Ji buvo priešingybė sustingusiam Juozui Miltiniui, sėdinčiam ant pjedestalo. Su kuprine, valiūkiška šypsena ir įsisupusi į spalvotą šalį prisipažino, kad į Panevėžį iš Pasvalio atvyko tranzuodama. „Tranzuodama nežinai, kokią įtaką padarys sutikti žmonės – kiekvienas žmogus kaip pranašas. Sako: „priimk žmogų kaip Jėzų savo namuose.“ Taip ir kiekvienas sutiktas gali pasakyti tai, kas padės apsispręsti tavo gyvenime“, sako ji ir papasakoja, kad paskutinis jos sutiktas žmogus filmavo gyvąją gamtą tupėdamas medyje ir laukdamas, kol pelėda išlįs pamaitinti savo vaikų. Tiesa, jos tėtis nėra toks drąsus, kai išlydi dukrą. Bet ši istorija ne apie tranzavimą. Suveskite naršyklės paieškos langelyje „Kamilė Krasauskaitė“ ir atidarykite pirmąjį pasiūlymą. Išvysite tinklaraštį, kuriame Kamilės darbų galerija. Susidomėjote? Susipažinke su šių darbų autore, Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos abituriente.

 Girdėjau, kad stosi į Vilniaus dailės akademiją. Ar daug ruošiesi tam?

Dailės akademijai būtinas tik lietuvių kalbos egzaminas, anglų kalbos „nešiuosi“ pažymį. Esu šiek tiek perfekcionistė, noriu viską kuo geriau išlaikyti ir jei negaliu padaryti gerai, jaučiuosi labai prastai. Laikysiu matematiką ir istoriją papildomai – istorija manęs neapsunkina, o matematikoje įdomi logika. Stojamieji į Dailės akademiją bus birželio pradžioje, tačiau jau dabar važiuoju į darbų peržiūras. Nenoriu įkristi į visiškai naują terpę, kad nereikėtų sakyti: „Oi, čia gal ir nenorėjau.“ Neseniai vyko besiruošiančių stoti peržiūros, nunešiau savo darbus dėstytojams. Jie labai paslaugūs – jei nuneši darbą, nepasakys, kad nežiūrės tavo darbo, visada peržiūri. Taip ir važiuoju. (Susimąsto aut. past.) Nemanau, kad gavusi diplomą sakysiu – aš menininkė. Tikriausiai ne dėl to noriu studijuoti. Ten daug galimybių išbandyti įvairias technikas, o kiekvienoje medžiagoje atsikleidžia vis kitos kūrėjo savybės. Galbūt net neįstosiu, tačiau žinau, kad noriu piešti, kurti, ir žinau, kad tai darysiu net ir dirbdama kitokį darbą. 

Esi surengusi jau keturias asmenines parodas. Tam reikia daug darbų, laiko. Kaip viską spėji?

Kaip tai nėra laiko? Yra! Nežiūri televizoriaus, mažiau sėdi „Facebook“, supranti, kad 20 min. reiškia padaryti daug namų darbų. Svarbiausia nepasakyti sau, kad nebėra laiko. Nes kai pasakai, atsiranda tingėjimai.

Parodas jau penkias surengiau. Pirmoji gimė, kai atvažiavo mamos bendradarbės ir mama pasakė, kad Kamilė piešia. Jos paprašė atnešti parodyti darbus ir pasakė, kad reikia būtinai gimanzijoje (Panevėžio Juozo Balčikonio – aut. past.) surengti parodą. Atrodė, kad reikia daug darbų, bet kai viską ištraukiau iš dėklų, stalčių, supratau, kad parodai užtenka. Viešiausias prisistatymas buvo Biržų pilyje, vėliau – Pasvalio ligoninėje. 

Tavo tėtis Kęstutis – garsus skulptorius. Polinkis dailei atkeliavo iš vaikystės?

Su sese gimėme Vilniuje. Vėliau tėvai persikraustė į sodybą Pasvalio rajone. Tėvai dar mokėsi, kai mes gimėm, todėl eidavom kartu su tėvais į paskaitas. Jie buvo studentai, neturėjo pinigų auklei. Yra nuotraukos, kuriose aš Dailės akademijoje prie tėčio skulptūrų arba pas mamą egzamino metu. Nors tėvai pirmąsyk susitiko Panevėžyje, metus buvo nutrūkę ryšiai, o kai vėl pasimatė Vilniuje, sukūrė šeimą.

Atsikrausčius į sodybą visi piešėme. Tėtis pamatydavo ir klausdavo, ar nenoriu ornamento įdėti, sakydavo kaip čia nekruopščiai, aš ir taisydavau... Atėjus į mokyklą nebūdavo tingu prie vieno vazos piešinio sėdėti kelias valandas, kai kiti vaikai greitai atlikdavo, nunešdavo mokytojai ir eidavo į kiemą. Kai buvau aštuntoje klasėje mama paklausė, kodėl nieko nedarau. Vėliau kažkas pastebėjo mano piešinius, tai paskatina dar ką nors nupiešti. Nes kai pats pieši, negalvoji, kad tai gerai. Vis dar matau begales klaidų, kur galima tobulėti. Piešiu mišria technika,  daugiausia – akvarele ir tušu, kartais ir pieštukais, pastelėmis. Esu piešusi ir su „Paint“ programa – Respublikiniame konkurse laimėjau spausdintuvą. Profesionalią akvarelę tėtis padovanojo tik per šias Kalėdas, iki tol visą laiką piešiau su mokyklinėmis. Kokybė labai skiriasi (šypsosi   aut. past.)

 Kuri kartu su tėčiu?

Mes vienas kitam netrukdom, bet padedam. Vienas kito darbų per daug nekomentuojam. Tėtis gal keletą kartų yra pasakęs, kad tai geras darbas, tuomet galvoji, kad tai svarbus įvertinimas.

Kai sesė buvo maža, tėtis skobė angeliukus pūstais žandais. Vieną kartą, kai priėjo sesė, viename angeliuko žanduke atsirado duobė. Tėtis sako, kad tada teko išskobti angeliukus kaip iš koncentracijos stovyklos. Dabar tėtis, jei paprašo pagelbėti, tai nebent padedu kaladę, kad skulptūra negriūtų. Jei leižia glazūruoti, darau kruopščiai, drebančiomis rankomis, nes tėtis preciziškas. Jis labai rūpestingas, bet rūpinasi per atstumą. 

Tavo darbuose vyrauja gamtos motyvai, augalai, kalnai ir visiškai nėra miesto ženklų. Kodėl pasirenki būtent tai?

 Prisimenu, kai atsikraustėme į sodybą, tėvai neleisdavo eiti toli, nes šalia ėjo kelias. Žiūrėdavau į tolumoje esančią pievą ir įsivaizduodavau spalvotas gėles: mėlynas, violetines, tokias kaip rodydavo per filmukus. Taip norėdavau nueiti ten... Aišku, visa tai vaizduotė nupiešdavo. Dabar tie motyvai sugrįžta.

Kalnai piešiniuose atsirado po to, kai su tėčiu keliavome dviračiais po Italiją. Kokių nuostabių vaizdų prisižiūrėjome, su įdomiais žmonėmis susipažinome...

Būna, sėdi pamokoje ar važiuoji autobusu ir matai augalus, eskizuoji kaip juos matai, pastebi spalvų paletę, iš jos gimsta vaizdai. Man dar patinka į kažką iš toli pasižiūrėti – vaizdas susilieja, ir pamatai, ko galbūt paprastai nepamatytum.

Įstojusi į J. Balčikonio gimnaziją, kasdien važiuoju į miestą, bet jis neatgyja kūryboje. Ir Vilnių prisimenu: Sereikiškių parką (dabar – Bernardinų sodas – aut. past.), kai mėtydavau akmenukus į Vilnelę, Pilies gatvę, kuri buvo mano kiemas, nes gyvenome netoli Aušros vartų. Rotušės aikštėje buvo pieno baras, kur su mama gerdavome kakavą. Esu piešus, bet gal miestas per daug svetima, nematau jame nieko gyvo. 

Mačiau ir Tavo sapnų gaudykles, molio darbus. Tiek daug visko traukia išmėginti?

Sapnų gaudyklės atsirado dėl to, kad gavau per Kalėdas pakabuką, o vienas draugas pasakė, kad norėtų tokios gaudyklės. Padariau jam gimtadieniui kaip dovaną, dabar nebegaminu. Šamotas, keramika įdomiau man, mokykoje yra krosnis, galima išdegti molį. Tėtis irgi dirba su šamotu, kartu dažom, galiu glazūruoti. Glazūruodama nežinau, kokia spalva atsiras vėliau gali tepti baltą ir ji virs juoda, taip ir žaidi va bank.

Gaminu atvirutes – nešu į leidyklą atspausdinti iš savo lėšų. Iš pradžių, kai pažįstami patarė išleisti atvirukus iš piešinių, žvelgiau skeptiškai, bet atspausdinus jie greitai „prapuolė“. Nunešu juos į galeriją Panevėžyje, informacijos centrą, Biržų ir Pasvalio kraštų muziejus. Planuoju į Vilnių nuvežti, bet reikia verslo liudijimo, o dabar, kol dar laukia egzaminai, nesinori apie tai galvoti.

Krasauskų šeima 2009 m. pelnė Šeimų ambasadorių titulą. Ką Tau reiškia būti didelės šeimynos dalimi?

Kadangi esu vyriausia, tai, visų pirma, reiškia atsakomybę. Visada turi žiūrėti, ką daro jaunesnieji. Esame šešiese: penkios seserys ir brolis. Mes, sesės, viena kitą auginom, auklėjom ir nėra tos trinties. Kai gimė broliukas, turime jį labai prižiūrėti. Jis mėgsta įlipti į tėčio mašiną. Mama sako, kad jei būtų gimęs pirmas berniukas, nežino, ar būtų norėjusi daugiau vaikų. Mergaitės tarsi pačios užaugo, žaidimai buvo subtilesni, švelnesni. Kai ateina septynerių metų sesė į mano kambarį žiūrėti kaip piešiu, komentuoja: kodėl šitas be batukų, nupiešk tą ir aną. Arba užsispiria, kad nebūna geltono arklio. Sakau, kad tai yra mano fantazijoje ir kai nupiešiu sesė sako – tikrai, yra! Didelei šeimai sunkiau kartu keliauti, bet iš kitos pusės – visuomet gali sulaukti pagalbos.

 Kas Tau yra kūryba?

Kūryba – tai realybė ir fantazija. Ta fantazija tokia pat realybė. Nemėgstu sakyti, kad esu kūrėja. Su kūryba susigyveni ir jos neakcentuoji. Gera, kai kažką padarai. Kai kažkas pamato ir sako, kad gražu, apsidžiaugiu, vadinasi, kažką daviau ir tam žmogui. Mano darbai dar jaunatviškai idealistiški, pakankamai šviesūs. Gal jie ir pasikeis. Nežinau kaip kursiu toliau, esu atvira. Žinoma, nereikia to daryti specialiai. Esu dar nesuformuotas molis, iš kurio neaišku kas išeis, tikiuosi, kad kažkas gražaus. Tai, kas suteiks gerų emocijų kitiems. Esame įpratę, kad gyvenimas yra toks: mes baigiam mokyklą, kažkur įstojam, gaunam gerą darbą, susituokiam ir mūsų gyvenimas yra liuks. Jei kažkur keliaujam, tai tik suplanuotai, kad nebūtų netikėtumų. Kuo esi labiau suplanuotas, tuo saugesnis tavo gyvenimas. Bet iš tiesų gali iškeliauti ir be pinigų, ir nesuplanavęs maršruto... Iš tokios kelionės tikrai ką nors išmoksi.

 Įsivaizduoji save, jei būtum su tėvais likusi sostinėje?

Turbūt dar teks gyventi ir mieste, pajusti jo rutiną. Ir dabar būna, kad grįžtu iš miesto ir jaučiuosi pavargusi. O kai būnu vasarą namuose, norisi į miestą... Visada turiu galimybę kažką keisti.

 Kokie žmonės Tau padarė didžiausią įtaką?

Dabar, prieš stojamuosius į dailės akademiją, lankausi pas dailės mokytoją Jolantą Rudokienę. Ji padeda man atrasti save. Įtaką daro ir draugai, tačiau daugiausia prisidėjo tėtis.

 Kokia kitų kūryba pati žaviesi?

Net ir mokykloje, kai klausia, ar gražu, negaliu pasakyti taip ar ne, nebent tai būtų kičas ar perpiešta. Kiekvieną kūrinį suvokiu kaip tam tikro žmogaus vidinį pasaulį. Viskas yra gražu, kai žmogus nemeluoja sau. Aš irgi stengiuosi nemeluoti sau. Visi kūrėjai yra įdomūs. Įdomi Frida Khalo, gyvenusi su specifiniu pasaulėvaizdžiu ir su trauma. Ji tuo ir žavi, kad nemeluoja sau: kai kurie jos darbai galbūt atrodo žiaurūs, bet gražu, kad ji tai atliko. Kiekvienas gali būti kūrėjas, jei išreikš, ką jaučia, kad ir nesilaikydamas kompozicijos taisyklių. Tik vieniems reikia vienatvės, o kitiems – ne.

 Ar Tau reikia vienatvės?

Man vienatvės reikia pakankamai dažnai. Kaime visiškai kitoks ritmas, pasaulis harmoningesnis, viskas vyksta lėčiau. Gali atsigulti ant žolės kad ir tas dešimt minučių, kurias prasėdėtum prie „Facebook“. Mieste turi daugiau ir greičiau padaryti, bet ir prie to įpranti. Pas mane atvykstantys draugai sako, kad mūsų sodyba – aukso kampelis. Kai pavargstu nuo vienatvės, kur nors išvažiuoju. Kartais reikia vienatvės kad suvirškintum, ką pasisėmei, apsvarstytum, kas galbūt tau nebuvo reikalinga, ko reikia daugiau.

 Ką dar veiki be kūrybos?

Dabar vienas mėgstamiausių hobių – skaitymas. Nemeluosiu, neperskaičiau visos namų bibliotekos, bet perkaičiau daug pasakų, kurios darė įtaką. Dabar norisi filosofinių tekstų, ieškau esmės, pradedu domėtis absurdo filosofija. Su malonumu per naktį perskaičiau F. Dostojeskio „Nusikaltimas ir bausmė“. Kažkuriuo metu domėjausi Jurga Ivanauskaite. Gal ji tapo artima dar ir dėl to, kad baigė grafiką, keliavo į Indiją, Tibetą. Ji parodė, kad reikia viskuo domėtis, net svetimomis kultūromis, kad geriau pažintum savąją. Tai, prie ko esame pripratę ir dažnai daug ko nepastebime.

Su kunigu Domingo, kilusiu iš Argentinos, o dabar dirbančiu mūsų parapijoje, bei kitais jaunuoliais dalyvavau Pasaulio jaunimo dienose Madride.

 Ačiū už pokabį!

 Atsisveikindama Kamilė palinkėjo „Įkvepiančio vėjo“. Kai dar bendravom elektroniniais laiškais, ji man papasakojo, kad būdama šešerių sukūrė tokią dainą: „Ei, vėjau, dangaus kūrėjau, pasiimk mane ant debesų.“ Sakė, kad dabar tai jau būtų pernelyg ilga istorija, kodėl šio vėjo tiek daug jos gyvenime. Pasibaigus stojimams į aukštąsias mokyklas, belieka ruoštis keramikos studijoms Vilniaus dailės akademijoje, į kurias ir buvo pakviesta Kamilė.

Kalbino Vita Kuodytė