Režisierius Kenas Loachas. Nuotraukos šaltinis – wikipedia.org

50 metų kovos apsiginklavus kino kamera – už juos britų režisierius Kenas Loachas šiųmetėje Berlinalėje buvo apdovanotas „Auksinio lokio“ statulėle už viso gyvenimo nuopelnus.

Su „Zeit“ žurnalistu Kasparu Heinrichu jis kalbasi apie Artimųjų Rytų konfliktą, neskaidrią žiniasklaidą ir savo naujausią filmą „Džimio salė“.

Pone Loachai, esate socialistas ir vienas politiškiausių Europos režisierių. Ar sulaukęs 78 metų vis dar jaučiate poreikį kažką pasakyti pasauliui?

Prabudęs rytais galvoju: pakaks. Tačiau tada įsijungiu radiją, atsiverčiu laikraštį ir suprantu, kad pasaulis vis dar yra pavojinga vieta, purtoma konfliktų. Domėtis tam tikromis temomis ir norėti į jas gilintis – du skirtingi dalykai. Ne viską lemia kompetencija.

Kas šiuo metu Jus jaudina labiausiai?

Svarbi tema – palestiniečių priespauda. Taip pat ir mums – šiaip ar taip, britai bei amerikiečiai yra jos bendrininkai. Jie tiekia ginklus ir pinigus. To pakanka diskusijai pradėti.

Tuomet kodėl nusprendėte papasakoti apie seniai pasibaigusį konfliktą? „Džimio salės“ veiksmas vyksta 4-ojo dešimtmečio Airijoje. Kovotojas už laisvę iš Niujorko grįžta į savo gimtąjį kaimą ir didžiam bažnyčios nepasitenkinimui atidaro šokių salę, kurioje grojamas džiazas. Politine kova filme tampa šventinis džiugesys.

Apie tai ir norėjau kalbėti. Tuo metu ši energija, ši spalvinga, gyvenimą teigianti jėga privalėjo būti slopinama. Mano filmas yra kirtis autoritarizmui. Norėjome parodyti ryšį tarp ekonominių autoritetų ir organizuotos religijos. Bažnyčia ir ekonomika remia viena kitą, kad turtingieji liktų turtingaisiais, o vargingieji vargingaisiais. Dievo vardu.

Tikrasis Jamesas Graltonas galiausiai buvo ištremtas iš Airijos. Iki šiol tai vienintelis toks atvejis šalies istorijoje. Kiek jo kova yra aktuali šiandien?

Ir šiandien yra religijų, savo išpažinėjams draudžiančių klausytis tam tikros muzikos arba šokti. Tačiau autoritarizmas turi ir kitų veidų. Jie šmėsčioja ir Vakarų Europos valstybėse, besilaikančiose liberalios demokratijos principų. Kalbu apie Didžiąją Britaniją. Joje labai sudėtinga pakeisti tam tikras pažiūras.

Ką turite galvoje?

Šioje šalyje negali būti nė kalbos apie alternatyvas neoliberaliam ekonomikos modeliui, įtvirtintam Europos Sąjungos. Kalbos apie tai, kad galima išvengti masinio nedarbo, skurdo ir nemotyvuotos jaunosios kartos. Kad visuomenė gali turėti ir kitokią struktūrą. Tas, kuris galvoja kitaip, prilygsta eretikui, teigiančiam, kad nėra Dievo. Tačiau net ir kalbant apie Artimųjų Rytų konfliktą labai sunku išsakyti ne proizraelietišką nuomonę. Tai galioja BBC ir beveik visiems svarbiausiems laikraščiams. Žiniasklaidos interferencija vykdoma labai sumaniai.

Valdant Margaretai Thatcher, Jūs kaip prisiekęs trockistas tapote cenzūros aparato auka. Šiandien turėtumėte jaustis kaip rojuje.

Nieko panašaus. 9-ajame dešimtmetyje valdžios prievarta buvo nukreipta į prekybininkus ir darbininkiją. Per BBC buvo platinama akivaizdžiai neteisinga informacija. Šiandien žiniasklaidos priemonės naudoja rafinuotesnius metodus. Atkreipkite dėmesį į vartojamas sąvokas – Izraelio atveju visada kalbama apie „karius“, Palestinos – apie „kovotojus“. Vadinasi, vienoje pusėje išsirikiavusi atsakinga, profesionaliai parengta kariuomenė, kitoje – ginklais besišvaistantys pamišėliai. Kalba veikia mūsų pasaulio matymą. Vienose visuomenėse viešpatauja atvira represija, kitose – išmanesni kontrolės mechanizmai.

Nedaugelis režisierių turi tokias tvirtas politines pažiūras kaip Jūs. Kas tai lemia?

Manau, kad yra keletas tikrai politiškai aktyvių režisierių. Jie tik negauna pinigų ir neturi galimybių kurti filmus. Nevalia pamiršti: šių turinį sprendžia valdančios sistemos dalyviai.

Esate sakęs, kad Jūsų jaunystėje buvo madinga išpažinti kairuoliškas pažiūras. Kaip yra šiandien?

Kai buvau jaunas, kairieji daug aiškiau artikuliavo savo pažiūras. Tačiau aš manau, kad padėtis vėl taisosi. Kaip pavyzdį paminėčiau neseniai susikūrusį Ispanijos judėjimą „Podemos“. Jo kairysis sparnas gimė gatvėse ir primena mūsų smarkumą 7-ajame dešimtmetyje. Arba Graikijos Syriza. Kai kurių šalių jaunimas grįžta prie kairiųjų idėjų.

Regis, pastaraisiais metais Jūsų paties filmai tapo nuosaikesni. Kai kurie iš jų netgi gerai baigiasi.

Negalima visą laiką statyti tokių pačių filmų, kuriuose viena ar kita klasė sukyla į kovą ir laimi. Noriu kurti filmus, kurių personažai turėtų humoro jausmą – priešingu atveju jie bus defetistiniai. Kad ir kokia abejotina būtų situacija, žmonės vis tiek džiaugiasi ir bičiuliaujasi.

Ar kada nors iš esmės keitėte savo režisūrinį braižą?

Taip, netgi labai anksti. Iš pradžių daug filmuodavome iš rankos – su kamera ant peties sekdavome veiksmą. Tačiau aš nemanau, kad taip galima gerai suvokti veikėją ir veiksmą. Todėl liovėmės bėgioti ir ėmėme stebėti. 1969 m. taip statėme „Kesą“. Tai buvo lemiamas lūžis.

Karjeros pradžioje daug dirbote televizijoje. Ar vėl rinktumėtės šį kelią?

Televizija tokia fragmentiška. Ką reiškia vien galimybė perjungti kanalus! Labai sunku kurti rimtą, gerai apgalvotą medžiagą, kai žiūrovas bet kurią sekundę gali persigalvoti. Jam nebereikia net pakilti nuo fotelio. Kai dirbau televizijoje, pusė šalies tuo pačiu metu įsijungdavo žydruosius ekranus. Televizijos filmai buvo nacionalinis įvykis. Šiandien jauni žmonės beveik nebežiūri televizoriaus.

Prasitarėte, kad „Džimio salė“ gali būti paskutinis Jūsų vaidybinis filmas.

Dar nežinau. Statyti filmą yra sunkus darbas. Tai ypač aktualu kalbant apie istorinius filmus. Viskas turi vykti pagal griežtą planą. Negali tiesiog pastatyti kameros gatvėje ir filmuoti. Darbo dienos yra ilgos, todėl privalai turėti gerą energijos užtaisą. Visų pirma emocinės. Mano smalsumas nedingo, sunkumų kelia tik amžius. Siela vis dar pilna troškimų, tačiau kūnas silpsta. Kad tai gali būti mano paskutinis vaidybinis filmas, pasakiau prieš pradedant filmuoti „Džimio salę“. Tuo metu jaučiausi taip, tarsi stovėčiau prieš kalną ir nežinočiau, kaip jį įveikti. Tačiau dabar – dar pažiūrėsime...

Ko pasigestumėte baigęs režisieriaus karjerą?

Ilgo proceso, iš kurio gimsta filmas. Jis pilnas įtampos, tačiau yra labai malonus. Juk dirbama kartu su draugais. Kūrybingi žmonės išsikelia bendrą tikslą, kažką sukuria. Tačiau kažkada reikia sustoti. Tai panašu į futbolą – reikia pajausti, kada ateina metas palikti aikštę.

Pagal www.zeit.de parengė Lina Žukauskaitė