Elektrėnai. Inetos Bricaitės nuotrauka

Elektrėnai – pramoninis miestas. Prieš pusę amžiaus jis iškilo kaip gyvenvietė Lietuvos elektrinės, o vėliau – ir Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės darbuotojams. Darbo liaudžiai Lietuvos elektrinės ir viso miesto vadovo Prano Noreikos rūpesčiu pastatyta poilsio, sporto pramogų bazių. Elektrėnai tada buvo miestas be pensininkų – į jį suvažiavo jauni, darbui pasirengę žmonės, kuriems gerą fizinę formą palaikyti buvo labai svarbu. Bepigu buvo sporto bazėms naujame mieste augti: statybinių medžiagų netrūko, o ir darbo jėga – tie patys elektrinės darbuotojai. Bet dabar laikai pasikeitė.

Be gyvenamųjų namų, sovietmečiu čia atsirado Ledo rūmai, baseinas, marių tiltas su lieptais, jachtklubas, atrakcionų parkas, sporto stadionas, teniso kortai, viešoji pirtis, Abromiškių reabilitacijos ligoninė, vaikų stovykla ir t. t.

Dabar Lietuvos elektrinė dirba tik kartais, darbuotojų ten reikia keliolika kartų mažiau, nedaug jau liko tų, kurie miesto statybas prisimena. Pasikeitė gyventojai – pasikeitė ir miestas. Kaip pasakojo P. Noreika, anksčiau žmonės mieste kaip savo kieme jautėsi – patys namus statė, patys medžius sodino ir gėles laistė. Visi dirbo kartu, todėl vieni kitus pažinojo ir mielai įvairiuose renginiuose bei šventėse dalyvavo. Dabar žmonės labiau vertina individualumą, pramogų randa neiškišdami nosių iš namų, todėl nebėra tokie bendruomeniški.

Atrakcionas Elektrėnuose. Inetos Bricaitės nuotrauka

Šiandien Elektrėnų atrakcionų parko „Vaikų pasaulis“ tvora jau apkabinėta spynomis, o kad kas, nostalgijos apimtas, nesugalvotų amerikietiškais kalneliais pasikarstyti, teritorijoje laksto pikti šunys. Baseine žmonėms į akis byra tinkas, stadione po lietaus ir žvejoti galima, o teniso kortuose vis rečiau žaidžia ir didžiausi entuziastai.

Iki Nepriklausomybės atgavimo visais elektrėniškių reikalais, pradedant komunalinėmis paslaugomis, baigiant pramogų organizavimu, rūpinosi Lietuvos elektrinė. Laisvi Elektrėnai buvo išdraskyti po gabaliuką. O po to – ilgalaikis štilis. Sovietmečiu statyti rekreacijos objektai pradėjo byrėti, puoštis samanomis ir jaunais medeliais ant stogų – Trakų rajono valdžia neturėjo lėšų remontuoti pastatų. Rajono pakraštyje tūnoję Elektrėnai įmigo.

Bet amžių sandūroje Elektrėnų savivaldybė atsiskyrė nuo Trakų rajono ir tapo patys sau šeimininkais. Dar kojų neapšilę valdininkai labai norėjo kuo greičiau Elektrėnus išgydyti – užsimojo iš miesto Lietuvoje nematytą kurortą padaryti.

Miesto išbudinti savivaldybė priplanavo projektų už 200 mln. litų. Pusės lėšų tikėjosi iš Europos Sąjungos fondų, nors Lietuva dar nebuvo ES narė, kitą pusę buvo pasiryžusi surinkti pati ir gauti iš privačių investuotojų. Už tuos pinigus tikėtasi įgyvendinti projektus „Jaunimo krantas“ ir „Energolendas“.

„Jaunimo krantą“ turėjo sudaryti technologijų parkas, žaidimų muziejus, edukacinis neformaliojo švietimo centras, jaunimo akademija, gyvenamasis kompleksas, pramogų ir laisvalaikio centras su renginių salėmis, restoranu, boulingu, saunų kompleksu, vandens pramogų parku, fontanais, muzikos ir šviesos instaliacijomis, žiūrovų tribūnomis, prieplauka ir 70 vietų viešbučiu.

Ir tai dar ne viskas. Pagal projektą „Energolendas“, planuota renovuoti Ledo rūmus, baseiną ir pramogų parką „Vaikų pasaulis“. Čia turėjo atsirasti 100 metrų aukščio ir 1,5 km ilgio amerikietiški kalneliai, kuriuos neabejotinai matytų važiuojantieji magistraliniu šalia miesto. Projektais šventai tikėta, jie, kaip pavyzdys, pristatinėti įvairiose konferencijose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Neabejota, kad Elektrėnai galėtų puikiai reprezentuoti Lietuvą.

Velnio ratas Elektrėnuose. Inetos Bricaitės nuotrauka

Bet grįžkime į realybę, nes elektrėniškiai jau seniai grįžo. Praėjo jau 14 metų, bet nei technologijų parko, nei pusantro kilometro aukščio amerikietiškų kalnelių nematyti. Kad nors rūdys nuo Velnio rato nušveistos būtų. Abu projektai žlugo ir „Energolendas“ ar „Jaunimo krantas“ energetikų mieste dabar prilygta keiksmažodžiui. Tiek daug kalbėta, žadėta, viltasi, o išėjo šnipštas.

Elektrėnai turi tik dvi išeitis – arba tapti poilsio, pramogų ir sporto miestu, arba pamiršti idėją atgaivinti savo sporto bazes ir puoštis sovietinių griuvėsių paveldu. Vos pakeliama našta savivaldybei yra vien tik poilsio bazių komunalinius mokesčius sumokėti, ką jau kalbėti apie didesnį remontą ar renovaciją. Elektrėniškių, pramogaujančių savivaldybei priklausančiose bazėse savo mieste, tiesiog per mažai. Pavyzdžiui, baseine dažniausiai plaukioja iš kitų miestų atvykę žmonės, arenos ledą skrodžia taip pat daugiausia nevietiniai gyventojai.

Kaip mėgsta sakyti meras Kęstutis Vaitukaitis, baseiną labiausiai apsimoka laikyti tuščią, o ledo areną – be ledo. Ledo rūmai prieš keletą metų buvo renovuoti iš keliolikos milijonų ES lėšų. Pagal įsipareigojimus ES, koncesijos sutartimi ledo arena 25 metams turėtų būti perleista konkursą laimėjusiam privatininkui. Valdininkai tai vadina utopija – arenos išlaikymo užsikrovimas ant pečių, jei mieste neįvyks didesnių pokyčių, būtų tiesus kelias bankroto link.

Nors patys Elektrėnai miestu pavirto per keletą metų, į kurortą miestui transformuotis, matyt, lemta per ilgesnį laiką, nei planuota savivaldybės įkūrimo pradžioje. Dabar jau pokyčiai ir planuojami, ir vyksta lėtesniais tempais, bet svarbiausia – vyksta. Atgimė Ledo rūmai, kelių entuziastų dėka vėl veikia jachtklubas ir marias burėmis spalvina vandens pramogų mėgėjai. Vietiniai mielai naudojasi nutiestais dviračių takais, jaunimas raižo riedlenčių rampą, tuščia nebūna mažojo futbolo aikštelė. Prieš keletą metų renovuotame paplūdimyje galima sutikti ne tik vietinių, bet ir iš kitų miestų atvykusių žmonių. Abromiškių reabilitacijos ligoninėje dažniausiai lankosi kitų miestų arba šalių gyventojai. Bet jų toli gražu ne tiek, kad Elektrėnai bent pasijustų kaip kurortas.

Elektrėnų futbolininkai pyksta, kad miesto stadione neįmanoma ne tik varžybų rengti, bet ir treniruotis. Futbolininkai siūlo tikrą verslo planą: Elektrėnuose įsirengti kokybišką stadioną ir jį nuomoti keliais šimtais litų mažiau nei Vilniuje ar Kaune, kur stadionai labai dažnai būna užimti. Penkiasdešimt kilometrų nuo miesto magistraliniu keliu neturėtų suryti daug laiko ar finansinių išteklių.

Idėja gera, bet viena maža smulkmenėlė – ne vieną milijoną kainuoja profesionalų stadioną įrengti. Deja, bet tokių smulkmenėlių Elektrėnuose daug, o lėšų, kaip įprasta, mažai.