs paimsite valdžią, mus sodinsite ar ne?“ „Mes esame demokratai, - atsakiau jam, o kadangi jūs esate ne lietuvis, o rusas, mes duosime jums tiek pinigų, kad užtektų parvažiuoti namo“.

Kalinių antrą kartą buvo nedaug: kameroje sėdėjome trise, o visame pastate tebuvo 15 – 20 žmonių. Nebereikėjo miegoti ant grindų, kaip pirmą kartą: kameroje jau buvo geležinės lovelės, duodavo ir čiužinį, ir antklodes. Nebereikėjo šalti: atvirkščiai – žiemą užkaitindavo iki 27 laipsnių šilumos ir išdžiovindavo, nualindavo kūną taip, kad pradėdavome drebėti nuo karščio ir nervinės įtampos. Tardė tik dienomis, kas mėnesį perduodavo siuntinį (berods 5 kg), leisdavo skaityti knygas,ž aisti šachmatais, domino.

Antrą kartą suimtas jau buvau gudresnis ir mąsčiau apie ateitį. Turėjau patirties iš pirmo suėmimo, todėl žinojau, kad toliau yra trys galimybės: arba lageris Vorkutoje, kur laukė šaltis, arba Irkutskas, kur siautė maliarija, drugys, arba Mordovija – ten klimatas buvo kaip Lietuvoje, todėl geriausias. Taigi ir sakau kartą tardytojui: „Turiu prašymą“. „Nu?“ „Po nuosprendžio nusiųskite mane į Vorkutą“. „Kodėl?“ „Taigi Mordovijoje blogai maitina, o Vorkutoje turiu draugų, todėl ir maisto turėsiu“.

Žodžiu, pavyko kagėbistus apgauti, nes pasiuntė mane kaip tik į Mordoviją. Vežant į lagerį patekau į „peresylką“ (kalinių paskirstymo punktas) Oršoje. Nebloga buvo kamera, tik kad vienos blakės – lubų ir sienų nesimato, viskas juda, knibžda. Kadangi buvau mužikas, ne mėlyno, o raudono kraujo, tai ir blakės manęs neužkapojo.

Lageryje šįkart buvo ne tokia publika: mažai idealistų, daugiausia tie, kurie tarnavo vokiečių kariuomenėje, policijoje, baltgudžiai. Vėliau susibūrė ir kokie 25 kunigai: lietuviai, latviai, lenkai, ukrainiečiai. Tiesa, Chruščiovo režimas buvo daug menkesnis – galėjai ir fotografuotis, ir laiškus rašyti, auginti plaukus, skaityti laikraščius, gauti siuntinius.

III

Kun. Alfonsas Svarinskas:

„Kai 1964 metais išėjau į laisvę ir grįžau į Lietuvą, pamačiau, jog žmonės čia labai pasikeitę: dauguma prasigyveno, praturtėjo, aplink klestėjo korupcija ir spekuliacija, visų mintys sukosi tik apie rublį. Tuo tarpu dvasinėje plotmėje buvo visiškas skurdas, prisitaikymas, pesimizmas ir apatija.

20 mėnesių  sovietų valdžia man neleido niekur dirbti, nei registruotis. Ir tik tada, kai Romoje labai susidomėjo mano reikalais, pagaliau buvau paskirtas į Vilkaviškio vyskupiją, į Miroslavą vikaru.

Žinoma, su blogiu susitaikyti nesirengiau – pasikalbėjome su kunigais Tamkevičiumi, Jalinsku, Dumbliausku ir nutarėme pradėti: paskelbėme, jog Lietuvoje prasideda dvasinis atgimimas.

1966 metais per atlaidus pirmą pamokslą Lazdijuose sakiau lauke, šventoriuje. Tada KGB manęs dar nepažino (per lagerio metus pamiršo), tad visas „nuodėmes“ nurašė kun. Zdebskiui. Sakė, Zdebskis visai suįžūlėjo. Valdžia, aišku, sukluso ir aktyviuosius kunigus išskirstė po visą Lietuvą. Nepadėjo.

1969 metais tėvas Masilionis, jėzuitas, norėdamas labiau pritraukti jaunimą, sukūrė Eucharistijos bičiulius ir paskelbė penkis garsius principus:

1.Sekmadienį nepraleisk šv. Mišių. 2. Dažnai eik komunijos. 3.Gerai atlik savo darbą. 4. Padėk kitiems fiziniuose ir dvasiniuose reikaluose. 5. Vieną valandą per dieną paskirk mąstymui ir maldai, dvasiniams ir tautiniams reikalams.

Kiti kunigai kartu su studentais ir moksleiviais organizavo vaidinimus, pokalbius, įvairias vakarones. Mes matėme, kad labiausiai bolševikams pavyko susovietinti mokyklą ir mokytojus, todėl siuntinėjom pedagogams ganytojiškus laiškus, prašydami liautis žaloti mūsų jaunimą, vaikus. Deja, nepajėgėme išsiaiškinti, ar mokytojai gauna mūsų laiškus, ar juos perima KGB. Tada ir nutarėme leisti pogrindžio spaudą. Buvo du pasiūlymai – metraštis ir kronika. Kadangi Rusijoje buvo leidžiama kronika, tai kun. V. Sladkevičius patarė ir čia leisti kroniką.

Taip 1972 metais kovo 19 dieną, taigi prieš Romo Kalantos susideginimą, pasirodė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“. Iš pradžių užsienis nelabai pasitikėjo Kronika, tačiau vėliau, kai sužinojo, kas jos liedėjai, Kronika tapo pagrindine Vakarų radijo stočių medžiaga apie Lietuvą.

Sovietų valdžia, pajutusi pavojų, nusprendė kovoti prieš mus nebe areštais, o „sprogdindama“ iš vidaus: dar atkakliau verbavo kunigus, dažnai kalbėdavosi su vyskupais, skleidė šmeižtus, gandus, mėgino Bažnyčią suskaldyti. Iš dalies  jai tas pavyko. (Beje, 1980-1981 m. KGB savo užverbuotų  agentų ištikimybę tikrino liepdami jiems niekinti kryžius ir plėšyti nuo jų Švenčiausiąjį – toks kryžių naikinimas vyko visoje Lietuvoje.).

Pajutę sustiprėjusį kagėbistų antplūdį ir Bažnyčios susvyravimą, 1978 m. lapkričio 13 d. penki kunigai įkūrė Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komitetą. Lapkričio 22 d. 15 valandą Maskvoje surengtoje spaudos konferencijoje pranešėme apie įkurtą komitetą, o po dviejų valandų per žinias apie tau jau skelbė užsienio radijo stotys.

Suprantama, KGB Lietuvoje sukėlė visus kunigus ir agentus. Tačiau daug kunigų mums rašė nuoširdžius laiškus, dėkojo. Pajutę kunigų ir tikinčiųjų paramą, mus palaikė ir vyskupai, mūsų Komiteto žodis tapo svarus ir Romoje, todėl galėjome koreguoti Lietuvos Bažnyčios vadovybės politiką, sugebėjome sustabdyti kai kuriuos kandidatus į vyskupus.

Per pamokslus kalbėdavome atvirai, nesislapstydami, nes buvome nusprendę – jei susideginti, tai viešai, kaip Romas Kalanta. Stengdavomės pridengti kitus, mums pritariančius kunigus. Štai, berods, 1979 metais Kalvarijų klebonas pasikvietė Komitetą ir pasiūlė visą atlaidų savaitę sakyti pamokslus. Tada, gelbėdamas kleboną, iš sakyklos paskelbiau, kad mes – Katalikų Komitetas – vadovausim atlaidams, kleboną nušalinam nuo valdžios ir jam leidžiam rinkti tiktai aukas. KGB agentai tuo patikėjo.

Tikintieji pradėjo tiesiog plaukti į šventas vietas – Šiluvą, Žemaičių Kalvarijas, Aušros vartus: kartais į vieną minėjimą susirinkdavo po 4 tūkstančius ir daugiau.

Bandydami stabdyti atgimimą, komunistai vienais metais prieš atlaidus paskelbė, kad Šiluvoje siaučia kiaulių maras. Kadangi turėjome pažįstamų Sveikatos ministerijoje, tai sužinojome, kad nieko panašaus nėra – reikalas vien politinis. Taigi ir pranešėm žmonėms, kad ne kiaulės susirgo maru, o Raseinių bedieviai. Tikinčiųjų vėl susirinko labai daug, todėl po šv. Mišių sakydamas pamokslą jaunimui, paminėjau, jog mūsų tikslas – kad Roma paskelbtų Matulaitį šventuoju, o vyskupą Steponavičių – kardinolu. Ir pasiūliau visiems už šiuos tikslus eiti per bažnyčią keliais. Ir klaupėsi žmonės, ir ėjo 45 minutes – šalia manęs 10 metukų mergytė kruvinomis kojomis, kiti pratrintais batais ar kelnėmis.

1979 metais išsišaukė mus į prokuratūrą prokuroro pavaduotojas Novikovas ir pasakė: „Mes turime 52 jūsų rašinius, siųstus į užsienį. Pasirašykite įspėjimą, kad jei jūs nesiliausite, tai mes būsime priversti jus represuoti.“ Mes, žinoma, nepasirašėme.

1982 metais, katechizuojant 35 vaikus, įsiveržė į bažnyčią milicininkas, apylinkės pirmininkas, mokytojai. Supykęs griežtai liepiau milicininkui nusiimti bažnyčioje kepurę – visgi nusiėmė. Po to, kai apie šį įvykį pranešė užsienio radijo stotys, paminėdamos ir įsibrovėlių pavardes, jie paskleidė gandą, kad Svarinskas greitai žus autoavarijoje. Tuomet per mišias pasakiau žmonėms: „Šneka, kad mane užmuš autoavarijoje. Kaip Viduklės klebonas prašau ir įsakau – jei užmuš, atvežkite ir palaidokite šventoriuje, prie Marijos“.

Taigi tokia vyko tarpusavio psichologinė kova, ir aš kovojau. Jaučiau, kad greitai suims, nes veržėsi kilpa aplink kaklą. 1982 metais įgaliotinis Aniulionis parašė apie mane tris straipsnius, kuriuos išspausdino dabartinis „Vakarinių naujienų“ redaktorius Žeimantas. Todėl pagąsdinau kagėbistus: „Žinokit, žemaičiai kieti, kiekvienas priemenėje turi pasidėjęs branktą. Mano žiniomis, apie tūkstantis branktų jau paruošta“.

Kagėbistai iš tiesų išsigando tų branktų: kelias dienas iki suėmimo po Raseinius slankiojo kagėbistai, važinėjo „Volgos“. Padarė pas mane kratą, bet rado tik Šapokos „Lietuvos istoriją“. Suėmimo dieną į miestelį buvo suvežta visa rajono milicija.“

Trečioji kun. Alfonso Svarinsko baudžiamoji byla Nr. 09-2-003-83 pradėta 1983 m. sausio 25 dieną ir baigta 1983 m. gegužės 7 dieną. Byla iš 17 tomų, surašyta lietuvių kalba.

Kun. Alfonsas Svarinskas:

„KGB šį, trečią kartą, sugalvojo naują žaidimą ir pamėgino prieš pasaulį nusiplauti rankas – atseit, byla ne politinė, todėl bylai vadovauja prokuratūros atstovas E. Bičkauskas. Deja, taip jie man tik padarė paslaugą, nes kitą dieną po suėmimo prokuratūra per laikraščius paskelbė, jog iškėlė man bylą, ir apie tai sužinojo visas pasaulis.

Parengtinis tardymas, suprantama, vyko ne prokuratūroje, o KGB. Elgėsi su manimi gerai, sąlygos buvo neblogos: kiekvieną mėnesį davė siuntinį, valgyti užteko, leido skaityti knygas, išvesdavo kasdien pusvalandžiui į lauką. Tačiau psichologiškai buvo labai sunku: kamerose  sėdėjome po vieną, po du. Kartais jausdavau, kad į kamerą įleidia šnipą. Žodžiu, buvome lyg eksperimentiniai triušiai.

Sykį pasikvietė mane Bičkauskas ir sako: „Kam tau sėdėti, tu juk kunigas, o kunigų trūksta. Pasakyk dvi frazes per televiziją – mes nufilmuosime – ir eik namo. Pasakyk nedaug – aš neteisus ir ateity nelaužysiu tarybinių įstatymų. Ir laisvas. Duodam tris dienas, ramiai pamąstyk, netrukdysim, o per Velykas jau būsi namie.“

Taigi, tas tris dienas ir mąsčiau: mokiau vaikus, kad nieko nebijotų, tik nuodėmės, nes tik prieš Dievą turės atsakyti. Jei mane pakeis, vieni kunigai džiaugsis, kiti gal kreivai žiūrės, tačiau ką pasakys vaikai?

Po trijų dienų Bičkauskas mane išsikvietė ir klausia:

-       Na, kaip?

-       Kas, kaip?

-       Ar apie filmą pagalvojai?

-       Vajei, - sakau, - kažkaip visai pamiršau. Buvo tokia įdomi šachmatų partija, aš ir užmiršau. Gal dabar galėčiau tris dienas pabūti ramiai ir pagalvoti?

-       Ne, viskas, - suprato, kad juokiuosi: sėdo ir perrašė protokole naują straipsnį - 7  metai.“

Iš bylos Nr. 09-2-003-83:

„1983 m. kovo 24 d. tardytojas E. Bičkauskas nustatė: A. Svarinskas patrauktas kaltinamuoju pagal nusikaltimo, numatyto LTSR BK 191 str., padarymu. Tolimesnio parengtinio tardymo eigoje surinkti nauji įrodymai byloja, kad anksčiau nurodytuose A. Svarinsko veiksmuose yra sunkesnio nusikaltimo sudėtis. Visa tai sudaro pagrindą aukščiau pareikštą kaltinimą pakeisti, pareiškiant naują kaltinimą.“

Kun. Alfonsas Svarinskas:

„Trečią kartą būdamas KGB jau turėjau didelę patirtį, buvau gerokai muštas, todėl bijojau, kad neišplepėčiau – juk žinojau visas jų baisias ir suktas kankinimo priemones, žinojau, kad turi vaistų, kuriuos duoda su maistu. Todėl atsakinėdavau paprastai: užmiršau, neatsimenu, blogai maitina, todėl neturiu atminties ir pan. Supratau, kad jiems reikia ne tik manęs, kad mano areštas buvo paruošiamasis etapas visiems aktyviems kunigams suimti. Juk 1982 m. birželio mėn. buvo toks kompartijos CK nutarimas, jog reikia sunaikinti kunigus – reakcionierius.“

Iš bylos Nr. 09-2-003-83:

„1983 m. sausio d. I klasės teisininkas E. Bičkauskas padarė kratą varėnos rajone Valkininkų miestelyje kun. Algimanto Keinos name ir ūkiniuose pastatuose. Surasti ir paimti „Katalikų komiteto tikinčiųjų teisėms ginti“ dokumentai. Krata vyko 5 valandas.“

1983 m. kovo 21 d. tardytojas E. Bičkauskas rašo LSSR KGB operatyvinio skyriaus  viršininkui papulkininkiui J. Radzevičiui:

„Siunčiu jums išskirtą iš baudž. bylos Nr. 09-2-003-83, kurioje kaltinamas A. Svarinskas, kratos pas kun. Algimantą Keiną medžiagą“.

1983 kovo 19 d. E.Bičkauskas – J. Radzevičiui:

„Siunčiu jums kratos pas kun. A. Šeškevičių medžiagą“.

1983 kovo 28 d. E.Bičkauskas – J. Radzevičiui:

„Siunčiu jums kratos pas kun. J. Kaunecką medžiagą“.

1983 m. kovo 28d. tardytojas E. Bičkauskas baudžiamojoje byloje  Nr. 09-2-003-83 nustatė:

„S. Tamkevičiaus, J. Kaunecko, V. Vėlavičiaus, J. Zdebskio, A. Keinos, V. Stakėno, L. Kalinausko veikloje, kaip ir A. Svarinsko, yra nusikaltimo, numatyto LTSR BK 68 str. 1 d., sudėtingų požymių. Jų nusikalstama veikla reikalauja papildomo tyrimo (...). Todėl nutariau išskirti išbaudžiamosios bylos Nr. 09-2-003-83 medžiagą apie minėtus kunigus ir išskirtą medžiagą papildomam patikrinimui pasiųsti į LTSR VSK (KGB –red.) operatyvinį skyrių.

Kun. Alfonsas Svarinskas:

 „Trečią kartą lageryje kontingentas buvo labai prastas, nuotaikos liūdnos. Iš šimto žmonių bendravau tik su devyniolika. Nors košės ir duonos pakako, tačiau jautėsi didžiulis moralinis spaudimas. KGB suskirstė mus grupėmis ir pristatė grupei po karininką. Karininkas nuo akstyvo ryto  ligi vėlyvo vakaro nuo mūsų neatstojo – prilipęs kaip lapas, o vakarais rašo ataskaitas, charakteristikas.  Apie mane parašė: „Aristokratinio sudėjimo, aršus antisovietikas...“

Kagėbistai, pamatę, jog manęs nepalauš, pradėjo lageryje man ruošti naują teismą. Jie buvo nutarę manęs į laisvę nebepaleisti: nuteisti dar penkiems metams, po to dar penkiems ir taip iki galo.

Iš kalinamo A. Svarinsko 1985 08 14 laiško:

„Aš linksmas ir geros nuotaikos. (Jau dveji metai, kaip negauta nei ilgo, nei trumpo pasimatymo!). Esu gyvas ir sveikas. Sekmadieniais ilsiuosi, porą valandų miegu, skaitau, meldžiuosi. Už viską dėkingas mūsų Viešpačiui Dievui. Man gyvenimas geras. Duok, Dieve, kad visi susitiktume danguje ir su visomis dangaus galybėmis giedotume: „Šventas, šventas...“

1992 metais kun. Alfonsas Svarinskas išrenkamas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą.