Į klausimus atsako Montesori mokyklos pedagogė Ana Bezinger – olandų pedagoginio universiteto auklėtinė,„Mokyklos mažyliams“ pedagogė, tarptautinės Montesori asociacijos narė.

Kas yra Montesori pedagogika?

Man tai – filosofija ir tik po to auklėjimo sistema ar metodika. Jos pagrindas – pasitikėjimas vaiku. Mes pasitikime tais vidiniais impulsais, kurie natūralūs kiekvienam žmogui. Svarbiausi Montesori metodikos principai:

vaiko aktyvumas ir sekimas jo interesais;

vaiko savarankiškumas ir nepriklausomumas toje aplinkoje, kur tai įmanoma;

pasirinkimo laisvė laikantis taisyklių ir elgsenos normų;

atsakomybė už save, savo aplinką ir aplinkinę erdvę;

mokymasis skirtingo amžiaus grupėse;

gyvenimiškas išsilavinimas (t.y. tai, ko mokome vaiką, turi būti pritaikoma gyvenime);

stebėjimas – visi pedagogo sprendimai remiasi vaiko stebėjimu ir jo elgesio analize.

Kaip praktiškai atrodo užsiėmimai Montesori klasėje?

Vaikai susirenka į mokyklą tam tikru metu, užeina į klasę, sveikinasi su mokytojais, eina prie lentynų su medžiaga pamokoms, sėdasi prie stalų. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad toks metodas įgalina dykinėti. Bet taip nėra. Visų pirma pasirinkimas apribotas tomis medžiagomis, kurias gali pasiūlyti mokykla. Vaikas gali pasirinkti tik tai, kas yra klasėje, o ten – tik specialiai paruoštos, pedagogų atrinktos užduotys, kurios naudingos konkrečiam vaikui. Be to, kasdien privalomi bent jau penki dalykai: matematika, gimtoji kalba, literatūra, pasaulio pažinimas ir anglų kalba. Kai planas išpildytas, galima daryti tai, ką nori – žinoma, tik apsiribojant mokykliniais užsiėmimais.

Kuo pasireiškia pasirinkimo laisvė?

Laisvė visų pirma – pasirenkant eiliškumą (vieną dieną vaikas gali pradėti nuo matematikos, kitą – nuo anglų kalbos, trečią – dar nuo kito užsiėmimo). Antra, jis gali rinktis užduotis pagal temą. Trečia, jis gali rinktis, kiek laiko skirti kiekvienam užsiėmimui. Ketvirta, išsirinkti vietą užduočiai atlikti. Beje, vaikui suteikiama galimybė atliekant užduotį stovėti. Ir penkta – laisvė pasirinkti darbo partnerį. Kaip rodo patirtis, tai nėra lengva, todėl dauguma vaikų iš pradžių nori griežtesnės kontrolės, o kiti išsirenka pastovią vietą, kur atlieka užduotis, arba kasdien renkasi pamokas ta pačia eilės tvarka.

Ar naudojamos kokios nors elektroninės programos?

Naudojama viskas, kas padeda vaikui mokytis. Klasėje gali būti kompiuterių su ausinėmis mokytis kalbai ar sukurti prezentaciją. Svarbiausia – suprasti, kokių tikslų siekiame, pirkdami vienus ar kitus klasės reikmenis. Šiais laikais elektroninių prietaisų, pavyzdžiui, padedančių skaityti ar skaičiuoti, tinkamai elgtis, pasirinkimas milžiniškas. Jie puikiai gali papildyti įprastus užsiėmimus.

Kur slypi Montesori pedagogikos lavinimo patrauklumas?

Idėja yra tokia: jei seksime vaiko interesus ir jo galimybes, neatsiras motyvacijos problemų, ir mokytojui dirbti bus žymiai lengviau. Įrodyta, kad medžiaga, kuri vaikui patinka, kuriai jis nusiteikęs, pasisavinama daug geriau.

Be to, užduotys yra taip apgalvotos, kad jas atlikti galima be įtampos, ir jomis formuojami būtina nuovoka bei suvokimas. Pedagogas stebi kiekvieną vaiką ir seka jo vystymosi procesą, jei reikia – stebi ir tiria jį papildomai: tai suteikia galimybę nepraleisti problemų, kurios vėliau aštriai gali iškilti vaiko mokymosi procese. Kai vaikui sekasi – tai geriausia motyvacija dirbti toliau.

Kokią poziciją Montesori metodikoje užima mokytojas?

Montesori mokykloje pedagogas laikomas gidu, palydovu – tuo, kuris padeda surasti savo kelią, savo būdą. Jis ne prie lentos stovi, o klasės centre, jis stebi vaikus ir su kiekvienu dirba individualiai arba nedidelėmis grupelėmis.

Kokie sistemos pliusai ir minusai?

Pliusai tie, kad susidomėjimas, suinteresuotumas mokymusi tęsiasi viso proceso metu: galima gilintis į tą sferą, kuri įdomiausia ir geriausiai sekasi, vaikas mokosi dirbti pats, jis renkasi, vertina savo galimybes, sprendžia iškylančias problemas, mokydamasis bendradarbiauja su kitais, geriau supranta save ir savo norus, įgauna sėkmės patirties. O minusai veikiausiai tie, kad trūksta akademinių žinių, nėra tekstų, kurių būtų mokomasi atmintinai.

Pagal užsienio spaudą parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė