Šventojo Kryžiaus relikvijorius, XII- XIII a. , Prancūzija, Paryžius, d' Orsay muziejus. Nuotrauka Jono Variakojo (JAV, Čikaga)

Šventoji Elena - ir jos  vardas  yra  neatsiejamas nuo krikščionybės paveldo, palikusio pėdsakus  daugelio tautų istorijoje. Šv. Elena -  tikra  istorinė, ne mistinė  ar išgalvota asmenybė, gyvenusi   250- 330 metais Romos imperijoje. Romos  imperatoriaus Konstantino  Didžiojo motina, Romos imperijoje sulaukusi didžiausios pagarbos ir šlovės, pelniusi  Augustos  titulą. 313 m. gavusi krikštą  ir tapusi krikščione, ji  krikščionybės pusėn patraukė  ir savo sūnų  Romos imperatorių Konstantiną, kuiris vėliau galutinai įteisino krikčionių  tikėjimą Romos imperijoje.

Šv. Elena krikščionių  ypač gerbiama už  dosnumą  ir bažnyčių statymą. Būdama jau senyvo amžiaus - apie 80 metų , nuvyko į Palestiną, aplankė Jeruzalę ir teigiama, jog atrado  ir atkasė kryžių ant kuriuo  buvo nukryžiuotas Kristus. Todėl imperatorienė Elena laikoma  pirmąja archeologe pasaulyje.  Ji yra katalikų ir   stačiatikių  bažnyčių  garbinama šventoji,  kai kurių  Europos miestų:  Madrido, Paryžiaus, Frankfurto prie Maino, Bazelio  ir kitų miestų globėja. Ji taip pat yra   naujakrikštų,  imperatorienių,  dažytojų, vinių gamintojų, išsiskyrusiųjų ir   sunkiai santuokoje  besutariančių  asmenų globėja.  Šv. Elenos   diena  tradiciškai minima pagal Katalikų bažnyčios kalendorių  rugpiūčio 18-ją, jos mirties dieną, stačiatikių – kovo 19 d. (Šv. Kryžiaus atradimo dieną) ir birželio 3 d.

Imperatorienė Elena  ir  Tikrasis kryžius

Būdama giliai tikinti, nuolanki  krikščionė, dariusi gerus  žemiškus darbus, Elena dar  mėgo keliauti šventųjų pramintais keliais,  lankyti šventąsias vietas.  Savo gyvenimo saulėlydyje, jau visai senatvėje, būdama   jau beveik 80-ties metų,  apie  326-28  metus  nuvyko į Palestiną  ir , čia Jeruzalėje,  vietinių gyventojų  padedama,  surado  Kristaus nukankinimo vietą  ir  atkasė  kryžių, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus.  Jį atpažinusi iš  kitų trijų  kartu rastų kryžių, Elena  kartu su jai talkinusiais žmonėmis, atrastąją šventą relikviją padalino į tris dalis.  Vieną kryžiaus dalį ji paliko ten, kur jis ir buvo rastas.  Netrukus  Elenos rūpesčiu  toje vietoje  iškilo graži Bazilika, o į ją  ir buvo  perkelta  pirmoji  padalintojo kryžiaus dalis.  Dar ir šiandien  Jeruzalėje toje vietoje   stovi  Kristaus Kapo bažnyčia, sauganti  imperatorienės Elenos atrastojo  kryžiaus  liekanas. Tiesa, jau ne vieną kartą  ji buvo sugriauta ir atstatyta.

Antrają  atskirtą rastojo  kryžiaus dalį , Elena nusiutė į  Konstantinopolį, kur  pagaminus gražų relikvijorių  jis buvo  čia saugotas iki  XIII  a. , kol prancūzų  riteriai  jį pergabeno į Paryžių  ir patalpino  Sainte Chapelle  bažnyčioje, naujai pagamintame įspūdingame  auksiniame relikvijoriuje. 

Trečią  Tikrojo   kryžiaus   dalį  Elena nusiuntė savo sūnui   imperatoriui 

 

Vytauto laikų katedra su Tikrojo kryziaus simboliais.

Taip po Europą  pradėjo plisti  Šventojo/ Tikrojo Kryžiaus relikvijoriai su šventojo kryžiaus gabalėliais.  Dar ir šiandien jie saugomi bažnyčiose, dalis jų jau yra  patekusi į žymiausius pasaulio ir Europos muziejus.Konstantinui, kuris  jį  nugabeno  į Romą ir ten pasirūpino  Šventojo  Kryžiaus (Santa Crose)  bažnyčios statyba, kurioje  vėliau ir buvo  saugoma  iš Jeruzalės  atiųstoji  Šventojo/Tikrojo  kryžiaus  dalis.  Vėliau  šiais  Šventojo  kryžiaus   likučiais imta dalintis.  

Atrastojo  Kryžiaus kultas

 Garsas apie šventųjų relikvijų  atradimą  stimuliavo  krikščionybės raidą, todėl Europoje  ypač  viduramžiais   išpopuliarėjo  Kristaus  kapo ir Tikrojo/Šventojo   Kryžiaus bažnyčių  bei altorių  statyba bei paties Kryžiaus kultas.  Lietuvoje Vytauto  Didžiojo laikais, atstačius  Vilniaus katedrą po gaisro  joje taip pat  buvo  įrengtas   Tikrojo  Kryžiaus altoriaus, vėliau išgarsėjęs  Vytautinio altoriaus vardu. Čia jis stovėjęs nuo XV iki pat XVII a.  karų. Kaip tik čia  po šiuo altoriumi  ir turėję būti  palaidoti Vytauto ir jo žmonos Onos palaikai.  Kaip  istorijos tyrinėtojai mini, šis altorius   turėjo  relikvijorių  su Šventojo  Kryžiaus dalelėmis. Vienoje  1427 m. popiežiaus  Martyno V  indulgencijoje sakoma, kad  tam tikromis sąlygomis  aplankius Vilniuje esantį  Šv. Kryžiaus  altorių,  suteikiami vienerių metų atlaidai. O, kad  maldininkai ir piligrimai  iš tolo orentuotusi, kur keliauti, Vilniaus katedros bokštai  buvo  papuošti Tikrojo kryžiaus atvaizdais -  dvigubais (dviejų skersinukų)  kryžiais.

Reiktų priminti, kad  istorijoje  imperatorienės Elenos atrastasis kryžius  viduramžiais  paparastai  buvo  vaizduojamas kaip  dvigubas  nelygių  galų kryžius ir  istorijai  žinomas labai  įvairiais pavadinimais. Vadinamas  jis ne tik Šventuoju ar Tikruoju, bet dažnai  Kristaus Kančios, Jeruzalės, Šventųjų Kryžiumi bei dar kitais kryžiaus pavadinimais.  Todėl  ant dabartinės Vilniaus  katedros iškilusi  Šv. Elenos skulpūra  nėra paminklas  Rusijos  imperijai, kaip teikia atskri  tyrinėtojai,  o  tik priminimas, ženklas, rodantis, kad šioje katedroje yra saugomas gabalėlis  to  Tikrojo Kryžiaus, kurį  Jeruzalėje  atrado  Šv. Elena.  

Elenos atrastojo  Tikrojo kryžiaus  kultas  Europoje  ypač sustiprėjo Kryžiaus karų eigoje. Prancūzijoje  Anjou provincijos grafai ir kunigaikščiai jau XII a.  iš Bizantijos pagrobę parsigabeno brangią relikviją su Tikrojo kryžiaus dalelėmis ją saugojo  savo pilyje. XIV – XV a. Anjou provincijos  grafų ir kunigaikščių  dėka išsivystė Šventojo kryžiaus kultas. Garbinti Tikrąjį Kryžių didžiųjų švenčių metu susirinkdavo minios žmonių iš visos  Anjou provincijos. Ši tradicija įsigalėjo ne tik Anjou  provincijoje, bet ir visoje Prancūzijoje bei  kitose Europos šalyse. Tikrojo Kryžiaus garbinimas  vyko  Italijoje, Ispanijoje, Vengrijoje,  Lenkijoje, o taip pat  ir Lietuvoje. Taip plačiai išgarsintas Elenos atrastasis kryžius imtas vaizduoti  Kryžiaus žygių dalyvių heraldikoje,  monetose, antspauduose, meno kūriniuose, freskose, audžiamuose kilimuose. 1365/75 -1384 m. Liudvikas I Kapetas de Valois- Anjou buvo  įkūręs  Tikrojo  Kryžiaus ordiną.  Viduramžiais gyvavusieji  kiti gausūs religiniai- kariniai, o taip   pat  ir atskiri civiliniai  ordinai  Tikrojo Kryžiaus ženklą  naudojo  kaip aukščiausią riterystės relikviją.

Šventųjų relikvijų atradimas  išgarsino ir pačios Elenos vardą istorijoje. Elena  laikoma  archeologijos pradininke, o  paskelbus  šventąja,   ji  tapo  archeologų  ir naujų istorinių atradimų  ieškotojų  dangiškąja  globėja.  Už  nuopelnus bažnyčiai Eleną  paskelbtus  šventąja,  jos vardas ir atvaizdas išliko  iki mūsų dienų istoriniuose pasakojimuose, ikonografinio ir bažnytinio meno kūriniuose.  Paprastai, ji ,  kaip ir jos sūnus  Romos imperatorius  Konstantinas Didysis, istoriniuose kūriniuose  ir senojoje ikonografijoje  vaizduojama  su  atrastuoju Kristaus Kančios-Tikruoju/ Šventuoju Kryžiumi,  vilkinti  puošniais rūbais, su imperatoriška karūna,  šalia   savęs  prie šono  pastaytu skydu su  dvigubuoju -Tikruoju kryžiumi.  Vėlesnių, o jau   ir mūsų laikų  vaizdavimuose ji stovi apglėbusi  didelį lotynišką  kryžių, kartais,   rankoje laikanti tik  mažą kryželį.  Jeruzalėje  atrastas kryžius tapo Elenos atpažinimo simboliu, o įdėtas į skydą  ir jos herbu.

Elena mirė Nikomedijoje. Jos kūnas buvo nugabentas į Romą ir palaidotas šalia Šv. Petro ir Marcelijaus bazilikos specialiai pastatytame mauzoliejuje, purpuro sarkofage (dabar jis yra Vatikano muziejuje).

Tad, minėdami rugpjūčio 18-ją - jos mirimo dieną, prismindami  Šventojo Kryžiaus radėją, pasidžiaukime,  kad   archeologus   ir visus senovės ieškotojus  iš Dievo aukštybių stebi  ir globoja  jų  dangiškoji  globėja -  Šventoji Elena. 

Parengė Violeta Rutkauskienė