Fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius

Evgenios Levin nuotrauka

Fotografas negali dirbti be šviesos, be jos jis – niekas. O Šviesa – tai Dievas… Fotografuodamas visada į pagalbą kviečiuosi Aukščiausiąjį, kad savo darbais galėčiau jam tarnauti“, – sako vienas žymiausių šiuolaikinių Lietuvos fotografų Algimantas Aleksandravičius (g. 1960), kurio padaryti rašytojų R. Gavelio, saksofonininko Vladimiro Čekasino, aktoriaus G. Girdvainio, režisieriaus E. Nekrošiaus, dailininko Adomo Jacovskio, tėvo Stanislovo ar pranciškono Juliaus Sasnausko portretai tapo ne tik paties fotografo vizitinėmis kortelėmis, tačiau atnaujino ir pačią portreto sampratą bei sukūrė nepamirštamą Lietuvos „genties veidografiją“. O kur dar Rusijos, Ukrainos, Kazachstano žvaigždynas, Nobelio premijos laureatai bei kiti žymūs ir tiesiog sutikti kelyje, rodos, taip lengvai atsiveriantys prieš A. Aleksandravičiaus objektyvą ir savo žvilgsniais pasakojantys nesibaigiančias istorijas…

Nors visada prisistatote kaip fotografas iš Panevėžio, tačiau esate kilęs iš Klaipėdos, tad Jūsų pasakymas „Žemaitėjė – mona meilė“ – prigimtinis?

Etnine prasme esu visiškas žemaitis dounininkas. Su broliu, giminėmis ar tokiais bičiuliais kaip Petras Vyšniauskas, Alfredas Bumblauskas ir dabar kalbu žemaitiškai. Savo vaikystę ir jaunystę – 24 metus – praleidau Klaipėdoje: pusę to laiko šokau liaudies bei pramoginius šokius, kitą pusę – sportavau. Kadangi gyvenau prie pat Anikės aikštės, kur rinkosi įvairaus plauko žmonės „prie meno“, vietiniai hipiai ir pan., tai ir man labai knietėdavo tarp jų pasisukioti. Ten visada galėdavai išgirsti įdomiausių kalbų apie muziką, literatūrą, spektaklius. Aštuntoje klasėje net gitara išmokau groti ir kiemuose su draugais brazdindavome. O teatro dvasia su režisieriaus Povilo Gaidžio pastatymais bei Vytauto Paukštės suvaidintu Mažvydu iki šiol akyse stovi…

Labai mėgau poeziją, į didelius sąsiuvinius perrašinėdavau Justino Marcinkevičiaus, Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio eilėraščius, o šalia, kitame puslapyje, klijuodavau iš įvairiausių žurnalų iškirptas fotografijas. Kai dabar pagalvoju, tai buvo pirmieji mano maketavimai, kurie lydėjo visą brandžią jaunystę. Beje, vieną paskutinių darbų klijavau jau vedęs (juokiasi).

Skulptorius Vytautas Šerys, 2000 m. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

Jūsų gyvenime fotografija atsirado brandžiame amžiuje, iki tol labiau domėjotės sportu?

Vaikystėje buvau labai aktyvus ir nenustygstantis vietoje, todėl šalia šokių atsirado ir sportas – kažkur juk reikėjo visą viduje sproginėjančią energiją dėti. Ilgą laiką buvau lengvaatletis, o paskui, kai patyriau traumą, susidomėjau atletine gimnastika – taip tuomet vadinome kultūrizmą. Pasinėriau visa galva… Vėliau net tapau Lietuvos jaunimo rinktinės treneriu, o Panevėžyje, į kurį su šeima išvykome gyventi 1984 m., mokyklos rūsyje įsteigiau vieną pirmųjų Sovietų Sąjungoje sporto kooperatyvų. Nors ir būdamas žemaitis pamažu pamilau Panevėžį, jo kultūrą ir jo banditus. Iki pat 1991 metų kultūrizmas buvo mano kasdienybė.

Tačiau dvelktelėjus Ne-pri-klau-so-my-bės vėjams pajutau, kad man šis sportas nebeįdomus, išaugau, tad atidariau kelias kavines bei galeriją, kur prasidėjo visiškai kitoks gyvenimas su meno parodomis, poezijos skaitymais, muzikos vakarais, įdomiomis pažintimis bei pokalbiais.

Ar kultūrizmo patirtį vėliau galėjote pritaikyti fotografuodamas?

Šiame sporte labai daug psichologizmo. Būdamas treneriu išmokau dirbti su žmonėmis: kiekvienam atskirai rašydavau programas, padėdavau rengtis varžyboms, būdavau ne tik treneriu, bet ir psichologu. Supratau, kaip prieiti prie žmogaus, kalbėti taip, kad mane girdėtų. Būtent tai man labiausiai padeda šiandien fotografuojant. Juk fotografija – labai portretinė, taip pat ir reportažinė – tai bendravimas. Pagrindinė mano, kaip fotografo, užduotis – sudaryti sąlygas žmogui būti savimi.

Dar viena gyvenime ir kūryboje man pravertusi ir iki šiol naudinga kultūrizmo pamoka – tai darbas su savimi. Juk sakoma, kad ereliai būriais neskraidžioja (juokiasi). Kultūrizmas – tai individualus sportas, kur už savo veiksmus atsakai pats. Jei tingi dirbti su savimi, jokia komanda tau nepadės, o visi rezultatai plika akimi matomi prieš akis, kai sportininkas atsistoja prieš veidrodį. Tai karališkas sportas – nori darai, nori – ne. Tačiau būtent tai ir ugdo valią. Komandiniame sporte viską turi daryti su kitais, ir visas tas šurmulys, komandinis darbas padeda siekti bendrų rezultatų. O atėjęs į treniruoklių salę gali ir nieko nedaryti, tačiau nebus ir rezultato. Fotografija taip pat ne komandinė, bet individuali veikla – viskas čia priklauso nuo asmeninių pastangų ir įdėto darbo.

Saksofonininkas Petras Vyšniauskas, 2003 m. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

Ar tiesa, kad Jūsų fotografija kaip tik ir prasidėjo nuo kultūristų fotografavimo?

Mano brolis mokėjo piešti, o aš – ne, todėl kažkieno mestelėta mintis – „o tu pabandyk fotografuoti“ man prilipo. Pirmąjį „Zenitą“ nusipirkau būdamas treneriu, maždaug 28-erių. Panevėžyje ėmiau lankytis pas fotografus. Ten visų pirma susidomėjau aktais bei fotomontažais, tuo tarpu portreto žanras atrodė visiškai neįdomus. Tad pirmieji mano darbai ir buvo aktai, tačiau ne vulgarūs, o labiau simboliniai. Dauguma fotografų į aktą žiūri gan paviršutiniškai – jiems didžiausias laimėjimas – nurengti moterį ir jau, rodos, užduotis iš esmės įvykdyta, belieka tik spustelėti fotoaparato mygtuką. Tačiau dažnai tokiose fotografijose be nuogo moters kūno daugiau nieko ir nėra. O man svarbu, kad fotografija kalbėtų ir nepaliktų abejingų.

Šalia aktų taip pat dariau ir fotomontažus – lipdžiau dukros galvą miškų fone ir pan. – būtent taip tuomet įsivaizdavau fotografijos meną (juokiasi). Dabar manau, kad fotografija visų pirma yra žmogaus, gamtos, gatvės fotografavimas, nes čia daug ženklų, kurie gali vesti žiūrovo mintį tolyn…

O sportininkų fotografijų man prireikė iliustruoti straipsnius, kuriuos pats ir rašydavau apie kultūrizmą – istoriją, sveikatą, treniruotes ir pan. Kadangi buvau treneris, galėjau visur prieiti ir fotografuoti. Paskui net sugalvojau fotografijų ciklą „Nuvarytus arklius nušauna“ – man buvo įdomus ne tiek žmogaus kūnas, kiek jo psichologija, ypač vyresnių sportininkų, kurie treniruodavosi sukaupę visas valios pastangas…

Dabar, žiūrėdamas į savo nueitą kelią, galvoju, kad mano pirmieji darbai – aktai bei kultūristų ciklas – tai jau buvo portretas, nes abiem atvejais mane labiausiai traukė ne kas kita, bet žmogaus veidas.

Pradėjote fotografuoti gan vėlai, iki tol dirbote su kūryba mažai ką bendra turinčius darbus. Ar Jūsų gyvenime buvo kažkoks lūžis, kai pasirinkote fotografiją?

Ne aš pasirinkau fotografiją, bet fotografija – mane. Anksčiau visaip stengiausi paneigti savo sąsajas su Lietuvos fotografijos mokykla, jų įtaka mano kūrybai. Tačiau sykį Maskvoje buvo surengta mano personalinė paroda ir vietinė žurnalistė atkreipė dėmesį į mano darbus kaip Lietuvos fotografijos mokyklos tąsą. Bandžiau tai neigti sakydamas, kad mane labiau įkvepia ne kitų fotografų darbai, bet kinas, grožinė literatūra, o Lietuvos fotografijos mohikanų aš beveik ir nepažįstu (juokiasi). Tačiau žurnalistė pasakė – bet juk jaunystėje tikrai vartėte žurnalus, kuriuose buvo publikuojamos fotografų nuotraukos, ir tai niekur nedingo… Tada man toptelėjo – juk išties buvo „Nemunas“, „Švyturys“, „Jaunimo gretos“ ir tokie fotografai kaip Antanas Sutkus, Aleksandras Macijauskas, Romualdas Rakauskas savo darbais iliustruodavo šiuos leidinius. O aš, be jokios abejonės, juos vartydavau… Taigi, nieko nėra atsitiktinio. Anuomet fotografija pasirinko mane, o dabar kasdien aš renkuosi ją…

Poetas Vytautas P. Bložė, 1998 m. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

Kaip Jūs atėjote iki svarbiausio savo kūrybos darbo – portreto fotografavimo?

Atspirties tašku man tapo Juozo Miltinio fotografavimas Panevėžyje, rodos, 1992 metais. Dar kraustydamasis iš Klaipėdos į Panevėžį jau ketinau būtinai susirasti J. Miltinį, nors tikrai nežinojau, ką darysiu jį susiradęs (juokiasi). Bet atėjus laikui viskas tapo aišku – aš jį fotografavau. Paskui kelis kartus buvau svečiuose, gėrėme vyną, jis lankėsi ir mano galerijoje, ant lubų pasirašė…

Nufotografavęs maestro, negatyvus padėjau į archyvą ir buvau visai užmiršęs. Tik po keliolikos metų, kai jau buvau žinomas portretistas, atradau tuos kadrus ir supratau, kad tai buvo lemiama fotosesija. Apskritai, manau, jog man labai pasisekė, kad gyvenu laiku, kai gyveno J. Miltinis, gyvena ir tebekuria Eimuntas Nekrošius ar Petras Repšys. Tai didžiulė Dievo dovana… Tai pradėjau suvokti mirus Panevėžio teatro aktoriui Kazimierui Vitkui, kuris, nujausdamas J. Miltinio genijų, stenografuodavo jo repeticijas, slapta fotografuodavo ir dėdavo į teatro archyvą. Tačiau jam mirus niekas neturėjo jo paties nuotraukos… Tada ir pagalvojau: Viešpatie, fotografuoju aktus, lipdau kažkokius montažus, o žmogaus, kuris yra šalia, – nematau. Tai buvo mintis iš aukščiau, ir nuo jos viskas prasidėjo… Kol yra žmogus, jį reikia įamžinti – tokia idėja mane vedė į priekį peržengiant ne tik Panevėžio, Vilniaus, bet ir Lietuvos ribas.

Prieš eidamas fotografuoti kruopščiai ruošdavau namų darbus – skaitydavau rašytojų knygas, žiūrėdavau dailininkų darbus, jei nebūdavau matęs spektaklio, tai bent recenzijas perskaitydavau, kad žinočiau, ką kalbėti su aktoriumi. Juk fotografuodamas žmogaus portretą turi bendrauti…

Išties, juk portreto žanras – tai kaip ir pokalbis – jam reikia dviejų. Man darant interviu, svarbu nutilti ir klausytis, kad pašnekovas dalintųsi savo patirtimi, mintimis ir išgyvenimais. O kaip fotografuojant?

Taip, portreto fotografavimas yra duetas, tam tikra prasme fotografija – tai fotografo ir fotografuojamo žmogaus bendras kūrinys. Žinoma, labai daug dalykų – šviesa, aplinka, kompozicija, galutinis darbo atrinkimas, jo retušavimas ir pan. – priklauso nuo fotografo, tačiau be kito žmogaus nebus ir portretisto.

Per ne tokią jau trumpą savo fotografavimo patirtį išmokau kelių dalykų, kuriais dabar mielai dalinuosi tiek su moksleiviais, tiek su studentais, besidominčiais fotografija. Turiu kelias gudrybes, kurios man leidžia padaryti gerą kadrą dar nespėjus žmogui įkyrėti (juokiasi). Pavyzdžiui, atėjęs pas žmogų į namus ar dirbtuves, kur jis jaučiasi šeimininkas, todėl gali atsipalaiduoti ir būti savimi, aš pasikabinu ant kaklo vieną iš fotoaparatų ir pradedu žaisti – apsimetu, kad jis prastai veikia, kažkas ne taip… Tuo metu žmogus negalvoja apie fotografavimą, o aš fotografuoju… Kol ateiname iki tos vietos, kur šeimininkas veda, aš dažnai jau būnu jį nufotografavęs (juokiasi). Čia gražioji mano apgaulė… Šį metodą išlavinau dar anuomet fotografuodamas juostiniais fotoaparatais, o dabar su skaitmeniniais viskas gerokai paprasčiau.

Tačiau čia nesibaigia mano fotografavimas, net jei, man rodos, jau turiu pavykusį kadrą. Tikras darbas prasideda tuomet, kai išsitraukiu visus fotoaparatus bei objektyvus ir žmogus supranta, kad dabar jis tikrai bus fotografuojamas. Interviu metu jūs norite, kad pašnekovas kalbėtų ir pasakotų žodžiais, o man reikia, kad jis tai darytų akimis…

Lengviausia bendrauti, bet sunkiausia fotografuoti aktorius, nes jie moka vaidinti, o prieš objektyvą vis neapsisprendžia, kokį personažą dabar įkūnyti. Labai malonu bendrauti ir gan paprasta fotografuoti rašytojus, ypač, jei esi skaitęs jų kūrinių ar bent žinai kelias citatas. Su Sigitu Geda esame taip žaidę, pacitavau jo eilutę: „Jei nori pasakyti kažką nekasdieniško, akis pasiskolink iš žvėries ar paukščio“ ir paprašiau prie šios eilutės prirašyti dar vieną. Ir jo akys iškart dirba, o aš – fotografuoju. Daug tokių žaidimų esu prigalvojęs, kad tik žmogų gilyn į save panardint – paprašau aprašyti skausmą arba sugalvoti reklamą ant stalo gulintiems saldainiams. Improvizuoju, žaidžiu žaidimą, kuriuo bandau užkrėsti ir priešais sėdintį žmogų.

Arba dar vienas mano triukas – sakau: „Įsivaizduokite, į šį kambarį nusileidžia Dievas ir sako: ‚Mielieji, duodu jums tris minutes, galite užduoti man vieną klausimą‘. Tad koks būtų Jūsų klausimas?“ Ir visi ima galvoti, veidai tampa mąslūs. Man kaip tik to ir reikia. Kiekviename portrete ieškau autentiško žmogaus. Būtent todėl visur naudoju ne studijinį apšvietimą, bet vietinę šviesą – ar natūralų apšvietimą, ar kokią stalinę lempą, ar žvakę. Juk žmogaus namuose esanti šviesa, kaip ir pati aplinka, jo rūbai bei daiktai daug pasako apie jį patį.

Poetas Marcelijus Martinaitis, 1997 m. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

Dažnu atveju fotografuojamasis žino, kad yra fotografuojamas. Įdomu, kaip Jūsų darbe dera improvizacija ir režisūra?

Improvizacija man yra viskas. Tai Dievo apraiška. Iš anksto nesiruošdamas žmogus netikėtai savyje atranda tai, kas jame glūdėjo visą laiką. Tai pasąmonės dalykai, kuriuos man ir rūpi užfiksuoti atsispindinčius veido išraiškoje ar žvilgsnyje.

Žinoma, eidamas fotografuoti aš ruošiuosi, apgalvoju kelis galimus variantus, kompozicijas, bet niekada nesu tikras, ar žmogus pasiduos mano provokacijoms. Pavyzdžiui, Ričardo Gavelio portretas su sudaužytais akiniais – tai buvo mano sumanymas. Ir akinius tuos pirkau, ir optikoje paprašiau, kad gražiai sudaužytų (juokiasi). Bet R. Gavelis ne iš karto sutiko juos užsidėti, reikėjo pavargti, kol įtikinau…

Jei matau, kad žmogų kausto kamera, padeda ir anekdotas ar kokia linksma istorija. Tiesa, kultūros, meno žmonės labiausiai suklūsta, kai parodai, jog žinai jų kūrybą, imi diskutuoti su jais ar tiesiog išsakai savo nuomonę. Tad čia vėl sugrįžtu prie to, kad labai svarbu prieš susitikimą su žmogumi parengti namų darbus, pažinti jį kūryboje.

Bet jei imate diskutuoti, kaip tai suderinate su fotografavimu?

Aš nelaukiu atsakymo, fotografuoju iki jo… Čia ir skiriasi mudviejų darbas. Pats įdėmiai lauki atsakymo, o aš girdžiu žmogaus atsakymą tyloje. Žinoma, labai įdomu su meno žmonėmis pakalbėti, bet jau anksčiau pastebėjau, kad po gero pokalbio paprastai išeidavau be nuotraukos… Tad tenka pasirinkti – kalbėtis ar fotografuoti. Aš – sielovagis, mano darbas – vogti akimirkas…

Tiesa, galima ir kalbančius fotografuoti, tačiau tai jau bus reportažinė fotografija. O mane domina portretas, susimąstęs žmogus, gilios išraiškos veidas, lyg užfiksuotas vienumoje be pašalinio žvilgsnio. O tai jau darbas. Todėl ir sakau, kad fotografas turi būti plepus, bet ne plepys, mat užsiplepėjus gali išeiti tuščiomis, o jei nekalbėsi – nebus ir santykio…

Žinomų asmenybių fotografavimas yra paprastas dėl to, kad tai atpažįstami veidai, žiūrovas dažnai jau turi tam tikrą santykį su juo. Tačiau tai ir sunkumas, nes tas santykis gali kliudyti pažvelgti į Aleksandravičiaus padarytą portretą kaip į meno kūrinį…

Taip, ne kartą esu sulaukęs priekaišto, kad tapau žinomas tik todėl, jog fotografuoju garsius žmones. Bet, man rodos, ne tiek svarbu, ką fotografuoji, kur kas svarbiau – kaip. Ar tavo darbuose ryškėja autentiška stilistika, individualus braižas.

Kita vertus, teisingai pasakėte, kad žiūrėdamas į žinomo žmogaus portretą žiūrovas nemato fotografijos, tik jam atpažįstamą veidą, jo emocinę būseną. Tai ir neigiama, ir teigiama pusė. Tačiau mano užduotis – gera fotografija, ir neturi reikšmės – garsenybės ar niekam nežinomo žmogaus…

Tapytojas Šarūnas Sauka, 2004 m. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

Jūsų portretuose užfiksuotas žmogus yra gražus ir taurus…

…nežinau, ar gražus… visokių būna… Tačiau viską darau iš pagarbos žmogui, nesišaipau iš jo, nesuvedu sąskaitų. Nors dėl šventos ramybės reikėtų pasakyti, kad kokį kartelį gal ir esu taip padaręs… (juokiasi)

Paprastai fotosesija trunka valandą, per tą laiką bandau pagauti įvairias žmogaus emocijas – džiaugsmą, liūdesį, rimtumą, nuostabą, susierzinimą ar net pyktį. Tad galutinis rezultatas – krūva portretų, tačiau atsirinkti ir eksponuoti turiu tik vieną…

Iš penkiolikos mano išleistų albumų didžiąją dalį sudaro portretai. Peržvelgiu juos ir matau – absoliuti dauguma – liūdni arba skausmingi. Galvoju – kodėl? Juk turėjau galimybę pasirinkti ir besišypsančius, ir kvatojančius… Matyt, fotografuodamas kitą, visų pirma rodau save. Tai aš esu tas liūdnojo veido riteris, todėl ir kitus taip matau… Gali būti klounas ir visus linksminti iki ašarų, tačiau darbai – sielos striptizas – viską atskleidžia ir niekur nuo to nepasislėpsi. Kaip poetas eidamas į sceną skaityti eilių pagal dabartinę savo būseną atsirenka tas, kurios tinka jam šią akimirką, lygiai taip pat ir aš iš gausybės kitų veidų dėliojuosi savo portretą. Nors dabar, pastebėjęs šį savo bruožą, ėmiau slapstytis – sąmoningai iš dešimties–penkiolikos kadrų atsirenku vieną besišypsantį, kad bent šiokia tokia atsvara būtų (juokiasi). Sulaukęs penkiasdešimties ėmiau ilgėtis šviesos, tad norisi ir ką nors pozityvaus parodyti.

Minėjote, kad fotografuoti vienam žmogui paprastai skiriate valandą. Kiek kadrų per tą laiką Jums reikia padaryti, kad pavyktų tai, ko siekiate?

Kai pradėjau fotografuoti, vienu kartu padarydavau po 7–8 juostas po 36 kadrus. Visas išsiryškindavau, atsispausdindavau kontaktus, tada žiūriu – viskas lyg vienas kadras. Tada pradėjau žvelgti giliau, ieškoti portreto psichologizmo ir pastebėjau, kad yra ir labai neryškių skirtumų, kurie gali būti reikšmingi. Tai buvo didžiausia mano mokykla.

Dabar portretą padarau iš 15–20 kadrų. Tačiau šiandien mane domina ne tik žmogaus veidas, bet pasakojimas apie žmogų. Veido fragmentas, rankos gysla, rūbų detalė, skirtingos emocijos, judesys – viskas be galo įdomu. O, žiūrėk, praeina metai, keleri, ir viena konkreti šio konkretaus žmogaus diena jau tampa istorija… Kaip būtų įdomu dabar pamatyti tokią M. K. Čiurlionio dieną, kaip jis bulves valgo, mišku vaikšto, žvejoja, kokius rūbus dėvi, kaip juokiasi… Praėjus tam tikram laikui, net ir dokumentinis kadras gali virsti meniniu.

Fotografija visų pirma – ženklas, kur ir mažiausia detalė gali kalbėti apie kai ką svarbaus, labai asmeniško, o kartu ir universalaus. Juk dabar, žiūrėdami į savo vaikystės fotografijas, matome ne tik tą vaiką iš praeities, bet jaučiame tos dienos kvapą, prisimename nuotykius ir istorijas, kurias buvome pamiršę…

Šypsena, Baškirija, 2011 m. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

O kaip iš tos gausybės padarytų kadrų atsirenkate vieną vienintelį? Koks Jums yra tinkamiausias portretas?

Čia nėra kažkokių taisyklių, apskaičiavimo ar formulių, tai – pasąmonės dalykai, kai suvoki nežinodamas. Jei norite, galima tai vadinti nuojauta. Fotografijos menas visų pirma – gebėjimas atsirinkti. Duokite man tūkstantį mėgėjo fotografijų ir iš jų padarysiu parodą – atrinksiu, iškadruosiu, pažaisiu su šviesa, ir bus kelios dešimtys gerų kadrų. Tačiau klausimas, ar jis taps fotografu…

Tačiau ir tinkamu atsirinkimu viskas nesibaigia. Tą kadrą dar reikia išmylėti, gerokai pasistengti, kad jis virstų nuotrauka. Ypač daug laiko praleidžiu žaisdamas su šviesa ir šešėliais, ryškindamas ar temdydamas tonus ir pustonius. Dėl to galiu ir naktimis nemiegoti. Todėl nesuprantu, kaip kai kurie menininkai stena dirbdami savo darbą, aukojasi… Man fotografija nėra auka, aš sąmoningai ją pasirinkau ir kasdien džiaugiuosi tai darydamas. Šis mazochizmas man prie širdies jau daugelį metų… Kūryboje lenktyniauju ne su kitais fotografais, bet su savo vakarykščiais darbais. Kai nefotografuoju, dirbu atsiskyręs savo bunkeryje, užsitraukęs užuolaidas, visas paniręs į fotografiją. Tiesą sakant, nieko man daugiau ir nereikia…

Jūsų portretuose žiūrovas mato galutinį susitikimo su kitu žmogumi rezultatą – Jums tinkantį portretą. Tačiau visų pirma yra gyvas susitikimas su žmogumi akis į akį, pokalbis, pažintis. Turbūt kiekvieną susitikimą lydi įdomios istorijos, kurias galėtumėte pasakoti ne vieną dieną?

Skirmantas Valiulis vis ragino aprašyti tuos susitikimus. Išties kiekvienas susitikimas visų pirma man pačiam yra įvykis. Pavyzdžiui, 2002 metais Maskvoje turėjau fotografuoti rašytoją Michailą Žvaneckį. Pokalbio metu jo pasiteiravau, kaip nutiko, kad jis, Ukrainos žydas, atsidūrė Maskvoje. O jis atsakė: „Palyginti su Maskva, visos posovietinės šalys ir miestai, net ir Peterburgas, yra provincija ir daugeliu atveju – nyki. Išskyrus Pabaltijį – jūs visada buvote dideli, o dabar grįžote namo…“ Kai šitą pasakymą prisimenu, man visada šiurpas kūnu perbėga…

Iš kiekvieno susitikimo išsinešu ne tik portretą, bet ir pasakojimą ar bent jau įdomią mintį, pasakymą. Tikrai reikėtų kada nors prisėsti ir užrašyti, tai gražiai papildytų portretų galeriją. Tiesa, jau daug metų žmonių prašau užrašyti savo credo, tai, kas jiems yra svarbiausia. Galvodamas apie tai, žmogus mąsto, o, kaip jau sakiau, tokia būsena man labai tinka (juokiasi). Noriu, kad žmogus būtų mąstantis, kitaip sakant, homo sapiens, kad nežiūrėtų į kamerą iš išgąsčio išsprogdinęs akis.

Ar turite savo mėgstamiausią portretą?

Laikui bėgant viskas keičiasi – kažkuriuo metu vieni geresni atrodo, paskui – kiti. Tačiau visuomenė mane atpažįsta iš G. Girdvainio, R. Gavelio, V. Bložės, E. Nekrošiaus portretų, kurie yra tapę mano vizitinėmis kortelėmis. Tokių žinomų darbų yra apie 10–15. Nuo jų jau niekur nepabėgsiu…

Nors šiandien mane labiausiai traukia gatvės fotografija, vyksmas, kuriame įdomus ne tik pirmas, bet ir antras, trečias planai. Dabar mėginu fotografuoti kitaip, laužau nusistovėjusias ribas – man įdomu ieškoti ir atrasti… Esu dėkingas Dievui už tai, jog davė man fotografiją, kad per ją galiu pažinti žmones, gamtą, kultūrą. Man viskas be galo įdomu. Net perkopęs penktąjį dešimtmetį esu smalsus lyg jaunuolis…

Šitiek skirtingų žmonių esate prifotografavęs, o koks būtų Jūsų paties autoportretas?

Esu fatališkas žmogus – būdamas 33 metų atidariau pirmąją parodą, ta proga padariau pirmąjį savo autoportretą. Tai buvo fotografija-performansas: aš stoviu iki žemės nusmauktais džinsais, plikomis kojomis, o balti marškiniai uždengia tai, ką reikia; širdies vietoje išplėštas marškinių gabalas nudažytas raudonai. Šiuo autoportretu norėjau parodyti, kad esu jau brandus (juokiasi). Beje, ta paroda vadinosi „Memento mori“, joje eksponavau simbolistines fotografijas.

Vėliau esu padaręs autoportretą šalia V. Svirskio kryžiaus, kuris yra mano namuose, bei keletą kitų. Bet, atvirai kalbant, nemėgstu savęs fotografuoti, vengiu veidrodžio, vidujai jaučiuosi gerokai jaunesnis ir žvalesnis nei pamatau nuotraukose ar veidrodyje. Mano kūnas neatitinka to, kaip apie save galvoju – sau esu visiškai kitoks, nei kartais pamatau atspindy…(juokiasi) Nors perkopus penktą dešimtmetį daug kas atrodo kitaip: dabar nebijau eiti žarijomis, nes žinau, kad galiu pereiti, žinau, ką reiškia, kai skauda, nujaučiu, kas laukia tunelio gale, nebeklykauju tuščiai prieš vėją ir atrandu prasmę bei laimę paprastuose kasdieniuose dalykuose.

Žemaitija. Orvidų sodyba, 2009 m. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

Jūsų ankstyvojoje kūryboje šalia vizitine kortele tapusių portretų išsiskiria du ciklai – „Zona“, kuriame fotografuojate nuteistuosius, ir „Zavišų dvaro gyventojai“ – ciklas apie psichikos ligonius. Čia dirbate pagal reportažo principą, kuris vėl atsiranda tik naujausiuose darbuose „Paskutinieji LDK piliečiai“ bei „Žemaitėjė – mona meilė“. Kaip nutiko tie socialiniai ciklai? Kodėl anuomet parūpo šios temos?

Mane visada traukia dramatizmas. Juk ir portretuose gelmė ryškėja derinant tamsą ir šviesą, tokiu būdu kuriant dramatinę jauseną. Kita vertus, kaliniai ar psichikos ligoniai mano kūryboje yra dėsninga, nes menininkai irgi yra kitokie žmonės, tam tikra prasme nenormalūs savaip (juokiasi). Tačiau savo darbuose nesiekiu atskleisti kažkieno nenormalumą, o tik parodyti jų kitoniškumą. Juk sovietinėje santvarkoje nebuvo nei mafijos, nei sekso, nei bepročių, tik partijos suvažiavimo nutarimai. O aš norėjau parodyti, kad egzistuoja ir kita tikrovė, lyg vėjo dvelksmas praeiti šalia tų gyvenimų nieko neteisiant, neaiškinant, giliai net nekapstant…

Zavišų dvaro gyventojai buvo man atradimas, aš ten mačiau ne tik negalią, bet ir džiaugsmą būti laimingiems. Tai mums iš šalies jų poelgiai atrodo kvaili ir neracionalūs, bet jie viską mato savo žvilgsniu, ir nemanau, kad tas žvilgsnis kažkuo blogesnis už kitų, atvirai gyvenančių mūsų visuomenėje. Jie ten dainuoja, šlapinasi, vienu metu rūko dvi cigaretes, bet nekompleksuoja ir tikrai atrodo laimingi. Man buvo labai įdomu juos fotografuoti. Esu parodęs tik mažąją šio ciklo dalį. Anksčiau atrinkau tik efektingesnius kadrus, o dabar jau į tą medžiagą žiūriu visai kitaip, todėl dabar skenuoju ir naujai atrandu tai, ko turbūt jau nebėra… Man rodos, kaip tik čia ir padariau pirmuosius išties gerus savo portretus, kuriuose nėra vaidybos ir falšo.

Vadinasi, nuo pat pradžių Jums buvo artimas ne tik portretų kūrimas, bet ir reportažinė fotografija?

Matyt, jau pačioje kūrybinio kelio pradžioje šiais ciklais nesąmoningai pats sau nusistačiau ribas, ką fotografuosiu…

Dabar, atrodo, kad cikle „Žemaitėjė – mona meilė“ į reportažinę fotografiją pasinėrėte visa galva? Koks Jums buvo tas sugrįžimas į Žemaitiją? Ko ieškojote ir ką čia atradote?

Dabar galėčiau būti gidu po Žemaitiją (juokiasi). Nuo 2007-ųjų, kai ėmiausi šio ciklo, ne vieną kartą skersai išilgai išvažinėjau visą Žemaitiją. Kaip eidamas fotografuoti žmogaus portretą atlieku namų darbus, tą patį dariau ir prieš fotografuodamas Panų kalną, Medvėgalio piliakalnį ar Barstyčių akmenį. Prisiskaičius visokių legendų bei istorijų. Labai įdomu tapo fotografuoti, imdavau žiūrėti kitu žvilgsniu, pats nejučia nusikeldavau į praeitį ir į viską bandydavau pažvelgti ano meto žmogaus akimis. Juk viskas pasaulyje išlieka taip pat, tik technologijos keičiasi… Eidavau keliais apie tuos piliakalnius bei akmenis ir relaksuodavau… Žmogų fotografuoti yra kas kita, čia susiduria dvi energijos, nori nenori, tenka bendrauti. O išvažiavęs į Žemaitiją atradau ramybę – sustodavau gražioje vietoje, atsigerdavau kavos iš termoso, pasėdėdavau, palaukdavau geresnio apšvietimo, apžiūrėdavau iš vienos pusės, apeidavau iš kitos… smagumas.

Fotografuodamas šį ciklą siekiau ne dokumentacijos, bet per praeitį, žmones, gamtą atverti pačią Žemaitiją, jos grožį. Ieškojau Lietuvos kultūrai, istorijai svarbių žmonių, gimusių Žemaitijoje, jų gimtinių, vaikystės vietų. Taip visų pirma sau naujai atradau Mykolą Kleopą Oginskį, brolius Ivinskius, Simoną Stanevičių, Maironį, Šatrijos Raganą, seseris Lazdynų Pelėdą ir kitus. Lindau į muziejus, važinėjau po sodybas, laukus ir miškus, knaisiojausi, ieškojau informacijos – tai man tapo savotišku tyrimu, pilnu netikėtų atradimų ir naujos patirties. O kur dar dabar žinomi Lietuvos kultūros, meno, politikos, sporto žmonės, kokia gausybė jų, kilusių iš Žemaitijos… Vartydamas šią knygą, net istorikas A. Bumblauskas žaliais lapeliais pasižymėjo tai, ko iki šiol apie Žemaitiją nežinojo. Tad džiaugiuosi, kad šis mano tyrinėjimas ir kitiems gali būti įdomus ir naudingas.

Dabar galvoju, kad reikia tą patį padaryti ir su kitais Lietuvos regionais – Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija. Ne dėl knygų, o tam, kad pats pamatyčiau visa tai savo akimis, atrasčiau, sužinočiau. Visi tie akmenys, kalneliai, žmonės – stebuklas. Tampu turtingas juos pažindamas.

Ne vienus metus esate Lietuvos fotomenininkų metraščio sudarytojas. Ar šiandienėje fotografijoje dažnai atrandate stebuklų?

Fotografijoje aš ieškau vaizdo, o jis šiandien dažnai slepiasi po tekstais, kontekstais, autoriaus aiškinimais, ką jis tuo norėjo pasakyti. Būna, parodoje perskaitai tekstą, galvoji, Viešpatie, kaip gerai parašyta, o pasižiūri į šalia kabančią nuotrauką, kurią tie žodžiai turi paaiškinti, ir nieko nematai… Išties šiandien fotografuoti gan paprasta, todėl galima ir patinginiauti, pažaisti fotografiją… Man tai primena tiesiog seilėjimąsi. Juk fotografijai būtinos pastangos ir išmanymas to, kas buvo iki tavęs. Kažkuris rašytojas yra pasakęs, kad apie rožę galima parašyti dviem būdais – viena, kai perskaitai ir sužinai viską, kas jau yra apie ją parašyta, ir tuomet rašai tai, ko niekas dar nebuvo sugalvojęs, o antras būdas – rašyti taip, lyg pirmą kartą būtum išgirdęs šį žodį ir net neįsivaizduoji, ar tai valgomas, ar skraidantis dalykas… Tas pats tinka ir fotografijai.

Šiandien fotografija dažniau kalba ne vaizdu, bet tampa nuoroda į kažką kitką, ko nežinodamas gali nieko ir nesuprasti. Todėl čia būtini žodžiai, koncepcijų aiškinimai… Šiuolaikinė fotografija kviečia ne tiek žiūrėti, kiek mąstyti. Žinoma, tai nėra taip jau ir blogai (juokiasi). Bet aš esu seno kirpimo fotografas: fotografijoje aš ilgiuosi fotografijos…

Labai pavargsti žmogus nuo blogos fotografijos, kaip, beje, ir nuo blogos poezijos ar prozos. O gera fotografija suteikia minčių apmąstymams ne vienai dienai. Bet stebuklų išties pasitaiko vis rečiau. Anksčiau fotografija buvo brangus užsiėmimas, todėl tik užsidegę žmonės tuo rimtai užsiimdavo. Dabar fotografuoti paprasta, tačiau gerą kadrą padaryti tapo kur kas sudėtingiau, nes žiūrovas yra persisotinęs vaizdų. Pamėgink, kad gudrus, jį tokį, visko mačiusį, nustebinti…

Kalbino Gediminas Kajėnas