Evgenios Levin nuotrauka

Kunigas Eitvydas Merkys (g. 1961 m.) – vilnietis, galintis lengvai įvardyti, kiek laiko per visą gyvenimą yra praleidęs ne Vilniuje: „Esu begaliniai sėslus kaip stabilumo įžadą davęs benediktinas, čia visos gatvės, visi kampai pažįstami.“ Jis yra Galilėjiečių bendruomenės vadovas, daugiau nei dvidešimt metų dėsto liturgiką Vilniaus kunigų seminarijoje, nors sakė gana anksti supratęs, kad jo pašaukimas – dirbti sielovados, o ne akademinį darbą. „Aš tiesiog degu liturgija, matyt, todėl seminarijoje ir laiko“, – šypsodamasis sakė pašnekovas, su kuriuo per dvi dienas nusidriekusį pokalbį nagrinėtas ir požiūris į liturgiją.

„Kartais gyvenime atrodo, lyg dideliu greičiu judėtum dviejų uolų link, tarp kurių reikia praplaukti, o tarpas kaskart vis siauresnis“, – kalbėjo kunigas, kuriam ne sykį teko tarp tų uolų nerti. Gauti kunigo šventimus sovietmečiu ar suprasti, kaip toliau puoselėti svajonę dėl pasišventusių pasauliečių bendruomenės, nebuvo lengva. Kiekvienas praeities iššūkis galėjo pasibaigti sudužimu, tačiau taip neatsitiko. „Kai supranti, kad pats neišvairuosi, perleidi vairą Viešpačiui. Pranėrei pro uolų properšą, laivelis su tais, už kuriuos jauti atsakomybę, nesudužo – vadinasi, tai Dievo stebuklas“, – sakė kunigas Eitvydas. Prisiminimai apie gelbstinčios Dievo rankos patirtį padeda pasitikti ir būsimus iššūkius.

„Juk jis palieps savo angelams, kad saugotų tave visur, kur tik eitumei“
(Ps 91, 11)

Drįsčiau sakyti, jog tikėjimo kelionę pradėjau motinos įsčiose. Kaip sako anglai, žmogaus auklėjimas prasideda penkiasdešimt metų prieš jo gimimą. Ir mama, ir tėvelis – abu tikintys. Gimiau ir augau krikščioniškoje šeimoje, todėl nebuvo net minties, tikėti ar netikėti. Kartais keliamas klausimas: kuris tikėjimas stipresnis – ar tradicinis, ar kai žmogus pats ieškodamas įtiki? Man patinka chasidų išminties atsakymas į jį: tradicinis yra stipresnis, tačiau pats stipriausias ir nepajudinamas yra tradicinis bei sąmoningas kartu. Štai kodėl Šventajame Rašte sakoma: „Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas.“ Vis kartojamas žodis „Dievas“ pabrėžia tradiciją, kad visi trys patriarchai tikėjo į tą patį Dievą, o šio žodžio paminėjimas prie kiekvieno iš jų akcentuoja asmeninį santykį su Dievu. Taip ir mano gyvenime: viena vertus, tikėjimą paveldėjau, kita vertus – visada yra sąmonėjimo momentas ir tikėjimo augimas.

Su tėvais. Po Pirmosios komunijos, 1969 m.

Nuo pat vaikystės gyvenau rezistencija sovietinei ideologijai. Šeimoje vyravo religinės ir patriotinės nuotaikos, tam tikromis temomis šnekėdavome tik namie. Tėvelio dėdė buvo prieškario ministras pirmininkas Antanas Merkys. Mamos sesuo yra vienuolė kazimierietė, jos oficialus vardas Marcelė, tačiau mes šeimoje ją vadindavome vienuoliniu vardu Simona. Man, mažam vaikui, buvo keista, kodėl kiti tetą vadina Marcyte, o aš ją pažįstu kaip Simutę.

Tėvai man labai aiškiai buvo davę kryptį – tikėjimas svarbiausia. Atsimenu, kai pirmoje klasėje neklausę įrašė į „spaliukus“. Grįžau namo iš mokyklos „laimingas“, su įsegtu į atlapą ženkliuku. Pamačiusi mama paėmė ženkliuką, o kitą dieną nuėjusi į mokyklą pasakė, kad esame tikintys ir sūnus negali būti „spaliukas“. Ji buvo labai tvirta, nesileidžianti į kompromisus. Kartais mokykloje išsišokdavau, pademonstruodamas tai, kas namuose buvo įprasta. Pavyzdžiui, abu su tėveliu labai mėgome sportą, nepraleisdavome futbolo, ledo ritulio varžybų, palaikydavome bet ką, tik ne Sovietų Sąjungą. Kartą mokykloje vieno karininko sūnus ėmė girti sovietinę komandą, didžiuotis, kad sovietai nugalėjo – įsivėliau su juo į muštynes. Kilo skandalas, auklėtoja išsikvietė tėvus. Namie gavau pylos už tai, jog taip pasielgiau ir nesantūriai demonstravau savo patriotinius jausmus mokykloje.

Nereiktų vienos rankos pirštų, kad galėčiau suskaičiuoti, kiek per visą gyvenimą esu apleidęs sekmadienio šv. Mišių be pateisinamos priežasties. Tėvai ėjo į bažnyčią ir aš ėjau, nors, žinoma, ne visada buvau labai laimingas tai darydamas. Eiti į gegužines pamaldas šiokiadieniais, kiekvieną vakarą, man buvo labai sunku, ėjau vilkdamas kojas. Stebiuosi, kaip nepraradau tikėjimo dalyvaudamas nesuprantamoje ilgoje liturgijoje. Kartais po šv. Mišių tėvai sakydavo, kad galiu skubėti namo ir eiti į kiemą žaisti. Tuomet nuo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios iki namų Minties gatvėje parbėgdavau, kone parskrisdavau, kad tik galėčiau ilgiau pabūti kieme. Tėvai buvo supratingi.

Kai prasidėjo paauglystės krizės, nebesinorėjo eiti į bažnyčią, tada mamytė pasakė, kad jei aš sekmadienį nenueisiu – tarp mūsų nutrūks ryšys. „Tu mums būsi kaip miręs“, – pasakė. Tai man, paaugliui, buvo vienas svariausių argumentų: jaučiau tėvų meilę ir nenorėjau, kad ryšys nutrūktų. Kai jau galėdavau vienas išeiti į miestą, tėvai leisdavo eiti į šv. Mišias kitoje bažnyčioje: jie į Petrą ir Povilą, aš – į Šv. Mikalojų. Norėdavau būti savarankiškas, be to, šv. Mišios ten buvo šiek tiek labiau pritaikytos jaunimui, trumpesnės. Visgi svarbiausia, kad neapleisdavau šv. Mišių, jaučiau šventą pareigą dalyvauti. Tikėjimas buvo trapus, gležnas, aplinka priešiška, tačiau Dievas vedė ir saugojo. Jaučiau vidinę rezistenciją: nenorėjau susitapatinti su sistemos diegiamu ateizmu, komunistine ideologija, nutautinimu. Ir tada buvau, ir dabar esu jautrus prievartai bei neteisybei. Tikėjimas bei patriotizmas buvo būdas tam pasipriešinti. Paaugliško maišto dvasia man netgi padėjo išsaugoti tikėjimą: dauguma plaukė pasroviui, o aš buvau nelinkęs pasiduoti minios jausmui.

„Tu mane suvedžiojai, Viešpatie“
(Jer 20, 7)

Visada bėgau nuo minties apie kunigystę. Kai vaikystėje bažnyčioje nuoširdžiai melsdavausi, pro šalį einančios vienuolės sakydavo mamai: „Jis tai tikrai bus kunigėlis.“ Viską dariau, kad to nebūtų: baigęs aštuonias klases įstojau mokytis metalo apdorojimo pjovimu specialybės politechnikume. Kaune gyveno iš kalėjimo ir tremties grįžusi močiutė, ministro pirmininko A. Merkio žmona. Pas ją lėkdavau neagituojamas, mielai lankydavau. Klausydavome BBC radijo, žiūrėdavome Lenkijos televiziją. Jos namuose preferanso pažaisti kartais susirinkdavo senieji Smetonos laikų inteligentai. Tačiau nustojau važinėti į Kauną, kai teta – pogrindžio sąlygomis gyvenusi vienuolė Simutė – panoro mane supažindinti su dabartiniu vyskupu Eugenijumi Bartuliu, motyvuodama, jog jis irgi sportininkas, ir mes rasime bendrą kalbą.

Kai man suėjo aštuoniolika metų, pusseserės atvežė nuo tos pačios tetos dovaną – velvetines kelnes. Tai buvo išsvajota dovana, deficitinė prekė, tačiau kartu buvo pridėtas sveikinimas. Tarp jo eilučių galėjai išskaityti, kad aš jau pilnametis, gal gyvenimo kryžkelėje pagalvosiu ir apie dvasinį pašaukimą. Savotiškai įsižeidžiau, liepiau pusseserėms vežti kelnes tetai atgal: „Manęs nenupirks, kunigu būti nesiruošiu.“ Pusseserės įkalbino to nedaryti ir neskaudinti tetos, kuriai dabar esu už daug ką dėkingas, ypač už maldas. O kelnių anuomet vis tiek nenešiojau ir pardaviau.

Atsisveikinimas su A.Daukniu prieš armiją, 1981 m. gegužė

Visgi Dievas prisiartino prie manęs, ėmė ir užkalbino. Žinoma, kalbinimo būta nuo vaikystės. Galiu pajuokauti, jog pirmąsias mišias „aukojau“ būdamas ketverių. Tuomet augau pas tetą, tėvelio seserį. Ten gyvenusi jos vyro mama, labai pamaldi močiutė, nusivedė mane į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, įkopiau į sakyklą, apsižvalgiau, ir tai man paliko tokį įspūdį, kad tą patį vakarą grįžusius po darbo giminaičius, kurie tuomet buvo visiški indiferentai, susodinau ir pasakiau, jog aukosiu mišias. Vietoje mišiolo atsinešiau telefonų knygą, iš rankšluosčių pasidariau arnotą ir t. t.

Vilniaus politechnikumą baigiau sėkmingai, turėjau teisę iškart stoti į aukštąją mokyklą, tačiau mane norėjo paimti į sovietinę kariuomenę. Gydytojai buvo įsitikinę, jog dėl prastos sveikatos – kojos kaulo auglio ir kitų ligų – manęs neims, tačiau valdžia į tai nekreipė dėmesio, užrašė, kad trejus metus teks tarnauti jūreiviu. Tokiam išbandymui buvau visiškai nepasiruošęs, išsigandau. Kreipiausi į medikus. Viena drąsi gydytoja paguldė į ligoninę, net verčiama karinio komisariato mane išrašyti, tai daryti atsisakė ir atliko visus reikiamus tyrimus. Ligoninėje pralaukiau ėmimo kariuomenėn laikotarpį. Bijodamas, kad rudenį vėl nepasikartotų tas pat, iškart stojau į Vilniaus universiteto Matematikos fakultetą. Stojant teko rašyti rašinį tema „Ar suderinamas poeto ir kunigo pašaukimas“, o mano literatūrinis išsilavinimas buvo labai menkas, nė „Altorių šešėly“ nebuvau skaitęs. Tą kūrinį net kelis kartus perskaičiau jau vėliau, pradėjęs galvoti apie kunigo pašaukimą. Tuo metu prisiminiau Maironį: labai mėgau jo poeziją, kurią nuolat dainuodavau. Remdamasis tais eilėraščiais, kuriuos mokėjau mintinai, ir paties Maironio, kaip autoriteto, gyvenimu, argumentuotai parašiau, kad kunigo ir poeto pašaukimai suderinami. Parašė tris, įstojau į matematiką ir būtent tą vasarą pajutau pašaukimą į kunigystę. Dievas prie manęs priėjo tokiu nenusakomai jautriu būdu, kad net nepajutau. Kaip pranašas Jeremijas sako: „Tu mane suvedžiojai, Viešpatie.“

Verba docent exempla trahunt
(iš lotynų k. – žodis moko, pavyzdys patraukia)

Kai mokiausi politechnikume, turėjau motociklą, ir vienas giminaitis paprašė, kad nuvežčiau jį pas jaunystės draugą, gyvenusį Riešėje. Tai buvo kunigas Algirdas Dauknys, tą vasarą besiruošęs stoti į seminariją. Degantis tikėjimu jaunuolis manęs nieko neklausė apie pašaukimą į kunigystę, bet aš buvau pagautas jo entuziazmo. Iki tol neturėjau giliai tikinčių draugų, tikrų bendraminčių: su draugais mus siedavo patriotizmas ar sportas. Kartais dalyvaudavau pogrindyje veikiančių jaunimo grupelių susibūrimuose, bet dažniau bėgdavau nuo buvimo tarp nepažįstamų. Tą naktį, po susitikimo su A. Daukniu, kai vidurnaktį grįžau namo, mama nebarė, tik švelniai papriekaištavo, nes, kaip ji sakė, niekada nebuvo mačiusi tokio švytinčio mano veido. Tąkart pasakiau: „Pagaliau turiu draugą.“

Vieną vakarą, po darbo, vežiau Algirdą į Kauną dėl kažkokių popierių. Seminarijos durys buvo jau užrakintos, tad užsukom pas disidentę Jadvygą Bieliauskienę Garliavoje, po to – pas kitus jo draugus bei pažįstamus. Galiausiai, gerokai po vidurnakčio, vieni priėmė nakvynės. Reikėjo anksti keltis, kad spėčiau grįžti į darbą. Nubudom apie šeštą, tariau jam, jog reikia važiuoti, o tas užsiklojo antklode ir pasakė: „Man reikia atlikti mąstymą.“ Tai man paliko neišdildomą įspūdį. Penkiolika minučių jis sėdėjo ir meditavo. Tuomet neturėjau gilesnio supratimo apie vidinę maldą. Kilo klausimų: kokia ta malda? kodėl svarbu taip pradėti dieną? Grįžęs pradėjau tuo domėtis. Ne veltui sakoma, kad žodis uždega, o pavyzdys patraukia. Bičiulis nesakė, jog turėtume abu medituoti, jis tiesiog meldėsi. O man užteko pamatyti, kad susidomėčiau.

Tuo laikotarpiu niekieno neverčiamas perskaičiau pirmą religinę knygą. Dauknys davė Jeano Baptiste‘o Chautard‘o „Melskis ir apaštalauk“. Atsimenu, kaip sėdėdamas paskutinėje auditorijos eilėje per matematikos paskaitas universitete viena ranka rašiau užrašus, o kitoje – ta knyga. Akademikas V. Statulevičius žvelgdamas į mus „galiorkoje“ sakė, jog dažniausiai paskutinėje eilėje sėdintieji po pirmo semestro meta studijas. Mano atžvilgiu tai pasitvirtino. Svarsčiau apie studijų nutraukimą, nes mano širdis jau buvo kitur. Graužiau religines knygas vieną po kitos, nors iki tol tetos vienuolės atvežtas dvasines knygas atiduodavau neskaitęs. Tariausi su Šv. Mikalojaus bažnyčios vikaru, ką man daryti. Jis sakė: „Jei baigsi aukštąją, – sunkiai priims į Kauno kunigų seminariją, jei mesi, – paims į kariuomenę.“ Pasiryžau. Išdalinau studijų užrašus nelankiusiems paskaitų bendrakursiams, kariuomenės jau nebebijojau, nekreipiau dėmesio ir į sveikatos problemas.

„Ištrūkome lyg paukštis iš medžiotojo spąstų“
(Ps 124, 7)

Prieš tarnybą sovietinėje kariuomenėje dar teko padirbėti Civilinės metrikacijos valdyboje prie Teisingumo ministerijos, kur galėjau susipažinti su tais laikais slapta informacija. Menu, kaip vienas inspektorius telefonu Valstybės saugumo komiteto darbuotojui vardijo, kiek tais metais būta santuokų, ištuokų, gimusiųjų bei mirusiųjų. Kol jis diktavo, aš sau duomenis irgi užsirašiau, perdaviau Šv. Mikalojaus bažnyčios kunigui, o tas kitą sekmadienį viską jau iš sakyklos žmonėms išklojo. Darbe laisvalaikiu skaitydavau Vatikano II Susirinkimo dokumentus, padovanotus a. a. vyskupo Juozo Tunaičio. Kolegė darbe įspėjo, kad pasisaugočiau dėl tokios literatūros, nes saugumas ėmė manimi domėtis, bet aš ramiai paaiškinau, jog tai oficialiai išleista religinė knyga.

Į kariuomenę paėmė sąmoningai, prisirinkę apie mane informacijos. Tarnavau tik pusmetį, ligos niekur nedingo. Kartą buvau suspardytas. Ilgą laiką gulėjau karinėje ligoninėje. Saugumas turėjo planų mane kariuomenėje apdoroti – tai lengviau padaryti, kai žmogus atskirtas nuo savų, nuo tėvynės. Bet, kaip psalmėje pasakyta, išsprūdau kaip paukštelis iš paukštininko žabangų, Dievas mane ištraukė iš liūto nasrų. Grįžęs iš kariuomenės vaikščiojau Vilniaus gatvėmis ir negalėjau patikėti, kad jau esu namie. Įsidarbinau Vilniaus universiteto bibliotekoje. Intelektualine prasme tai buvo mano aukso amžius: galėjau gauti įvairiausių knygų. Dirbau kopijuotoju, tad kai kurias knygas ir sau pasidaugindavau. Per keletą valandų nudirbdavau savaitės normą, o visą likusį laiką skaitydavau. Ten dirbdamas pirmą kartą stojau į seminariją.

Įšventinimas į kunigus, 1989 m.

Atsimenu, kaip vieną dieną man buvo pasakyta, jog po pietų turiu ateiti į direktorės, kuri tuomet atostogavo, kabinetą. Supratau, dėl kokio reikalo. Pažįstami kunigai jau buvo įspėję, kad iš Valstybės saugumo komiteto bandys verbuoti. Atidarau duris į kabinetą – sėdi du nepažįstami tipeliai. Vienas tuojau išėjo, o kitas, pasiūlęs prisėsti, pradėjo pokalbį. Bandė vilioti pinigais, pasakojo apie tai, kad ir Vatikanas turi saugumo tarnybų, klausinėjo, kodėl tėvas buvo Sibire, ar ne dėl partizaninės veiklos. Netyčia prasitariau, kad, matyt, dėl giminystės su paskutiniu tarpukario Lietuvos ministru pirmininku. Tas sureagavo ir, apsimetęs lyg to nežinotų, pasakė, jog jeigu šitaip, tai į kunigų seminariją įstoti man tikrai nėra jokių vilčių. Pokalbio metu išsidavė seniai mane stebį, nesitikėję, kad taip greitai sugrįšiu iš armijos ir pasuksiu kunigystės keliu. Pokalbio pabaigoje liepė pasirašyti, jog niekam apie tai nepasakosiu. Atsilošiau kėdėje ir pasakiau, kad ne. Buvau pamokytas niekur nesirašyti. Įpykęs saugumietis ėmė mane varyti lauk, o aš jam atsisveikindamas dar ranką ištiesiau, pasakiau „sudie“ ir išėjau. Grįžęs į savo skyrių kolegėms išsyk papasakojau, kas jie buvo ir ko norėjo. Po vakarinių Mišių Šv. Mikalojaus bažnyčios šventoriuje visiems draugams, po to namiškiams specialiai tai išpasakojau, nes žinojau, kad saugumas vengia viešumo. Nors tikėjausi būti priimtas, nes nebuvau joks veikėjas, bet nelabai nustebau gavęs telegramą, jog į seminariją nepriima. Nepriėmė dvejus metus iš eilės.

„Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“
(Mt 6, 21)

Ką toliau daryti? Šv. Mikalojaus bažnyčios vikaras pasiūlė studijuoti pogrindžio kunigų seminarijoje – tik reikės stoti į marijonus arba į jėzuitus. Sakė atnešiąs jų regulas, o aš pasiskaitysiu ir nuspręsiu. Bet aplinkybės susiklostė taip, kad, padėdamas tvarkyti minėto vikaro garažą, susipažinau su broliuku jėzuitu. Jis gyveno netoliese, natūraliai ėmėme bendrauti, svarstė, kaip man padėti, kad, kaip jis sakė, neprarasčiau pašaukimo. Jis suorganizavo mano kelionę pas vyskupą Julijoną Steponavičių. Slaptoje, naktį, mašina atvažiavome į Žagarę. Vyskupas patarė neskubėti ir bandyti baigti oficialią seminariją – būsią daugiau galimybių dirbti. Po kurio laiko tas pats broliukas irgi nakčia nuvežė mane pas jėzuitų provincijolą. Pabendravome, gavau regulą – grįžęs perskaičiau ją su malonumu. Kitą kartą tas brolis jėzuitas – kuris buvo sumanus – paklausė, ar negalėčiau provincijolui nuvežti sutaisyto magnetofono. Nuvažiavęs buvau paprašytas pazakristijonauti – tą savaitgalį pasilikau, patarnavau šv. Mišiose. Kitą savaitgalį vėl pakvietė, taip ir pradėjau pas jį važinėti: vasarą – motociklu, žiemą – autobusais ar „tranzuodamas“.

Ten prasidėjo aukso amžius dvasiniu požiūriu. Atlikau pirmąsias gyvenime rekolekcijas, man atsivėrė nauji vidinės maldos horizontai. Klebonijoje buvo tikras Betliejaus neturtas, kur vietoj grindų ant žemės buvo padėti kartono lapai, lubos žemos. Viskas buvo itin paprasta, kuklu, bet viduje – šilta. Buvau toks laimingas! Kiekvieną savaitgalį važiuodavau į Bijutiškio kleboniją, į šaltą kambarėlį, kur aplink lakstydavo žiurkės, todėl lovą atitraukdavau nuo sienos, kad jos į patalą neįlįstų. Galėjau į valias skaityti, melstis. Kai kuriuose dokumentuose mane įvardija kaip vieną pogrindžio seminarijos studentų, bet iš tiesų buvau jėzuitų naujokas. Atradęs dvasinio gyvenimo kasyklas nė nesistengiau pulti studijuoti. Buvau laimingas ir įvykių neskubinau.

Šv.Kazimiero relikvijų sugrąžinimas į Vilniaus arkikatedrą, 1989 m.

Tas pats jėzuitas, brolis Stanislovas Pečkevičius, supažindinęs mane su provincijolu, dėjo pastangas, kad mane priimtų į Kauno kunigų seminariją. Kartą jis nuėjo pas vieną jam pažįstamą Vilniaus kunigą, kuris buvo lojalus tarybų valdžiai, atsiklaupė prie klausyklos ir pasakė, kad nenueis tol, kol tas nepažadės padėti man įstoti. Tas kunigas jam pažadėjo ir paprašė, kad lankyčiausi jo bažnyčioje, idant vėliau galėtų parašyti rekomendaciją. Kartą per savaitę dalyvaudavau Mišiose jo bažnyčioje, kitomis dienomis Mikalojuje, nes ten buvo mano širdis, o savaitgaliais vykdavau pas jėzuitų provincijolą, kur atlikau 30 dienų Dvasines pratybas, kurios man buvo ypač vertinga patirtis.

Studijas seminarijoje pradėjau 1984 metais – priėmė iš trečio karto. Prisipažinsiu, jog net menkai tesidžiaugiau. Seminarijoje buvau kaip pelė po šluota: nerodžiau iniciatyvos, gabumų, su niekuo per daug nebendravau – man buvo gana ankstesnių ryšių. Pabaigiau 1989-aisiais, tais pačiais metais buvau įšventintas kunigu. Mes buvome pirmieji trys kunigai, įšventinti atgautoje Vilniaus arkikatedroje. Iš tiesų tai, kad nebuvau priimtas į seminariją du kartus, man buvo skausminga patirtis, bet ir tikra Dievo dovana. Tai pakeitė mano požiūrį į kunigystę: pradėjau tai suprasti kaip būdą tarnauti Kristui, o ne tikslą.

Su jėzuitais santykiai keitėsi ir vis dar tebesikeičia. Dar būdamas seminarijoje daviau pirmuosius įžadus. Nors palaikiau artimus ryšius, laikai pasikeitė, pasikeitė ir vienuolijų gyvenimas. Po truputį supratau, jog tai visgi nėra mano pašaukimas, aš uždaresnio būdo žmogus – monastinis, linkęs į vienatvę. Tiesa, teko beveik metus gyventi jėzuitų Belarmino kolegijoje, Romoje. Kol buvo gyvas vyskupas Steponavičius, jis apsaugojo mane nuo tolesnių studijų, leido ramiai dirbti bažnyčioje, mokyklose. Tačiau jam iškeliavus į amžinybę, po rugpjūčio pučo pajudėjus vizų reikalams, mus su dabartiniu vyskupu Lionginu Virbalu SJ išsiuntė į Romą, kur teko šiek tiek pastudijuoti liturgiją. Vėliau nuo jėzuitų labai atitolau, nors formaliai priklausiau. Kai mane, jau tarnaujantį Šv. Jonų bažnyčioje, aplankė arkivyskupas su nuncijumi ir pastarasis paklausė, ar aš esu jėzuitas, atsakiau, kad nesu jėzuitas, tik iš Jėzaus draugijos. „Jėzuitiškas atsakymas“, – pakomentavo. Nors su jėzuitais bendrauju daugiau nei trisdešimt metų ir juos laikau artimais bičiuliais, niekada nesitenkinau grynai jėzuitišku identitetu. Visada buvau linkęs eiti nepramintais takais, rinkdamas bei integruodamas į savo patirtį tai, kas vertinga ir kitų vienuolijų bei bendruomenių patirtyje, viską orientuojant tik į Kristų. Ne veltui visą gyvenimą kartoju: „Siekdami šventumo nesekite šventaisiais, bet sekite Kristumi taip, kaip juo sekė šventieji, kurie buvo savo laikmečio vaikai.“

„Siela gyvena kūne, bet nėra iš kūno, ir krikščionys gyvena pasaulyje, bet nėra iš pasaulio“
(Iš Laiško Diognetui)

Kaip Lietuva prisimena Sąjūdžio laikus, taip aš ir bendražygiai prisimename Šv. Jonų laikotarpį – tai buvo tarsi dvasinis sąjūdis. Ten susibūrusi giedančio akademinio jaunimo grupelė Kantičkininkai prašė arkivyskupo A. J. Bačkio, kad paskirtų mane jų dvasios vadovu. Tuometinis Šv. Jonų bažnyčios rektorius, dabartinis vyskupas Jonas Boruta SJ tuoj pat užleido man abejas šv. Mišias per savaitę. Buvo 1993-ieji, ruošėmės Jono Pauliaus II apsilankymui Lietuvoje. Žinojau, kad bus dalinami pakvietimai į popiežiaus Mišias. Pradėjau galvoti: o kas yra mano ganomieji? Surašiau tam tikras bendruomenės nuostatas, parengiau anketas ir kviečiau žmones išsakyti savo lūkesčius, pageidavimus. Po truputį ėmėme plėtoti veiklą, jaunimas jautėsi suprastas ir priimtas. Kadangi Bernardinų bažnyčia dar buvo uždaryta, čia veikė ir pranciškoniškasis jaunimas, taip pat ir joanitai, tuo metu dar neturėję savo vietos Vilniuje, charizmatai, su kuriais anksčiau meldėmės Vilniaus arkikatedros bokšte, Vilniaus pedagoginio universiteto studentai, kuriems teko dėstyti. Jaunimas sugužėjo po vienu stogu, man beliko netrukdyti Dievui veikti.

Būta pačių gražiausių akimirkų. Žygiai baidarėmis, stovyklos Kabeliuose, evangelizaciniai žygiai Vilniaus gatvėmis, nusižiūrėti iš „Tikėjimo žodžio“ bendruomenės patirties. Bažnyčioje puoselėjome dvasinį, liturginį gyvenimą, buvo įvairių grupelių: maldos, Dievo žodžio skaitymo ir kitų. Nespėjau gaminti suolų – bažnyčia prisipildė. Tik atėjęs, radau apie septyniasdešimt sekmadieniais susirenkančių žmonių, o veiklai įsisiūbavus, visi suolai būdavo užimti, žmonės net stovėdavo. Tas kelerių metų laikotarpis davė gražių vaisių, dešimtimis reikėtų skaičiuoti bandžiusius stoti į seminariją ar įvairias pašvęstojo gyvenimo kongregacijas, pabaigė ar prigijo – keliolika vaikinų bei merginų. Tarp jų buvo ir pranciškonas kun. Arūnas Peškaitis, jėzuitas Virgilijus Saulius, marijonas kun. Andrius Šidlauskas, joanitas kun. Jonas Savickas, kun. Laimonas Nedveckas, kun. Bernardas Augaitis, būrelis joaničių, Betliejaus ir kitų seserų. Jaunuoliai, susipažinę Jonuose, sukūrė šeimas, šiandien jos yra susibūrusios į Šv. Juozapo šeimų bendruomenę. Tai buvo tikras pašaukimų aruodas.

Velyknaktis Jonuose, 1998 m.

Atsimenu, kaip su ta jaunimo grupele, kuri mane pasikvietė, pradėjome tartis dėl pirmųjų šv. Mišių. Susėdome su sese, dabar joanite, Asta Drevinskaite, derinome, ką giedosime, ir svarbiausia – sutarėme, kad liturgijos metu neskubėsime. Susidarė tam tikras mikroklimatas, į kurį patekę žmonės tuoj įaugdavo, būdavo perkeisti. Studijuodamas Romoje sužinojau apie Sutaikinimo pamaldas – pirmąsias tokias surengėme 1993 metais. Įgijus patirties, jos tapo tokios sėkmingos, kad man net kildavo noras jas rengti Sporto rūmuose, nes bažnyčia būdavo pilna žmonių. Taip pat ypatingi buvo Velyknakčiai – juos švęsdavome per visą naktį. Pradėdavome pusiaunaktį ir melsdavomės iki ryto, kol pradėdavo važiuoti pirmieji troleibusai. Velyknakčiai buvo tikrai įsimintini, kartą net pasakiau, jog gražiau gali būti tik danguje – tai buvo šviesų, ženklų, simbolių, muzikos misterija.

Tai truko keletą metų: po to pranciškoniškasis jaunimas persikėlė į Bernardinų bažnyčią, joanitai ir jų oblatai gavo koplyčią, kiti išėjo į kitas bažnyčias. Nors išsiskirstė dalis jaunimo, žmonių beveik nesumažėjo, liko tie, kurie jautėsi susieti su Šv. Jonų bažnyčia, tačiau kilo klausimas, kas mes esame, koks mūsų identitetas. Ilgainiui, man jau pradėjus dirbti Šv. Onos bažnyčioje, gimė bendruomenė, su kuria ir šiandien keliauju. Pagrindinė bėda Jonuose buvo ta, jog nuolat reikėjo kovoti dėl erdvės. Jaunimas mane spaudė iš apačios, kad reikalaučiau sąlygų, būtinų egzistuoti bendruomenei, o iš viršaus – universitetas, neatsižvelgiantis į mūsų poreikius. Buvau kaip akmenėlis tarp girnų. Galų gale, kai supratau, jog aš kaip kunigas nieko negaliu pakeisti, – susidariusią padėtį turėjo spręsti aukštesni hierarchai – paprašiau, kad mane atleistų. Tuometinės būklės negalėjau suderinti su savo sąžine ir Bažnyčios kanonais. Panaši ir gal net blogesnė būklė tebeegzistuoja ir šiandien. Savo išėjimu norėjau duoti ženklą apie nenormalią situaciją, kurios nesinorėjo dangstyti.

Šv.Jonų bažnyčioje su jaunimu tariantis dėl žygio baidarėmis, 1996 m.

Darbuojantis Šv. Onos bažnyčioje, su bendražygiais pasišnekėdavome apie Šv. Jonų bažnyčioje jau puoselėtą svajonę gyventi pašvęstąjį gyvenimą, liekant pasaulyje, bet bėgo metai ir vis nesisekė jų suburti draugėn. Viskas pasikeitė Jubiliejinių metų proga: besimelsdamas brevijorių radau Laiško Diognetui ištrauką, penktą ir šeštą skyrius, – tai nepaprasto grožio tekstas, kurį visuomet nešiojuosi prie širdies. Išdalinau jį kartu keliavusiems žmonėms ir pasakiau: „Jei jis atliepia į jūsų širdies troškimą, – tokiu pagrindu galime burtis.“ Kartu ėmėme svarstyti bei pildyti bendruomenės nuostatas, kurias sukūriau dar Šv. Jonuose. Nusprendėme, kad per Velykas išpažinsime siekį. Artėjant šiam svarbiam įvykiui gavau išbandymą: paaiškėjo, jog mano sveikata labai tragiška ir reikia operuoti širdį. Meldžiau Viešpatį, kad Jis pasiimtų mane pas save, jeigu nenori, kad gimtų bendruomenė, o jeigu paliks, tai priimsiu kaip Jo pritarimo ženklą. Viskas klostėsi tiesiog stebuklingai, ir 2001 metų balandžio 15 dieną, šv. Velykų rytą, įsipareigojome Dievo akivaizdoje. Sutarėme, kad įžadų nebus, o išpažinsime siekį sekti Kristų. Dabar jau daugiau kaip dešimt metų mes – Galilėjiečių bendruomenė – keliaujame kartu. Šiuo metu esame prisiglaudę po Šv. Kazimiero bažnyčios stogu. Mūsų įsipareigojusiųjų – išpažinusiųjų siekį – yra 41 bei 8 tam besirengiantys naujokai. Šiandien visa širdimi suvokiu, kad esu ne tik krikščionis, Kristaus sekėjas, pašauktas Jam tarnauti kaip kunigas, bet ir galilėjietis, keliaujantis vienoje dvasioje su bendruomenės nariais, susižavėjusiais tikruoju galilėjiečiu – Jėzumi iš Nazareto (plg. Mt 26, 69), ir kartu su jais vis žvelgiantis į dangų (plg. Apd 1, 1), laukiant pažadėtojo Jo sugrįžimo.

„Liturgija – Bažnyčios gyvenimo viršūnė ir versmė“
(Liturginė konstitucija „Sacrosanctum Concilium“)

Iki seminarijos neturėjau supratimo, kas tai yra, o studijuojant kun. Algimanto Kajacko liturgijos paskaitos buvo įdomiausios – tačiau tik tiek. Tuomet nesistengiau gilintis. Žinoma, aš turėjau puikų liturgisto praktiko pavyzdį Šv. Mikalojaus bažnyčioje – a. a. vyskupą Juozą Tunaitį, kuris stengėsi gauti naujausius Bažnyčios dokumentus ir tuoj viską pritaikydavo praktikoje. Vos po Vatikano II Susirinkimo buvo leista Mišių skaitinius skaityti nacionalinėmis kalbomis – bažnyčios iškart to ir ėmėsi, nors kitur dar ilgai buvo skaitoma lotyniškai. Seminarijoje man lengvai sekėsi laikyti liturgikos egzaminus, tiesiog pasakodavau, ką mačiau Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Liturginės praktikos seminarijoje apskritai neturėjau: per trejus metus nė karto nebuvau nei prie seminarijos, nei prie Katedros altoriaus. Kai buvo pranešta, jog aš skiriamas seminarijos klebonu – visiems buvo šokas. Anuomet sklido kalbos, kad ordinarai ir seminarijos dėstytojai per posėdį buvo nutarę mane skirti naujokų globėju, vadinamuoju formarijumi, o mano artimą bičiulį – klebonu, kuriam įprastai tenka vadovauti įvairioms ceremonijoms, tačiau, įsikišus tarybų valdžiai, Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui, mus su bičiuliu liepę sukeisti vietomis. Kokios įtakos gali turėti, būdamas atsakingas už ceremonijas? Beveik jokios. O štai būdamas pirmokų globėju, gali juos labai nuteikti. Prisimenu ir savo formarijus – dabar jau kunigus Vytenį Vaškelį ir Mykolą Letkauską OFM. Jie mums buvo kaip dvasios tėvai. Šios pareigos man būtų buvusios artimos, nes mano pirmoji meilė yra dvasinė-mistinė teologija, tai, ką atradau pas jėzuitus: rekolekcijos, vidinė malda, meditacija, kontempliacija. Tuo tarpu būti ceremonijų vadovu liturgijoje buvau visiškai nepasiruošęs, galima sakyti, kad mane įmetė į šaltą vandenį vidury žiemos. Kaip šiandien atsimenu pirmąsias šv. Velykas – vadovauju liturgijai su „špargalke“ rankose, nes tiek visokių dalykų, kurių nepajėgiau galvoj sutalpinti. Po to supratau, kad mane liturgijoje domina ne vien tai, kaip taisyklingai reikia atlikti veiksmus, o kodėl būtent taip reikia daryti, kokia viso to prasmė. Ėmiau gilintis, rodyti entuziazmą ir net skatinti reformas. Turėjau tikslą per liturgijos atnaujinimą stimuliuoti seminarijos dvasinį gyvenimą.

Dalis Galilėjiečių bendruomenės 10-mečio išvakarėse Šv. Kazimiero bažnyčios kriptoje, 2011 m.

Kai tik buvo grąžinta Vilniaus arkikatedra, kitą rytą prie jos durų su kurso draugu, tuomet diakonu Astijumi Kungiu OFM patarnavome per šv. Mišias. Paskui buvo Katedros atšventinimas, šv. Kazimiero palaikų perkėlimas, Trijų kryžių pašventinimas – šie tautos atgimimo įvykiai buvo susieti su liturginiais momentais, kuriais man teko rūpintis. Kiek anksčiau, artėjant krikščionybės jubiliejui 1987 metais, iš kun. Vaclovo Aliulio išsirūpinau septynis naujo lietuviško Mišiolo egzempliorius, ką tik iš spaustuvės. Galiu drąsiai sakyti, jog pirmąsyk dabartinis lietuviškas Mišiolas buvo panaudotas Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Mane visada domino apeigų simbolinė, dvasinė prasmė, jų istorinės šaknys, sąsajos su Biblija. Ir šiandien tuo domiuosi, benediktiniškos dvasios įkvėptas, puoselėju liturgiją, stengiuosi ją išnaudoti, kad būtų perkeistas vidinis žmogaus gyvenimas. Čia juk veikia ne žmogus, o Kristus, iš mūsų tereikia vieno dalyko – kad neužtemdytume, nepridengtume Jo veikimo. Studijuodamas Romoje išgirdau sakant, kad turime būti ministrais – minus terra, mažiau negu žemė, kad būtų matomas Mokytojas, magistras – magis terra, daugiau negu žemė. Šiais laikais yra dvi tendencijos – vieni nori viską supaprastinti, kad žmogus iš gatvės suprastų, kiti ilgisi slėpiningumo ir lotynų kalbos bei tridentinių Mišių. Pirmu atveju atsiranda sakralumo stoka, žmogus ateina į priimtiną aplinką ir nebeturi kur augti, pasilieka buitinio lygmens, o tridentinėse Mišiose skonisi sakralumu, bet nutolsta nuo Jėzaus laikų paprastumo bei autentiškumo. Ačiū Dievui, kad gyvenu po Vatikano II Susirinkimo, kai atnaujinta liturgija buvo sugrąžinta prie ištakų. Dabar joje palikta daug erdvės laisvei, gali prisitaikyti prie susirinkusių žmonių. Laikydamiesi dabartinių liturginių nurodymų, galime priartėti ir prie beveik protestantiškos, ir prie stačiatikiškos liturgijos. Tas įsimintiniausias Velyknaktis, apie kurį pasakojau, – suprantu, kad jis evangelizacinis, iškalbingas žmogui iš gatvės, bet dabar aš tokio nebepasigendu. Man pačiam artimesnis būtų benediktiniško stiliaus: ramus, su tylos pauzėmis, kur viskas be galo subtilu, simboliška.

Reikia atsižvelgti į žmogų: negaliu reikalauti, kad maistą, kurį valgau, priimtų ir kitas. Juk ir kūdikis ne iš karto pradeda duoną valgyti, mums augant keičiasi ir maistas. Svarbiausia, kad keistumės, niekada nesustotume, viduje augtume. Bet kurią liturgiją galima paversti atstumiančia, bedvase (prisimenu, kai, būdamas klieriku ir patarnaudamas Mišioms lotynų kalba, nespėdavau vienam kunigui versti Mišiolo puslapių – per dvylika minučių jos būdavo baigtos). Liturgija – Kristaus apsireikšimo vieta, reikia netrukdyti Jam veikti. Jėzus yra Aukščiausiasis Kunigas, pagrindinis veikėjas, neregimu būdu dalyvaujantis nuo pat pradžių. Ne veltui sakome: „Viešpats su jumis.“ – „Ir su tavimi.“ Dievas iš tiesų yra su mumis. Liturgija yra Bažnyčios veiklos viršūnė ir šaltinis. Viršūnė – nes čia yra Jėzus, apsireiškęs ant Atsimainymo kalno, Jį matome šlovėje ir gera su Juo būti. Su tokiu nusiteikimu turėtume ateiti į šv. Mišias – kad kopsime su Jėzumi į kalną ir išgyvensime Jo atsimainymą. Šaltinis – tas pats Viešpats Jėzus. Ne veltui giedame: „Regėjau versmę, trykštančią iš atverto Atpirkėjo šono.“ Liturgijoje geriame iš šio šaltinio ir gaivinamės bei semiamės jėgų kasdienei kelionei amžinybės link, vis siaurėjančiu tikėjimo keliu tarp uolų – su Dievu.

Kalbino Rosita Garškaitė

Straipsnis iliustruotas nuotraukomis iš kun. E. Merkio archyvo