Rimanto Gučo nuotrauka

Liepos 17 dieną Nacionalinėje dailės galerijoje vyko diskusija apie tarptautinių kūrybinių praktikų įvietinimą Lietuvos šiuolaikinio meno scenoje sovietmečiu bei šiandieną. Tai buvo antroji pokalbių ciklo „Nebendradarbiavimas – apie skulptūrą“ diskusija.

Paskaitą organizuoja Architektūros fondas – savanoriška, savarankiška, ne pelno organizacija, veikianti architektūros, švietimo ir kultūros srityse. Dvyliktojo pokalbių ciklo kuratoriai – Ieva Cicėnaitė, Elona Lubytė, Matas Šiupšinskas. Pokalbių ciklą remia Lietuvos kultūros taryba.

Diskusija Nacionalinėje dailės galerijoje. Kalbėtojai (iš kairės): menininkas Deimantas Narkevičius; dailėtyrininkė Elona Lubytė; meno kritikė, Laima Kreivytė. Nuotrauka iš NDG archyvo. Nuotraukos autorė – Gintarė Stašaitytė

Diskusijai vadovavo dailėtyrininkė, muziejininkė bei Vilniaus dailės akademijos UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedros dėstytoja dr. Elona Lubytė. E. Lubytė taip pat yra ir šiuo metu Nacionalinėje dailės galerijoje vykstančios Mindaugo Navako parodos „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ kuratorė. Pokalbyje dalyvavo nepriklausoma kuratorė, meno kritikė, Vilniaus dailės akademijos ir Europos humanitarinio universiteto dėstytoja Laima Kreivytė  ir menininkas, Vilniaus dailės akademijos dėstytojas Deimantas Narkevičius.

Pokalbio pradžioje vedėja E. Lubytė trumpai apibrėžė įvietinto (site-specific) meno sąvoką: „Tai yra menas viešosiose erdvėse, alternatyva tradiciniam monumentui ar dekoratyvinei skulptūrai, kai kūrinys praranda memorialinę arba puošybinę funkcijas ir įgyja naujas, siekiančias atliepti kūrinyje realias pasirinktos vietos savybes.“

Akmuo, įaugęs į grindinį

L. Kreivytė, bandydama užčiuopti šio reiškinio Lietuvoje pradžią, pažymi, jog „datavimas, kaip ir visi kiti diskursai, kovoja tarpusavyje“. Menotyrininkės Aušros Trakšelytės disertacijoje išsakyta nuomonė, jog įvietintas menas prasideda, kai XX a. 10 deš. prasideda kolektyvinės akcijos mieste. L. Kreivytės požiūriu procesai prasidėjo truputį anksčiau – dar prieš įvietintus projektus mieste buvo matomos skulptorių pastangos surasti savo kūrybai konkrečias vietas.

L. Kreivytė priduria, jog skulptūra yra trimatis objektas erdvėje ir anksčiau to visiškai pakako – skulptūra buvo savarankiška, nepririšta prie aplinkos. Po Antrojo pasaulinio karo, pasak meno kritikės, skulptūra pradėjo ieškoti visai kitokių būdų išeiti į viešumą. Meno kirtikė paaiškina, jog „Lietuvoje, geležinės uždangos šalyje, viešųjų erdvių menas buvo reglamentuojamas, todėl dominavo monumentalioji paminklinė ir dekoratyvinė skulptūra“.

Tačiau 1977 m. Klaipėdoje įvyko pirmasis granito skulptūrų simpoziumas Smiltynėje, kuris nebuvo itin kruopščiai prižiūrimas. Jauni skulptoriai, tokie kaip Mindaugas Navakas, Vladas Urbonavičius, Petras Mazūras, Ksenija Jaroševaitė, turėjo pakankamai laisvės ieškoti konkretaus santykio su vieta. Meno kritikė pasakoja, jog 1977 m. M. Navakas pastatė kūrinį „Šarvas“, kuris jau buvo „akmuo, įaugęs į grindinį – suaugęs su vieta“. Tačiau tai buvo dar nedidelės pastangos, o štai 1989 m. M. Navakas pastatė kūrinį „Kolona ir sija“, kurioje akmeninės kolonos integruotos kalnelyje. „Tai jau yra tikras įvietintos skulptūros pavyzdys, nes kalnelis dalyvauja kaip lygiavertė kūrinio dalis“, – tvirtina L. Kreivytė.

Taip pat pastangas įvietinti meno kūrinius meno kritikė įžvelgia ir 1987 m. M. Navako surengtoje skulptūrų ir fotografijos parodoje Alumnato kieme. Dar ankstyvesnis pavyzdys – nuo 1985 m. M. Navako rengti betono skulptūrų simpoziumai. L. Kreivytė taip pat pamini 1981 – 1985 m. M. Navako kurtą eskizų seriją „Vilniaus sąsiuvinis“, surinktą į autorinę knygą. Joje matome nuotraukose prie reprezentacinių miesto pastatų primontuotas Navako skulptūras. Vienas tokių koliažų – „Kablys“ 1994 m. tapo realybe ir puošia buvusių Geležinkeliečių kultūros rūmų fasadą. Taigi, Navaką galime įvardinti kaip vieną įvietinto meno pradininkų. „Vietos specifikos kūriniai egzistavo dar iki minėtų kolektyvinių veiksmų“, – daro išvadą L. Kreivytė.

Tolimos kosminės galaktikos

Nuotraukos autorė – Gintarė Stašaitytė

E. Lubytė prisimena, jog, 1982–1987 m. studijuodama LTSR valstybiniame dailės institute (dabartinė Vilniaus dailės akademija), per Vakarų kraštų meno istorijos paskaitas išgirdo apie Venecijos bienalę, Kaselyje, Vokietijoje, vykusią parodą dOKUMENTA ir „tai atrodė kaip tolima kosminė galaktika, o galimybė šiuose renginiuose sudalyvauti net nesisapnavo“. D. Narkevičius, Vilniaus daillės akademijoje studijavęs skulptūrą nuo 1987 m., apie šiuos tarptautinius meno įvykius sužinojo iš savo kurso kolegos Gedimino Urbono, kuris siekė dalyvauti dOKUMENTOJE.

„Paskaitų metu tokiomis kategorijomis, kokios yra vartojamos šioje diskusijoje, dėstytojai nekalbėjo, o daugumai studentų tarptautinis meninis gyvenimas atrodė baugus ir dalyvavimas tarptautinėse parodose nebuvo jų tikslas“, – pasakoja menininkas. „Akademinis pasimetimas, kuris tvyrojo 10-ojo dešimtmečio pr., ugdė kompleksuojančius prieš vakarietišką meną kūrėjus, šis nepasitikėjimo šleifas vis dar velkasi“, – pažymi D. Narkevičius. Tačiau, anot jo, jau kuris laikas kuria jaunų menininkų karta, kuriems vietinio – išorinio meno ribos yra nusitrynusios. „Tad ar dar verta kalbėti apie išskirtinę lietuvišką dailę?“, – klausia menininkas.

D. Narkevičius svarsto, jog „siekis įsilieti į pasaulinį meno kontekstą atkeliavo iš pačių dailininkų, nes jie buvo mobilesni nei tuomet veikusi dailės infrastruktūra“. „Taip ir turėtų būti“, – įsitikinęs D. Narkevičius. Menininko nuomone, Vlado Urbonavičiaus ir Mindaugo Navako darbai, atsiradę industrinėse erdvėse, tankioje gamybinės architektūros aplinkoje (Betono skulptūrų simpoziumas Vilniaus namų statybos kombinato stambiaplokščių namų detalių gamykloje Aukštuosiuose Paneriuose, 1985), disonavo su nusistovėjusiais skulptūros eksponavimo būdais. D. Narkevičiaus vertinimu, M. Navako skulptūra – socialiai provokatyvi, jau nebe tyli modernistinė ir šiuo aspektu gerokai peržengusi tą laikmetį.

Tylus nevėluojantis modernizmas

E. Lubytė pažymi, jog Leonidas Donskis, kalbėdamas apie šiuolaikinio meno ištakas Lietuvoje, vartoja vėluojančios modernizacijos apibrėžimą. E. Lubytė yra surengusi parodą „Tylusis modernizmas Lietuvoje 1962–1982“, turėdama omenyje nuorodą į meno reiškinius, kurie būdavo pristatomi ne oficialiose, o nuošalesnėse ekspozicinėse erdvėse. „Tylioji modernizacija – tai ne daugumos, o mažumos menas, tuomet buvęs viešai nematomas, žinomas tik siauruose bendruomeniniuose ratuose, inovatyvių, susišaukiančių su to meto tarptautinėmis kūrybinėmis praktikomis, reiškinių veikimas“, – paaiškina dailėtyrininkė.

L. Kreivytė pakomentuoja, jog „vėluojančios koncepcijos dažniausiai remiasi tuo, kad yra centrai, kuriuose užgimsta tam tikros idėjos, kurios atsirita iki periferijų ir tuomet pasidaromas lokalus, beveik liaudiškas pirminių idėjų variantas, mėginant jas atliepti“. Tačiau geopolitinės realijos, pasak meno kritikės, buvo gerokai sudėtingesnės. Viena vertus, iš tiesų visuomenė buvo izoliuota ir egzistavo informacijos trūkumas. Kita vertus, siena nebuvo visiškai nepralaidi – lietuviai sekė pasaulinius procesus, kiek tai buvo įmanoma. L. Kreivytė sutinka, jog „kartais atsirasdavo nesuderinamumai laike“, bet kitais atvejais paradoksaliai, intuityviai vykdavo panašūs formų ieškojimai.

„Procesai buvo gana sinchronizuoti, tačiau mūsų raida buvo pertraukta nuo tarpukario, tad modernus menas turėjo vystytis per savotišką rezistenciją socialistiniam realizmui“, – pratęsia meno kritikė. Vėlavimo kategoriją L. Kreivytė apibūdina kaip neaktualią, nes tuomet dėmesys nukrypsta į meno centrus. Cituodama M. Navaką, meno kirtikė pritaria, jog lietuviai nesukūrė nei gotikos, nei baroko, nei kito didžiojo stiliaus, bet Lietuvoje atsirado visiškai specifiniai šių meno srovių bruožai. Datavimas šiuo atveju nėra kertinis faktorius, vertinant šiuolaikinio meno procesus.

Seniai išspręstas klausimas

D. Narkevičius teigia, jog didžioji dalis jo kūrybos buvo skirta paneigti vėlavimo – nevėlavimo sampratą. Visų pirma, pasak jo, ne kūrėjai atnešė į Lietuvą didžiuosius stilius, juos kartu su ideologija atnešė vartotojai. Pavyzdžiui, vartotojai tam tikrų ideologijų reprezentavimui fundavo barokines bažnyčias, turint omenyje tų laikų politinį kontekstą. „Tad nereikia romantizuoti kūrėjo, kuris negalėjo padaryti to, kas nebuvo įmanoma vienoje ar kitoje epochoje“, – reziumuoja menininkas.

D. Narkevičiaus įsitikinimu, pats reiškinių interpretavimas apibrėžia, koks menas yra kalbamuoju laikotarpiu, ir vėluoti į savivoką šiuo atveju neįmanoma. „Tai yra bendro nacionalinio modernizacijos projekto, nors ši koncepcija yra labai kvestionuojama, raidos dalis“, – apibrėžia menininkas. „Kitaip sakant, – paaiškina D. Narkevičius, – modernybės visada yra nacionalinės ir iš čia iškyla nacionalinių projektų dramos“.

Menininkas kaip pavyzdį pateikia nacistinę Vokietiją, kuri buvo pati moderniausia šalis 4 dešimtmečio pr. – 1937 Miunchene buvo atidarytas pirmasis baltosios erdvės prototipu vadinamas Hauso der Kunsto muziejus. „Tačiau Vokietija nebuvo progresyviausia, todėl Baltojo kubo teoriją mes siejame su MoMA (Museum of Modern Art) Niujorke“, – paaiškina D. Narkevičius. „Niekur neįmanoma vėluoti, net atsižvelgiant į visus geopolitinius išgyvenimus“, – pabrėžia D. Narkevičius. Anot jo, kūrybingumas prasiveržia ir nelaisvose visuomenėse. Dailė egzistuoja net kalėjime, nesvarbu, kad tatuiruočių pavidalu. Kūryba niekur nedingsta, svarbu tik tai, kaip mes ją atpažinsime ir interpretuosime.

Menininkas svarsto, jog „vėlavimo terminas – tai žvelgimas į meno sceną su kompleksu, jog mes L. Kreivytės minėtuose centruose nefigūruojame, centrai mūsų nepripažįsta“. Žinodami, kad tuose centruose visų pirma formuluojami diskursai, neturėtume iš jų tikėtis globos vienam ar kitam menininkui – centrai pirmiausiai savimi ir rūpinasi. „Ir centras – tai vėlgi yra ne kultūrinė, o greičiau politinė kategorija“, – tvirtina D. Narkevičius.

Pasak kūrėjo, Niujorke įsikūręs „MoMA“ nuo pat 1929 m. paneigė nacionalinių meno mokyklų pirmapradiškumą: „Kairėje esančioje salėje eksponuojamas ekspresionizmas, dešinėje – abstrakcionizmas. Tarptautiniai modernizmo stiliai, kuriuos kūrė europiečiai.“ To meto Paryžiaus meno lyderiai – irgi daugiausia atvykėliai, kurie paneigia nacionalinės mokyklos tęstinumą. Nuo 1939 m., kuomet MoMA persikėlė į 53-iąją gatvę ir modernizmas tapo instituciniu, nacionalinių mokyklų vėlavimas tapo neaktualus. „Šis klausimas jau seniai išbaigtas“, – įsitikinęs D. Narkevičius.

Institucinių erdvių dykynės

E. Lubytė pasiremia M. Navako mintimi, išsakyta po pirmos išvykos į Vakarus 1992 m. ir sudalyvavimo tarptautinėje bienalėje Rostoke „Ostsee-Biennale ‘92”. Tuokart, grįžęs į Lietuvą, skulptorius, kalbėdamasis su menotyrininke Ramute Rachlevičiūte, prisipažįsta supratęs, kokią žalą jam asmeniškai padarė gyvenimas Sovietų Sąjungoje, pertraukusioje vakarietišką tradiciją Lietuvos kultūroje.

„Tačiau, žvelgiant į parodos retrospektyvą, – svarsto dailėtyrininkė, – to dramatizmo pasekmių nesijaučia.“ Pasak E. Lubytės, padarinių neutralizacijos priežastis yra susijusi su mus visus tiesiogiai paveikusiais įvykiais, kurie apima tiek ir Berlyno sienos griūtį, tiek ir Lietuvos nepriklausomybės atgavimą ir atvirumo tarptautinio meno procesams įsitvirtinimą.

E. Lubytė pažymi, kad laikotarpis nuo pirmo lietuvių skulptorių pristatymo Vakaruose, Austrijoje, Zalcburge 1989 m. Maskvos necenzūruotoje parodoje, kuri įvyko dailėtyrininkės Ramintos Jurėnaitės asmeninių kontaktų dėka, iki pastarųjų metų Lietuvos paviljonų Venecijos bienalėje įvertinimų – neilgas, bet „per jį įvyko labai stiprūs lūžiai“. Šio proceso pradžioje didelis vaidmuo, aktyvinant šiuos procesus, tenka Soroso šiuolaikinio meno centrui, kuris veikė Lietuvoje nuo 1993 m. iki 1999 m. bei inicijavo pirmą Lietuvos prisistatymą 1999 m. Venecijos bienalėje (dalyviai – Eglė Rakauskaitė ir Mindaugas Navakas, kuratorė Lolita Jablonskienė).

1992 m. D. Narkevičius, dar studijuodamas skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje, išvyko į Londoną. Tuomet, prisimena menininkas, jį ištiko kultūrinis šokas: „Įvyko visiška vidinė griūtis – vietinės vertybės tapo tik vietinio lygmens problemomis, o meno istorija atrodė jau toli pažengusi, su išvystytais konceptais, kurių bus neįmanoma pavyti, į juos įsilieti.“ Tačiau, džiaugiasi D. Narkevičius, „čia baigiasi nacionalinių mokyklų kurti mitai ir prasideda vėlyvojo industrinio laikotarpio ir individo drama“, kuomet per trumpą laikotarpį, išsilaisvinus iš lokalių vertybinių rėmų, norėjosi kuo daugiau nuveikti. Grįžęs iš Londono, kūrėjas suprato, jog Vilniuje nuo sovietinių laikų pasiliko labai daug ekspozicinio ploto, lyginant net su tuometiniu Londonu. „Didžiausios dykynės buvo institucinėse erdvėse, o viena didžiausių dykynių – Šiuolaikinio meno centras (tuomet – Dailės parodų rūmai)“, – įvertina vėliau ŠMC parodų kuratoriumi tapęs D. Narkevičius.

Komiška pompastika

L. Kreivytė pristatė straipsnių rinkinį „InterventionsAdvances in Art and Urban Futures Volume 4”. Knyga įdomi tuo, jog jos viršeliui pasirinkta M. Navako kūrinio „Kablys“ nuotrauka. Taip pat rinkinyje yra publikuotas ir pačios L. Kreivytės tekstas „Going Public: Strategies of Intervention in Lithuania“, kuriame autorė aptaria meno viešosiose erdvėse raidą ir jų santykį su vietos meno arba socialinio meno praktikomis Lietuvoje po 1989-ųjų. 

L. Kreivytė svarsto, jog „Kablys“ jau yra tapęs tiek alternatyvių erdvių, tiek skulptūros, nesiekiančios pateisinti visuomenės grožio lūkesčių, simboliu. Tai, pasak meno kritikės, yra skulptūra, kuri provokuoja kitokį žiūrovo santykį su skulptūra, kitokį skulptūros ir architektūros santykį. „Tai buvo tikrai brutali intervencija ir pagal mastelį akivaizdu, kad skulptūra nugalėjo pastatą ir iškreipė jo suvokimą“, – apibūdina L. Kreivytė. Šis pastatas buvo stalinistinė pompastika, bet milžiniškas surūdijęs kablys pompastiką pavertė komiška. Meno kritikė pastebi iliuziją, jog šį didingą pastatą galima lyg kokį žaislinį namuką nusivežti.

Kita vertus, svarsto L. Kreivytė, sovietinis socialistinio realizmo „kalėjimas“ M. Navakui išėjo į naudą, nes „jis pradėjo ieškoti pasipriešinimo formos – neliesto, nesušukuoto, neparengto per projektus santykio su miesto erdve“. Jo kūriniai iki šiol veikia. Kablys, beje, išlenda iš frontono, kur „kadaise buvo Sovietų Sąjungos ar Lietuvos Tarybinės respublikos herbas“, – pasakoja meno kritikė. Tai buvo tas oficialus simbolis. „Kai pro jį prasikala kablys, tai tampa tarsi kokio dramblio nusvirusi uodega“, – palygina L. Kreivytė.

Pasak L. Kreivytės, M. Navako įdomumas ir yra tas, jog jis visąlaik žaidžia keliais įvietinimo aspektais. Pradinis supratimas apie įvietintą meną buvo toks, jog šis menas susijęs su konkrečia fizine vieta. Naujausias įvietinto meno supratimas yra ne tiek susijęs su vieta, kiek susijęs su diskursu – jis, anot meno kritikės, yra tarsi vektorius, nukreipiantis žiūrovą į platesnį kontekstą.

M. Navakas visada į kūrinius įtraukia politinius, socialinius aspektus. L. Kreivytės vertinimu, parodos „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ pavadinimas – labai taiklus, kadangi NDG yra buvęs Revoliucijos muziejus. Anot meno kritikės, M. Navako kūriniai turi labai daug sluoksnių ir sugeba išjudinti žmones. „Kodėl protestuotojai bijo išeiti iš komforto zonos ir nori vaikščioti palaimingame apsnūdime?“, – retoriškai klausia L. Kreivyte, nurodydama į Vlado Urbonavičiaus „Krantinės arką“. „Navako „Kablys“ kala į tarpuragį gražaus meno mylėtojams“, – džiaugiasi meno kritikė. L. Kreivytė išsako viltį, jog tokių skulptūrų viešojoje erdvėje, kurios ne tik tenkina estetinius ar atminties poreikius, bet ir skatina mąstyti, gausės.

Nepasikliauti institucijomis

E. Lubytė sako, jog „Kablys“ įvietino pastatą tuomet, kai jame pradėjo veikti „Meno lyga“ ir „Jutempus“ galerija. L. Kreivytė svarsto, jog šiuos įvykius sieja labai artimas ryšys: „Įvietintas menas pakeitė daugybę parametrų.“ Vienas jų – kūriniai cirkuliuoja kaip prekės. Galerinis menas, pasak meno kritikės, ir dabar klesti – net ir alternatyvūs menininkai prigamina gražių paveikslėlių. Įvietintas menas atsirado ir kaip pasipriešinimas galerinei sistemai – tokių kūrinių nenusipirksi ir neišsineši. „Nors, aišku, rinka suvartoja viską“, – priduria L. Kreivytė.

Įvietinimas, papildo meno kritikė, keitė „santykį su žiūrovu – anksčiau egzistavo karteziškas subjektas, tarsi sugebantis atskirti protą ir kūną“. Įvietintas menas, anot L. Kreivytės, apeliavo į žmogų kaip į visumą, patiriantį meną per visus savo pojūčius, reikalaudamas ir fizinio santykio, ir mentalinių pastangų, nes jis nurodo į tam tikras istorijas. „Kablys“ buvo kaip alternatyvios erdvės ženklas – nuoroda, jog tai nebus oficialus menas instituciniuose rėmuose.

E. Lubytė klausia, kodėl alternatyva Lietuvos meno scenoje yra trumpalaikė ir nenuosekli, nes alternatyvumas būtent užtikrina nuolatinį atsinaujinimą ir kaitą, o šiuo metu institucinis peizažas egzistuoja be alternatyvių erdvių. D. Narkevičius „Jutempus“ galeriją įvardina kaip ketverius metus egzistavusį Nomedos ir Gedimino Urbonų meninį projektą. Dabar „Jutempus“ transformavosi į kitokią dviejų kūrėjų veiklą.

„Pradedančiam menininkui tikrai nėra reikalo pervertinti lokalių institucijų galimybių, tikėtis gauti kažko iš jų“, – įsitikinęs D. Narkevičius. Kūrėjų veikla kinta bendradarbiaujant su įvairiomis iniciatyvomis. „Nestatykime savęs į tokią minorinę poziciją, kaip 1990 m. pradžioje tą padarė save pripažintais vadinę kūrėjai“, – skatina menininkas. Tuomet barjero su Vakarų pasauliu nebeliko, nebeliko trukdžių pilnavertiškai dalyvauti tarptautinėje arenoje. Todėl, pasak D. Narkevičiaus, tikėtis vien tik vietinių institucijų pagalbos, kaip tarptautinės meno scenos pakaitalo, būtų neproduktyvu. „Lietuvos meno scena ir yra gyvybinga būtent dėl to, kad menininkai nepasitiki ja“, – teigia menininkas.

Meno rinkos istorija

Josephas Kosuthas, vienas ryškiausių konceptualaus meno atstovų, duodamas interviu vienam finansiniam italų laikraščiui, teigė, jog mes turime kalbėti apie meno istoriją ne kaip apie idėjų ar konceptų raidos istoriją, bet kaip apie meno rinkos istoriją. Kitaip sakant, paaiškina D. Narkevičius, „vertes nustato jau nebe idėjų raida, originalumas, o jų materialinis patvirtinimas“. Esant meno rinkai, menininkas abejoja, ar dar galėtume įžvelgti jai alternatyvą. Alternatyva – labai sąlygiška kategorija. Tuomet alternatyvos kategorijos net nereikėtų kelti. Turime daug pavyzdžių, kuriuose matomas noras būti alternatyviu instituciniuose projektuose. „Bet ar institucijos dar gali tą alternatyvą suteikti“, – dvejoja D. Narkevičius.

L. Kreivytė teigia, jog visai nenorėtų, jog J. Kosuth‘o svajonė išsipildytų. „Neoliberali ideologija bando įtikinti, kad viską nustato rinka ir ji yra kažkokia panacėja, kad ji mus visus išgelbės, kad tai yra naujas Dievo vardas“, – sako meno kritikė. Iš tiesų, pasakoja L. Kreivytė, vyksta daugybė alternatyvių judėjimų, kurie „pagrįsti tuo, kad ne skatina vartojimą, o kviečia apgalvočiau ir mažiau vartoti“. Anot meno kritikės, ta sėkmės ideologija, kuria buvo grindžiamas visas modernizmo projektas, galų gale subankrutavo. Kaip Sara Ahmed rašo, „klaidos, nesėkmės dažnai būna žymiai produktyvesnės“, – pacituoja L. Kreivytė.

„Rinka yra labai svarbus faktorius“, – pripažįsta meno kritikė. Tačiau ypač meno srityje, įsitikinusi L. Kreivytė, svarbu ieškoti „nebūtinai konfrontuojančio, bet nepatogius klausimus keliančio santykio su rinka“. Anot jos, stengiantis kurti tik tai, kas patrauklu, suvienodėja meno formatai, siunčiamos žinutės tampa vienaplanėmis. „Menininkas turi būti kritiškas neoliberalios ideologijos atžvilgiu“, – požiūrį išsako L. Kreivytė.

D. Narkevičius paprieštarauja, jog J. Kosuthas kaip tik buvo kritiškas pačios rinkos atžvilgiu – rinka, anot J. Kosutho, iškreipia idėjų raidą, net jei tos idėjos jau yra atsidūrusios muziejų salėse. „Rinka pervertina istoriją iš naujo“, – paaiškina menininkas. „J. Kosutho pastaba buvo sarkastiškai ironiška“, – apibūdina D. Narkevičius.

Maskvos abstrakcionizmas ar kiti radikalūs reiškiniai, vykę iš karto po Sovietų Sąjungos griuvimo, staiga prarado interesą pačioje Rusijoje, nes tuo metu pradėjo formuotis meno rinka. „Dauguma reiškinių iš tarybinio paveldo nebuvo prekėmis, todėl į juos nebuvo rimtai žiūrima“, – teigia D. Narkevičius. Kūrinys, pagal filosofą Broisą Groysą, yra nepakankamai kritiškas, jei jis nėra potenciali prekė. „Kūriniai, tik laikomi stalčiuose, niekada netaps kritiški pačios rinkos atžvilgiu“, – interpretuoja menininkas.

Šlovė buvo ranka pasiekiama

L. Kreivytė, apibūdinama parodą „Šlovė buvo ranka pasiekiama“, pažymi, jog M. Navako diskursyvūs magiški triukai veikia. Ekspozicijoje, pasak meno kritikės, yra daugybė kiniškų vazų ir kitokio vartotojiško gėrio, kuris sukabintas į visiškai nevartotojiškus architektūrinius elementus ir tame yra daug ironijos ir sarkazmo. „Visa tai lietuviškame kontekste veikia puikiai“, – teigia L. Kreivytė.

Anot meno kritikės, tai, ką daro M. Navakas su savo dideliais užmojais, jį pozicionuotų kaip kokį klasiką. „Bet iš tiesų, atėjęs į Didžiąją salę, matai, kad tas klasikas rodo liežuvį, vemia vazos“, – nupasakoja L. Kreivyrtė. Įvietinto meno kontekste, pasak jos, Navakas ir toliau išlieka labai aktualus. Ir pats kaip personažas prisideda prie to. „Paroda pataiko į dešimtuką ir tai, kad ne visiems ji yra graži, tik patvirtina jos aktualumą“, – reziumuoja meno kritikė.

D. Narkevičius sutinka su L. Kreivyte dėl projekto sėkmės, tačiau pamini kitas priežastis. „Tai yra geriausia paroda nuo Nacionalinės galerijos persikėlimo į šį pastatą“, – pasidžiaugia menininkas. Tai, anot jo, yra pirma paroda, kur kūrėjas turi tokį totalų uždavinį – jis pozicionuoja save kaip kūrėją santykyje su institucija kaip erdve ir kaip politine institucija. „Jis su ja vis dar grumiasi“, – pakomentuoja D. Narkevičius. Santykis su Nacionaline dailės galerijos pastatu, kūrėjo nuomone, konceptualiai niekuo nesiskiria nuo „Kablio“ kūrinio. „M. Navakas dar vis kabina tą kablį su tikslu išvežti nereikalingą politinį antstatą, kuris čia vis dar yra ir šiuo aspektu aš su juo visiškai sutinku“, – teigia D. Narkevičius.

„Ir ši paroda yra labai aštri“, – priduria menininkas. Ji atsineša tą per 4 d-mečius išpuoselėtą estetiką. „Man ji yra be galo graži (jei apie M. Navako kūrinius ar „Krantinės arką“ galima kalbėti tokiomis kategorijomis) dėl savo medžiagiškumo ir kultūrinio klodo suvaldymo“, – pagiria D. Narkevičius. Pasak jo, operavimas forma, nuorodos į meno istorijos klodus yra be galo subtilūs. D. Narkevičius parodoje įžvelgia ir daug humoro. Kiekvienas kūrinys, atkeliavęs iš tam tikrų erdvių, iš naujo įvietintas. „Visi kūriniai sėkmingai išeksponuoti vienai, totaliai nesibaigiančios kultūrinės kovos idėjai pabrėžti“, – įvertina menininkas.

Nykštukai vietoj vamzdžio, vamzdis vietoj Kudirkos

„Lietuvos ryto” žurnalistė ir parodų apžvalgininkė Rūta Mikšionienė pažymi, jog „Kablys“ kabo ant buvusios darbo liaudies šokių aikštelės pastato, Nacionalinė dailės galerija yra buvęs Revoliucijos muziejus. „Tai yra mūsų tautai priešiškos vietos, kur M. Navakas gali kovoti“, – replikuoja žurnalistė. Smiltynė yra nuošalus slėnis, kur buvo kuriamos M. Navako ir kitų menininkų skulptūros iš akmens. „Bet ar „Krantinės arkos“ diskusija nenurodo į tą problemą, kurią sukėlė alternatyvių vietų ieškojimas?“, – klausia R. Mikšionienė. Menas, pasak jos, atsiranda kažkur prie fabriko, kažkur prie senos fermos, kažkur miškuose. „Bet kas atsitiktų, jei M. Navakas pastatytų savo skulptūrą prie Mindaugo tilto?“, – vėl klausia parodų apžvalgininkė. Ten, ironiškai pastebi žurnalistė, mūsų šventa vieta: Šventaragio slėnis, Gedimino kalnas ir pilis – ten kovoti negalima ir tokio meno ten nereikia.

L. Kreivytė pratęsia apžvalgininkės mintį, kad Nacionalinė dailės galerija tinkama kritiškai angažuotam kontekstualiam menui, nes jos vieta gana nuošali. Tačiau centre trūksta šiuolaikinio įvietinto meno. L. Kreivytė svarsto, jog „šiuos dalykus reikia judinti kompleksiškai“. Kita vertus, „Kablį“, važiuodami į stotį, mato daug žmonių. L. Kreivytė retoriškai ironizuodama klausia, ar mes turime dabar stoti į kovą, kad užimtume Vilniaus centrą ir, pavyzdžiui, patrauktume Kudirką ir vietoj jo pastatytume, tarkim, M. Navako kūrinį „Trys didžiosios nesavarankiškos“?

Meno kritikės požiūriu, tai būtų „adekvatus atsakas peticijos rengėjams, nes kas jiems negražu, jie nori patraukti“ ir pastatyti, pavyzdžiui, nykštukus ar Eglę žalčių karalienę. „Tai tada mums tikriausiai reikėtų sakyti: patraukite Kudirką arba Gediminą, arba Mindaugą, arba juos visus tris ir pastatykite M. Navako „Nesavarankišką“ ar Urbonavičiaus kokią skulptūrą“, – šmaikštauja L. Kreivytė. „Taip, galima visa tai daryti, kad ir diskursyviame lygmenyje. M. Navakas ateis ir sukurs savo skulptūrą, kur jo laukia ir nelaukia. Ir taip, reikia eiti į tas centrines vietas ir jų nebijoti“, – atsako meno kritikė.

Kuriamas nacionalinis panteonas

D. Narkevičius žurnalistės klausimą pavadina truputį naiviu. „Taigi mes aiškiai matome, kas vyksta, einant nuo Katedros aikštės Gedimino prospektu link Seimo. Čia yra kuriamas nacionalinis panteonas: Gediminas, Mindaugas, Kudirka“, – vardina menininkas. Tai, pasak D. Narkevičiaus, yra akivaizdžiai politinis projektas. Anot jo, dar neišspręstas Lukiškių aikštės klausimas aiškiai įsilies į tą panteoną ir tikriausiai baigsis monumentu ties Seimu.

Todėl, įsitikinęs menininkas, tos „besiplieskiančios protesto bangos turi aiškią kilmę – jos kyla iš politinio rato“. Besivystančiose diskusijose dėl „Krantinės arkos“ D. Narkevičius bandydavo reflektuoti komentarus ir po jo replikomis žaibiški iššokdavo tiek komentarų, kad menininko komentaras nebeliktų pirmajame puslapyje. Kitaip sakant, nurodo D. Narkevičius, tai yra „tos pačios strategijos, kurias naudoja politinės partijos, dirbtinai manipuliuodamos rinkėjų nuomone vienokiu ar kitokiu pilietiniu klausimu“.

Anot menininko, „Krantinės arka“ yra atsidūrusi dėmesio centre dėl pačios žiniasklaidos savireflektacijos tuo pagrindu. „Tuo pretekstu gali būti bet kas, pavyzdžiui, ilgą laiką juo buvo gėjų eitynės“, – prisimena D. Narkevičius. Pasak jo, yra temų, kurių diskusija peržengia pati save. Todėl, menininko nuomone, tie, kurie sako, kad tai yra negražu, jau seniai nebekalba apie pačią „Krantinės arką“. „Ta proga transliuojamas negatyvumas apskritai, o ne komentuojama pati skulptūra“, – apibendrina D. Narkevičius.

Diskusijos institucionalizavimas

L. Kreivytė pasiūlo, jog pereiti į aktyvią fazę su alternatyviais projektais būtų labai sveika. „Arba, – ieško variantų meno kritikė, – kaip tik išryškinti tą nacionalinę liniją, kurioje reikia sustatyti visus kunigaikščius ir bakūžes samanotas“. O krantinė, anot jos, tuomet galėtų būti nepolitizuoto meno erdvė.

D. Narkevičius įsitikinęs, jog diskusiją apie „Krantinės arką“ reikėtų institucionalizuoti. „Kad ta begalė pozicijų, reiškiamų V. Urbonavičiaus skulptūros adresu, personalizuotųsi – kad taptų aiškios pozicijos, kam tai trukdo, kam tai negražu“, – dėsto menininkas. Nes dabar, pasak jo, pasireiškiančios manekenės ar krepšininkai nėra tie žmonės, kurie tai kvalifikuotai atlieka. D. Narkevičius tiki, kad, jei ši diskusija būtų grąžinta ir į profesionalų ratą, ji taptų produktyvesne. Tai galėtų paskatinti diskusijas apie meno viešajame sektoriuje, pavyzdžiui, kuriamo panteono estetiką.

Menininkas stebisi, kodėl tas panteonas nuo Vytauto Kašubos sukurto kunigaikščio Gedimino skulptūros įgyvendinimo užsikonservavo praėjusio laikmečio estetikoje ir tiktai joje vystomi toliau atsirandantys objektai. „Liaudžiai artimas socrealizmas, tik realizmas įgavo visai kitas formas – jis turi ir garsą, ir vaizdą, ir judesį“, – sudomina D. Narkevičius. Pati realistiškiausia, anot jo, meno forma – kinas. Todėl, prognozuoja menininkas, netgi ir tie realistiniai darbai, atsirandantys panteono ašyje, „niekada nebebus pakankamai realistiški, jie niekada nebus pakankamai gražūs ar aktualūs ir neatlieps su jais siejamų lūkesčių“.

Politinis užtaisas

L. Kreivytė tvirtina, jog išlikti politiškam, veikiant rinkos dėsniams, be abejo, yra sudėtinga. „Rinka suvartoja viską – netgi tai, kas buvo nukreipta prieš rinką“, – įsitikinusi meno kritikė. Dailininkė Barbara Kruger yra sukūrusi darbą „I shop, therefore I am“, nukreipdama kritiką į vartojimą. Prieš keletą metų didžiausias prekybos centras Londone buvo išsidabinęs menininkės frazėmis, nusipirktomis iš jos pačios. „Bet kokią politinę reikšmę galima suvartoti kaip tik nori“, – pakartoja meno kritikė.

„Tikrasis politinis menas turi ardantį potencialą“, – pasakoja L. Kreivytė. Pasak meno kritikės, net jeigu nusiperki tą meną ir bandai panaikinti minėtą politinę reikšmę, jei tai yra gerai prifarširuota bomba, tai ji susprogs. „Būtent toks yra M. Navako menas“, – įvertina L. Kreivytė.

Liepos 31 dieną Nacionalinėje dailės galerijoje vyks diskusija „Skulptūros ekonomika“ su ekonomiste Aušra Maldeikiene ir menotyrininku Ernestu  Parulskiu, kuriai vadovaus E. Lubytė. Pokalbio pradžia – 20 val. Renginys nemokamas.

Parengė Austėja Mikuckytė