Tą pačią dieną, kai Maskvos metro įvyko šiurpi avarija (dėl nekokybiško bėgių perjungimo nuvirto trys vagonai - žuvo 22 keleiviai, 129 sužeisti) Lietuvos parlamentas priėmė metropoliteno įstatymą. 47 seimūnams pritarus, 7 balsavus prieš ir 24 susilaikius, Vyriausybei nusiųstas įpareigojimas Lietuvoje pradėti metro statybas.

Pagal šios idėjos autorius, praėjusiam amžiuje populiari transporto priemonė galėtų būti statoma net tokio dydžio miestuose, kaip Klaipėda, Šiauliai ar Panevėžys. „Esame kvaili paisydami sovietinės normos, kad metro būtinas tik milijoną gyventojų turinčiam miestui. Lozana buvo ir yra Panevėžio, Rene Prancūzijoje yra Klaipėdos dydžio“, - drąsiai beria vienas iš idėjos autorių inžinierius Juozas Zykas.

Kad pagal pragyvenimo lygį Lozana – ne Panevėžys, o Klaipėda – ne Rene, kad Vilnių baigia užsmaugti milijardinė skola, kad lietuviški miestai masiškai mažėja, o ne didėja, kad metropolitenas lietuviškai – didmiesčio (!) geležinkelis – nesvarbu.

Svarbu – idėja, o kas, už kiek ir kaip – detalės. Nes tai bus daroma ne už parlamentarų ar idėjos autorių asmeninius pinigus. Tokias korupcines aferas ar utopinius kelių asmenų norus įsiamžinti (įgyvendinti savo „gyvenimo misijas Lietuvai“) paprastai apmoka visi Lietuvos piliečiai.

Panašiai buvo ir su Leo.lt afera: Seimas priėmė vienai bendrovei – „Vilniaus prekybai“ naudingą ir atvirai korupcinį įstatymą, kurį vėliau palaimino Konstitucinis Teismas, ir kuris gėdingoje aferos pabaigoje visiems Lietuvos piliečiams kainavo 680 mln. litų.

Panašiai nutiko ir su Valdovų rūmais: Seimas priėmė 6 straipsnių dydžio specialų įstatymą, kuriuo paprasčiausiai įpareigojo Vyriausybę Valdovų rūmus atkurti iki 2009-ųjų metų ir tiek. Dar įrašė, kad Valdovų rūmų atkūrimas ir jų veikla bus finansuojama iš valstybės biudžeto.

O ši kelių asmenų „gyvenimo misija“ dabar atrodo taip: jau įpusėjo 2014-ieji, o Valdovų rūmų muliažo, neturinčio jokios bendrystės su tikru paveldu (neturim išlikusių brėžinių), pabaigos niekas negali net prognozuoti – vis tiek nepataikys. Kaip nepataikė ir su pirminėmis prognozuojamomis lėšomis – buvo numatyta pasemti iš valstybės biudžeto 100 mln. litų, dabar viršyti jau 300 mln. ir galo nėra. Todėl drąsiai tvirtinu - be pusės milijardo šiai misijai neapsieisim.

Pagrindinis Valdovų rūmų statytojų pasiteisinimas – neprognozuota, kad kasant pačioje 14 amžiaus miesto širdyje bus tiek archeologinių radinių (kas patikrins, kiek dėl šios statybos jų pateko į savartyną – juk skubėta įvykdyti įstatymą iki 2009 m.), kad bus toks gruntas (kryžiuočių laikais tose vietose būta Aukštutinės pilies vandens apsaugos sistemų), kad nuo polių daužymo kils pavojus Katedrai, skylinės autentiški Valdovų rūmų pamatai), kad toks brangus bus to laikmečio antikvarinis inventorius, kuris dabar užsieny perkamas be jokios kontrolės, kad taip padidės užsitęsusių statybų kaštai ir t.t., ir pan.

Kaip paprastai – neplanuoti šimtai milijonų plaukia iš valstybės biudžeto, kaltų nėra, visiems gerai, tik Valstybės kontrolė su Viešųjų pirkimų tarnyba trumpam papurkštavo, bet prokuratūra viską išteisino – juk amžiaus statyba vykdoma su pačios aukščiausios valdžios nurodymu pagal specialiai tam reikalui išleistą įstatymą ir specialiai be konkurso parinktą statybos įmonę. Ir nesvarbu, kad už tuos besaikius pinigus būtų galima atstatyti didžiąją dalį tikro Lietuvos paveldo: bažnyčių, vienuolynų, griūvančių dvarų. Aukščiau esantys geriau žino. „Gyvenimo misijų“, kaip ir valstybės nepriklausomybės, negalima vertinti pinigais, tad nebūkime pedantais – taip man užsidegęs aiškino vienas naujos atominės elektrinės stūmėjas.

Vadovaujantis tokia logika Seimas užtaisė valstybei dar rimtesnį išbandymą – „Metropoliteną“, kurio viešai skelbiama pradinė kaina yra  3 milijardai litų (čia kalbama tik apie Vilniaus metro). Akivaizdu, kad ši kaina, kaip ir Valdovų rūmų atveju, nukabinta tiesiog nuo lubų ir didės ta pačia geometrine progresija, nes bus taip pat neįvertinti archeologiniai kasinėjimai, pavojus UNESCO saugomam paveldui (jau vien nuo automobilių vibracijos krenta šv. Onos bažnyčios plytos, o čia juk statysim ištisą požeminį geležinkelio tinklą po miestu), gruntas ir pan. Tačiau net ir 3 milijardai litų milijardinėje skoloje skęstančiam Vilniui ar nuo krizinių palūkanų dūstančiai valstybei – neįtikėtini pinigai.

Sakysit, bet prie ko čia savivaldybė ar Vyriausybė, juk kapitalizme metro – privataus verslo reikalas?

Ogi paskaitykime, ką apie šį, dešimties straipsnių įstatymą rašo Specialiųjų tyrimų tarnyba: „Numatomo metropoliteno projekto įgyvendinimas gali būti susijęs su aplinkybėmis, kad įgyvendindama minėtą projektą Lietuvos Respublika prisiims esminius turtinius įsipareigojimus. (...) Pagal Projekto 6 straipsnio 3 dalį Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos įsteigtai projekto įgyvendinimo bendrovei koncesija suteikiama be konkurso. Situacija, kai koncesija būtų suteikiama be konkurso, laikytina papildomu korupcijos rizikos veiksniu.

Dar griežčiau šį įstatymą įvertino Seimo Teisės departamentas: „siūlomas naujos transporto rūšies reglamentavimas yra visiškai nepakankamas, nes įstatyme nesureguliuoti jokie teisiniai santykiai, susiję su metropolitenu. Nereguliuojamas toks klausimas, kaip metropoliteno statybos saugumas, todėl manytina, jog nesant jokių teisės aktų, susijusių su reikalavimais metropoliteno statybai, tokia statyba keltų grėsmę visuomenei. Pastebėtina, jog nereguliuojamas net toks svarbus klausimas kaip saugumo reikalavimai, susiję su keleivių vežimu. Pavyzdžiui, keleivius būtų galima vežti saugumo reikalavimų neatitinkančiu transportu (...). Šiuo atveju, vežėjui ne tik kad nebūtų keliami jokie teisės aktų reikalavimai, susiję su keleivių saugumu, tačiau net nebūtų jokios institucijos, kuri galėtų vykdyti nors kokią nors vežėjo kontrolę, nes tam nėra jokio teisinio pagrindo. Taip pat vežėjui nebūtų taikomos jokios sankcijos, nes tokių, tiesiog, neegzistuoja (...).Tai reiškia, jog metropolitenas galėtų būti statomas bet kaip, pavyzdžiui, taip, kaip pigiau ir patogiau statytojui, neatsižvelgiant į jokius saugumo ar kitokius reikalavimus. Taip pat pastebėtina, jog toks reguliavimas jokiu būdu negali būti įtvirtintas poįstatyminiais teisės aktais, nes jis tiesiogiai susijęs su asmenų teisėmis ir pareigomis ir gali būti įtvirtintas tik įstatymu.

Nepaisant šių esmingų STT ir Seimo Teisės departamento pastabų 47 parlamentarai Seimo vardu priėmė Metropoliteno įstatymą. Liberalų sąjūdžio frakcijos iniciatyva (jų lyderio Eligijaus Masiulio siūlymu) tai buvo padaryta pačioje Seimo sesijos pabaigoje, kai seimūnai būna atsipalaidavę – tokiu laiku paprastai ir būna stūmiami panašaus lygio teisės aktai ar jų pataisos. Pvz., Valdovų rūmų įstatymas prastumtas Seimo kadencijos pabaigoje, kai parlamentarai jau ruošėsi naujiems rinkimams.

Maža to – už Metropoliteno įstatymą vakare balsavę 47 Seimo nariai aiškiai žinojo, kuo gali baigtis jų tvirtinama avantiūra, nes nuo pat ryto visa žiniasklaida skelbė apie tą dieną įvykusias tragiškas pasekmes Maskvos metro. Tačiau seimūnų vis tiek nesujaudino nei kraupios nuotraukos iš avarijos Rusijoje, nei atviras Seimo teisininkų perspėjimas – „tokia statyba keltų grėsmę visuomenei, keleivius būtų galima vežti saugumo reikalavimų neatitinkančiu transportu“.

Prezidentė vetavo Metropoliteno koncesijos įstatymą, tačiau nėra jokių garantijų, kad rudenį Seimas jos veto neatmes– praeitą kadenciją Seime  egzistavo net tokia „Metro idėjos paramos parlamentinė grupė“, kurią sudarė daugiau kaip pusė Seimo - 72 parlamentarai (!), o dabartinėje Vilniaus savivaldybės taryboje šią aferą* remia veik trečdalis narių: „Metropoliteno įdiegimo paramos grupėje“ yra ir pasižymėjęs STT bendradarbis konservatorius Vidas Urbonavičius (grupės pirmininkas), ir per Seimo rinkimus kitaip pagarsėjęs darbietis Jonas Pinskus (vicemeras).

Tačiau nors iki rudens turėtume būti ramūs, visgi mano siūlymas vilniečiams, kauniečiams, klaipėdiečiams, šiauliečiams ar panevėžiečiams būtų toks: jei netikėtai pajusit kažką dunksint po žeme ar pamatysit svyruojant savo buto lubas, dėl visa ko praneškite policijai - „gyvenimo misijų“ autoriai paprastai būna itin atkaklūs.

____________________________________

 

* Metropoliteno Lietuvoje idėją vadinu afera ne tik dėl Seimo priimto įstatymo kokybės. Pagal idėjos autorių išgirto Brešo miesto (šiaurės Italija) metropoliteno duomenis paskaičiavau, per kiek laiko toks metro atsipirktų vilniečiams. Suprantu, kad tai labai sąlyginis skaičiavimas ir metro iniciatoriai teigtų kitaip, tačiau ėmiau realius duomenis: tarkim, Vilniaus metro bilietas būtų vienas pigiausių Europos Sąjungoje – 3 Lt (Briuselio metro bilieto už 5 Lt ar Londono už 9 Lt dauguma vilniečių neįpirktų), Vilniaus metropolitenas per metus pervežtų ne mažiau kaip Brešos – 12 mln. keleivių (senstančiame ir turistais nepertekusiame mieste sunku tikėtis didesnių srautų), o Vilniaus metropoliteno statyba nekainuotų nei lito daugiau, nei dabar viešai minimi ir nelabai įtikinantys 3 milijardai litų. Mano gautas atsakymas – įdėtos lėšos atsipirktų per 83 metus, t.y. tik XXII amžiuje.