Kai informacinė erdvė pertvinkusi propagandos, matyt, pats metas pakalbėti apie tam tikrus bendrus principus, kurie visada veikia kaip pagalba kritinio proto galioms norint iš minimo propagandos viseto išspausti tiesos grūdą.

Situacijos Ukrainoje atveju tai itin aktualu, nes kai vyksta karas, tai kovos „propagandiniame fronte“ būna dar aršesnės.

Toliau dėstomi principai galioja tik skaitantiems rusų ir ukrainiečių (suprantantiems rusų, skaityti ukrainietiškai ne taip sunku, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio) kalbomis.

Jei informacijos šaltinis yra vakarietiškas, parašytas laikantis klasikinių žurnalistikos principų, tai čia pateikiami informacijos vertinimo būdai pradeda šlubuoti. Daugiausia naudos jie duoda skaitant įvairiausias socialiniuose tinkluose pateikiamas nuorodas, kurių dabartiniu laiku netrūksta jei „draugauji“ su žmonėmis, kuriems ne vis vien kas dedasi laisvės keliu žengiančioje Ukrainoje
(tiesą pasakius, kartais tų nuorodų apie įvykių dramatizmą galėtų būti ir mažiau).

Savaime suprantama, kalbame ne apie šimtaprocentinę tikimybę sužinoti tiesą, bet apie tam tikrą, sąlyginį „tiesos koeficientą“, kuris gaunamas peržiūrėjus įvairius skirtingų kovojančių pusių informacijos šaltinius ir padarius tam tikras išvadas.

Tad iš eilės. Pradėdami analizuoti informaciją laikykitės neutralumo. Suprantama, ukrainiečiai čia yra geriukai, „šviesos kariai“, mes su jais ir už juos, bet... juk mūsų tikslas priartėti prie tiesos?

Tam ir būtina išankstinė neutralumo nuostata. Pirmiausia jau minėti informacijos šaltiniai. Jų reikia susirasti kuo daugiau. Nors „tiesos koeficientas“ dažnai tiesiogiai nepriklauso nuo jų kiekio, bet kartais pagal šaltiniuose pateikiamus niuansus, redakcijų padarytus akcentus, galima daug ką nuspėti. Jei norite remtis
čia pateikiama sistema, tai sintezei ir naujienų filtravimui atlikti būtinas informacijos peržiūrėjimas naudojantis trimis kriterijais:

1. Angažuotumas. Jį nustatyti galima iš autoriaus kalbos manieros. Rašydamas apie
vieną ar kitą įvykį autorius sunkiai išvengia jų vertinimo. Kuo jo vertinimas yra
vienprasmiškesnis, tuo tiesos tikimybė menkesnė. Kitaip tariant, kuo autoriaus tekstas arčiau pasakojimo apie „šviesos kovą su tamsa“, tuo mažiau tiesos jo tekste. Tačiau visada dera atminti, kad tai ne taisyklė, tai tik tendencija.

2. Neįprastumas. Neturime galimybės būti įvykių sūkuryje, tačiau galime skaityti dešimtis socialinių tinklų paskyrų „iš įvykio vietos“. Esu tikras, kad net kare neįprasti dalykai nutinka itin retai. Tiesą pasakius, jie dėl to ir yra neįprasti.

Todėl kai pradedamos pasakoti „unikalios istorijos apie čia ir dabar padarytus dar unikalesnius kadrus“ geriausia dar labiau sustiprinti savo abejones dėl tų kadrų/įvykių unikalumo. „Unikalūs kadrai, šokiruojančios žinios, to dar nematėte, tikroji tiesa“ ir panašios antraštės dažniausiai žymi nieko bendro su objektyvia tiesa neturintį turinį.

3. Galimybė identifikuoti pačią informaciją, tiksliau atskirus jos aspektus. Tarkim, labai svarbu ar nurodytas koks nors šaltinis. Jei taip, tai kokia jo priklausomybė, reputacija? Labai svarbu kiek ir kokių skaičių, tikslių duomenų pateikiama tekste. Viena, kai bus parašyta „sieną kirto 15 šarvuotų transporterių“ ir visai kas kita, kai „Ukrainon įsiveržė didelis kiekis tankų“.

Jei sutiksite pranešimų apie „slaptus šaltinius“ ar panašiai — tai taip pat ženklas, kad informacija laužta iš piršto. Galiausiai žiūrint vieną ar kitą vaizdo medžiagą žiūrėti būtina įdėmiai ir taikant visas sukauptas žinias apie ginkluotę, vietinius žmones ir paprastą norą paskyroje sulaukti kuo daugiau laikų.

Suprantama, šis trumpas trijų kriterijų aprašymas negarantuoja objektyvios tiesos pažinimo. Įsisukus propagandos mašinerijoms tai tampa praktiškai neįmanoma. Tačiau jei jau prakalbome apie norą žinoti, kas iš tiesų dedasi Ukrainoje ir Rusijoje, tai šie trys nesudėtingi „filtrai“, tikiuosi, stipriai pagelbės tiems, kurie neapsiriboja vien žiniomis lietuviškose medijose.