Vyšnios kauliukas. 2014. Dr., al.

Vilniaus Pamėnkalnio galerijoje iki rugsėjo 1 d. veikia jaunos menininkės Aistės Gabrielės Černiūtės tapybos darbų paroda „Vyšnios kauliukas“. Renginio atidarymo nebuvo, bet pirmąją rudens dieną 18 val. visi susidomėjusieji yra kviečiami į uždarymą. Tai bus puiki proga pasveikinti autorę su itin savitų ir įdomių darbų paroda, kurią verta apžiūrėti ir nelaukiant pabaigos šventės. O kol ekspozicija dar atidaryta, tapytoją kalbina dailės kritikė Birutė Pankūnaitė.

Įžangai pakalbėkime apie tą mistinį „vyšnios kauliuką“. Jo tema, regis, parodoje yra viena pagrindinių, išeksponuota pačiame centre: vyšnią apžioję žmogeliukai, vyšnios medžio šakos su vienintele uoga... Kodėl vyšnia ir kauliukas? Sentimentai prisiminimams? Savitas poetinis įvaizdis?

Vyšnios kauliuko magija man įstrigusi nuo vaikystės. Augau Kaune, Vilijampolėje, pas senelius ir vasaromis laiką leidau vyšnių sode, kuris buvo sužėlęs kaip džiunglės. Tai buvo mediniai namukai ir sklypeliai labai smėlingos žemės. Ištisai augo ir derėjo vyšnios – kibirais. Įsidedi į burną, o močiutė ir sako: „Spjauk kauliuką lauk, ilgai nelaikyk, nes gali išsiskirti nuodo“. Lyg suvalgai, lyg turi burnoje, bet gali išsiskirti nuodo... Man tai labai įsiminė kaip metafora.

Žodžiais yra sunku paaiškinti, nes tai daugiau jausminis dalykas. Visi vis klausia apie tą vyšnios kauliuką, o aš vis aiškinu, kad viskas iš vaikystės. Bet matyt tą kauliuką tikrai kažkada prarijau ir jis manyje, matyt, liko. Jis man kažkodėl vis dar rūpi. Tai susiję su daugybe įvairių išgyvenimų, iš ko atsiranda sumanymai. Todėl norėjau atiduoti jam duoklę. Atrodytų, kas tas vyšnios kauliukas. Tačiau apie jį sukurta ir labai daug poezijos. Matyt, kai kurie menininkai jį tiesiog praryja. Tai ir aš, matyt, prarijau...

Vyšnios kauliukas II. 2014. Dr., al.

O žvelgiant į teminį parodos aspektą apskritai, aprėpiant visus paveikslus – kokią vietą jūsų kūryboje ir gyvenime užima poezija, kurios tiek daug darbuose, jų pavadinimuose, personažų istorijose („Kava kvepia tyliai“, „Su gimtadieniu, mielasis“, „Lubinų žydėjimas“, „Nuo šiol vadinkite mane rože“, „Mieganti nuotaka“, „Vyšnios kauliukas“ ir t. t.)? Stulbina tai, kad kuriate visiškai originalius siužetus, kupinus mistinės poezijos. Iš kur semiatės įkvėpimo ar inspiracijų?

Mokantis akademijoje, teegzistavo forma ir spalva. Kai tik bandai įterpti literatūros ar tapant kompozicijas kažką iliustruoti– iškart darai blogį. Vyravo nuostata, kad literatūra – tai blogis. Aišku, galima įjungti protą. Bet mano prigimtis kita, labai jausminė.

Kai baigiau akademiją, gyvenimas išsirutuliojo taip, kad pajėgiau kurti. Tuomet prieš nieką neturi atsiskaityti ir gali daryti, ką nori. Man kitaip net nesigauna. Visa tai, kas buvo užgniaužta tame vyšnios kauliuke, išsiveržė.

Daug kas priekaištauja, kad pritapau per daug literatūros. Tik kartais galvoju: jeigu yra pats personažas, tai jis turi ir savo istoriją. Kiekvienas paveikslas man – kaip mizanscena, metafora. Jeigu žiūrovas ją perskaito savaip – labai gerai, bet jeigu perskaito ir kartu pajunta ir džiaugiasi – tai tiesiog nuostabu.

Nuo šiol vadinkite mane rože. 2013. Dr., al.

O poezijos nekuriate?

Paauglystėje, matyt, daug mergaičių tai praeina. Dabar kažkaip ne. Vienu metu buvo užėjęs rašymo periodas. Netgi svarsčiau, kur stoti – į lietuvių kalbą ar dailės akademiją. Turėjau nedidelę svajonę būti rašytoja. Bet vėliau...

Dabar netgi džiaugiuosi, nes žodžiais tiek daug pasakyti negali, kiek sukurdama paveikslą. Kaip ir paaiškinti vyšnios kauliuko žodžiais neįmanoma – yra tik jausminė kritinė prasmė, kurią galima įvairiais aspektais paanalizuoti ir kiekvienas atrastų kažką savo.

O ką skaitote?

Pastaruoju metu mirštu nuo austrų poeto Paulo Celano. Knygų mugėje nusipirkau Agnės Žagrakalytės romaną, pradėjau skaityti, palikau nebaigtą, pabaigsiu vėliau. Kažką skaitinėju, bet nemanau, kad tai daro įtaką. Įtaką daro mano pačios gyvenimas, susitikimai su žmonėmis, tikri įvykiai. Iš to atsiranda kompozicijos, žmonės, nors tikslių bruožų perteikti aš nesiekiu. Jie tiesiog persikelia į personažą, į sceną.

Lubinų žydėjimas. 2011. Dr., al.

O paveikslų formoje pribloškė tai, kaip paprastai jūs išsprendėte amžinąjį tapybos ir skulptūros – dvimatiškumo ir trimatiškumo, plokštumos ir erdvės – dichotomijos, priešpriešos klausimą. Jūs tiesiog leidote tapybai realiai fiziškai išeiti į erdvę ir virsti ne tik reljefu, bet ir pilnakrauje erdvine plastika, kartu visiškai išlaikant tapybinę kalbą, kuria žiūrovui belieka vien mėgautis. Juk tapyba visad siekė pavaizduoti erdvę ar nugalėti dvimatės plokštumos gniaužtus. Jūs labai savitai išsprendžiate šią problemą ir materializuojate tapybos aistrą tapti erdvine.

Apskritai mano svajonė – ore skraidantys potėpiai. Buvau labai nustebusi, kai atradau, kad yra gelinis rašiklis, kuriuo piešdama nuo atramos gali erdvėje sulaikyti pėdsaką, nes jis stingsta ore. Geriau jis man į rankas nepatektų, nes sugadinsiu viską, ką noriu sukurti – jis provokuos daryti kažką kita.

Technologijos daro stebuklus, bet man artimesnė drobė, aliejiniai dažai. Jie man gerai pažįstami, norisi išanalizuoti medžiagą: ilgai džiūsta, praeina laikas, vyksta procesas. Man sako: kodėl nesiimi molio ar medžio, kodėl darai būtinai taip? Todėl, kad man į kraują įaugo aliejiniai dažai. Nors ką aš žinau, kaip bus ateityje... Gal viskas pasikeis, gal imsiuosi ko nors kito. Bet kol kas man dar norisi tęsti, dar turiu sumanymų.

Tai būtų buvęs mano kitas klausimas apie jūsų „dažažmogių“ techniką: nejaugi visos erdvinės figūros ir elementai suformuoti tik iš dažų? Kodėl neinate galbūt lengvesniu keliu ir neišskobiate, neišlipdote figūrų iš patvaresnių ar paslankesnių medžiagų? Ar vien dažus naudojate iš principo?

Iš pradžių bandžiau daryti tik iš dažų, bet pamačiau, kad dažai iki galo neišdžiūsta, todėl sluoksniuoji. Bet tai jau yra visiška beprotybė. Aš naudoju karkasą kaip skulptūrai, suformuoju figūras, tuomet aptraukiu medžiaga, gruntuoju – viską atlieku kiek įmanoma technologiškiau. Tuomet tapau. Kartais sluoksnis būna plonesnis, kartais išauga į storesnį, džiūdamas raukšlėjasi. Kartais smėlio užpilu ar dar ko nors. Norisi kuo daugiau visko išbandyti, tačiau baisu, kad paveikslas ir išliktų, kad nesubyrėtų. Man patinka reljefiškumas. Žinau, kad tapyba – tai plokštuma, ir ji turi eiti gilyn, bet man norisi daryti viską atvirkščiai.

Žemės lopinėlis. 2010-2011. Dr., al.

Jūsų plastinis sprendimas, regis, absoliučiai originalus. Todėl natūraliai kyla klausimas, kaip iki jo prisikasėte? Kas padėjo: tapybos mokykla, pasaulio tapybos meistrai? Kas jūsų mėgstami autoriai? Pas ką mokėtės akademijoje?

Gali būti Povilo Ričardo Vaitiekūno, kuris man dėstė paskutiniaisiais magistrantūros metais, tapymo manieros įtakos. Tai jo faktūra, storas dažų sluoksnis. Bet nežinau, aš labai stengiausi atsiriboti. Praėjo nemažas laiko tarpas, kol pradėjau kurti rimtai. Todėl nebegirdžiu dėstytojų pamokymų, manęs niekas nebeslegia, niekas nebepersekioja. Yra noras padaryti atvirkščiai. Gal taip?

O iš pasaulio menininkų be galo myliu Anselmą Kieferį. Labai traukia visa jo pasaulėjauta ir laisvė. Aišku, jis turi begalinę finansinę laisvę ir gali sau daug leisti. Neįsivaizduoju, ką aš padaryčiau tokią turėdama.

Iš lietuvių menininkų visada labai patiko Antanas Martinaitis: tiek jame gyvybės ir poetiškumo, istorijų pasakojimo, traškančios-braškančios kūrybos. Pirmas man įstrigęs menininkas buvo Vladas Eidukevičius.

Laisvės daryti tai, ką nori, išmokau iš mokytojos Teresės Marijos Rožanskaitės. Ji kviesdavo į savo renginių atidarymus sakydama „ateik, ten bus tokia nesąmonė“. Ateini ir pamatai instaliacijas, sumanymus, kurių ji visiškai nesureikšmindavo, nors be jų negalėjo gyventi. Jai buvo būtina įgyvendinti idėją, atrasti medžiagas, patį medžiagiškumą. Tai yra labai tikra.

Mokytojai gyvenime yra labai svarbūs. Pavyzdžiui, mokytojas Virūnas Lekas dailės mokykloje išmokė piešti gyvus veidus: kaip pagauti charakterį, proporcijas. Jis nuolat būdavo klasėje, kalbėjo ir aiškino, kaip nė vienas mokytojas vėliau. Iki šiol tapydama savo „dažažmogių“ veidus jaučiu didžiausią malonumą.

Mokytojai svarbu... Bet po akademijos pajutau didelį troškimą keliauti po galerijas ir muziejus: Paryžius, Maskva, Londonas... Gali išprotėti, kiek yra daug įvairaus meno. Pamatyti originalai irgi išlaisvina: nieko ypatingo čia aš nesugalvojau... Tiek visko yra – tiesiog begalybė.

Labai patinka su medžiu dirbančio Edvardo Racevičiaus kūryba. Asmeniškai nesu su juo susidūrusi, bet mugėje „ArtVilnius‘14“ tiesiog negalėjau atsitraukti.

Dar paminėčiau Eleną Balsiukaitę-Brazdžiūnienę, kuri skleidžia nepaprastą ekspresiją. Jos darbų paroda pavasarį vyko „Titanike“, pavadinta „Aš esu daktaras Meilė“. Ir šią vasarą teko plenere šalia jos tapyti. Pacituosiu ją: „Elena, tapyk negražiai“. Tokia drąsa, su kokia ji tapo, vargu ar pasižymi mūsų tapytojai vyrai. Ji kūrybinga kiekviename žingsnyje. Iš jos mokausi nebijoti būti savimi. Čia tie mokytojai, kurie net nežino, kad jie tampa mokytojais.

Vyšnios kauliukas III. 2014. Dr., al.

Truputį pagarsinkime jūsų su drauge galeriją „R&A“, pavadintą pirmomis jūsų vardų raidėmis. Ji kamerinė, labai privati...

Joje atsiranda visi mano darbai, nes tai kartu ir mūsų su kolege Rūta Eidukaityte dirbtuvė, dabar netgi labiau dirbtuvė nei galerija. Joje abi įsigilinusios tapome. Ji nėra didelė, tačiau kiekviena turime po savo langą ir palangę. Kaip menininkėms mums tai yra labai daug turėti vietą, kurioje gali daryti, ką nori.

Turime planų keletą kartų per metus dirbtuvėlę transformuoti į galeriją. Kiekvieną pavasarį rengiame miniatiūrų parodą, kurioje dalyvauja beveik 50 kviestinių autorių, mūsų bičiulių. Taip atšvenčiame dar vienerius metus, kad įstengėme nuomotis, pajėgėme kurti, kaip Mačernis sako, tarp šitų „dūžtančių formų“. Tai būna ir pavasario, ir mūsų šventė. Būna nurodyta tema ir formatas. Kartu tai – ir susitikimas, bendravimas, džiaugsmas.

Vasarą galerija uždaryta, nes mes išvažiuojame į plenerus. O sezono metu galerijoje eksponuojame savo darbus. Didelis džiaugsmas prisikviesti ir vieną ar kitą menininką, bet kiekvienas mano, kad turi sukurti būtent mūsų erdvei, kuri labai įpareigoja – ji labai nedidelė, reikia labai apgalvoti, ką galima eksponuoti. Bet planuojame 2-3 kartus per metus suorganizuoti kokį renginį. Tarkim, knygos pristatymą, ką jau esame darę: tuomet eksponuojame ir knygos iliustracijas, pasikviečiame autorių, pabendraujame kamerinėje erdvėje.

O parodas kuriančiam menininkui kartą į metus ar du surengti būtina. Kad pamatytum pats ir kiti, kad sulauktum pagrįstos kritikos. O jei pasako „aš nesuprantu“... Matyt supranta, bet nori paaiškinimo. Pas mus jau taip yra. Sveikos kritikos naudinga sulaukti, nes ji duoda laiko apmąstymams, kažko pamoko. Aš noriu eiti toliau, labai norėčiau...

Parengė Birutė Pankūnaitė

Kava kvepia tyliai. 2010. Dr., al.
Su gimtadieniu, mielasis. 2009-2010. Dr., al.