Kultūros redaktorius Antanas Šimkus – neabejotinai mąsliausias redakcijos žmogus. Labai nuoširdus, visada pasiruošęs pagelbėti, geranoriškas, talentingas ir dažnai visa esybe tarsi atsiprašinėjantis, kad esą galėtų būti dar nuostabesnis. Vienintelis redakcijos darbuotojas, kuris priklauso Lietuvos rašytojų sąjungai ir net jos valdybai. Yra išleidęs poezijos knygų tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Jo vyresnėlis sūnus bando tapti naujuoju C. Ronaldo, o jaunėlis sėkmingai moko tėvus kantrybės ir vaikiško džiaugsmo. Na, o kartu su žmona Asta Antanas kasdien naujai mokosi įžodinti pasaulio grožį. Namuose – dvi katės. Jos primena, kad visada bus moterų viršus..

Bernardinai.lt skaitytojai Tave pirmiausia pažįsta iš tekstų. Tad noriu pradėti nuo klausimo – kaip rašymas – turiu galvoje ne vien tekstus Bernardinai.lt – atsirado Tavo gyvenime?

Rašymas mano gyvenime atsirado, ko gero, iš nesugebėjimo pasakyti balsu. Taip galvoju šiandien, kai jau turiu šiokį tokį skrebenimo ranka ir klaviatūros kalenimo bei takšnojimo stažą. Čia galima prisigalvoti įvairiausių priežasčių, bet pagrindinė – raštu mano mintys įgauna daugmaž norimą išraišką, ir ta išraiška daugmaž pasitikiu. O balsu išsakytos kažkaip ne visai... pelenai vėjyje...

Paprasčiau ir konkrečiau kalbant apie rašymą – daug skaičiau vaikystėje, turėjau gerų mokytojų, išmokė rašyti beveik be klaidų, mėgti knygą, vis pagirdavo. Tai – puikios sąlygos pačiam imtis ką nors rašyti. Tad ir ėmiausi septintoje klasėje eilėraščių. Suolo draugui mano pirmasis opusas patiko, tai nulėmė, kad ėmiau rašyti daugiau.

O nuo devintos klasės lietuvių kalbos mokytoja skatino kūrybiškumą, kas kartą tarp privalomų rašinio temų pasirinktinai siūlydama ir laisvą. Pastaroji ir būdavo mano džiaugsmas. Supratau, kad galiu kurti pasaulį – pirmiausia galbūt sau, o paskui jau ir kitą į jį pakviesti.

Tai taip ir tęsėsi, pastebėjo jaunųjų filologų konkursuose. Įvertino. Susipažinau su daugiau tokių pat – kuriančių, rašančių. Supratau, kad jaučiuosi gerai. O ko daugiau reikia? Taip ir nebepaleidau to rašymo. Ir nebepaleidžiu.

Tai galimybė man pačiam šiek tiek susipažinti su savimi. Tik rašydamas kartais suprantu, kaip ir kuo gyvenu...

Atleisk už banalų ir tiesmuką klausimą, bet keiksiu save, jei nepaklausiu: ką Tau reiškia būti poetu?

Būti poetu reiškia tam tikrą atsakomybę už žodį. Taip pat tai reiškia galimybę pasipūsti ir prisišlieti prie posakio: „Taip, jie poetai, jiems taip galima...“ – ir daryti bet ką... Kas gi to nenorėtų?.. Nors įtariu, kad nepasinaudoju tomis galimybėmis taip dažnai, kaip galėčiau. Taip pat galėčiau pakartoti tą patį, ką sakiau anksčiau – tik rašydamas kartais suprantu, kaip ir kuo gyvenu... Tai tinka ir poezijai. Jai – ypač.

Baigei Vilniaus pedagoginį universitetą – šiandien jis vadinamas Edukologijos – tačiau netapai mokytoju. Kodėl?

Kai baigiau VPU, turėjau per mažai patirties ir (galbūt) noro atiduoti visas jėgas mokyklai. Man atrodė, kad pražūsiu toks jaunas būdamas... Iš pabandymų dirbti mokytoju supratau, kad negaliu uždaręs mokyklos duris gyventi kito gyvenimo, tik mokyklos... Tai mane tuo metu varžė... Kaip ir gausybė formaliųjų popierių tvarkymų, žurnalų pildymų, vertinimo sistemų... Žodžiu, nesuderinau ir nebelindau... Nuėjau kitu – gal ir lengvesniu – keliu.

Kaip nutiko, kad apsigyvenai Bernardinai.lt?

Formaliai – gavau kvietimą ateiti dirbti į komandą, apie kurią seniai galvojau taip: „Jeigu kur nors iškelsiu koją iš dabartinio darbo, tai nebent į Bernardinus, nes ten tvyro laisvės ir nuotykio atmosfera.“ Tuo metu, kai tą kvietimą gavau, gyvenime daug kas keitėsi, tad supratau, jog dabar ir yra ta galimybė. Tas nuotykis. Ir ja pasinaudojau. Ir nesigailiu.

O neformaliai – man atrodo, kad mintimis su Bernardinai.lt aš buvau jau gerokai seniau. Nesakau, kad buvau ar esu labai uolus skaitytojas ar deramas krikščioniškų vertybių išpažinėjas, tačiau būtent žodis „apsigyventi“ čia tinka, kai kalbam apie Bernardinai.lt.

Bernardinų erdvė (gal ir ne vien dienraštį turiu minty) man kažkokia lemtinga. Kartais tai sunku paaiškinti netgi raštu. Būtent čia save atrandu, o kartais ir praradimų pamatau.

Nuo tada kai atėjau, kažkaip labai natūraliai įsitraukiau į visokius reikalus bei veiklas ir jų ėmiausi. Žinoma, tai nebūtų įmanoma be tos atmosferos, kuri yra redakcijoje. Be tų Bernardinų žmonių.

Gal gali papasakoti skaitytojams apie įprastą darbo dieną. Puikiai žinau, kad joje techniniams darbams tenka skirti kur kas daugiau laiko nei kūrybai. Ar tai taip pat nėra tas savotiškas „žurnalo ir popierių pildymas“, nuo kurio bėgai?

Na, įprastai darbo diena su Bernardinai.lt prasideda namuose, kai įsijungiu kompiuterį ir internete peržvelgiu, kaip atrodome, ar nėra kokių nesąmonių antraštėse ir panašiai. Paskui atkeliauju į redakciją ir ten prie individualaus puslapio tyrinėjimo prisideda kiti darbeliai – naujų tekstų atranka ir įkėlimas, rašinių publikavimo laiko derinimas su kolegomis, tam tikri temų aptarimai, susirašinėjimas su autoriais ir interesantais, pasitaiko ir interviu imti, eiti į renginius, nors iš tiesų... Labai daug laiko atima milžiniško informacijos srauto košimas ir vertingiausių (ar bent jau reikalingų) žinių viešinimas. Tam tikru atžvilgiu tai yra tam tikras biurokratinis darinys, po juo lengva palįsti ir vaidinti visada užsiėmusį – būna, pasiduodu tokiai pagundai... Tačiau tokio tipo biurokratinę naštą bent man kažkaip lengviau priimti ar atmesti – į mane priekaištingai nežiūri trisdešimt porų akių, kai dedu kiek pavėluotai tekstą. O kai pavėluotai pildau mokyklinį žurnalą – žiūri. Žinoma, turiu įsivaizduojamą Bernardinai.lt skaitytoją – gal ta mano vaizduotė liguista, bet Bernardinai.lt auditoriją įsivaizduoju kaip gana supratingai sutinkančią mano, kaip redaktoriaus, daromas klaidas...

Kiek Tavo krikščioniškos vertybės padeda (ar kliudo) kūrybiniame darbe? Juk kūryboje dažniausiai yra ir tam tikras maišto elementas. Bažnyčia, regis, įprastas maišto objektas.

Sunkoka ar net neįmanoma kalbėti apie krikščioniškas mano vertybes. Ką aš žinau, kurios jau tokios krikščioniškos. Didysis maištas turbūt būtų kiekvieną dieną pradėti naujai – vėl tikėti, vėl viltis ir vėl mylėti. Tai įmanoma tik nuolankiai dėkojant už viską, kas yra. Už viską, kas ateina ir kas išeina, ko lauki ir ko nelauki... Už viską... Nežinau... Didysis maištas yra būti nuolankiam. Tikėtis per penkias minutes užrašyti tai, ką nešioji galbūt savaitę. Viltis, kad tai, ką užrašei, kada nors pataisysi, o tai, ką jau paviešinai, gal kam nors patiks, įkvėps, net jeigu tau nepasisekė užrašyti tobulai... Mylėti save netobulą. Ir kitą tokį priimti. Čia jau pats „maiščiausias“ maištas.

Tų tariamai maištingų maksimų galiu prirašyti, bet jos visos – tik tam tikri siekiniai, padriki sakiniai, rudens lapų sukiniai...

Nežinau nieko gilesnio ir sraunesnio už upę, vadinamą krikščionybe. Lygiai taip pat suprantu, kad būtent ta gelmė ir srovė man leidžia suprasti, kokiais paviršiais braidau, koks juokingas esu, iki kulkšnių į tą vandenį įsibridęs ir jau šaukiantis, kad plaukiu prieš srovę.

Taigi, negaliu vienareikšmiškai atsakyti, ar ta upė padeda, ar kliudo. Ji tiesiog yra. Ir ačiū jai.

Kartu su Gediminu Kajėnu dalinatės atsakomybę už kultūros sritį Bernardinai.lt. Esate gana skirtingos asmenybės – kaip pavyksta rasti bendrą kelią?

Bendrą kalbą bandom atrasti susikalbėjimo ir susitylėjimo būdais. Bent man taip atrodo. Esame prie tos pačios upės. Matome tą patį dangaus atspindį.

Taip pat studijavome kartu lituanistiką tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete. Kartu atlikome praktiką mokykloje. Bičiuliavomės, eidavome vienas pas kitą į svečius. Keitėmės perskaitytomis knygomis. Klausėmės panašios muzikos. Tai buvo dar iki darbo redakcijoje etapo. Ir, ko gero, jei ne Gedas, nebūčiau atradęs tokios nuostabios bažnyčios kaip Bernardinų. Daug ko nebūčiau atradęs. Nors, atrodytų, kartu žiūrėjome į tą patį dangaus atspindį upėje.

Iš tų visų dalykų ir susidaro bendras kelias, kuriuo einame. Ko gero, palei upę. Bet čia ir Gedo reikia klausti, palei ką...

Pirmadienio „Žvalgymai“ yra tapę savotiška Tavo vizitine kortele. Kaip kilo jų idėja, kaip pavyksta kovoti su rutininiu iššūkiu „pagimdyti“ tekstą pirmadieniui? Beje, prieš kurį laiką buvo „Skiautiniai“, dabar „Žvalgymai“, o paskui?

Keista ta kortelė. Jau bene treti metai reguliariai rašau tuos kassavaitinius apžvalginius tekstus ir ant rankos pirštų galiu suskaičiuoti atvejus, kai rašiau ne paskubomis, nežvilgčiodamas į laikrodį paskutinę naktį. Stebėtinas pastovumas. Asmeninė odė užsispyrimui. Narcizo džiaugsmas. Ir siekis jau net nebežinau kam įrodyti, kad naktimis kartais galima šį tą nuveikti. Tik neklauskit, ką paskui veikiu dienomis...

Kalbant rimtai, vis dar jaučiu, kad tam tikrai daliai skaitytojų tie tekstai reikalingi kaip šioks toks kompasas. Pati idėja ir atsirado iš svarstymų, – gal net ir su Tavimi, Andriau, – ką daryti, kai Bernardinai.lt yra pritutinti nuostabiausių tekstų, o didelė jų dalis lieka nepastebėta. Aš pats jų nespėju paskaityti, vis pražiopsau ką nors, tai ką jau kalbėti apie malonųjį skaitytoją...

Ir bėgiojant kažkurį rytą parke tiesiog toptelėjo mintis, kad galiu imtis apžvelgti tai, kas man atrodo svarbiausia iš savaitės kultūros rašinių. Kai tokios mintys „iš niekur“ ateina, paprastai nusėda ilgam. Taip ir nutiko.

Su tuo „pirmadienio sindromu“ ilgainiui susitaikai, po metų kitų tampa nebe taip neramu, nes jau įgyji patirties. Pamenu, vieną tekstą dingus internetui namuose vykau rašyti ketvirtą valandą ryto į redakciją. Spėjau. Paskui kažkaip jau nebe taip baisu...

Dėl pavadinimų. Pakeičiau aiškumo dėlei. Tiesiog „kultūros skiautinių savaitlaiškis“ ilgainiui man pačiam pasirodė kažkoks perkrautas, lyg kokios „šešios žąsys su šešiais žąsyčiais“. Tai ir pakeičiau. Turėjau minčių apie vis analitiškesnį tekstų pobūdį laikui bėgant. Manding, stebiu atvirkštinį procesą. Pritrūkstu vis kažko... Ko ir visi...

Kaip įsivaizduoji Bernardinai.lt kultūros temų skaitytoją?

Geraširdis senelis su ilga žila barzda... Ai, atsiprašau, čia turbūt religijos ir rubrikos „Vaikams“ skaitytojas... Tuoj susikaupsiu...

Na, kultūros temų skaitytojas turbūt yra žmogus, kuriam rūpi pamatyti kiek gilesnį pasaulį, kuris yra gana tolerantiškas kito nuomonei. Galbūt tai yra žmogus, kuris ne itin mėgsta rėksmingąją, blizgiąją popkultūrą ir ieško Bernardinai.lt languose jaukesnės šviesos.

Tikėtina, kad skaitytojas mūsų kultūros temų lauke ieškos, kur prisėsti, ir ilgėliau pabūti su vienu ar kitu tekstu, apmąstyti, palyginti šį tą, neskubės nuvertinti ar įvertinti vieno ar kito reiškinio... Įsivaizduoju žmogų, kuriam gera pabūti šiame lauke ilgėliau negu kur nors kitur – ne tiek jau daug kultūrinių tekstų tarp didžiųjų interneto portalų greitkelių, kur bet kaip pastatytose pramoginėse užeigėlėse šalia siūlomų aštrių užkandėlių voliojasi ir pusfabrikačiai, pretenduojantys į kultūrėlę...

Na, panašu, kad aš pats po tokių komentarų geraširdžiu seneliu su ilga žila barzda netapsiu... Ką padarysi.

Turi gražią šeimą, du sūnus, esi Rašytojų sąjungos narys. Tiek poezijos rinktinė „Sezonas baigtas“, tiek vaikams skirta knyga „Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt.“ buvo šiltai sutiktos skaitytojų – ar jautiesi, kad gyvenimas Tau šypsosi?

Šypsosi, be jokios abejonės. Taip šypsosi, kad net nejauku kartais. Tarsi sapnuočiau. Už ką? Kodėl? Ir visa tai – man? Tarsi turėčiau tam savo gyvenimui atsakyti tuo pačiu. O tai pavyksta toli gražu ne visada. Irgi smalsu, o kas trukdo?

Tad turiu ką veikti laisvu nuo darbo laiku – ieškoti atsakymų į tokius ir panašius klausimus.

Na, o pabaigoje noriu suteikti Tau galimybę pasakyti skaitytojams dar tai, ko nesugebėjau išklausti.

O, vaje!..

Va, dabar tai pasakysiu! Taip!

Ištarsiu tai, ką ir turbūt jau seniai seniai visi žino, kitaip čia nesilankytų.

Bernardinai.lt yra gera vieta ir laikas susitikti. Su savimi. Su kitais. Su Dievu. Argi ne apie tai visą gyvenimą sapnuojame?

Kalbino Andrius Navickas