Prieš 75 metus Hitleris sulaužė 1934 m. pasirašytą Nepuolimo sutartį ir įsiveržė į Lenkiją. Lenkų istorikas Wlodzimierzas Borodziejus svarsto apie savo šalies bandymą kurti atminties kultūrą. Jį kalbina taz.de žurnalistas Stefanas Reinecke.

Pone Borodziejau, kas rugsėjo 1 d. prisimenama Lenkijoje: vokiečių teroro pradžia ar Hitlerio–Stalino paktas ir iki 1989 m. pradžios trukęs sovietų viešpatavimas?

1939 m. pirmiausia žlugo nuo 1918 m. gyvavusi Lenkijos Respublika – pirmoji lenkiška valstybė per pastaruosius 123 metų. 1939 m. rugsėjo 1 d. ji buvo sunaikinta. Ši data siejama su vokiečių įsiveržimu. Sovietų įžygiavimas prisimenamas rugsėjo 17 d., kai Raudonoji armija kirto Rytų Lenkijos sieną. 1989 m., griuvus sovietiniam režimui, ši diena pradėta minėti kaip ir rugsėjo 1 d.

Ar vokiečių ir sovietų okupacija prisimenama taip pat?

Taip. Vokiečių okupacija, naikinantis karas, suvokiama kaip europietiškų normų žlugimas, ataka iš Rytų – kaip Lenkijos sovietizacijos pradžia. Atmintis skiriasi priklausomai nuo regiono – vakarų ir centrinė Lenkija kentėjo nuo Vermachto, rytų – nuo Raudonosios armijos. 2007 m. pastatytame Andrzejaus Wajdoso filme „Katynė“ yra embleminė scena: lenkų pabėgėliai iš Vakarų ir Rytų susitinka ant tilto.

Ar kalbant apie 1939 m. Lenkijoje gaji diferencijuota atminties kultūra?

Taip – su ribomis ir spragomis. Atmintis vis dar yra selektyvi. Poznanietis šį rugsėjį išgyveno kitaip nei lvovietis. Nuo Raudonosios armijos režimo nukentėjo ne tik lenkai, bet ir baltarusiai, ukrainiečiai, žydai. Lenkijos kolektyvinėje atmintyje kitų tautybių aukos nėra vertinamos kaip lygiateisės liudytojos, tačiau iš tiesų yra priešingai.

Ar 1939 m. suprantami kaip totalitarizmo proveržis, ar – laikantis XIX a. geopolitinės tradicijos – kaip nemalonių kaimynų antpuolis?

Tuo metu karas buvo suvokiamas kaip Lenkijos padalijimo pasekmė. Totalitarizmo proveržiu okupaciją imta laikyti egzilyje po 1945 m. ir Šaltojo karo metais. Šiam vertinimui po 1989 m. pritaria ir Lenkijos kairieji, ir dešinieji. Jų teigimu, tuometinė Lenkijos respublika buvo atskirta nuo demokratinės Europos ir pavergta dviejų totalitarinių diktatūrų. 1944 m. Varšuvos sukilimu buvo bergždžiai kovojama už laisvę, 1989 m. – sėkmingai už demokratiją. Taip lenkai mato save patys.

Ar po septyniasdešimt penkerių metų lenkiškoji 1939 m. įvykių interpretacija stipriai prieštarauja rusiškajai? Kai kurie rusų istorikai ir žiniasklaidos priemonės kalba apie Lenkijos kaltę Antrajame pasauliniame kare – pasak jų, Lenkija užkirto kelią antihitleriškam aliansui...

Pirmą kartą ši tezė pasirodė 1934 m. prancūzų spaudoje. Ją paskleidė Maskva. 1934 m. Lenkija ir Vokietija pasirašė Nepuolimo sutartį. 1939 m. Hitleris ją pažeidė. Remiantis sovietine propaganda, paskleidusia šį melagingą faktą Vakarų pasaulyje, Vokietija ir Lenkija pasirašė papildomą slaptą protokolą. 2009 m. šią legendą atnaujino vienas Rusijos slaptųjų tarnybų generolas. Jis norėjo parodyti, kad slaptame Vokietijos ir Sovietų Rusijos protokole patvirtintas Lenkijos pasidalinimas tebuvo atsakomoji reakcija. Remiantis kitomis pastaraisiais metais išplatintomis legendomis, tuometinis Lenkijos užsienio reikalų ministras buvo vokiečių šnipas. Tiek apie Lenkijos kaltę.

Tačiau 4-ajame dešimtmetyje Lenkija bandė tapti Europos didžiąja valstybe...

Nes pagrįstai manė tik taip galėsianti apsiginti nuo bolševikinę ir nacionalsocialistinę ideologijas išpažįstančių kaimynų. „Bandė“ Jūsų klausime yra lemiamas žodis.

2009 m. Vladimiras Putinas pasmerkė Hitlerio–Stalino paktą, tačiau pridūrė: „Po 1938 m. Miuncheno sutarties Stalinas pagrįstai baiminosi, kad Vakarai rimtai rems nacistinės Vokietijos karą prieš Sovietų sąjungą.“ Ar tai istoriškai pagrįstas teiginys, ar veikiau bandymas pateisinti Stalino ir Hitlerio paktą, kuriuo už uždarų durų buvo pasidalinta Lenkija?

Putino kalba, pasakyta 2009 m. rugsėjo 1d., buvo išskirtinė. Jos tonas skyrėsi nuo likusių Maskvos interpretacijų Molotovo–Ribbentropo pakto klausimu, tačiau esmė liko ta pati.

Ką turite galvoje?

Putinas laikėsi galios politikos logikos: jei Vakarai nusileido Hitleriui Čekoslovakijos klausimu, Stalinas turėjo teisę pasirašyti sutartį su Hitleriu. Žvelgiant grynai makiavelistiškai, tai nuosekli laikysena. 1938 m. Miunchene Stalinas buvo išstumtas iš Europos, pasirašęs papildomą protokolą ir, užėmęs Rytų Lenkiją, į ją grįžo. Tai primena Putino kalbą apie Krymą, pasakytą 2014 m. kovo 18 d. Ji paremta ta pačia logika. Pirma, tai, ką daro JAV, leidžiama ir mums. Antra, privalome rūpintis savo saugumu, nes jaučiame grėsmę iš Vakarų.

Vadinasi, Maskva ir Varšuva net 2014 m. nepriėjo prie bendros išvados 1938 m. klausimu?

Žinoma. Maskva dešimtmečius neigė, kad apskritai egzistuoja papildomas protokolas. Putinas to nebegali daryti. Dabar jis kalba apie jį kaip apie savaime suprantamą dalyką. Yra rusų istorikų, kurie Antrojo pasaulinio karo priešistorę aprašo taip kaip jų kolegos vokiečiai, britai ir lenkai. Rusijoje leidžiama publikuoti jų knygas. Tačiau valstybinė versija yra kitokia.

CDU narė Erika Steinbach sykį pasakė, kad 1939 m. pavasarį mobilizuodama savo karius Lenkija blausesne šviesa nušvietė Hitlerio antpuolį. Skamba kaip vokiškoji partija Putinui?

Galimas ir toks vertinimas. Laikydamasi jo, Steinbach atstovauja ilgametei vokiečių pokario tradicijai. 6–7-ajame dešimtmečiais tremtinių sąjungos laikėsi nuomonės, kad tautinė vokiečių mažuma Lenkijoje kentė tokią priespaudą, jog Trečiasis Reichas turėjo ją vertinti kaip provokaciją. Ernsto Noltes sakinys, kad vertinant karo pradžią reikia „atidžiau pasverti“ Lenkijos ir Didžiosios Britanijos indėlį, kalba apie tą patį.

2014 m. Vokietijoje jis reprezentuoja mažumos poziciją...

Reprezentuos ir toliau.

2009 m. tuometinis prezidentas Lechas Kaczynskis tūkstančių lenkų karininkų žudynes Katynėje prilygino holokaustui. Ar tokios holokausto reliatyvizacijos būdingos lenkų dešiniesiems?

Reikalas šiek tiek sudėtingesnis. Kaczynskis sakė: „Žydai buvo išžudyti todėl, kad buvo žydai, lenkų karininkai todėl, kad buvo lenkų karininkai.“ Abiem atvejais buvo įvykdytas genocidas.

Tai retorinis palyginimas.

Ir taip, ir ne. Kaip ir daugelis lenkų dešiniųjų, Kaczynskis nebuvo antisemitas. Lenkų dešinieji daugelį metų reikalauja teisiškai pripažinti Katynės žudynes genocidu. Ne karo nusikaltimu. Grįžtant prie Kaczynskio sakinio esmės – Lenkijos kančią simbolizuojančią Katynę sugretinti su holokaustu. Kitaip tariant, kalbant apie universalų blogį naudoti tą patį kodą.

Nes, kaip skelbia garsi XIX a. formuluotė, Lenkija vis dar nori būti „tautų Jėzumi“? Ar po 25 metų demokratijos valstybei vis dar reikia versti istoriją paviršiumi, galinčiu atspindėti tautą kaip aukų sambūrį?

Tam tikra visuomenės dalis atkakliai laikosi šio modelio. Lenkų dešinieji vis dar yra įsitikinę, kad dėl dažnų aukų už Europą, žmogiškumą ir krikščionybę Lenkija yra kažkas ypatingo. Liberalai daugelį metų negali pradėti kitokios diskusijos.

Ar tai miesto ir periferijos klausimas?

Ne, daug dešiniųjų intelektualų yra miestiečiai.

Amžiaus?

Ne, deja, taip pat ne.

Buvo viliamasi, kad išmirus Antrąjį pasaulinį karą išgyvenusiai kartai išnyks istorinės aukos mitologijos paklausa.

Tai buvo iliuzija. 10-ojo dešimtmečio pradžioje manėme, kad ekonominė gerovė, demokratija ir ES priartins mus ir prie europietiškos atminties kultūros. Taip nenutiko. Mažai ką pakeitė ir kartų kaita. Lobistinių aukų draugijų funkcionieriai dažniausiai yra jaunesni už mane.

Ar yra kelias, vedantis iš tokio mąstymo modelio?

Ne. Man regis, kolektyvinė atmintis visur telkiasi ties savo auka. Vokietija tai peržengė greičiausiai. Tačiau Europoje vis dar reti daugiabriauniai atminties modeliai, lygiavertiškai pripažįstantys ne tik savo, bet ir kitų auką.

Pagal www.taz.de parengė Lina Žukauskaitė