Nuo 1995 m. kasmet rugsėjo 9 dieną minima tarptautinė grožio diena. Su Toma Bružaite, šeimos ir santuokos teologijos magistre, kalbamės apie grožį ir krikščionišką laikyseną grožio industrijos atžvilgiu.

Jeigu tiesmukai skaitome Naująjį Testamentą, randame stiprią priešpriešą tarp kūno ir dvasios. Ypač apaštalas Paulius dažnai kartoja, kad jūs negalite būti kūniški, nes esate atgimę iš dvasios, esate dvasiški. Kūno norai priešingi dvasiai ir iš jų kyla visoks sugedimas, paleistuvystės, svetimavimai. Paulius ragina aukoti savo kūnus kaip šventą ir nesuteptą auką Dievui, kaip dvasinį Dievo garbinimą. Šiame kontekste pasirodo šv. Jono Pauliaus II kūno teologija, kurioje jis aiškiai įvardija, kad žmogus yra siela ir kūnas, jų darni visuma, ir kad tai yra gera. Kaip turėtume teisingai suprasti santykį su kūnu: kur yra meilė kūnui, kaip mūsų savasčiai, o kur jau pataikavimas jam?

Pirmiausia Jonas Paulius II jokiais būdais nepaneigė to, ką rašė apaštalas Paulius savo laiškuose. Kūno teologijoje popiežius paaiškina, ką šventasis apaštalas turėjo galvoje supriešindamas kūniškumą ir dvasią. Tas paaiškinimas iš tiesų siekia toliau – patį Adomą ir Ievą. Rojuje sukurti pirmieji žmonės buvo nuogi ir nejautė gėdos. Jie mėgavosi kūno grožiu ir būsena, kai kūnas išreiškia asmenį ir yra neatsiejamas nuo sielos, nuo vidinio žmogaus. Būtent per kūną pažįstamas vidinis žmogus ir jo grožis. Kūno grožis atspindi vidinį žmogaus grožį.

Visos problemos prasidėjo tada, kai atsirado nuodėmė: Adomas ir Ieva nusidėdami sugriovė Dievo sukurtą tvarką. Mūsų kūniškumas, visi kūniški poreikiai ir instinktai pradėjo imti viršų, o siela – Dievo veido atspindys – buvo sugriauta. Po nuopuolio vyras ir moteris, būdami nuogi ir žiūrėdami į tą patį gražų kūną, tik dėl nuodėmės pradėjo jausti gėdą. Sielos sužeidimas ir vidinio žmogaus sugriovimas pažeidžia žvilgsnį ir matymą, kad kūnas yra gražus, kad žmogus yra gražus. Čia ir atsiranda perskyra tarp dvasios ir kūno.

Kūnas pradėjo nebepaklusti dvasios polinkiams ir kvietimui, o tarsi sukilo prieš dvasią ir panoro tapti tikruoju šeimininku. Iš to atsiranda geidulingumas, taip perkeičiantis žmogaus žvilgsnį, kad jis žiūrėdamas į kitą asmenį mato nebe jo, kaip asmens, grožį, o kūnišką objektą, kurį gali vartoti savo malonumui. Apaštalas Paulius būtent ir kalba apie tą geidulingumo persmelktą kūniškumą, kai jis nebepaklūsta Dievo planui, o kūnas tarsi sako, kad jis čia šeimininkas ir pagrindinis veikėjas.

Paminėjai mūsų vidinį sužeistumą. Ar kartais mūsų siekis gražintis, ypač moterų pastangos visomis priemonėmis būti gražioms, sekti madas ir kosmetikos naujienas nekyla iš mūsų sužeistumo? Kai nesijaučiame gražios tokios, kokias Dievas mus sukūrė, bet norime pataisyti tą Dievo kūrinį.

Nėra vienareikšmio atsakymo, ar tai, kad moteris gražinasi, dažosi, yra jos nevisavertiškumo jausmo išraiška, ar ne. Moteris taip sukurta, kad iš vidaus kyla troškimas būti gražiai. Ji sukurta taip, kad atskleistų grožį, parodytų jį savo aplinkoje. Taigi pasigražinimą galima suprasti kaip vidinio žmogaus atskleidimą per savo kūno galimybes. Tik, žinoma, visada reikia savęs paklausti, ką aš tuo noriu pasiekti – ką mano veiksmas reiškia. Niekas iš išorės neatsakys į tą klausimą. Turėtume būti sąžiningos pačios sau ir paklausti, kodėl aš tai darau. Ar noriu, kad šalia manęs esančiam žmogui būtų malonu, tvarkingai rengiuosi, pasidažau, kad neatrodyčiau, pavyzdžiui mieguista ar apsileidusi, parodyčiau, jog esu graži, ir šalia manęs esantieji tą grožį pastebėtų. Kita vertus – gal noriu kažką užmaskuoti ar netgi suvilioti? Galbūt labai alkstu dėmesio ir tiek savo apranga, tiek visomis kosmetinėmis priemonėmis rėkte rėkiu ir noriu atkreipti kitų žvilgsnį į save, kūno ženklais parodau, kad beprotiškai alkstu meilės. Mes tos meilės visi alkstame, bet tik tuomet, kai negauname meilės iš tėvų, atsisakome Dievo meilės, neturime draugų ar kitų artimųjų, kurie mus iš tikrųjų mylėtų, imame visur jos elgetauti. Niekas neatsakys į tą klausimą, tik pati moteris. Sunku pasakyti, kur ta riba.

Evgenios Levin nuotrauka

Tačiau reikėtų suprasti, kad Katalikų Bažnyčios mokymas ir Biblija niekaip nesmerkia puošimosi ar atrodymo gražiai. Kaip tik, jei pažiūrėtume į kai kurias Senojo Testamento knygas, ypač Giesmių giesmę ar psalmes, pamatytume, kaip karalienė išsipuošia, pasidabina karoliais, apyrankėmis, auskarais, susitepa plaukus kvapiuoju aliejumi, kuris yra kosmetinė priemonė. Tuose tekstuose matyti, kaip moters grožis skleidžiasi puošiantis. Mistikai, Bažnyčios tėvai tai sutapatino su pačia Bažnyčia, Kristaus nuotaka, kuri skleidžiasi pasitikdama savo jaunikį. Tad puošimasis ir grožis Bažnyčios tikrai nėra atmetamas.

Istorijoje būta tokių etapų ir požiūrių, kai viršų ėmė asketiškumas ir kūnas buvo marinamas, krikščionys buvo raginami vengti puoštis. Buvo ir yra vienuolinių bendruomenių ar pavienių asmenų, kurie atsisako visokio patogumo, net, pavyzdžiui, švelnių rūbo medžiagų siekdami nuolat jausti drobės šiurkštumą ir taip apmarinti savo kūną.

Jeigu Dievas šaukia žmogų tokiu būdu gyventi atgailos gyvenimą, tai yra labai gerai ir visai nereiškia, jog žmogus atmeta tą brangią Dievo dovaną – kūną. Mes visi esame pašaukti atgailos gyvenimui, bet skiriasi išraiškos būdai. Askezė nėra kūno, kaip Dievo kūrinio, paneigimas. Tokiu būdu bandoma kūną, šiurkščiai tariant, „pastatyti į savo vietą“. Kūno suvaržymas tampa savitu būdu atgailauti ir pasiekti Dievą. Pasninkas, kuriam Bažnyčia tam tikrais laikotarpiais kviečia kiekvieną tikintįjį, taip pat yra kūno suvaržymas. Negerai, kai perlenkiama lazda ir pati askezė tampa stabu. Kaip kūnas gali tapti stabu, lygiai taip ir askezė gali tapti stabu. Tada jau iškraipomas autentiškas santykis su kūnu.

Populiarioje knygoje „Žavingoji“ apie moters prigimtį rašoma, kad moteriai įdiegta vidujai būti gražiai, puoselėti ir kurti grožį savo aplinkoje. Kiek tai susiję su išorinėmis grožio priemonėmis, o kiek su vidine nuostata ir saviverte?

Man įstrigusi mintis, kad moters paskirtis – atskleisti grožį. Žvelgdama iš psichologinės pusės, randu vis daugiau patvirtinimų, kad taip iš tiesų yra. Moteris kuria jaukumą, o jis susijęs su grožiu. Grožis ir jaukumas eina koja kojon. Pačia moterimi gėrimasi ir grožimasi, ji taip pat turi gebėjimą pamatyti ir atskleisti kito žmogaus vidinį grožį. Šventasis Jonas Paulius II kalba, jog moteris graži dar ir dėl to, kad ji turi ypatingą Dievo duotą gebėjimą būti dėl kito – tai jis pavadino „moters genijumi“. Tai nereiškia, kad vyrai nemoka puošti kitų ar nemoka būti dėl kito, popiežius tik pastebi, kad moteris turi ypatingą jautrumą kitam ir tas jautrumas leidžia jai ypatingu būdu atrasti grožį ir jį atskleisti.

Tai yra viena iš priežasčių, kodėl Bažnyčia sako, kad turime įsileisti daugiau moterų į visuomeninį, politinį, bažnytinį gyvenimą – dėl moters gebėjimo matyti kitą, būti dėl kito bei gebėjimo tą grožį atskleisti ir puoselėti. Moters, kuri myli savo moteriškumą, vaidmuo yra labai svarbus visuomenėje – politiniuose ar ekonominiuose sprendimuose ji gali padėti nepasimesti idėjose ir teorijose bei išsaugoti žmogiškumą ir pagarbą asmens grožiui.

Tačiau, kad mes galėtume išsaugoti tokį moteriškumą mūsų kultūroje, manau, pirmiausia turėtume skirti laiko susitikimui su savimi ir atrasti savo grožį. Kartais dėl mūsų bėgančios skubančios kultūros, kuri daugiau akcentuoja veiksmingumą, pelną ir kovą, moterys turėtų nebijoti priminti sau ir kitiems, jog įsiklausimas, jautrumas, laiko kitam skyrimas yra gyvybiškai svarbus. Kad priimtume teisingus sprendimus, kartais reikia sustoti, nebebėgti paviršiumi, o pasižiūrėti į gelmę – taip gimsta svarbiausi dalykai. Moteris intuityviai tai žino, ir kartais mums reikia drąsos labiau klausytis savo vidaus ir elgtis remiantis tuo giliu žinojimu.

Dabar, kai visa aplinka ir medijos iškelia kūną į pirmą planą, tikrai yra didelė rizika paversti jį stabu. Visos reklamos remiasi kūniškumu, seksualumu. Nesvarbu, kad reklamuojamas, pavyzdžiui, naujas Nissan automobilis, šalia jo stovės pusnuogė moteris. Prie traukinio šypsosis seksuali palydovė, o vyriškus reikmenis reklamuos patrauklūs ir raumeningi „supermenai“. Kita vertus, pati sakei, jog krikščionybė toli gražu neatmeta asmens grožio, o atvirkščiai – kalba apie jį kaip apie gėrį. Kokia tuomet turėtų būti mūsų laikysena, kad nenuslystume paviršiumi? Kokią laikyseną tu pati asmeniškai stengiesi išlaikyti?

Reklamos kūrėjai išties labai gudriai pagavo žmogaus natūralų polinkį matyti kūno grožį, kuris sukelia malonų jausmą ir vilioja. Taip paties Dievo sukurta, kad moteris traukia vyrą, o vyras – moterį. Nuodėmė, deja, iškreipė autentišką tarpusavio santykį ir tapome vienas kitam vartojimo objektu, kai savo kūnu pardavinėjame kažkokį daiktą arba net patį kūną. Tai tik parodo, koks galingas yra žmogaus kūnas ir kaip daug galima, viena vertus, sužeisti, kita vertus, sukurti.

Čia iškart mano mintis krypsta į Joną Paulių II ir jo kūno teologiją, kurioje sakoma, kad santuokoje vyras ir moteris kuria savo santykį ir naują gyvybę per kūną. Tuo tarpu kai kurios reklamos, pornografija, sekso industrija dažnai yra visiškas kūno nuvertinimas, kai kūnas tampa tik daiktu, o ne tuo, kas išreiškia vidinį žmogų ir visą asmenybę.

Aš pati pirmiausia vadovaujuosi pagarba kitam žmogui. Nesu ta, kuri skiria labai daug dėmesio išorei, tačiau man taip pat patinka gražūs dalykai. Savo išore noriu parodyti, jog nesu skirta vartojimui, ir tuo pačiu išvaizda turėtų nežeisti kito, bet padėti jam ir man kurti darnų tarpusavio santykį, kad žvilgsnis būtų kreipiamas ne vien į kūną, bet į visą asmenį. Kaip tai pasiekti kiekvienoje situacijoje, labai individualu. Nereikia kiekvieną minutę galvoti, ką darau, kaip atrodau, nes gali ir paranoja išsivystyti, bet, kaip sako pats Jonas Paulius II, ši pagarbos sau ir kitam nuostata turi tapti viso žmogaus etosu, visą gyvenimą persmelkiančia vidine laikysena. Jei ugdome savyje pagarbą kitam žmogui, įpročiai palaipsniui persikeičia ir natūraliai elgiamės taip, kad ta pagarba matosi.

Ar būtų galima išskirti liturgiją kaip dar ypatingesnę erdvę, kur turėtume siekti, kad per Eucharistiją ir pamaldas padėtume vieni kitiems kreipti žvilgsnius į Dievą, o ne į konkretų žmogų. Ar eidama į liturgiją mąstai apie ją kaip ypatingą erdvę, ar tai veikia tavo pasiruošimą?

Taip. Asmeniškai nesipiktinu pamačiusi bažnyčioje ženklus, kad negalima įeiti su šortais ar palaidinėmis su petnešėlėmis. Kai ateinu į bažnyčią, į liturgiją, ir mano, ir kitų žmonių žvilgsniai turi būti kreipiami į Dievą ir bendruomeninį santykį. Šiuo atveju turime nepamiršti apie savo sužeistą kūniškumą. Geidulingumas nėra svetimas nė vienam, visi tai patiriame, ir svarbu pagalvoti, ar savo išvaizda padėsiu šalia esančiam žmogui melstis, sutelkti mintis į Dievą, ar atvirkščiai, kreipsiu jo žvilgsnį į save.

Dainiaus Tunkūno nuotrauka

Labai gražiai priėjome prie liturgijos. Liturgija ir yra tas grožis, vedantis Dievop. Tai yra pagrindinis mūsų šaltinis, iš kurio semiamės vidinio grožio. Būdami liturgijoje turėtume žiūrėti ne į save, o susitelkti į tai, kas vyksta prieš mus ir persiimti tuo grožiu.

Kalbant apie tai, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, kyla klausimas apie kūno korekcijų pramonę. Nors čia vėlgi nebus vienareikšmio atsakymo, įdomu, kiek galime naudotis tais žmogaus proto vaisiais ir sukurtomis galimybėmis, o kiek tai yra nemeilė sau, kaip Dievo kūriniui, nepasitenkinimas tuo, kokie esame sukurti ir noras save pataisyti.

Iš tiesų atsakymo, ar plastinė chirurgija yra gerai, ar blogai, nei Katalikų Bažnyčia, nei Biblija nesako. Čia reikėtų vadovautis protingumo principu. Jeigu kažkoks įgimtas defektas, nelaimės ar ligos pasekmė žmogų verčia jaustis nepatogiai, patirti psichologinį nepasitenkinimą, plastinė chirurgija yra būdas tas problemas pašalinti. Būna net labai paprastų korekcijų, padedančių žmogui jaustis visavertiškesniam, labiau savimi.

Kita medalio pusė yra tada, kai bandoma tam tikras vidines psichologines problemas išspręsti peiliu. Kiekvienas žmogus turi sau atsakyti, kur yra tos jausenos ir nepasitenkinimo šaknis. Ar tai tikrai yra mano kūnas, o gal tai mano vidus, gal mano siela alksta. Deja, dažnai supainiojama ir bandoma vidinę negalią išgydyti išoriniais būdais.

Vienas iš tokių, sakyčiau, drastiškiausių būdų yra lyties keitimo operacija, kai žmogus nepriima savęs kaip vyro ar moters ir bando pakeisti organą, nors lyties iš tikrųjų tai nekeičia, nes lytiškumas nėra organas, tai daug daugiau – kiekviena mūsų ląstelė yra lytiška. Tačiau bandoma per išorinių ženklų pakeitimą pakeisti vidų, pačią žmogaus savastį, o taip dar labiau sužalojamas žmogus.

Kalbant apie Bažnyčios mokymą, žmonės, kurie šiuo klausimu pasisako, ragina vadovautis protingumo principu ir žiūrėti, ar ta operacija ir korekcija, kurios siekiama, nepažeidžia kitų gėrio ir nesužeidžia paties žmogaus. Kokia yra tos korekcijos kaina (ir čia kalbama ne tik apie pinigus, bet ir apie santykius, kitų žmonių poreikius)? Kokia jos priežastis? Atsakius į tokius klausimus galima pasakyti, ar tas žingsnis yra teisingas, moralus ar nemoralus.

Viešumoje propaguojamas jaunystės kultas. Darbuose, kur žmonės yra matomi – ypač žiniasklaidoje, paslaugų sferoje – dažniausiai dirba jauni patrauklūs žmonės. Filmuose visi vaizduojami gražūs, jaunatviški. Reklamos taip pat siūlo būdų, kaip kuo ilgiau išlikti jaunam. Tuo pat metu matome vis didėjantį atotrūkį tarp senosios ir jaunosios kartos, vis didesnį nesusikalbėjimą, nepagarbą senyvo amžiaus žmonėms ir tam tikrą atmetimą. Popiežius Pranciškus kalba apie priėmimo kultūrą, kad turime rūpintis senoliais ir vertinti jų sukauptą patirtį ir išmintį. Atrodo, kad mes, norėdami desperatiškai išsaugoti savo jaunystę ir priimdami pasaulietinę mąstyseną, tik patvirtiname poziciją, jog gyvenimo vertė yra jaunystė ir tokiu būdu didiname atskirtį ir atmetimą. Gal kaip tik turėtume liudyti džiaugsmą eiti gyvenimo keliu, senti.

Viena vertus, toks darbdavių ir filmų bei reklamos industrijos elgesys yra suprantamas. Viešojoje erdvėje yra malonu žiūrėti į patrauklų veidą. Natūralu, kad jaunas veidas yra gražus ir malonus.

Kita vertus, mes labai paviršutiniškai suprantame, kas yra gražu. Kalbant apie grožį mūsų žvilgsnis dažniausiai krypsta į estetinį išorinį grožį, suvokiamą jusliniais pojūčiais, grožį, kurį matome, užuodžiame, galime paliesti. Jeigu praplėstume grožio sąvoką ir įtrauktume visą asmenį, kalbėtume ir apie vidinį grožį, prieitume išvadą, kad senatvė, kančia, liga taip pat yra savotiškai gražu. Kodėl? Tai iškelia ir atskleidžia, kas yra žmogus, parodo tiesą apie mus. Jonas Paulius II savo kančioje ar J. Ratzingeris senatvėje atskleidžia vidinio asmens gelmes, jo gebėjimą kentėti nesmerkiant ir nekaltinant, tauriai priimant kančią. Senatvė, pavyzdžiui, gali parodyti žmogaus grožį, kaip gebėjimą priklausyti nuo kitų, priimti pagalbą, dalintis patirtimi ir sukaupta išmintimi. Visa tai yra gražu. Išoriškai tarsi ne toks gražus buvimas atskleidžia vidinį žmogaus grožį. Kūnas nyksta, tačiau siela gali skleistis. Tai kančią ir senatvę padaro gražią. Mes pamirštame šią grožio dimensiją, kad grožis nėra vien akims, ausims ar uoslei, bet ir mūsų sielai. Siela mato giliau, ne tik tai, kas yra išorėje.

Kardinolas J. Ratzinger ir popiežius Jonas Paulius II

EPA nuotrauka

Sakyčiau, jaunystės kultas yra susijęs ir su tuo, kad senatvė, kančia, liga mums asocijuojasi su nemalonumu, su tuo, jog nesame savo kūno šeimininkai, kažkas kitas turi mumis rūpintis ir padėti. Tai sukelia nemalonių pojūčių, todėl mums nemalonu matyti tą realybę priešais save. Bet gal kaip tik tai yra galimybė mums išmokti priimti pagalbą ir kitų rūpestį – o tai juk suminkština širdis, gydo sielą.

Daug senų žmonių yra labai gražūs. Galime žiūrėti į to paties Jono Paulius II nuotraukas, kur jis jau senas ir ligotas, bet labai gražus. Be to, turbūt visi esame patyrę, kad kai mylime artimą žmogų, jis mums yra gražus. Atrodo, tą patį efektą, kurį norime pasiekti gražindami išorę, naudodami kosmetikos priemones, galime pasiekti ugdydami savo vidinį žmogų. Vidinis žmogaus grožis persiduoda į išorę, nepaisant to, kad senstame.

Taip. Jei nemeluotume sau, visi sutiktume, kad mūsų išorinis grožis labai daug priklauso nuo to, kokie mes esame viduje, nuo mūsų psichologinės ir dvasinės sveikatos. Dažnai tai matyti ir kituose, pavyzdžiui: mergina gali būti apsirengusi paprastai, gal net nepasidažiusi, bet šalia jos gera būti, gera su ja bendrauti, ji grožiu spinduliuoja. O kitas gali būti išsipuošęs, maloniai kvepėti, bet nesinori su žmogumi bendrauti, nes toji išorė nepaslepia pykčio, pavydo, arogancijos. Aš pati pastebėjau, jog kartais esu nepatenkinta savimi, nes, pavyzdžiui, su kažkuo esu susipykusi. Ir dėl to vidinio nepasitenkinimo ir pykčio tampu negraži pati sau. Taip pat, manau, teisingai sakote, jog mes turime ugdyti savo vidinį žmogų. Kai jis auga, stiprėja, kai pramokstame kantrybės, tvirtumo, pagarbos, išmokstame būti drąsūs, o kai reikia nuolankūs, tuomet daug lengviau savo išore atskleisti tikrą savo grožį.

Taip pat sutinku, kad šalia esantis žmogus mums tuo gražesnis, kuo labiau jį mylime, ir nesvarbu, senas, ar jaunas, ar ligotas. Juk meilė – tai tam tikra vidinė laikysena kito žmogaus atžvilgiu. Taigi vėl grįžtame prie vidinio žmogaus ugdymo.

Kalbėjosi Monika Midverytė OFS