Liepos 17 – rugpjūčio 7 dienomis „Pamėnkalnio“ galerijoje vyksta pirmoji tapytojos Indrės Ercmonaitės personalinė paroda. Ekspozicijoje daugiausia pristatomi naujausi menininkės paveikslai, sukurti per pastaruosius dvejus metus.

Indrė Ercmonaitė. iš ciklo „Jie“. Austėjos Mikuckytės nuotrauka

Indrei Ercmonaitei iškilo klausimas, kas yra tie jie, beklausant egzistencinio tipo dainų, kuriose skamba tokios frazės kaip „Jie manęs nesupranta“, žiūrint siaubo žanro filmus, kurių pavadinimuose dažnai atsikartoja piktųjų jėgų įvardinimas trečiu daugiskaitos asmeniu. Tuomet I. Ercmonaitė atliko tyrimą, Google paieškos sistemoje įvesdama žodį „they“ ir visas abėcėlės raides paeiliui. Iš atsitiktinai atrinktų frazių gimė plakatas „Jie“. „Jie, – svarsto dailininkė, – tai esame mes kitiems“.

Pirmapradis dažas

Cikle „Jie“ matome iš žurnalų per spalvotą kalkę kopijuotus įvairius popkultūros ir rimtosios kultūros personažus. Čia susiduria vokiečių tapytojas ir skulptorius Anselm‘as Kiefer‘is su kyborgais ir Playboy‘jaus pupytėmis, australų dainininkas Nick‘as Cave‘as su Žvaigždžių karų veikėjais. Ši serija taip pat iliustruoja fono konstravimąsi, cirkuliavimą, atsiradimą. Pašnekovė pabrėžia, jog meškų trofėjams iš burnų varvanti masė jokiu būdu nėra kraujas, tai yra fonas, kuris „yra lakus – pratekantis pro visur“.

Indrė Ercmonaitė. „JIE (I)“, spalvoti piestukai, kalke, popierius, klijai, 51x72, 2013. Indrės Ercmonaitės nuotrauka

Šalia spiralėmis besisukančių dažo sūkurių, aptinkame ir kitomis kryptimis judančią masę. Raudonas punktyras tarsi iešmas perveria figūras, tampa lazerio spinduliu, išnyrančiu iš šautuvų ir skvarbių žvilgsnių, susidėlioja į partitūrą. Tad dažas yra ir ginklas, ir muzikalus padaras, sujungiantis labai skirtingų sferų atstovus. Dažas yra ir lūpdažis, ir iš plieninio roboto trykštantis kraujas, ir prakaitas, keičiantis drabužių spalvą. Dažas gali įsukti batų malūną, jo paviršiuje raibuliuoja vaivorykštė, dažas atiteka kanalizacijos vamzdžiu ir nusiaudžia kaspiną. Šioje serijoje dažas jau įgyja superherojaus savybių, jis aktyvus ir veikiantis, tačiau dar yra besimainančio pavidalo, nepraradęs savo pirmapradžio įvaizdžio.

Dažo kosmogonija

Indrė Ercmonaitė. „Dažas. Pradžia“ (mišri technika, popierius; 64x90 cm.; 2014). indrės Ercmonaitės nuotrauka

Dažo mitologija prasideda piešiniu „Dažas. Pradžia“. Nors meno kritikės Eglės Juocevičiūtės anotacijoje ši įžvalga buvo pritaikyta kitiems I. Ercmonaitės paveikslams, aš iš dažų chaoso gimstantį dažų kosmosą atpažįstu būtent šiame darbe.

Dažo pradžia primena mandalą, vaizduojančią kosminę tvarką (chaosas irgi yra tvarka).

Mandaloje sukasi daug mažų ratlankius, sraigtelius, megztas servetėles primenančių mandalyčių.

Dažas kalba mantrą, skiemenys vis garsėja, greitėja ir įvyksta Didysis sprogimas.

Indrė Ercmonaitė. „Dažų potvynis“ (pieštukai, pop, t.t. 64x90cm) 2014. Indrės Ercmonaitės nuotrauka

Apskritimas išsilieja „Dažų potvyniu“. Dažo baloje plūduriuoja įvairiausi įrankiai, skirti dviem sferoms, kuriose dažniausiai naudojami dažai – kūrybai ir statybai. Pirmajai paskirčiai nurypuoja teptukų vorelė, antrajai rikiuojasi replės, grandininis pjūklas, plaktukas, braižybos priemonės.

Šiuo paveikslu autorė sienų dažymą iš dalies įteisina kaip kūrybą ir ji yra teisi. Tarsi išspręstoje vaikiškoje galvosūkių knygelėje raudonai apibraukta mentelė yra tam tikras šių dviejų menų sąlyčio taškas. Mentelė naudojama drobių gruntavimui, o statybose ja tepamas cementas. Tačiau ne visi dailininkės rebusai yra išspręsti ir patiekti parodos lankytojui ant auksinės lėkštutės.

Dažas tampa Ponu

Indrė Ercmonaitė „Ponas dažas“ (aliejus, drobė; 143x180 cm), 2012. Austėjos Mikuckytės nuotrauka

Šioje parodoje karaliauja pagarbiai ponu įvardintas Dažas. Jis yra daugelio čia eksponuojamų paveikslų pagrindinis veikėjas. Lavos spalvos ir faktūros „Ponas Dažas“ spigina lazerinėmis akutėmis ir mėgina išlipti iš fono. Pirštų galais drobė liečiama iš kito, dažų pasaulio. Slystantys padarėlio pirštai palieka ugningą pėdsaką tarsi rasotame stikle. „Tačiau kol kas dar neįsivaizduoju, kaip Ponas Dažas atrodytų, jei jis išlįstų iš plokštumų“, – pasakoja I. Ercmonaitė. Autorė teigia, jog Pono dažo tema jai „dar verda“, bet šis ciklas nėra galutinė I. Ercmonaitės tapybos stotelė. Tad galime tikėtis sulaukti ir Pono Dažo išsilaipinimo iš plokščio, nors ir trijų dimensijų iliuzijomis gyvenančio pasaulio.

Anglų menininkas Ian‘as Stevenson‘as Poną Dažą įsivaizduoja kaip kokį animuotą guminį vaiduokliuką, žaismingai kyšantį iš praviros skardinės. Palyginus su šia vaikišką žaisliuką primenančia skulptūra, stebint I. Ercmonaitės Dažo įvaizdžius, nugara nubėga lengvas šiurpuliukas. „Man Ponas Dažas atrodo nepiktybiškas, nebaisus ir net linksmas“, – paprieštarauja dailininkė. Galbūt autorė jau prisijaukino Poną Dažą, man jis tebėra paslaptingas ir nenuspėjamas, kol kas šiek tiek laukinis žvėrelis.

Dažo raumuo ir omuo

Indrė Ercmonaitė „Dažo raumuo“ (aliejus, drobė; 110x130 cm), 2014. Austėjos Mikuckytės nuotrauka

Pirmieji Dažo išsilaipinimo bandymai – „Dažo raumens“ portretas. Tai yra reljefinis paveikslas, kuriame iškyla Dažo akiduobės, nosis ir burna. Dažo veido raumenys primena indėnišką veido puošybą, jo nuvarvėjusį tarsi nuo džiūstančio skalbinio kūną čaižo fejerverkų lietus. Jis – šiek tiek mumija, šiek tiek nudirtas kailis, šiek tiek velnias, šokantis liepsnų misterijoje. Visa apokalipsiška įtampa atslūgsta po „Dažų potvynio“.

Žaliaisiais ežerais, flomasteriniu fonu irstosi valtelės. Figūrų kraštai paryškinti ir primena lipdukus. Primityvizmas, XX a. pr. modernioji dailė, siekusi vaizdui suteikti vaikų kūrybos įspūdį, I. Ercmonaitės paveiksluose įgauną naują modifikaciją. Tapytojos drobėse gausu mažiesiems skirų ugdomųjų knygučių užduočių nuotrupų ir principų. Svarstant apie naujųjų technologijų suteiktas galimybes sušukuoti bet kokį meną, toks vaikų teplionių pakeitimo kompiuteriniais personažais atvaizdavimas pasirodo itin argumentuotas. Menininkė nemaištauja prieš vaikų saviraiškos disciplinavimą, tik ramiai konstatuoja susiklosčiusią situaciją ir galbūt tampa primityvizmo atmainos – postprimityvizmo – atstove.

Dažo gyvata

Indrė Ercmonaitė „Laukite tęsinio...“ (aliejus, drobė; 150x180 cm), 2014. Austėjos Mikuckytės nuotrauka

Autorė prisipažįsta savo simpatijas optiniam menui, tačiau kukliai įvertina, jog jos eksperimentai išgauti trijų dimensijų efektą nebuvo tokie sėkmingi, kokių norėtųsi.

Aš drįsčiau nesutikti su šiuo vertinimu – mano nuomone, nebūtina net itin laki vaizduotė, kad pajustum kyšančių Pono dažo pirštukų grybštelėjimą iš „Laukite tęsinio...“ drobės.

Pati dailininkė dažo personifikaciją sieja su gyvybingu veiksmažodžiu „tepti, tapyti“.

Aš pastebiu, jog dažui priskiriamos žmogiškos savybės gali nurodyti į tapybos esmę – pasitelkus dažus, nebylios drobės prabyla knibždančiu alternatyviu pasauliu.

Dažo dermė

Tarsi pro rakto skylutę žvilgterėti į Pono Dažo gyvenimą suteikia galimybę paveikslų serija „Ponas Dažas. Nuotykiai“.

Indrė Ercmonaitė „Ponas Dažas. Nuotykiai“ (aliejus, drobė; 12 vnt.; 44x54 cm), 2014. Austėjos Mikuckytės nuotrauka

Pirmojoje drobėje į mus žvelgia išdidinta žalia fluorescencinė padarėlio akis. Čia atkartojamas didysis į drobę beldžiančio Dažo siužetas bei į žiūrovą nukreipta čiupti pasiruošusi ranka. Baidarininkai plaukia burokų sultimis, o vietoje saulėlydžio juos palydi horizonte plūduriuojančios akytės.

Dažas vėl įsisuka į embriono stadiją – nepražydusios rožės pumpurą, išsilieja ir apanglėja. Dažas transformuojasi į dervą, užpildo drobę aklinu nakties šydu. Iš juodo glitėsio susiformuoja Tronas iš fantastinio holivudinio filmo ir tuo pačiu patampa Leonardo da Vinčio piešiniu „Vitruvijaus žmogus“. Dažui autorė priskiria idealias žmogaus proporcijas, tačiau dar įdomesnis yra sklandus, mano nuomone, komercinės kultūros ir meninio paveldo derinys. Iš po juodų šarvų visgi prateka raudoni dažo syvai.

Dažo rutina

Raudoną spalvą I. Ercmonaitė pasirinko ne tam, kad sukurtų grėsmės efektą, ar priskirtų Dažui agresyvias savybes. „Raudona spalva yra gyvybės spalva“, – pastebi I. Ercmonaitė. Žalia yra naudojama, kad suskambėtų, išryškėtų raudoni plotai. Būtent toks arbūzinis koloritas ir naudojamas dar vienam dažų potvyniui, po kurio miniatiūriniai žmogeliukai apžiūrinėja stichijos padarytus nuostolius, o galbūt jau pritaiko pasikeitusį reljefą egzotiškam kurortui, lankytinai vietai.

Dažas vėl susisuka į kamuolį. Šįkart į mėnesienos blyną ir patvinsta raudona upe, įgauna raukšlėtą, tampomą snukutį ir sutrupa į raudonas saleles žydinčioje kūdroje. Tai nėra didaktinė pasaka, bet istorijos moralas vis tik prasiskverbia pro potėpių sluoksnį – net ir Dažas gyvena rutinoje. Visi spalvų deriniai, potėpių trajektorijos jau yra išbandytos. Autorė monotonijoje, pasikartojimuose įžvelgia ne nuobodulį ar pareigą, bet ritmą ir harmoniją.

Kvėpuojantis dažas

Indrė Ercmonaitė. „Ateivis ir praeiviai“(aliejus, drobė; 110x130 cm), 2013. Indrės Ercmonaitės nuotrauka

Užtepamas permatomas grynos baltos spalvos rūkas sukuria paveiksluose pilną paletės komplektą – keliaujama nuo tamsiausių prie ryškiausių atspalvių. Rūkas, tarsi filtras, apjungia visas drobių formas į vientisą siužetą. Horizontalūs potėpiai, pasak I. Ercmonaitės, atsirado natūraliai tarsi prigimtinė duotybė būti kairiarankiu arba dešiniarankiu. I. Ercmonaitės potėpiai trumpi, švelniai virpantys, kone impresionistiški. Tą patį metodą matome ir piešiniuose – plotai dengiami punktyriniais šeriais. „Tuomet paveikslas labiau kvėpuoja“, – paaiškina tapytoja.

Paveiksle „Ateivis ir praeiviai“ naudojami objektai, kurie tarsi neapsistoja, neužsibūna drobėje. Praplaukia rašalinis debesėlis, leidžiasi šokinėjantis vienuolis, menamo neatpažinto skraidančio objekto blyksnis kėsinasi įtraukti išdrikusį medinį arkliuką. Visi patraukia savais keliais ir paveiksle „Ateivis ir praeiviai (III)“ lieka tik fonas – pastelinių spalvų muilo burbulas su keliomis išsibarsčiusiomis hieroglifo lazdelėmis. Už trapaus kupolo, rodos, slepiasi išblyškęs, nesufokusuotas, pikseliais ištransliuotas gėlių darželis. O ateivio portretą pamatome antrajame triptiko segmente. Jis kiek panašus į Poną Dažą, padengtas plytine oda. Mūras asocijuojasi su tvaria medžiaga, tačiau ateiviai iš kitų planetų tikriausiai neatsparūs Žemės oro sąlygoms. Jo veidą supa mirtinai pavojingi sniego dribsniai.

Pasiirstymas fonu

Indrė Ercmonaitė „O visa kita tik galvos skausmas“ (aliejus, drobė; 145x175 cm), 2008

Parodoje sąmoningai kartojami kūrinių pavadinimai bei kanoja plaukiojantys žmogeliukai. Pasak dailininkės, pirmasis jos darbas, kuriame buvo panaudota kanojos simbolika – specialiai parodai iš Lewben meno fondo pasiskolintas 2008 metais tapytas magistrinis paveikslas „O visa kita tik galvos skausmas“.

Vidurinis keliauninkas, pasirodo, yra tapytojos autoportreto indėniškas variantas. Tuomet šis motyvas, prisimena tapytoja, dar siejosi su indėnų kultūros kontekstu. Tikriausiai autorei knygų apie „Paskutinį mohikaną“ skaitymas, kelionės yra pažymėti teigiamu emociniu krūviu, o „visa kita tik galvos skausmas“, atskriejantis iečių pavidalu iš tolumoje besiirstančios Realybės. Dabar kanojos simbolis tapo plaukimo fono paviršiumi metafora. Fonas įsivaizduojamas kaip klampus skystis.

Tapymas siela

Indrė Ercmonaitė „Išgyvenimo rinkinys“, 86x100 cm), 2014

Objektas „Išgyvenimo rinkinys“ pasufleruoja, jog tapytojai kūryba gyvybiškai reikalinga. „Mane graužia sąžinė, jeigu aš nepatapau“, – prisipažįsta pašnekovė.

Akivaizdi asociacija ir su skautų, turistiniais išgyvenimo rinkiniais. Objektui panaudoti visi reikmenys, reikalingi paveikslo tapymui.

Šis objektas yra neišvengiamai laikinas, tačiau galimai pakartojamas kiek modifikuotais variantais. I. Ercmonaitė yra tarsi surištomis rankomis – kol kūrinys eksponuojamas galerijoje, ji negali tapyti.

Indrė Ercmonaitė „Tapyba 2003 – 2014“ (aliejus, drobė; įvairūs matmenys) 2014)

Įdomu, jog šalia visų darbinių įrankių įsipaišo ir tam tikras mąstymo, matymo ir tapybos kaip sielos ruporo vadovėlis – prancūzų fenomenologo Maurice'o Merleau-Ponty knyga „Akis ir dvasia”. Pasirinkta komponavimo apskritimu forma nėra atsitiktina. Ši geometrinė figūra leitmotyvu atsikartoja ir menininkės drobėse.

„Tapyba 2003 – 2014“ – tai sulankstytos drobės, kurios, autorės nuomone, nėra pakankamai brandžios įprastam eksponavimui. Drobės slepia ir dar studijų laikais tapytus peizažus, portretus. Tai tarsi ekologiškas sprendimas – panaudotos drobės perdirbamos naujam meniniam kūriniui sukurti. Parodoje dominuojančių rėksmingų spalvų kontekste šios lininės drobės atrodo tylios ir etnografiškos kaip liaudiškos lopšinės niūniavimas. Lininių medžiagų kupeta primena lietuvišką paprotį – kraičiui skrynioje kaupiamus audinius.

Begalybės regimybė

„Neverk, galerija“ – miniatiūriniu keliaujančios galerijos modeliu atsisveikina I. Ercmonaite. Neverk kampe, neverk prie upės, neverk ant kalvos, neverk miške, neverk čia – žodžių žaismu guodžia tapytoja. Galerija susigraudina, išlydėdama ekspozicijos lankytoją.

Indrė Ercmonaitė „Neverk, galerija“ (44x54x70x22cm) Paveikslai aliejus, drobė; 6x9 cm), 2014

Pati tapytoja svarsto, jog tokį pavadinimą padiktavo galerijos mastelis, primenantis mažus, jautrius vaikučius. „Brangioji, aš sumažinau vaikus“ – prisimenu šeiminę komediją. Minigalerijoje eksponuojami ankstesnių I. Ercmonaitės paveikslų sumažinti prototipai. Objektas sąmojingas, talpinantis begalybės regimybę – galerijoje eksponuojama galerija, kurioje galėtų būti eksponuojama galerija, kurioje...

Momento pagava

I. Ercmonaitė tvirtina, jog jai kūryboje lygiavertiškai svarbūs tiek idėja, tiek ir jos įgyvendinimas. Visgi ne kartą išgirstu ją minint techniško kūrinio atlikimo siekį. Tad šiuolaikinio konceptualiojo meno kontekste I. Erncmonaitė išsiskiria kaip daugiau nei įprasta meno atstovams besirūpinanti vizualine paveikslo dalimi. Siužetas, pasak dailininkės, kartais išsirutulioja tik kūrybinio proceso metu. Menininkė svarsto, jog retai kada dar prieš pradėdama tapyti žino, koks bus galutinis variantas. Pagaliau projekcija vaizduotėje niekada idealiai neatitinka realybės galimybių.

„Paveikslas – tai bendras proto darbo ir rankų darbo projektas, momento pagava“, – apibrėžia I. Ercmonaitė. Dailininkus neretai kankina neišbaigto kūrinio jausmas. I. Ercmonaitė indikatoriumi, jog paveikslas jau užbaigtas, vadina pojūtį, jog drobę ne gėda rodyti viešumoje. Kita vertus, vienai idėjai realizuoti autorei retai kada pakanka vieno paveikslo. Taip gimsta triptikai, komiksai, ciklai, o pati idėja padiktuoja ir pasirenkamą techniką jai įkūnyti. 

Parengė Austėja Mikuckytė