Visada besišypsantis panevėžietis. Piligrimas, futbolininkas, knygų pasaulio Kolumbas, labai talentingas, jautrus, drąsiai išsakantis savo poziciją. Tai tik nedidelė dalis, ką galiu pasakyti apie Donatą. Kai prieš daugiau nei metus nedrąsiai pakviečiau jį prisijungti prie Bernardinai.lt, jis jau ruošėsi mėnesio kelionei Šv. Jokūbo keliu. Grįžo toks pat besišypsantis, koks ir išėjo, tik su naujais įspūdžiais ir kūrybiniais sumanymais.

Ne kartą girdėjau klausimą, kaip sugebame išlaikyti savo kompanijoje Donatą, juk įvairiausių darbo pasiūlymų jam netrūksta. Galiu atsakyti tik tiek – pagrindinė priežastis esate Jūs, nuostabiausi pasaulyje skaitytojai. Nėra didesnės dovanos kūrėjui nei publika, su kuria galima kalbėtis sąžiningai ir pagarbiai.

Vaizdo pokalbis apie Donato tikėjimo kelionę – čia.

Donatai, visa jėga į Bernardinai.lt įsijungei prieš metus laiko. Trumpai papasakok apie tą kelio etapą, kuris buvo iki tol?

Visa jėga į Bernardinai.lt įsijungiau tik prieš metus, tačiau mūsų keliai susikirto jau anksčiau. O viso ko pradžia buvo mano pirmasis rašinys apie tai, kodėl vis dar esu krikščionis. Labai simboliška kelio pradžia, nes bernardinus visų pirma suvokiu kaip erdvę, kurioje galiu būti toks, koks esu: su savo ieškojimais, klausimais, abejonėmis, nerimu ir džiaugsmais. Čia galiu visiškai išsiskleisti, kalbėti apie tai, kas rūpi man pačiam tiesiogiai.

Iki tol taip pat rašiau įvairiuose leidiniuose, studijavau politikos mokslus, darbavausi mokykloje kaip programos „Renkuosi mokyti“ dalyvis. Visa tai buvo labai svarbi mano gyvenimo kelionės dalis. Kelionės, kurią geriausiai apibūdina Caravaggio paveikslas „Šv. Mato pašaukimas“. Šv. Matas yra užfiksuotas apsisprendimo akimirką. Jėzus jį kviečia sekti juo, t. y. tuo, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Tačiau paties Mato žvilgsnis vis dar krypsta į ant stalo pabertas monetas, jį supa bičiuliai, nuo kurių atsiplėšti nėra lengva. Jis yra laisvas apsispręsti, laisvas likti prie to, ką darė visą laiką, laisvas atmesti kvietimą viską palikti ir sekti paskui tą, kuris kviečia. Kaip pasuko Šv. Mato kelias, mes puikiai žinome, tačiau esminis klausimas čia įr dabar yra tai, kur pasisuks mūsų pačių gyvenimas. Tad mano paties kelionė per visas veiklas, galiausiai atvedusias į Bernardinai.lt, ir yra bandymas atsakyti į klausimą, o kur galų gale glūdi mano pašaukimas?

Tavo tekstai užkariavo skaitytojų širdis, tenka girdėti nusistebėjimų, jog esi labai apsiskaitęs ir sugebi grakščiai interpretuoti tai, ką perskaitei. Ar iš tiesų mėgsti daug skaityti? Kaip išmokai rašyti tekstus? Svarbiausia, kai tiek gausiai rašydamas sugebi nenuslysti į grafomaniją.

Pirma klausimo dalis yra žymiai lengvesnė nei antroji. Skaityti labai mėgstu, nors turiu pripažinti, kad šį malonumą atradau tik bebaigdamas mokyklą. Iki tol labiau rūpėjo kiemas, draugai, futbolas, o neretai ir kompiuteris. Man kyla labai daug klausimų, tad knygos yra vienas tų šaltinių, kuriuose ieškau atsakymų. Mėgstu knygas, kurios yra iššūkis, kurios ne patvirtina mano išankstines nuostatas, o priverčia viską apmąstyti iš naujo, pažvelgti kitu aspektu. Knyga turi būti nepatogi, nepataikauti skaitytojui, o priešingai, padėti įveikti jam savo ribotumą, paskatinti atsiverti, išlįsti iš komforto zonos. Knyga neturi izoliuoti (juk kartais sakoma, kad skaitymas padeda pabėgti nuo pasaulio), o paskatinti susitikimą. Šiuo atveju turiu mintyje ir tai, ką Gilbertas Keithas Chestertonas įvardijo kaip mirusiųjų demokratiją, t. y. įsiklausymą į balsą tų, kurie mus paliko. Knyga leidžia tą balsą išgirsti, susitikti su tais, kurie buvo prieš mus, apmąstyti jų patirtį, mokytis iš dorųjų, nekartoti niekšų nusikaltimų.

Apie tai, kaip išmokau rašyti, kalbėti yra sunkiau. Be abejonės, turiu būti dėkingas mokytojams. Be to, mano senelis, kurio gyvo, deja, nemačiau, buvo įvairių laikraščių bendradarbis, tad galbūt tą jausmą, pagarbą žodžiui paveldėjau ir iš jo. O šiaip tiesiog labai svarbi yra praktika. Imi ir darai, mokaisi iš savo klaidų, išklausai patarimų, pastabų. Beje, veikiausiai nepritarsiu pasakymui, kad rašyti jau išmokau. Vis dar mokausi ir viliuosi, kad nenustosiu mokytis iki pat gyvenimo pabaigos. Mano mylimas poetas Zbigniewas Herbertas vieną savo eilėraščių rašė apie tai, kaip norėtų aprašyti šviesą, kuri gimsta jo viduje, tačiau jis žino, kad ji neprimena jokios žvaigždės, nes nėra tokia ryški, tokia tyra ir tokia pastovi. Jis norėtų aprašyti drąsą ir tai padaryti netempdamas paskui save dulkėto liūto. Norėtų aprašyti baimę, tačiau padaryti tai nepurtydamas stiklinės, pilnos vandens. Kitaip tariant, jis norėtų atrasti savo žodyną, savo unikalų išraiškos būdą, o ne vadovautis tradicinėmis metaforomis, atkartoti kitų žodžius, formas. Manau, kad to siekiame kiekvienas. Dažnai siekiame skausmingai, nes aš pats suvokiu, kokia praraja dažnai žioji tarp to, ką išgyvenu viduje, ir to, kokį žodį, kokias metaforas randu tiems išgyvenimams išreikšti. Viskas, ką pasakau, yra netobula, neišbaigta, o nesustoti ragina troškimas kaip nors įveikti tą prarają.

Na ir galiausiai grafomanija yra kiekvienam rašančiajam kylantis pavojus. Nežinau, ar tikrai pavyksta jos išvengti. Apie tai gali spręsti tik kiti, o ne aš pats. Jei ir išvengiu, tai tik todėl, kad to bijau. Kiek įmanoma, stengiuosi vadovautis išmintimi, kuri ragina kiekvieną į viešumą paleidžiamą žinią perkošti per tris filtrus: ar tai, ką rašau, yra teisinga, ar tai yra gera, ar tai būtina skelbti?

Kuria kryptimi interneto dienraštis turėtų vystytis?

Kur link turėtų judėti dienraštis? Stiprybė gali kilti tik iš savo ribotumo suvokimo. Privalome suvokti, kad negalime aprėpti visko, o dėl to tampa itin svarbu atsirinkti tas sritis, kurios yra mums svarbiausios, apie kurias tyli kita žiniasklaida. Privalome nepamiršti to, kad norime būti krikščioniška žiniasklaida, o tai visų pirma kreipia į tai, jog būtina savo kasdienybe, savo esme liudyti Dievo ir artimo meilę, skatinti dialogo, atsivėrimo Kitam kultūrą. Tai skatina ne ieškoti tik gausesnio vadinamųjų „klikų“ skaičiaus, o orientuotis į gylį, į tai, kas iš tikro svarbu, o ne tai, kas žaidžia mūsų akimirkos emocijomis, įgeidžiais. Privalome būti tie, kurie pasitiki savo skaitytoju, jam nepamokslauja, nenurodinėja, o tiesiog iškelia esminius klausimus, į kuriuos atsakymą galų gale privalo rasti pats skaitytojas.

Kartu turime stiprinti ir savo komandą tam, jog galėtume užtikrinti, kad mūsų keliamos vizijos ir tikslai būtų įgyvendinami, o ne tik apsiribotų deklaracijomis.

Žurnalistika, jei ji nori būti gyva, aktuali, skatinanti dialogą, neturi užsidaryti prie kompiuterio ar tik telefono. Privalu eiti, dalyvauti, kalbėtis, būti ten, kur verda žmonių kasdienybė, kur rutuliojasi tiek mūsų šalies, tiek viso žemyno ateitį nulemsiantys įvykiai. Taip, tam reikia ne tik žmogiškųjų pajėgų, tačiau ir piniginių lėšų. Tačiau svarbiausia yra troškimas būti ten. Visa kita yra įveikiama.

Atvirumas ir savosios tapatybės išsaugojimas. Kaip tai suderinti mūsų laikais, kai erezija vadinama laisvės išraiška, o ortodoksija – atgyvena?

Man rodosi, kad Guy Debordas, rašydamas „Spektaklio visuomenę“, buvo teisus sakydamas, jog mes šiandien dažnai ne gyvename savo gyvenimus, o tiesiog priimame mums sukurpiamus vaidmenis. Dažniausiai stengiamasi prisitaikyti, plaukti pagal srovę, prisiderinti prie laikmečio idėjų, išsižadėti asmeninių ieškojimų. Drįsiu teigti netgi tai, kad pamažu miršta individualizmas, o svarbiausia tampa susilieti su grupe. Manau, jog gyvenimo esmė – ieškoti savo santykio su pasauliu, su artimu, siekti pačiam atsakyti į rūpimus klausimus, o ne cituoti vadovėlius. Ar erezija, ar ortodoksija, jei tai nebus asmeniškai atrastas, širdyje įsišaknijęs atsakymas, visa tai bus tik ideologija, tik spektaklis.

Pagal kokius kriterijus nusprendi, ar Tau atsiųstas rašinys tinka Bernardinai.lt, ar ne?

Sunkus klausimas. Neturiu pasiruošęs jokios kriterijų lentelės. Skaitau, analizuoju. Svarbu, kad straipsnyje reiškiama kritika būtų pagrįsta, kad nebūtų prasilenkta su faktinėmis aplinkybėmis, kad būtų išlaikoma pagarba žmonėms, apie kuriuos kalbama. Tai – elementarios etikos taisyklės. O toliau yra kokybės klausimas: ar straipsnis aktualus, ar mintis dėstoma rišliai, ar kalba gyva, ar išvados pagrįstos. Kaip jau minėjau anksčiau, svarbus kriterijus, kurį taikau visų pirma sau, yra klausimas, ar tai, apie ką rašai, yra teisinga, gera, aktualu.

Daug laiko dirbi su užsienio autorių straipsniais. Pavyzdžiui, nušviesdamas įvykius Izraelyje, stengiesi versti skirtingoms pozicijoms atstovaujančių autorių tekstus, taip pat esi supažindinęs skaitytojus su radikalios prancūzų politikės pažiūromis, kurioms pat nepritari. Kaip tokiais atvejais atrasti balansą tarp skirtingų nuomonių ir kartu netapti nesąmoningu kurios nors propagandos ruporu.

Čia labai svarbus suvokimas, kad mano paties nuomonė yra ribota, jog skaitytojams vien jos nepakanka, kad jiems reikia susipažinti su įvairiomis pozicijomis. Susipažinti iš pirminių šaltinių, ne per interpretacijas, kai kito mintys jau yra pateikiamos suvirškintos, dažnai ištrauktos iš konteksto. Mane patį gilintis į kitą poziciją skatina noras suprasti, pažinti, susidaryti platesnį vaizdą.

Jei ko nors neskaitai ar negirdi, nereiškia, kad ta kita nuomonė neegzistuoja. Jei nepritari, nereiškia, jog nereikia susipažinti ir supažindinti. Aišku, visada yra ribos, kurių negalima peržengti ir už kurių nuomonė tampa tik propaganda, neapykantos kurstymu, šmeižtu, dezinformacija. Labai svarbu yra tai, kokių intencijų vedamas autorius rašo tekstą, ar jam rūpi skatinti pagarbą, įsiklausymą, taiką, susitaikinimą, ar – raganų medžioklę, nepakantą, susiskaldymą.

Be to, visada darau skirtį tarp savo pozicijos ir verstinų tekstų. Tai, ką verčiu, nebūtinai yra šimtu procentu mano pozicija, kartais jai visiškai nepritariu, kaip, tarkime, prancūzų radikalės Marie Le Pen atveju. Tuo tarpu tekstai, kurie publikuojami mano vardu, yra tie, kuriuose, liaudiškai sakant, pasirašau po kiekvienu žodžiu, už kurį esu atsakingas.

Šiandien Lietuvoje daug krikščionių žodžių junginį „Europos Sąjunga“ taria su ironija ir tvirtina, kad ES tampa vis didesniu iššūkiu, trukdančiu būti krikščionimi. Ką pats apie tai manai?

Jei ES trukdo mums būti krikščionimis, tai tokie mes ir krikščionys. Romos imperijoje krikščionys susidūrė su brutaliais persekiojimais, ir tai jų nenustabdė, nes jų tikėjimas buvo stiprus. Tuo tarpu šiandien mes savo drungną tikėjimą dažnai bandome pateisinti išorės aplinkybėmis. Nors ES yra daug kas netobula, šiandien tai gyvybiškai svarbi sąjunga. Dabartiniame geopolitiniame kontekste arba skęsime visi kartu, ir Europa galutinai taps negyvu muziejiniu eksponatu, arba išplauksime visi kartu. Be to, manau, kad tai, kokia yra mūsų dvasia, tokia yra ir Europa. Būtent taip derėtų dėlioti priežastinius ryšius, nes ne ES lemia Europos nukrikščionėjimą, o mūsų pačių abejingumas Gerajai naujienai galiausiai lemia tai, kad Europa tampa vis mažiau krikščioniška.

Šiuo metu Bernardinai.lt įgyvendina projektą „Tirpdyti neapykantą“. Jo esmė – vaizdo pokalbiai su įvairių metų Tolerancijos žmonėmis. Ar nesibaimini, kad pats būsi apšauktas „tolerastu“? Kaip manai, kodėl sąvoka „tolerancija“ šiandien skamba vis panašiau į keiksmažodį?

Šio žodžio, turiu mintyje „tolerastiją“, vartojimas – rytinio kaimyno pergalė. Kalbos apie toleranciją šiandien skamba taip dažnai, tačiau pats terminas yra bene labiausiai iškraipomas iš visų. Panašu, kad kiekvienas turi susikūręs savo apibrėžimą. Tolerancija kaip pakanta yra būtinas dalykas, nes turime sugyventi vienoje valstybėje, nepaisydami visų savo skirtumų. Turime kalbėtis, o ne griebtis prievartos vienų prieš kitus. Savo ruožtu būtinas atsivėrimas kitam, būtinas pasirengimas išklausyti, suprasti. Man būtent tai ir yra tolerancija – suvokimas, kad galiu nesutarti su kitu dėl daugelio klausimų, tačiau tai nėra priežastis tą asmenį paniekinti, atstumti.

Kas Tau asmeniškai yra Bernardinai.lt?

Interneto dienraštis, saviraiškos erdvė, idealas, kurio link žygiuojame klupdami, klysdami, svajonė apie kitokią žiniasklaidą, susitikimo su Kitu erdvė, dovana, atnešusi man daug įdomių pažinčių su įvairiais žmonėmis, kurių dalis tapo mano autoritetais.

Klausinėjo Andrius Navickas