Aktorė Juliette Binoche

Naujausiame prancūzų režisieriaus Oliverio Assayaso filme „Sils Marijos debesys“ penkiasdešimtmetė Juliette Binoche vaidina beveik save – ne pirmos jaunystės aktorė tęsia sėkmingą karjerą ir turi ištikimą asistentę. Tačiau kai jauna kolegė gauna vaidmenį, kadaise išgarsinusį Binoche veikėją, šios pasaulis ima griūti.

Filmas šiemet pateko į pagrindinę Kanų kino festivalio konkursinę programą, buvo pristatytas Miunchene ir netrukus keliaus į Toronto bei Niujorko kino festivalius. Rugpjūčio viduryje vykusio Lokarno kino festivalio metu Binoche kalbino „Tages-Anzeiger“ žurnalistas Christophas Schneideris.

Aktorius, savaime suprantama, nėra asmuo, kurį vaidina. Tačiau kadangi „Sils Marijos debesys“ yra filmas apie aktorystę, o Jūs pati jame vaidinate aktorę, būtų galima klausti, ar šįkart fikcija buvo glaudžiau susijusi su Jūsų profesiniu gyvenimu.

Profesine prasme – be abejo. Bet kuriuo atveju kilo daugiau diskusijų ir prieštaravimų. Scenarijus gimė Olivierio Assayaso galvoje, ir aš ne visada su juo sutikau. Juk toji aktorė sako, kad bijodama pakenkti vaidmens spontaniškumui nenori atlikti bandymų. Tariama nevaidyba paremta sunkiu aktoriaus darbu. Kartais galvoju, kad mes, aktoriai, esame paslaptis niekada nevaidinusiems režisieriams. Jie nežino, kaip patenkame į tikrovę, kurią vėliau ir laikome nesumeluota. Mes privalome tai padaryti, tačiau tam reikia įdirbio.

Netikite „nekaltąja“ aktoryste, apie kurią kalbama filme?

Ne. Tiesą sakant, nė nežinau, ką tai turėtų reikšti. Filme panašiai teigia mano asistentė, kurią vaidina Kristen Stewart – labai sąmoninga jauna aktorė. Manau, pirmiausia čia kalbama apie ypatingą pradžios nekaltumą, o juo aš taip pat netikiu. Manau, jį galima patirti visą gyvenimą. Tiesa, mano darbas turi šį tą vaikiško. Jis susideda iš užmaršties, nežinojimo, kaskart naujo tos pačios situacijos išgyvenimo. Tai kuo tikriausias nekaltumas. Ir ypatingas empatijos jausmas. Juo negalima netikėti. Yra metodai ir kur kas racionalesnės, objektyvesnės prieigos. Tačiau „nekaltoji aktorystė“ – kas tai turėtų būti?

Ką gi, režisierius Abbasas Kiarostamis sykį prasitarė, kad filmuodamas „Patvirtintą kopiją“ nuo pat pradžių juto Jūsų nekaltumą – pasak jo, niekada nebuvote žvaigždė, atliekanti vaidmenį, veikiau žmogus, būnantis savimi. Kaip vaikai ankstesniuose jo filmuose.

Tai didžiulis komplimentas. Manau, tai priklauso nuo to, kaip įsiklausoma į daiktus ir žmones. Aktorius turi dirbti atvira širdimi, siela ir nuojauta. Emocijas tegul kontroliuoja režisieriai. Jie iškerpa reikiamas vietas. Vaidinant nereikia norėti prisiimti režisieriaus atsakomybės, kontrolė nužudo emocijas. Tuo ir įdomus santykis su režisieriumi, išmanančiu ir savo, ir mano profesiją. Ji neatsiejama nuo judėjimo, ritmo ir meilės.

Kas lemia Jūsų apsisprendimą dalyvauti projekte: scenarijus ar režisierius?

Mano manymu, scenarijus yra režisieriaus nuosavybė. Nefilmuojame scenarijaus, filmuojame filmą. Tekstas tėra tramplinas, padedantis į jį panirti.

Sils Marijos debesyse“ mažų mažiausiai fragmentiškai gvildenamas klausimas, ką reiškia senti aktorei. Ar Jums jis taip pat aktualus?

Manęs neslegia amžius – nei profesine, nei bet kuria kita prasme. Dirbau su tiek daug režisierių ir tiek daug šalių, kad nesu dalis bendruomenės, kuri galėtų išduoti mane dėl mano amžiaus. Manau, radau savo kelią. O išties aktualus klausimas man yra, kaip kaskart vėl atsinaujinti. Senstama tada, kai atkakliai laikomasi praeities. Senos idėjos veda mus į kapus.

Tačiau ar kartais peržvelgiate ir vertinate savo darbus?

Tiesą sakant, retai. O jei ir taip, tai labai konkrečius, norėdama įsigilinti į aktorinę techniką. Čia, Lokarne, parodėte trumpas mano vaidmenų ištraukas. Džiaugiausi ir galvojau: „Taip, kažkada taip buvo.“ Tačiau džiaugsmas užplūdo todėl, kad kai kuriuos dalykus buvau tikrai pamiršusi. 

Sils Marijos debesyse“ plėtojama sena teatro diskusija apie atsiribojimą ir susitapatinimą. Ar turėjote vaidmenų, tokių artimų žmogiškąja prasme, kad pagalvojote, jog galėtumėte tiesiog juose būti?

Ne, tačiau tokių minčių sukėlė tam tikri vaidmenų niuansai. Buvo rytų grimerinėje, kai galvojau, kaip išgyvenčiau tam tikrą sceną realiame gyvenime. Pavyzdžiui, statant Johno Boormano „Mano šalyje“ įvyko susidūrimas, kai turėjau suvokti kad mano brolis filme yra prievartautojas. Užsiblokavau, o Boormanas vis labiau artėjo kameros link – iki tol jis dažniausiai sėdėdavo už monitorių. Aš nesilioviau kartojusi, kad noriu pabandyti dar kartą. Boormanas suteikė man tokią galimybę ir kaip režisierius padėjo pasiekti reikiamą būseną. Tačiau pastaruoju metu supratau, kad nebelabai noriu tyrinėti žmogiškus skaudulius. Taip pat įdomi įžvalga.

Pagal www.tagesanzeiger.ch parengė Lina Žukauskaitė