Visas krikščioniškas gyvenimas yra paženklintas kryžiaus ženklu. Nuo Krikšto kryžiaus ženklas lydi kiekvieną maldą, kiekvieną laiminimą. Šis ženklas kabo visuose krikščioniškuose namuose ir daugelyje kaimo kryžkelių. Pamaldumas kryžiui yra toks pat senas, kaip ir pati krikščionybė. Pakanka atsiversti šv. Pauliaus laiškus, kad tuo įsitikintume. Būtent Apaštalas Paulius sukūrė naują kryžiaus teologiją, pateikdamas kryžiaus formą ir prasmę, tačiau per pirmus tris šimtmečius kryžių ir savo sielų išganymo tikrovę krikščionys mieliau vaizdavo iš gamtos ir kasdienybės paimtais vaizdiniais. Kodėl taip atsitiko?

Ikikrikščioniškos kryžiaus figūracijos

Kryžius Tau

Kryžius yra senas žmogiškas simbolis, turintis daug variantų ir reikšmių. Archeologų ir istorikų įrodyta, kad ikikrikščioniškoje eroje egzistavo tam tikras skaičius kryžiaus figūracijų. Pirmiausia reikia paminėti grafinį kryžių iš dviejų tiesių linijų X, kurį ankstyvoji žmonija laikė itin svarbiu simboliu. Šis kryžiaus simbolika – metafizinė ir magiška. Neolitiniame amžiuje jis jau randamas beveik visur svastikos forma ant įvairių indų, taurių, siekiančių net ketvirtą tūkstantmetį prieš mūsų erą. Svastika simbolizavo astronominio pasaulio judėjimą ratu, be to, sanskrito kalboje ji reiškė „išganymą“, „palaimą“ [skr. svasti – palaima].

Išganymą reiškė ir semitiškasis Tav (+ arba X) bei graikiškasis Tau, o egiptietiškas kryžius su ąsa žymėjo amžinąjį gyvenimą. Kai kurie tyrinėtojai teigia, jog šios formos buvo tiesiog „geometriniai papuošimai“, tačiau daug publikacijų siekė parodyti, kad jos buvo pranašiškos figūros ir simboliai kryžiaus, ant kurio Kristus atpirko žmonijos nuodėmes.

Antikoje romėnai ir kitos senosios tautos naudojo lotyniškąjį kryžių ✝ kaip priemonę mirties bausmei įvykdyti, neteikdami jai jokios simbolinės reikšmės, jokios astronominės ir kosminės dimensijos, kurios buvo itin svarbios indams, graikams ar egiptiečiams.

Kryžius – krikščioniško tikėjimo ženklas

Įdomu, kad dauguma ikikrikščioniškųjų kryžiaus formų atrandama pirmųjų krikščionių gyvenimo vietose, negana to, jos jiems buvo lygiavertės. Romos katakombose aptikta nemažai Tformos kryžių, ant krikščioniškų Egipto užrašų atrasta per 20 ąsotųjų kryžių. Tyrinėtojus stebina du faktai: 1) pirmieji krikščionys labiau vertino šiuos kryžius už paprastą lotyniškąjį, ant kurio buvo prikaltas Jėzus Kristus ir 2) gnostinės krikščionių sektos pirmiau pradėjo naudoti tikrąjį kryžiaus ženklą už ortodoksinius krikščionis. Kadangi iki Konstantino taikos (312 m.) krikščionys buvo persekiojami, galbūt tapatinimasis su tikru kryžiaus ženklu juos būtų išdavęs? O gal jie vengė pasiduoti krikščioniškų gnostikų įtakai?

Ieškant aiškumo, svarbu atkreipti dėmesį, kad persekiojimų metu jau buvo atskleista kryžiaus forma ir prasmė, tik galbūt nepaplitusi ir nepakankamai suprasta. Kryžiaus formą ir naują prasmę parodė apaštalas Paulius. Jis pirmasis sukūrė kryžiaus teologiją tvirtindamas, kad Kryžius yra aukščiausias Dievo meilės apreiškimas.

Laiške efeziečiams (tarp 60–80 m.) jis sako: „...aš klaupiuosi prieš Tėvą, [...] kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse, ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, idant būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės“ (Ef 3, 14. 17–19).

Apaštalas šioje vietoje nepaminėjo kryžiaus, bet vienas pirmųjų Bažnyčios apologetų ir mokytojų, kaip antai Ireniejas Lionietis († 202) parodė, jog Paulius čia kalba apie kosminį kryžių. Veikale „Prieš erezijas“ Ireniejas teigia: „Kadangi praradome [Žodį] per medį, per medį jis mums buvo parodytas iš naujo, patraukdamas dvi tautas į vieną Dievą savo rankų ištiesimu. Yra dvi rankos, nes dvi tautos buvo viena nuo kitos nutolusios iki žemės pakraščių“ (V, 17, 4).

O traktate Apaštalų mokslo išdėstymas(apie 190 m.) jis tvirtina: „Būdamas visagalio Dievo Žodis, kuris pagal neregimą sumanymą visokeriopai yra pas mus pasklidęs visame pasaulyje ir aprėpia jo ilgį ir plotį, jo aukštį ir gylį, – kadangi Žodžiu čia Dievas viską išdėstė ir tvarko, Dievo Sūnus nukryžiuotas tapo tomis [keturiomis kryptimis], kai anksčiau kryžiaus pavidalu paženklino visatą. Mat derėjo, kad, tapdamas regimas, atskleistų savo nukryžiavimą dalyvaujant visą visatą, idant savo regimuoju pavidalu parodytų, kaip jis paveikia regimybę, tai yra kad jis nušviečia aukštybę, tą, kuri danguose, apima gilybę, esančią žemės gelmėse, ištiesia ilgį nuo rytų iki vakarų bei vairuoja plotį nuo šiaurės iki pietų ir kviečia išsklaidytuosius iš visų šalių Tėvo pažinimui“ (Nr. 33).

Prisikėlimo kryžius. Sarkofago reljefas. IV a. Roma, Laterano muziejus. Ankstyvosioje krikščionybėje iki V a., tikinčiųjų persekiojimo laikais, nebuvo vaizduojama Kristaus kančia. Ant sarkofagų iškalti simboliai – Kryžius, virš jo Kristaus monograma „XP“ laurų vainike, – skelbė apie Kristaus Prisikėlimą.

Šie autoriai padėjo suprasti šv. Pauliaus mokymą, kuriame atskleidžiamos keturios kryžiaus dimensijos, parodančios, kad pakabintasis ant kryžiaus medžio, t. y. Kristus, yra Dievo Žodis, kurio galia prasiskverbia į visą kūriniją. Šituo iš esmės norima parodyti universalią Žodžio veikimo apimtį. Paskelbdamas keturias erdvės kryptis, Apaštalas galutinai apvertė aukštyn kojom tradicinę gnozę1, nes Kristaus simbolinę dimensiją jis priskyrė meilei, o ne pažinimui. Kryžius jau įgavo tikrą prasmę, per jį atėjo tikrasis išganymas. Nauja kryžiaus simbolika susiejo krikščionybę ir su įvairių religinių srovių įsitikinimais ir sykiu juos pranoko. Šv. Pauliaus ir pirmųjų apologetų teologinėmis įžvalgomis krikščionybė tam tikra prasme priėmė gamtos elementus ir juos įtraukė į išganymo istoriją.

Ir štai krikščionys turi jau visiškai naują kryžiaus prasmės mokymą, kuris nusako mirties ir gyvenimo slėpinio išsipildymą. Ir vis dėlto lotyniškojo kryžiaus atvaizdo beveik nematyti pirmųjų krikščionių gyvenime. Pirmus dvejus amžius jų randama tiek mažai, kad galima suabejoti net jo egzistavimu. Bet ši abejonė neturėtų nuolat vyrauti, nes, archeologų nuomone, atrasti lotyniškojo kryžiaus ženklai yra tik maža dalelė to, kas tikrai egzistavo.

Kryžiaus vaizdiniai Romos katakombose

Pasirodžius krikščioniškam laidotuvių menui ant kapų randama „Tau“ T formos kryžiai, besimeldžiantysis (Orant) ir besimeldžiančioji (Orante), išreiškiantys gauto išganymo ramybę, valtis su stiebu ir bure, inkaras, reiškiantis laimingą atvykimą į uostą. Ant kapų rasta itin daug žuvies ir balandžio vaizdinių. Lotyniškų kryžių ant romėniškų kapų priskaičiuojama per 20, bet jie pasirodė tik nuo III a. pradžios. Tačiau inkaras, pasirodęs anksčiau, turėjo papildomą skersinį, kurio realūs inkarai neturėjo. Tokie inkaro vaizdiniai labai priartėjo prie lotyniško kryžiaus formos. Prie šios formos priartėjo ir besimeldžiančiųjų (Orantes) kūno pozicijos. Jie visuomet vaizduojami išskėtę rankas, liudijantys išgelbėtas krikščionių sielas ir palaimintas dieviškos vizijos.

Tokie ženklai ant krikščionių kapų dar nebuvo kulto objektai, jie tebuvo siekis išreikšti religinę mintį, tai – tikėjimo slėpinio jausminė išraiška. Kryžius ėmė įgauti kulto apraiškų tik nuo IV a. pradžios. Nelengva suprasti evoliuciją, kuri įgalino suprasti, jog kryžius yra ne paprastas ženklas, bet garbinimo objektas, tarsi Nukryžiuotojo pakeitimas. Kulto pastatuose jis pasirodė tada, kai maldos kryptis pasisuko į Rytus. Norėdami surasti maldos kryptį, tikintieji pasinaudojo kryžiumi, kuris buvo nutapytas ant pastatų rytinių laiptų. Nuo dabar kryžius jau reiškė antrojo Kristaus atėjimo laukimą ir įgijo eschatologinę reikšmę. Manoma, kad maldos kryptis ėmė reikštis dar prieš Milano ediktą (312 m.), bet regimai ant kulto objektų jis pasirodė tik po edikto suteiktos viešojo kulto laisvės. Nuo IV iki VII a. statomose Bazilikose visur regimas jau triumfuojantis kryžius, išpuoštas brangakmeniais, vaizduojamas vitražuose. Kryžius jau suprantamas kaip pergalės, atpirkimo, Kristaus dievystės simbolis. Tai jau eschatologinis Kristaus, kuris turi ateiti „ant dangaus debesų“, ženklas.

Išvada

Po šio trumpo istorinio žvilgsnio kyla klausimas: kodėl pirmus tris šimtmečius krikščionys bodėjosi tikrojo kryžiaus formos ir mieliau rinkosi kitokias figūracijas, reiškiančias išganymą? Kaip jau minėta, jie gyveno persekiojimų laiku ir turbūt bijojo būti suimti, jie galbūt baiminosi gnostinių krikščioniškų sektų, kurios ankščiau už ortodoksinius krikščionis ėmė garbinti lotynišką kryžių. Trečia priežastis – ir, ko gero, pati autentiškiausia – bus tokia: pirmiesiems krikščionims nebuvo aišku, kaip kankinimo ir mirties įrankis gali tapti išganymo priemone? Jiems reikėjo laiko suprasti, kaip per kryžiaus medį jie tapo laisvi? Kaip kryžius gali būti žmonijos religinės istorijos centras? Kaip jis yra visokio palaiminimo ir visokios malonės šaltinis? Kaip per jį galima pereiti iš kančios beprasmybės į pergalės triumfą? Kaip iš kryžiaus sklinda kosminis sutaikinimas?

Su šiais klausimais gali susidurti kiekvienas visų laikų žmogus. Ir šiandien nėra aišku, kaip žvelgti į kryžiaus pergalę, kai masiškai persekiojami ir žudomi nekalti žmonės. Žmogiškasis nusivylimas Dievu ir jo pergale gali lengvai paimti viršų. Kaip ir kokiu būdu surandamas Dievas vien kryžiuje? Kaip per kryžių įgyvendintas sutaikinimas konkrečiai pasiekia žmogaus gyvenimą? Kaip gyventi sutaikintą gyvenimą? Kaip nepasilikti mirtyje, bet pereiti į gyvenimą, į pergalę? Tokie klausimai pranoksta žmogiškojo proto ribas ir turbūt perleidžia atsakymą tiesiog pačiam gyvenimui, konkretiems valios žingsniams – kojoms, kurias bandome dėti į Kristaus paliktas pėdas.

1Gnozė (gr. pažinimas) žymi slaptas religines žinias, kurias teikia išganomasis pažinimas. Naujoje mokslinėje kalboje gnosticizmu vadinama grupė religinių sistemų bei sambūrių, savo klestėjimo epochą išgyvenusių II ir III a. po. Kr. vėlyvosios antikos Viduržemio jūros kultūroje ir Artimuosiuose Rytuose. […] Įvairias gnosticizmo sroves vienija griežtas dualizmas, kuriame vienas su kitu grumiasi du pirmapradžiai principai: geras, nepažinus, anapusinės šviesos karalystės pilnatvėje egzistuojantis, emanacijomis besireiškiantis, ir blogas, šį tamsos pasaulį valdantis. Žmogaus dvasinis „Aš“, jo esybės šerdis, dėl tragiško dievybės perskilimo kaip dieviškosios šviesos kibirkštis buvo nutremtas į materialųjį kūną bei pasaulio kalėjimą, valdomą astrologinių dėsnių bei lytiškumo. Išlaisvinantis pažinimas įvyksta, Aš prisimenant save patį, išvaduojamą dvasios galia. Krikščioniškoje gnozės versijoje tokia galia priskiriama žmogaus pavidalu regimybės delei besidangstančiam Atpirkėjui. Šie teologiniai, kosmologiniai ir antropologiniai mokymai gnosticizme buvo įvairiopai formuluojami iš aplinkos imamais bei alegoriškai peraiškinamais mitais, sudarančiais elitinės slaptosios žinijos branduolį. Krikščioniškąjį ir sukrikščionintąjį gnosticizmą ankstyvoji Bažnyčia laikė pavojingiausiu priešu, nes jis imponavo autentiškais religiniais potyriais. [….] Šiuolaikinės gnosticizmo pakraipos yra spiritizmas ir ezoterika. (žr. VORGRIMLER, H., Naujasis teologijos žodynas, Kaunas, Katalikų interneto tarnyba, 2003. p. 207-208).