Nors niekas nemėgdavo mokyklos, bet pirmoji naujų mokslo metų diena vis tiek kažkodėl nuteikdavo šventiškai. Aišku, vargindavo ilga ir nuobodi ceremonija vadinamajame  mokyklos vidiniame kieme. Tačiau tos keistokos apeigos su visais „pamokslais“ ir „giesmėmis“, o galiausiai – gėlių „aukojimu“ mokytojams, turėjo savito žavesio ir žadino pakilius jausmus ar net graudulį.

Atrodė, kad taip buvo visuomet, nuo neatmenamų laikų ir tęsis iki jų pabaigos. Tai buvo taip savaime suprantama, kad niekas niekada nesusimąstė, iš kur visa tai atsirado ir kam to reikia.

Taip šis paprotys toliau sėkmingai tarpo sugrįžus į Nepriklausomybę, drauge su naujovėmis iš svetur – Šv. Valentino diena, Helovinu, mergvakariais ir bernvakariais.

Nebūčiau suabejojusi jo būtinumu ir autentiškumu, jei nebūtų tekę pagyventi svetur, labiau į Vakarus. Sūnus pirmąją klasę pradėjo lankyti Austrijoje, vietinėje mokykloje. Į keturmetę pradinę  pirmokėliai skubėjo ne su gėlėmis pirmajai mokytojai, bet su „šultiutėmis“ (Schultuette) – spalvotomis popierinėmis „triūbomis“, prikimštomis saldumynų, kurios buvo skirtos ne, ne mokytojai – po trumpučio susibūrimo būsimojoje klasėje, be jokių sveikinimo kalbų, eilėraščių bei kitų „teatrų“, mokinukai su savo „šultiutėmis“ skubėjo namo ar į restoranus šventiškų pietų su tėvais bei giminaičiais. Nebuvo ir rugsėjo 1-osios klasės nuotraukos, kaip įprastai mano laikais Lietuvoje, o ir pati „Rugsėjo 1-oji“ buvo ne rugsėjo pirmąją, o pirmąjį rugsėjo pirmadienį, kaip ir visuomet tuose kraštuose.

Iš pradžių gerokai sutrikau, netgi nusivyliau, o po to ėmiau mąstyti ir ilgainiui supykau ant papročio – rugsėjo 1-ąją „aukoti“ gėles mokytojams.

Būtent aukoti, nes po ilgos rugsėjo pirmosios ceremonijos dalis gėlių jau būdavo praradusios savo šviežumą, apglebusios ir apvytusios, negrabiai apglamžytos, ypač nerūpestingų berniūkščių rankose.

Ir ką gi mokytojai veikdavo su tomis milžiniškomis „šluotomis“ įvairiausių tarpusavyje nederančių gėlių, dalį kurių būdavo galima iškart išmesti? Kiek žinau iš savo pažįstamų pedagogų, gėlės paprastai keliaudavo į kapines – ant mokytojų artimųjų kapų. O kurgi kitur jas padėti? Manau, mokytojai taip pat jausdavosi savotiškomis aukomis, privalančiomis tempti niekam nereikalingus gėlių glėbius namo, o ypač vyriškiai, kuriems, neabejoju, būdavo netgi truputį gėda. Pasirodo, nesmagiai jausdavosi ir mokytojos (apie tai neseniai sužinojau iš savo buvusios lituanistės), kurios gaudavo didelį glėbį gėlių, prieš tas, kurios būdavo mokinių „mylimos“ mažiau ir pelnydavo vos vieną kitą žiedelį.

Pasidomėjusi kitų kraštų mokslo metų pradžios papročiais, sužinojau, kad apskritai Vakarų šalyse pirmąją mokslo metų dieną gėlės mokytojams neteikiamos, o mokslo metai dažniausiai prasideda ne rugsėjo 1-ąją, o nuo rugpjūčio pabaigos iki rugsėjo vidurio. Pavyzdžiui Prancūzijoje – 1-ąjį rugsėjo antradienį (pirmąjį rugsėjo pirmadienį mokyklon susirenka tik mokytojai). Suomijoje – rugpjūčio vidury. Italijoje – pirmoje rugsėjo pusėje. Didžiojoje Britanijoje – rugsėjo pradžioje, Ispanijoje – nuo rugsėjo vidurio. Vokietijoje, priklausomai nuo regiono, nauji mokslo metai prasideda tarp liepos vidurio ir rugsėjo pradžios. Taigi, senosiose Vakarų Europos šalyse mokslo metai prasideda ne rugsėjo 1-ąją ir netgi ne tą pačią dieną kiekvienais metais. Tačiau buvusiose sovietinio bloko valstybėse, pavyzdžiui, Vengrijoje, Lenkijoje ar Slovėnijoje pirmoji mokslo metų diena yra rugsėjo 1-oji.

Tad kodėl gi rugsėjo pirmoji? Ar tik dėl to, kad ji žymi vasaros linksmybių pabaigą ir rudens darbų pradžią?

Pasirodo, ši tradicija į Rusiją, o vėliau ir į visas Sovietų Sąjungos respublikas atėjo iš Bizantijos, kur rugsėjo 1-oji buvo Naujųjų metų pradžia. O kaip skelbiama puslapyje day.lt., dar iškilmingiau rugsėjo 1-ąją TSRS buvo pradėta švęsti nuo 1980-ųjų.

Taigi, rugsėjo 1-oji kaip mokslo metų pradžia, pasirodo, liko ta demarkacinė linija, simboliškai tebeskirianti Rytus nuo Vakarų, buvusį sovietinį bloką nuo laisvojo pasaulio.

Vis dėlto turbūt atsirastų nedaug norinčių dėl visiškos nepriklausomybės nuo sovietinės praeities keisti mokslo metų pradžią, kaip kad nugriauti Žaliojo tilto „grybautojus“. (Pasak vieno a.a. Rusijos meninko ir pokštininko, pjautuvas ir kūjis iš tiesų yra peilis ir grybas, nes Leninas tiesiog patologiškai mėgo grybus.)

Sutikime, rugsėjo 1-oji išties patogi data ne itin malonaus etapo pradžiai (tik nesakykit, kad mokykla – tai kiekvieno svajonė ir džiaugsmas), sutampanti su vasaros, kuri kol kas beveik visa, o gal ir visa, reiškia atostogas (kas visai nebūdinga Vakarų šalims), pabaiga. Be to, niekada nepražiopsosi pirmosios mokslo metų dienos. Žodžiu, jokių rūpesčių, nebent rugsėjo 1-oji „išpultų“ šeštadienis ar sekmadienis – va tada tai jau tikras rebusas visiems. Taigi, dėl rugsėjo 1-ąją prasidedančių mokslo metų nepykstu. Bet kam iš tiesų tos gėlės, juo labiau, kai po mėnesio, per Tarptautinę mokytojo dieną (o gal veikiau tarybinio, nes taip pat nesu girdėjusi, kad Vakaruose ją kas švęstų) mokytojai dar kartą paskandinami jų kupetose. (Nors, neabejoju, kad jau esama ir kur kas originalesnių pastarųjų pagerbimo būdų.)

Taigi, koks tikrasis rugsėjo 1-osios šventimo su visomis „apeigomis“ ir gėlėmis turinys? Galbūt Lietuvoje rugsėjo 1-osios pavertimas švente taip prigijo todėl, kad tai šiek tiek asocijuojasi su Žoline, kuri sovietmečiu  buvo „atimta“? Tada žmonės instinktyviai susirado savotišką jos pakaitalą – su „pamokslais“ ir „giesmėmis“ bei „žolynų“ – gėlių „aukojimu“? Bet čia turbūt toks pats „grybo pjovimas“, kaip ir ano rusų menininko svaičiojimai apie pjautuvą ir kūjį. Vis dėlto gėlių nešimo mokytojams  rugsėjo 1-ąją tradicija atsirado būtent po Antrojo pasaulinio karo, jau tarybiniais laikais, – nebent mano kalbintos garbaus amžiaus ponios, dar menančios prieškarį, bus praradusios atmintį.

Vis dėlto įdomu būtų paklausti kultūros antropologų, ką jie mano apie tai, kad „Vakaruose“ mokslo metų pradžia visiškai nesureikšminama, o „Rytuose“ – tai tebėra nemenka šventė? Ar tai nuoroda į esminį mentaliteto,  o gal tik požiūrio į mokslą ir mokytojo profesiją skirtumą? Juk Lietuvoje mokytojas vis dar savotiškai sakralizuojamas, mitologizuojamas ir mistifikuojamas. Šis žodis neretai rašomas didžiąja raide ir pastarojoje sąvokoje telpa ne tik profesija, bet ir savotiška „tėvystė“ ar netgi „kunigystė“. Iš mokytojo reikalaujama ne tik išmokyti dėstomo dalyko, bet ir išugdyti asmenybę, ir, kaip mėgstama skambiai sakyti, –  mokinį paruošti gyvenimui (lyg jis neturėtų šeimos ir tėvų). Kita vertus, tuo pat metu tarsi ore tvyro visuotinė nepagarba tiek mokytojo profesijai, tiek patiems mokytojams, pradedant  nedideliais atlyginimais ir baigiant požiūriu, kad „į pedagoginį“ stoja tik „lūzeriai“, kuriems nepavyko įstoti kitur.  Taigi, kaip groteskiškai pas mus turėtų atrodyti tos rugsėjo 1-osios gėlės. Ir kam gi ta paskutinę akimirką paskubomis nupirkta gėlė, atsainiai „numesta“ mokytojui ir taip pat be tikro džiaugsmo jo priimta? Kaltės išpirkimas, duoklė bandos jausmui, kyšis? Aišku, ne visi taip galvoja tiek vienoje, tiek kitoje „barikadų“ pusėje, tačiau, manau, kad ši tradicija kuo toliau, tuo labiau praranda turinį ir virsta tuščiu riešutu.

Galbūt vakariečiai mažiau viską, kaip sakoma, „vynioja į vatą“  ir nebando savęs apgaudinėti, kad darbas – tai šventė. Juk niekas atėjęs pirmą dieną po atostogų nepaverčia savo sugrįžimo vos ne sakraliu ritualu. Tas pat ir kalbant apie sugrįžimą į mokyklą. Mokytojo profesija ten taip pat nėra itin prestižinė, o atlyginimai irgi ganėtinai kuklūs. Taigi, nesama ir to mokytojo užkėlimo ant debesies, reikalaujant ir tikintis iš jo būti ko ne viskuo (ak, tie pagraudenimai: „Pirmoji mokytoja – kaip mama“ ir panašiai), o iš tiesų išstatant jį visuotinei pajuokai ir paaukojant ant  švietimo sistemos eksperimentų aukuro.

O gal tai tiesiog byloja apie mūsų inertiškumą – kaip jau pradėjome varyti vieną vagą, taip varom ją ir toliau? Kaip ir su „dekretinėmis atostogomis“. Labai nustembu, kai šis sovietinis terminas dar dažnai vartojamas šnekamojoje kalboje, taip pat ir išsilavinusių ar netgi jau nepriklausomoje Lietuvoje gimusios kartos atstovų. Ir, atrodo, niekas nesusimąsto, kad ši sąvoka tai – nuoroda į dar Lenino išleistą dekretą, kuriuo buvo įvestos motinystės atostogos.

Na, bet nesinori visiškai sugadinti rugsėjo 1-osios šventinės nuotaikos. Jei nuoširdžiai jaučiate meilę, dėkingumą ir pagarbą mokytojui ir poreikį tai išreikšti gėlėmis, darykite taip ir toliau. Tačiau, bijau, kad vis dėlto rugsėjo 1-oji – ko gero, didžiausia šventė ir džiaugsmas gėlių pardavėjams. O gal iš tiesų tai – tik  jų gudrus sąmokslas?