Bernardinai.lt kultūros redaktorius Gediminas Kajėnas

Pradedame ciklą „Pažintis su Bernardinai.lt“. Jo tikslas – plačiau pristatyti mūsų redakcijos žmones. Esate mūsų bendrakeleiviai ir, spėjame, Jums ne tas pat, su kuo keliaujate. Pirmasis ciklo pokalbis su žmogumi, kurį drąsiai galima vadinti Bernardinai.lt „siela“. Jis ne tik yra vienas iš redakcijos senbuvių, bet taip pat žmogus, be kurio sunku įsivaizduoti žurnalo „Kelionė“ gimimą ar Bernardinai.lt leidybą apskritai. Spėju, kad supratote, jog kalbu apie trijų nuostabių mergaičių tėvą Gediminą Kajėną.

Bernardinai.lt redakcijos duris pravėrei prieš daugiau nei devynerius metus. Ar tai buvo didžiausias iššūkis gyvenime? Kas Tave atvedė čia ir kodėl čia apsigyvenai?

Tai buvo visai ne iššūkis, o tikrąja to žodžio prasme dovana. Mums su žmona Jurga neseniai buvo gimusi pirmoji dukra, aš neturėjau nuolatinio darbo, nei stabilų pajamų: kartą per mėnesį „Mažojoje studijoje“ rengdavau laidą „Poetiniai skaitymai“, už tai gaudavau 100 Lt, taip pat rašydavau tekstus tuo metu gyvavusiam mėnesiniam žurnalui „Lux“, kuris pervesdavo honorarą tik kartą per tris mėnesius. Kadangi žmona tuo metu dar studijavo, mes gyvenome iš jos stipendijos bei mano kuklių honorarų. Išgyventi tokiomis sąlygomis – tai buvo tikras iššūkis.

O į Bernardinai.lt, nėra ko čia slėpti, atėjau per pažintis... Tai Julius Sasnauskas atvedė, užtarė, net pirmojo mėnesio algą sumokėjo. Beje, ši istorija redakcijoje yra smagiai mitologizuota. Tuo metu Bernardinai.lt dirbo optimalus žmonių skaičius, ir niekas net negalvojo apie naują etatą, jis būtų buvęs lyg pagalys į ratus, mat redakcijos išgyvenimo klausimas anuomet buvo lygiai taip pat aktualus, kaip ir šiandien... Tad mano atsiradimas visų pirma buvo iššūkis ne man, o pačiai redakcijai... Tačiau dabar, žvelgiant į šią istoriją, galima smagiai pasijuokti (tą ir padarome bent kartą per metus redakcijoje vienas kitam pasakodami šią bei kitas legendomis virstančias mūsų istorijas).

Kodėl likau ir tebelieku? Gal todėl, kad tai man tinkama aplinka – vidutiniško derlingumo žemė, daugiau ar mažiau optimalus kritulių kiekis, niekas per daug saulės neužstoja... Gali augti, vešėti... Gal aš ir neaukščiausios kokybės daigas – įsišaknijau ten, kur ir buvau pamestas.

Noriu paklausti apie aukas. Pradėdamas dirbti Bernardinai.lt rašei eilėraščius, grojai gitara ir net buvai pelnęs bardo vardą, rašei puikius esė. Dabar visa tai sudegino visai kitokia veikla. Ar ne per didelę auką sukrovei ant Bernardinai.lt aukuro?

Kiekvienam laikui – savos formos... Žinoma, kūryba yra smagu, tai kažką atveria, ko iki tol tau nebuvo. Bet ne Bernardinai.lt kalti dėl to, kad aš šiandien neeiliuoju ir nedainuoju. Tiesiog nesieiliuoja ir nesidainuoja. Užtat kaip smagiai šią vasarą „stupas“ iš akmenų dėliojau, žoleles visokias arbatoms rinkau, su kaimynu Gyčiu kaimo žvyrkelį taisėm... Štai ir eilėraštis už mane man parašytas...

Na, o ta „visai kita veikla“ štai jau devintus metus man ir mano šeimai leidžia išgyventi. Tad nieko aš neaukojau, priešingai, gavau dovanai tai, ko nesitikėjau ir nelaukiau. Pavyzdžiui, interviu su žmonėmis, dažniausiai menininkais, man yra kupini atradimų džiaugsmo. Tai susitikimas ir pažintis su visiškai skirtingais kosmosais... Tiesa, kai prieš keletą metų nuo tų kosmosų užsupo, nusileidau ant žemės ir kalbėjausi su benamiais, nuteistaisiais, priklausomais žmonėmis. Ten irgi kosmosai, tik gal su daugiau juodųjų skylių...

Tačiau kad neatrodytų viskas taip dvasinga, prisipažįstu – randu dėl ko pabumbėti. Ir juokinga, ir graudu, bet labiausiai šiame darbe mane užknisa tekstai. Nesibaigiantis tekstų srautas... Skaityti, taisyti, perrašyti, šifruoti, vėl skaityti ir taisyti... O kai publikuoji tekstą, supranti, kad tuo metu, kol skaitei-taisei-perrašei-skaitei-taisei ir t. t., buvo parašyta dar koks tuzinas tekstų, ir kiekvienas jų nori būti tavo perskaitytas... Tad tausodamas save bei kitus bent jau laisvalaikiu renkuosi geriau patylėti nei rašyti.

Na gerai, o jei jau apie auką, tai vis dėlto šis tas yra – tai mano iškrypęs stuburas bei slankstelio išvarža, kurią įsitaisiau jau antraisiais darbo Bernardinai.lt metais. Užtat dabar žinau, kaip galima gyventi ir su tuo...

Tranzu per Europą. Slovakijos kalnuose 1997 m.

Kiek praskleisk paslapties šydą ir papasakok apie Gediminą Kajėną per pirmus keliasdešimt jo gyvenimo metų?

Esu vilnietis, nors iš vaikystės geriau prisimenu ne Žirmūnų kiemus, kur augau, bet močiutės sodą Ukmergėje, Gedimino gatvėje, kur leisdavau atostogas. Ten buvo nesuskaičiuojama gausybė pasaulių, į kuriuos stačia galva įkrisdavau. Dažniausiai viskas priklausydavo nuo to, kokius filmus vaikų atostogų programoje rodydavo televizija – jei „Robiną Hudą“ – su kaimynais darydavomės lankus, o močiutės sodas virsdavo Šervudo giria, jei kažką apie indėnus – pagaliai tapdavo ietimis, peiliais ir tamahaukais. O kai atsirado videogrotuvai ir namudiniai kino teatrai, pasinešiau į Tolimuosius Rytus, kur susižavėjau samurajais, nindzėmis ir kung-fu praktikuojančiais vienuoliais.

Atėjęs mokytis į penktąją klasę susipažinau su klasioku Mindaugu. Tai buvo apie 1990-uosius. Visų pirma jis mane nusivedė į Vilniaus arkikatedrą, kur aš pradėjau savo, kaip patarnautojo, „karjerą“.

Netrukus sužinojome, kad mūsų mokykloje, 24 kabinete, pas lietuvių kalbos mokytoją, rytais prieš pamokas maldai renkasi grupelė mokinių, kurie, bet kita ko, priklauso kažkokiai organizacijai. Mums tai labai parūpo ir įsidrąsinę užsukome pas juos... Taip susipažinome su Vytautu Toleikiu bei vyresnių klasių mokinių būreliu – ateitininkais, kurie ilgam tapo ne tik bičiuliais, bet ir mokytojais. Per šiuos žmonės vėrėsi visiškai kitos pasaulio perspektyvos. Pavyzdžiui, vasaromis mes važiuodavome į stovyklas, nemažai keliaudavome. Taip pirmą kartą aš pamačiau Orvidų sodybą ir dar gyvą Vilių Orvidą, Žemaičių Kalvarijos atlaidus. O Vilniuje daugiau laiko leisdavau ne kieme, bet Senamiestyje, kur klaidžiodavome po apleistus senuosius vienuolynus – pranciškonų, jėzuitų, klarisių. Tada išmokau visų Vilniaus bažnyčių pavadinimus ir Senamiestyje pradėjau orientuotis ne pagal gatves, bet bažnyčių bokštus.

Giedriaus troba Platelių miškuose

1992 metais per ateitininkus atsidūriau pranciškonų suorganizuotoje Girulių stovykloje. Ne iš vieno žmogaus vėliau teko girdėti, kad ši stovykla labai stipriai paveikė jų gyvenimus. Man taip pat tai buvo labai įdomi patirtis, kurios dėka prieš 9 metus buvau atvestas ir į Bernardinai.lt. Kaip ir vaikystės pasakojimuose apie virtimą indėnu ar samurajumi, lygiai taip pat po Girulių stovyklos baisiausiai susižavėjau pranciškonais, todėl Vilniuje su bičiuliu susiradome atsikūrusius pranciškonus tretininkus, ėmėme lankytis jų susitikimuose, leidome laikraštį, vėliau net davėme įžadus. Žodžiu, pasinėriau stačia galva...

Paauglystėje išgyvenau ir pankišką periodą. Beje, tai man puikiai derėjo su pranciškoniška dvasia. Kai su bičiuliais buvome įkūrę roko grupę, net turėjome tokią dainą, kurioje Jėzus vadinamas Tikruoju Panku... Auginau plaukus ir nešiojau suplyšusią odinę striukę, ant kurios nugaros raudonu žymikliu buvau užsirašęs „The Exploited“ dainos pavadinimą „No more idols“ („Daugiau jokių stabų“). Apie ką toje dainoje dainuoja exploitai – niekada nesigilinau, man pakako pavadinimo minties. Beje, nuo tų dienų viena mano mėgstamiausių grupių yra „Nirvana“ – ir šiandien išgirdęs pirmuosius kurios nors jų dainos akordus imu šokinėti ir pasiutiškai kratyti galvą...

Dar mokykloje pradėjau tranzuoti – iš pradžių po Lietuvą, paskui, jau studentavimo metais, ir po Europą. Tai, žinoma, susiję su Dž. Keruako knygomis, ypač romanais „Kelyje“, „Dharmos valkatos“, bei hipių kultūra – muzika, žavėjimusi Rytais, traukimu į pievas...

Svarbiausia mano piligrimysčių vieta tapo Platelių miškuose pastatyta Giedriaus troba, tokia maža molinukė be spynos ir atvira visiems visais metų laikais. Kai tik turėdavau galimybę, traukdavau ten, kur buvo viskas, ko man tuo metu ir reikėjo – miškas, laužas, bičiuliai, tyla... Ypač žiemą... Visiškas kosmosas ir stebuklas. Beje, trobos nugriovimas sutapo ir su pokyčiu mano gyvenime – santuoka, tad tai tapo simboline riba, kur baigiasi viena ir prasideda kita...

Su bičiuliu Verbiu Giedriaus troboje, apie 1998 m.

Iki 12 klasės neįsivaizdavau, ką turėčiau toliau gyvenime veikti, ką studijuoti. Paskutinėje klasėje lietuvių kalbą ir literatūrą mums pradėjo dėstyti nauja mokytoja, kuri savo išmintimi bei įžvalgomis užkrėtė knygų skaitymo malonumu. Taip pasirinkau literatūros studijas... Čia prasideda kitos istorijos ir nutikimai, kurie ir šiandien tęsiasi. Tiesa, nebeliko nei Robino Hudo, nei indėnų, užaugo pankai, išsilakstė hipiai, ir dabar aš nežinau, kas esu...

Gyveni namuose su keturiomis moteriškėmis – žmona ir trimis dukromis. Ar tai nuolatinė šventė, ar skaistykla, išmokanti išlikti net sunkiausiose situacijose?

Na, nieko čia daug neprikalbėsi – jos mano mokytojos, šalia kurių geriausiai regiu savo trūkumus ir silpnybes.

Ką reiškia dirbti su žmona vienoje redakcijoje? Gal taip tik man atrodo, bet panašu, kad prieš porą metų, kai ji atėjo į redakciją, Tau buvo kur kas neramiau dėl to nei šiandien?

Nepamenu, kad būčiau dėl to labai sukęs galvą. Tiesa, kažkas iš bičiulių yra sakęs, kad matytis su žmona ne tik namuose, bet dar ir darbe – to jau per daug... Bet dabar žiūriu – ir tai galima ištverti...

Nors mūsų redakcija nėra didelė, tačiau kažkaip sugebame prasilenkti ne tik fiziškai (mat dirbame skirtingose patalpose), bet ir darbuose – esame atsakingi už skirtingas sritis. Tad darbe susitinkame dažniausiai tik per bendrus susirinkimus, per pietus arba pakeliui į darbą, ar atgal į namus. Tiesa, pastaruoju metu vis dažniau mūsų interesų sritis susitinka bendroje veikloje – leidyboje ir tai, tiesą sakant, mane tik džiugina, nes Jurga padaro žymiai geriau tai, ko aš išvis nesugebu. Tad šioje situacijoje matau vien tik privalumus.

O labiausiai džiaugiuosi dėl to, kad grįžus namo mums nereikia kalbėtis apie darbą, klausytis vienas kito pasakojimų apie bendradarbius ir vadovus, lieti apkalbas ar apžvelgti dienos įvykius, kas turbūt skirtingus darbus dirbančiose šeimose yra gan įprasta. Po darbo mes turime daugiau laiko būti šeima.

Su šeima kaime. Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

Kovojai už Tibeto skvero atsiradimą Vilniuje, dalyvavai susitikimuose su Dalai Lama, kai jis lankėsi Lietuvoje. Kaip susidomėjai Tibetu?

Troboje, netoli Anykščių, Tibeto skverą atidarėme dviem mėnesiais anksčiau, nei jis atsirado Vilniuje. Net lentelę su užrašu „Tibeto skveras“, kabojusią ant trobos sienos, atidavėme Vilniui skvero atidarymo iškilmėms 2010 m. birželio 14 d. O ir dabar ten, kaime, už visas būtybes plazda tibetietiškos maldos vėliavos. Tad kas svarbiau? Viskas svarbu...

Tibetu susidomėjau dar studijų metais per Jurgos Ivanauskaitės „Ištremtą Tibetą“ bei Pauliaus Normanto fotografijų albumą „Budos vaikai“. Tiesa ir mano magistrinio darbo universitete tema buvo „Rytai Vakarų kultūroje: Donaldo Kajoko meditacijos“.

O paskui išgirdau, kad Tibeto laisvės rėmimo grupė Vilniuje inicijuoja Tibeto skvero atsiradimą. Man tai pasirodė savaime suprantama mintis – būtina bent simboliškai nepriklausomoje Lietuvoje palaikyti okupuotą Tibetą. Ir staiga, netikėtai, šitoks Vilniaus savivaldybės pasipriešinimas, beje, ne be Kinijos ambasados spaudimo... Pagalvojau, ką gi reiškia mūsų laisvė, jei taip lengvai esame įbauginami, nuperkami... Taip nuėjau į Užupį, į Tibeto informacijos centrą, ir pasiteiravau, kuo galiu padėti...

Tibeto skveras Gerkiškių kaime, Anykščių r.

Jei atvirai, aš stebiuosi, kad Lietuvoje mūsų, kalbančių, bent kažką darančių Tibeto laisvės byloje, yra tiek mažai. Suprantama, kad pasaulyje yra daug tautų, kenčiančių nuo didesniojo nežabotų ambicijų, kad augdamos vienos civilizacijos lyg mėsmale traiško jos kelyje pasitaikiusius mažesniuosius. Ukrainos situacija, rodos, suprantama, jos priešas – ir mūsų priešas, jie beveik savi, todėl palaikyti šią tautą yra natūralu, sakyčiau, tai pragmatiškas egoizmas.

O ką Tibetas? Kitas pasaulis, kita kultūra ir tikėjimas jų kažkoks „neteisingas“? Ir nors su Kinija šiandien, atrodo, mums lengviau tapatintis, nes tiek aplink visko made in China, kad ir pats imi abejoti savo kilme, tačiau tibetiečiai juk turi teisę būti tibetiečiai, budistai, galų gale, kas tik nori, nepaisant to, kaip kam nors tai atrodo iš šalies.

Mums Tibetas reikalingas ir todėl, kad patys kažkada buvome Tibetas – okupuoti, sušaudyti, sugriauti, išduoti, nukankinti, sekami, nutildyti... Ten jau per šimtą tokių pačių romų kalantų susideginę ir šiandien šaukia – „dėl mano mirties kalta tik santvarka“... Sakoma, kad svetimo skausmo nebūna... Bet jis ir nėra svetimas, jis toks atpažįstamas mūsų partizanų dienoraščių puslapiuose, tremtinių atsiminimuose, rezistentų pasakojimuose, taip pat senelių ir tėvų tylėjime sovietmečiu, jų baimėje galvoti-kalbėti-elgtis laisva valia...

Namuose, ant sienos, esu pasikabinęs šiandien kinų okupuotame Tibete draudžiamą Tibeto vėliavą, kurioje pavaizduota iš už kalno kylanti saulė. Savo vėliavą mes taip pat buvome priversti slėpti penkis dešimtmečius tamsoje. Bet dabar jau galime ją iškelti ir giedoti: „Tegul saulė Lietuvoje, tamsumas prašalina...“ Šviesos ilgesys yra bendras visiems žmonėms – daugiau šviesos Tibete ir Kinijoje, Ukrainoje ir Rusijoje, Palestinoje ir Izraelyje, daugiau šviesos ir Lietuvoje. Ir, žinoma, atvirkščiai – kuo mažiau Tibeto Tibete, tuo aplink mus visus tamsumos tirštesnės. Juk argi tibetiečių maldos bei smilkalai ne ten pat kyla...

Galų gale, kas iš mūsų laisvės, jei ją tik sau naudojam... Mūsų istorinė patirtis – tai dovana, per kurią galime suprasti, atjausti ir padėti kitiems, kurie šiandien išgyvena tai, per ką mes patys perėjome.

Su Tibeto parlamento tremtyje atstovu, vienuoliu Thubtenu Wangchenu pasaulinio renginių ciklo „Tiesos deglas“ metu Vilniaus Rotušės aikštėje 2012 m.

Minėjai Bernardinai.lt leidybą, kuri, kiek suprantu, yra artimiausia Tavo širdžiai stichija. Tavo sudaryta knyga „Pasaulis yra gražus“ susilaukė daugybės komplimentų. Knygos herojai sakė, kad esi puikus klausinėtojas ir moki klausytis, kas reta šiandien. Kita vertus, esi ne kartą sakęs, jog pastaraisiais metais mažai skaitai. Sunku tuo patikėti. Ar mėgsti knygas? Ar noriai įsileidi jas į savo gyvenimą? Gal gali paminėti, kokią paskutinę, giliau į širdį kritusią, knygą perskaitei.

Knygomis apsirgau vėlyvoje paauglystėje, dažniausiai rinkdavausi grožinę literatūrą bei poeziją. Nekolekcionavau nei pašto ženklų, nei monetų (tiesa, buvo periodas, kai rinkau tuščias skarbonkes), bet mielai rinkau knygas. Jų vis daugėjo, namuose joms tekdavo skirti vis daugiau vietos, žodžiu, užsiverčiau knygomis. O prieš keletą metų apsižiūrėjau ir pamačiau, kad krūvos tų knygų man nereikalingos, aš jų niekada daugiau nebeatsiversiu, todėl dalį atidavėme kaimo bibliotekai. Taip šiek tiek lengviau kvėpuoti pasidarė...

Pastaraisiais metais vis mažiau skaitau grožinės literatūros. Tiesa, yra autorių, kurių naujausius romanus ar naujai pasirodančius vertimus būtinai perskaitau, pavyzdžiui, Viktoro Pelevino, Umberto Eco ar Kurto Vonneguto. Taip pat ir bičiulių poetų knygas. Prieš metus visiškai sėdau ant Boriso Akunino knygų, gaila, lietuviškai jų ne tiek jau daug išversta, bet visos superinės.

Kai prieš kokius 7 metus perskaičiau Juozo Lukšos-Daumanto „Partizanus“, pagalvojau – kam skaityti sukurtą literatūrą, jei toks stiprus yra tikro gyvenimo liudijimas... Taip atradau mūsų pokario – tragiško ir kartu herojiško – pasakojimų bei istorijų, gausybę liudijimų ir atsiminimų. Ypač man rūpėjo autentiški partizanų pasakojimai, todėl be Lukšos „Partizanų“ atradau ir Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienraštį, Adolfo Ramanausko-Vanago memuarus „Daugel krito sūnų...“ bei Romo Kauniečio knygų seriją „Laisvės kovotojų atsiminimai“. Tiesa, šią vasarą su dideliu smagumu perskaičiau Justino Sajausko knygą „Neužmirštami Suvalkijos vardai“, kurioje miniatiūrų forma pasakojami partizanų nuotykiai, jų kovos ir kančios istorijos.

Na, o štai dar kelios knygos, kurias visai neseniai perskaičiau ir kurias su džiaugsmu rekomenduoju savo bičiuliams: Shunryu Suzuki „Dzeno protas – pradinuko protas“, „Atviri keliauninko pasakojimai savo dvasios tėvui“, „Dykumos tėvų pamokymai“, „Kelionė namo: amerikiečių jogo autobiografija“, „Dhammapada“.

Esi vienas iš žurnalo „Kelionė su Bernardinai.lt“ kūrėjų. Kaip gimsta žurnalas? Kaip pavyksta pasiekti, kad kiekvienas numeris toks unikalus, kitoks nei prieš tai buvęs, kartu išsaugant aukštai iškeltą kokybės kartelę?

Redakcijoje

Tai gimsta iš bendro mūsų redakcijos darbo, suneštinio reikalo – Andriaus Navicko koncepcija ir tekstų dėliojimas, redaktorių bei bendradarbių tekstai, kalbos redaktorių taisymai. Visas vaizdas, kuriam skiriame didelį dėmesį – mūsų fotografės Evgenios Levin, nuotraukų agentūros EPA bei kitų fotografų, kurie mielai dalijasi savo darbais. Kai yra geras nuotraukų archyvas, galima sudėlioti akiai patrauklų vaizdą.

Vienas smagiausių šio žurnalo kūrybos etapų – maketavimas. Žurnalo dizaineris Povilas jau ne vienus metus su šeima gyvena Liuksemburge, tad darbas vyksta nuotoliniu būdu, o visokie derinimai – telefonu, skype bei laiškais. Būna, susiskambini su Povilu, o aname ragelio gale baisus triukšmas – rėkia, dainuoja, šaukia, prancūziškai kažką čiulba – tai keturios Zaleskytės su Roku priešaky namus verčia... Dirbdami tokiomis sąlygomis, galima sakyti, visai neblogų susikalbėjimo rezultatų pasiekiame. Beje, Povilas maketuoja ne tik žurnalą, bet ir dalį knygų bei DVD. Jis buvo ir pirmosios knygos „Aštuntoji diena“ dizaineris, tad be jo sunkiai įsivaizduojame mūsų leidybą.

Mano galva, žurnalo privalumas prieš internetą yra „sustabdyta akimirka“ – padarei žurnalą, ir basta, tai jau atlikta.Paskui gali žiūrėti, džiaugtis pavykusiais dalykais ir mokytis iš klaidų. Tuo tarpu internete tai pamatyti labai sunku, nes viskas čia – lyg byrantis smėlis tarp pirštų.

Žurnalo kūrimas paremtas visiškai kitais principais, o svarbiausias jų – neskubėjimas (žinoma, kiek tai leidžia terminai...). Juk ir tekstai čia atrenkami galvojant apie tai, kad jie bus įdomūs ir vertingi ne tik artimiausią mėnesį, bet ir gerokai ilgiau. Norime, kad skaitytojas skanautų žurnalą, kad skaitymui, mąstymui ir dalinimuisi jo užtektų ilgam. Matyt, todėl ir stengiamės jį parengti ne tik protingą, bet ir gražų, kad būtų ir su kuo pasikalbėti, padiskutuoti ir į ką pažiūrėti.

Pačiai pabaigai – kas Tau yra Bernardinai.lt su visomis čia vykstančiomis veiklomis?

Laisvė kurti ir kasdienė kova su tekstais – vėjo malūnais...

Susirašinėjo Andrius Navickas