EPA nuotrauka

Autorė yra Išsiskyrusiųjų sielovados centro „Bendrakeleiviai“ vadovė.

Apie pamatymo sunkumus

Kaip vis dėlto dažnai įvairiausiomis aplinkybėmis ir kontekstais gyvenimas priverčia jaustis tarsi nematomam. Tarsi būtumei toks, į kurį žiūrėdami kiti žvelgia kiaurai, it susidūrę tik su kūno kontūru, neturinčiu turinio. Ir pakęsti tokį „nieką“ jie gali tik todėl, kad apsimeta, jog esi tuščiaviduris. Nes jei pripažintų, kad kažką nešiojies, užkliūtų ir būtų priversti suklupti: sunkiai suprasti, daug sužinoti, bodėtis, teisti, nelengvai ir dažnai bergždžiai mokyti ar nuoširdžiai dėkoti. O tas, kuris dėl vienokių ar kitokių – politinių, pilietinių ar moralinių – priežasčių tampa nematomas, geriau jau nieko nereikalautų, nieko nesitikėtų ir niekuo nesipiktintų, tiesiog būtų kaip šešėlis, ant kurio užlipus niekam neskauda. Nes taip geriau, nes tada abiem pusėms maudžia, bet bent nedrasko.

Spėčiau, jog panašiai daugelį dešimtmečių mūsų visuomenėje jautėsi neįgalieji – labai nesislapstė, bet, išėję viešumon, jei ko ir tikėjosi, tai būti nesužeisti slepiamo sutrikimo ar net pasidygėjimo. Ar kas nors, be retų ir beveik asmeniškų išimčių, paklausė, kaip jie pasijuto tada, kai staiga buvo „pamatyti“? Ko jiems tuomet labiausiai reikėjo, kas labiausiai buvo įsiskaudėję? Ar tada, statydami jų vežimėliams nusileidimo takelius prie prekybos centrų ir teatrų, mes nepraradome jų kuriančio, statančio potencialo antrąkart?

O ar ne panašiai jaučiasi ir kai kurie menininkai ar mokslininkai, etnoso, skirtingų kultūrų sugyvenimo, realaus ekumenizmo ir kitų šiandien nepopuliarių vertybių puoselėtojai, kurie, visą savo gyvenimą atidavę kūrybai, darbui, buvę tarsi nematomi, staiga netikėtai pamaloninami kokiu nors ženklu ar premija? Kai kurie jų sako, kad tada reikia dėkoti ir jaustis įvertintam, o kažkodėl jaučiasi įžeisti. Nes „kontūrui“ būti pamatytam yra sunkus iššūkis. Ne dėl to, kad jis to nevertas. O dėl to, jog didžioji dauguma kitų iki tol manė, jog apie juos manyti truputį pavojinga – būsi išmestas iš tam tikros komforto zonos, – todėl geriau neverta.

Pateikdama tokius netolygius sugretinimus kalbu tik apie jausmą, kurį tenka išgyventi, kai staiga tau suteikiamos teisės. Nuo tokios ir tokios minutės, nuo tokios ir tokios dėl kažkokių priežasčių staiga imamos deklaruoti nuostatos tau staiga suteikiama legali galimybė „turėti turinį“, net jei jis akivaizdžiai „nepatogus“. Visi staiga ima ir pamato, kad mindomam šešėliui vis dėlto truputį skaudėjo, o žiūrėjimas į saldumynais besidalijantį pasaulį pro rakto skylutę ar tik nuo slenksčio truputį žeidė. Ačiū Dievui, jei tas „atsivertimas“, atsigręžimas į nematomą yra įkvėptas tikrų motyvų. Bet tada žiūrinčiajam ateina metas gerai pagalvoti, kaip į pamatytą stebeilytis, kad anas nepabėgtų, o pamatytam – išsilaikyti žiūrėjimo lauke, kad tuo stebeilijimo tikrumu išdrįstų patikėti ir nepaspruktų į sau įprastą nematomybę, kuri, nors ir spaudžia kaip per maži batai, bet vis dėlto yra saugesnė nei tie laiko nepatikrinti matymai. Be apsikeitimo keletu ir vieniems, ir kitiems neįprastų ir greičiausiai ne itin malonių frazių, matyt, čia sunku apsieiti.

Apie vienus iš pamatytųjų

Ko gero, dabar taip yra atsitikę žmonėms, kuriems savo ir taip jau nelaimei teko išgyventi šeimos griūtį. Ir visuomenėje, ir Bažnyčios bendruomenėje, apie kurią šįkart ir suksis kalba, jiems teko ir tebetenka patirti truputį stigmatizuotųjų, truputį užribio, ne truputį prasilenkusių su sėkme ir „teisingu gyvenimu“ nebūtį. Bet štai atėjus valandos pilnatvei vėjo kryptis pasikeitė, jo gūsiai silpnėja, ima nebe taip čaižyti: išbyrėjusių šeimų skausmas su visais iš jo kylančiais padariniais legalizuojamas. Visi į paguodos puotą. Jei nuo stalo nieko ir negausite, tai pasėdėti prie jo tikrai teks. Kuklią ir negodžią vietą jau išmokote pasirinkti patys. Netgi pasišnekučiuoti su kitais nuo šiol bus priimta, nenuduodant, kad to, kas buvo jūsų gyvenime, nėra.

Neturiu jokio noro nei pykti, nei žodžiuotis, nei ginčyti iki šiol buvusios Bažnyčios laikysenos išsiskyrusiųjų atžvilgiu – gana gerai suprantu, kad klausimas pernelyg jautrus, pernelyg sudėtingas ir keblus. Tik bandau iliustruoti, kas vyksta su gana didele dalimi žmonių, kuriuos šios permainos liečia tiesiogiai. Kardinolas Audrys Juozas Bačkis, po popiežiaus Pranciškaus sušauktos neeilinės konsistorijos šeimos tema kalbėdamas Vatikano radijui, sakė: „Bažnyčia praturtės, jei tikintieji išreikš savo nuomonę, pasisakys (…). Reikia sugebėti išreikšti savo troškimus, savo sunkumus, išgyvenimus, rūpesčius.“

Jei darysime prielaidą, kad išsiskyrusieji taip pat yra tikintieji ir Bažnyčios nariai, bijau, kad prieš tiesiant jiems kviečiančią ranką ganytojams ir bendruomenėms teks pasiruošti išgirsti daug nemalonių ir sunkių dalykų: teisėtų ir neteisėtų kaltinimų, pagrįstų ir nepagrįstų nuoskaudų, teisėto ir neteisėto pykčio.

Bet dar labiau bijau, kad išgirsti neteks, nes ir vieni, ir kiti neišdrįs ar tiesiog ne(be)matys prasmės. Tada – neištartų nuoskaudų bei abipusių sunkių teismų įšalas. Tada jokios „paliaubų žemės“ pėdos, į kurią būtų galima kviesti Gailestingumą. Nes jei saugosime savo bendruomenių „emocinę švarą“ , bijodami susitepti, įsivelti, įsižeisti ir t. t., tų, kurių širdgėlai dabar Bažnyčia yra linkusi siųsti priimančius ženklus, tiesiog nesulauksime. Nes jiems jau gerai ir be mūsų. Jie jau išmoko būti nematomi ir šviesos bei paguodos ieškoti kitur – geriausiu atveju „pas Dievą, kuris yra ne tik bažnyčioje“, blogesniu – gyvenimiškose praktikose, kurios dažniausiai baigiasi visoms pusėms skausmingomis aklavietėmis.

Nemanau, kad dramatizuoju. Anądien Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centras paprašė parengti rekomendacijas, kaip galėtų vykti pamaldos, į kurias būtų sukviesti išsiskyrusieji arba antrąkart susituokusieji. Ta proga sukvietėme būrį „Bendrakeleivių“ centro lankytojų ir grupių vadovų (pastarieji visi yra patys išgyvenę skyrybas), norėdami „iš pirmųjų lūpų“ išgirsti, ką jie apie tai mano, ko norėtų, bijotų ir ko tikėtųsi.

Didžiai nuostabai sulaukiau visai ne tokios reakcijos, kokios tikėjausi. Užuot pasipylus džiaugsmo šūksniams ir palengvėjimo atodūsiams, stojo tyla. Ją sekė taupūs, bet snaiperiškai taiklūs nuoskaudų, pykčio, nusivylimo šūviai. Susilaikysiu nuo citatų. Pakaks pasakyti, jog ledonešis buvo visai neromantiškas, gėlos vanduo juodas ir kunkuliuojantis, žodžių lytys aštrios ir aižančios. Nepaisant to, kad daugelis kalbėjusių žmonių buvo aktyvūs įvairių Bažnyčios bendruomenių nariai, nuosekliai besirūpinantys savo dvasiniu gyvenimu ir kitiems nešantys tikėjimo, gailestingumo ir vilties žinią. Bet skausmo tąkart buvo daugiau. Užsislėpusio, laukiančio savo valandos, sunkaus.

Nemanau, kad tie žmonės išimtis. Žinoma, tarp išsiskyrusiųjų yra ir bus visokių. Bus ir ne tokių aistringų, ir ne taip užgautų ar leidusių save užgauti tos priverstinės rezistencijos, persmelktos kaltės kvapo, nuolat primenančio jiems nesėkmę ir kurstančio mintis, kad jei jų gyvenimo drama yra atmestina Bažnyčiai (o, daugelio logika, tada ir Dievui?), vadinasi, nebėra reikalo stengtis tą gyvenimą kažkaip gydyti, kančią įprasminti, geriau greičiau išmokti užimti raupsuotųjų suolelį elgetų šventoriuje, o dar geriau – kuo toliau nuo jo. Įskaudintų ir nuviltų bus. Todėl būkime kantrūs, „teisieji“.

Ir jei tikrai norime, kad iš mūsų besąlygiško priėmimo erdvių išstumti žmonės pareitų, visų pirma būkime pasirengę ne atlaidžiai drąsinti, o nuolankiai klausytis. Ne ausimis. Kuo nors jautriau. Nes jų laukia sunkus ir jokio saugumo negarantuojantis vidinis judesys – patikėti, kad gali pasitikėti, jog nebus „surūšiuoti“ dar kartą.

Suprasti, kaip galėjo atsitikti, jog Gerojo Ganytojo namuose jų žaizdos buvo paverstos kalte, o skausmas tapo atmestinas. Jų laukia ilgas ir sunkus uždavinys atleisti už keliagubą atmetimą. Nes daugelis jautėsi esą atstumti ne tik sutuoktinio, bet neretai ir tų, kurie skelbia, kad kiekviena klaida, kiekviena nuodėmė yra jau išganyta, o atgaila ir skausmas – priimamas ir apkabinamas. Visų – atgailaujančių žmogžudžių, kalinių, ištvirkėlių, visokių įžadų laužytojų ir kitaip į neviltį puolusiųjų. O jų?

Tokia jausmų realybė. Veikiausiai visiems bus negera. Bus keblu ir neaišku. Pikta ir įžeidu. Bet gal tada išklausyti ir priimti jie išdrįs likti. Mums reikia susitikti. Pėdoje, kurios vardas „abipusis nuolankumas“. Turime susitikti, suprasdami, kad visi esame tame pačiame sūnaus paklydėlio vaidmenyje, atvedančiame pas gailestingąjį Tėvą. Palikime „vyresnėlio“ vietą tiems, kurie mano galintys išsiversti be Jo apkabinimo.

Matyti ir girdėti

Kad ši kalba nebūtų atsieta nuo konkretybės, bent prabėgomis leisiu sau atsakyti į vis dažniau dabar girdimą klausimą tų, kurie nuoširdžiai nori, kad šis susitikimas įvyktų: „Nuo ko pradėti?“

Kas kelia tokį klausimą, tas ras ir atsakymą. Unikalų kiekvienai bendruomenei, parapijai, grupelei. Bet mūsų keliolikos metų darbo išsiskyrusiųjų sielovadoje patirtis leidžia kukliai teigti, jog vargu ar čia reikėtų pradėti nuo iškilmingų liturgijų, švenčių ir kitokių panašių veiksmų, nes pernelyg mažai erdvės ir laiko tokiose šventėse lieka asmeniniam susitikimui, pokalbiui, atidesniam dėmesiui.

Šis Bažnyčios atsigręžimas į sužeistuosius, susižeidusiuosius, suklydusiuosius vienoje iš esmingiausių gyvenimo sričių turėtų būti tolygus kvietimui susitaikyti ir net atsiprašyti. Ne dėl to, kad staiga buvo suprasta, jog skyrybos gali būti toleruotinos – patys išsiskyrusieji neleis jums taip galvoti, nes, paradoksalu, dažnai jie santuokos neišardomumo galią ir vertę suvokia dar giliau ir esmingiau nei „teisieji“, žinantieji, sėkmingieji, – bet todėl, kad nebuvo suprasta, jog sužeistiesiems ar susižeidusiesiems šiuo būdu reikia ne mažiau, o gal ir daugiau globos, dėmesio, paguodos, palaikymo nei visiems kitiems nuskriaustiesiems ar suklydusiems.

Visokie susitaikymai, jei jie tikri, paprastai vyksta intymumo, abiejų pusių įsiklausymo, išklausymo apsuptyje, o ne dažnai pompastiškose, visada daugiau ar mažiau anonimiškose liturgijose.

Todėl pati vaisingiausia bendruomenių, parapijų laikysena, mano nuomone, būtų – ramiai ir natūraliai atverti duris šiai problemai ar iššūkiui, pradėti ieškoti asmeninio kontakto pirmiausia su jau esančiais parapijos ar bendruomenės lankytojais, patyrusiais skyrybas, ramiai rengti arba skatinti veikti jau pasirengusius žmones, kurie galėtų vesti, palydėti mažas išsiskyrusiųjų savipagalbos grupeles, taip pat siūlyti universalaus turinio programas, į kurias galėtų įsitraukti įvairios patirties ir likimo žmonės, tose programose randant priimančios vietos ir laiko kiekvieno patirčiai, likimui, statusui – seno ir jauno, ištekėjusio ir vienišiaus, išsiskyrusio ir našlio…

Ugdyti bendruomenėse priėmimo ir neteisimo, pasikliovimo Gailestinguoju Dievu atmosferą, kurioje galėtų gyti, kilti ir dvasiškai skleistis kiekvienas bendruomenės narys, jei tik jis tikisi ir ilgisi Dievo pagalbos ir gailestingumo.

Paraštės

Teisybės dėlei dera patvirtinti, jog Išsiskyrusiųjų sielovados centras „Bendrakeleiviai“ iki šiol gyvas yra tik todėl, kad jo veikla buvo palaikoma Bažnyčios institucijos (pritarimas finansuoti per užsienio religinius fondus) , įvairių bendruomenių (jėzuitų, Tiberiados bendruomenės, Eucharistinio Jėzaus seserų, Vargdienių seserų), atskirų dvasininkų ir būrio profesionalių psichologų, nepabūgusių keistos ir neįprastos čia, Lietuvoje, sielovados ir psichologijos metodų seserystės.

Iš mažos savanoriškos grupelės, atsiremdami į mūsų rėmėjus ir nuoširdžius palydėtojus, išaugome į daugiafunkcinį centrą. Anksčiau mūsų pavyzdžiu ir mums padedant prie parapijų ar Šeimos centrų įsisteigė panašios grupelės Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Taigi iš kur kyla tie čia surašyti aistringi įspėjimai bei priekaištai?

Nors dirbti mums niekada niekas netrukdė, o daug kas padėjo, šį darbą be išimties pradėjo ir kai kur iki šiol tęsia pavieniai entuziastai, patys patyrę šeimos sudužimo dramą. Patys sunkiai, su menka pagalba ar be jos, išgyveno netektį, patys iš jos mokėsi mirti ir vėl gyventi, patys rengėsi padėti kitiems, patys tempia šį ne vienišių pečiams pakeliamą skausmų vežimą iki šiol, taip neįtikėtinai stipriai liudydami Kristaus mokinystę ir Jo neatšaukiamą meilę visiems, kas prie Jo glaudžiasi.

O daugybę Lietuvos parapijų iki šiol dengė, sakytum, suokalbiška tyla. Todėl sunku pervertinti pastaruoju metu besirandančias iniciatyvas rūpintis išsiskyrusiųjų sielovada nuosekliau ir su derama parengtimi.

Išgyventi šį posūkį – tai atsidurti tikroje palengvėjimo ir džiaugsmo akimirkoje. Kuklūs šios sielovados vėliavnešiai su džiaugsmu sveikina šią bekylančią bangą. Nevaidinsime didvyrių nei kankinių – nebuvome nei tokie, nei anokie, tik darėme tai, ką troškome daryti, kam jautėmės esą kviečiami.

Todėl, jei tik reikės, esame pasirengę dalintis sukaupta patirtimi. Bet kol kas dėl suprantamų priežasčių dar norime truputį išsibarti. Todėl iki kitų džiaugsmų, diskusijų ir barnių šia tema.