Evgenios Levin nuotrauka

Keletas paprastų Nobelio premijos laureato, poeto Josifo Brodskio (1940–1996) patarimų, kuriuos verta perskaityti kiekvienam, norinčiam šiek tiek palengvinti sau gyvenimą.

Ištrauka iš žymiosios Josifo Brodskio kalbos stadione 1988 metų gruodį, pasakytos Mičigano universiteto absolventams. Tuo metu kritikai ir kiti protingi žmonės laikė šią kalbą „netinkama“, „politiškai nekorektiška“, kai kas net joje sugebėjo įžvelgti rasizmą. Tačiau Brodskio žodis yra daugiau nei prietarai, laikas ir erdvė.

I. Susitelkite ties savo kalbos tikslumu

Stenkitės plėsti savąjį žodyną ir prižiūrėti jį taip, kaip prižiūrite savo banko sąskaitą. Skirkite jai daug dėmesio ir stenkitės didinti dividendus.

Šio veiksmo tikslas skirtas ne jūsų iškalbai miegamajame gerinti, profesinei sėkmei siekti ir netgi ne tapsmui pasaulio išminčiais. Jo tikslas – suteikti jums galimybę išreikšti save kuo pilniau ir tiksliau. Žodžiu, tikslas – jūsų pusiausvyra. Nes tai, kas tinkamai neiškalbėta, neišsakyta, gali sukelti neurozę.

Norėdami to išvengti, nebūtinai turite tapti knygų žiurkėmis. Reikia paprasčiausiai įsigyti žodyną ir skaityti jį kiekvieną dieną, o kartais į rankas paimti ir poezijos knygą.

Ir apskritai knygos kainuoja gerokai mažiau nei vizitai pas psichiatrą.

II. Stenkitės būti geri savo tėvams

Atleiskite, jei šie žodžiai skamba pernelyg panašiai į „Gerbk savo tėvą ir motiną“. Aš tik noriu pasakyti: stenkitės nemaištauti prieš tėvus, nes tikėtina, kad jie mirs anksčiau nei jūs, tad nemaištaudami galbūt išvengsite bent jau papildomo kaltės šaltinio ar netgi sielvarto.

Jeigu jau jums būtinas sukilimas pasitelkiant tuos visus „aš neimsiu iš jūsų nė sudilusio skatiko“, kelkite maištą prieš tuos, kurie ne taip lengvai pažeidžiami. Tėvai – pernelyg arti esantis taikinys (kaip, beje, ir broliai, seserys, žmonos ar vyrai). Tai atstumas, iš kurio neįmanoma nepataikyti.

III. Nepasikliaukite politikais

Ne dėl to, kad jie neišmintingi ar nesąžiningi, nors tokių irgi dažnai sutiksi, bet dėl to, jog jų darbo mastai pernelyg dideli net geriausiems šios srities atstovams.

Jie gali šiek tiek sumažinti socialinį blogį, bet nesugeba jo išrauti su šaknimis. Nors ir koks reikšmingas būtų pagerinimas, etiniu požiūriu jo niekad nepakaks, nes visada atsiras tokių – bent vienas asmuo – kuriems tas pagerinimas ne į naudą.

Pasaulis nėra tobulas. Aukso amžiaus niekada nebuvo ir nebus. Tad šioje šviesoje – ar, veikiau, patamsyje – jūs turite suktis kaip namų virtuvėje, t. y. valdyti pasaulį patys. Vis dėlto net savo pačių rankom užmaišę tešlą pyragui, turite būti pasiruošę tam, jog, labai tikėtina, teks ragauti po lygiai ir dėkingumo, ir nusivylimo.

IV. Pasistenkite būti nuolankūs

Jau šiuo metu mūsų yra per daug – ir greitai bus dar daugiau. Tos niautynės dėl vietos po saule būtinai vyksta kitų sąskaita. Tai, kad jums tenka užlipti kam nors ant kojos, dar nereiškia, jog jūs turite užsiropšti kam nors ant pečių.

Tad jei norite tapti turtingi ar žymūs, o gal, jei pasiseks, ir tokie, ir tokie – puiku, tik neatsiduokite tam troškimui visiškai.

Visada atminkite, kad šalia jūsų visad kas nors yra – artimas. Niekas jūsų neprašo jo labai mylėti, tačiau stenkitės pernelyg jo nevarginti ir neskaudinti. Blogiausiu atveju pasistenkite prisiminti, kad kažkokiu būdu per amžius – iš žvaigždžių, visatos gelmių ar pakraščių – mus pasiekė prašymas to nedaryti, kaip pasiekė ir idėja artimą mylėti kaip save patį. Matyt, žvaigždės apie traukos jėgą išmano daugiau už jus, o ir apie vienatvę, nes jos – troškimo akys.

V. Visomis išgalėmis venkite aukos vaidmens

Nors ir kokioje prastoje situacijoje būtumėte atsidūrę, stenkitės dėl to nekaltinti išorinių aplinkybių: istorijos, valstybės, viršininkų, rasės, tėvų, mėnulio fazės, vaikystės, netinkamo sodinimo ant naktipuodžio – meniu labai ilgas ir nuobodus. Tą akimirką, kai ką nors apkaltinate, jūs užkertate sau kelią ką nors pakeisti ir plečiate neatsakingumo vakuumą, kurį taip mėgsta pripildyti demonai ir demagogai, nes paralyžiuota valia – jokio džiaugsmo angelams.

Ir apskritai stenkitės gerbti gyvenimą ne tik už jo žavesį, bet ir už suteikiamus sunkumus. Pastarieji – dalis žaidimo, ir juose gera tai, jog sunkumai nėra apgaulė. Kiekvieną sykį, kai esate nevilty ar ties jos riba, kai turite nemalonumų ar rūpesčių, atsiminkite: tai gyvenimas kalbasi su jumis ta vienintele kalba, kurią jis puikiai moka.

VI. Mokėkite atleisti

Pasaulis, į kurį įžengėme, neturi geros reputacijos. Tai nėra miela vietelė pasisėdėti, kaip tuo greitai įsitikinsite, ir abejoju, ar ji bus daug mielesnė tuo metu, kai ruošitės ją palikti.

Tačiau tai vienintelis pasaulis, kurį žinome: alternatyvos jam neturime, o jei ji ir būtų, nėra garantijos, kad ta alternatyva būtų geresnė nei ši. Todėl stenkitės nekreipti dėmesio į tuos, kurie stengsis jūsų gyvenimą paversti nelaimingu. Ir tokių bus daug – tiek paskirtų į tokias pareigas oficialiai, tiek ir įsipareigojusių savo noru.

Tai, ką jūsų priešai veikia, įgyja reikšmę ir vertę dėl atitinkamos jūsų reakcijos. Todėl pralėkite ar perlėkite juos, tarsi jie būtų geltona, o ne raudona šviesa. Taip jūs apsaugosite savo smegenų ląsteles nuo nereikalingo jaudulio. Ir, įmanoma, jūs gal net išgelbėsite tuos kvailius nuo savęs pačių, nes perspektyva būti pamirštam yra trumpesnė už perspektyvą gauti atleidimą. Perjunkite kanalą: jūs negalite nutraukti šio tinklo transliacijos, tačiau jūsų valioje bent jau sumažinti jo reitingus.

Pagal cluber.com publikaciją parengė A. Š.