Studijuojant istoriją ir bandant geriau pažinti pasaulio praeitį, širdis dažnai atklysta į gimtąsias vietas, ieškodama kažko istoriškai reikšmingo. Tarp tokių vietų – Raseinių kraštas ir Viduklės miestelis. Nors kraštas žymus asmenybėmis ir ne mažiau už kitus miestelius dalyvavęs Lietuvos istorijos virsmuose, kad ir kaip stengčiausi, nepavykdavo atrasti kažko sensacingo ir įdomaus. Laimė, situacija smarkiai pasikeitė, kai šį pavasarį profesorius, habil. dr. Alfonsas Motuzas paskatino mane pasidomėti Viduklės Šv. Kryžiaus bažnyčioje saugoma šv. Barboros skulptūra.

Remdamasis monografijos „Viduklė“ pateikiamomis žiniomis, dar prieš gaudamas progą gyvai patyrinėti skulptūrą, galėjau susidaryti apytikrį jos vaizdą. Skulptūra „Šv. Barbora“(h 83 cm) yra saugoma Viduklės Šv. Kryžiaus bažnyčios zakristijoje. Minima, kad anksčiau ji stovėjo bažnyčioje prie aukų dėžutės, didžiojo altoriaus dešinėje. Manoma, kad ši skulptūra buvo išdrožta XIX a. ir yra laikytina tipišku Žemaitijos dievdirbio kūriniu, o į Viduklės bažnyčią perkelta iš kitos bažnyčios ar koplyčios, o gal net iš kokio nors sunykusio liaudies mažosios architektūros paminklo. Šventoji tipiška liaudies dailės maniera pavaizduota kaip jauna, graži ir puošni karalaitė. Skulptūra išdrožta iš vieno medžio gabalo, prie jo priduriant rankas, nuo alkūnių ištiestas į priekį. Rankų plaštakos dabar gerokai aptrupėjusios, neliko jose laikytų šventosios atributų – taurės ir palmės šakos. Drabužiai, susidedantys iš perjuostos raudonos tunikos ir mėlyno apsiausto, perteikti daugeliui šventųjų moterų skulptūrų būdinga tradicija, ritmiškomis klostėmis bei nėrinių imitacijomis rankogaliuose, suteikiant puošnumo ir didingumo įspūdį. Ištiestos rankos bei mėlyna spalva menotyroje simbolizuoja skaistybę arba nekaltybę. Basos kojos remiasi į kelmelį primenantį postamentą. Ypač rūpestingai išdrožtas švelnių bruožų šventosios veidas. Jis stipriai individualizuotas ir išraiškingas, su charakteringomis arti įsodintomis akimis, smulkiomis kietai sučiauptomis lūpomis ir lengvai suraukta kakta. Palaidus, stambiomis garbanomis krintančius plaukus vainikuoja masyvi dantyta aukso spalvos karūna.

Tačiau tokio kiekio informacijos man buvo toli gražu mažoka, todėl pradėjau plačiau domėtis ir ieškoti medžiagos. Turbūt pirmas klausimas, kuris man atėjo į galvą: kas gi tokia buvo šv. Barbora? Šventoji Barbora yra žinoma krikščioniškajame pasaulyje kaip priklausanti grupei šventųjų, turinčių ypatingą galią padėti sergant, tai pat padėti lengvai numirti. Barboros gyvenimas plačiai atpasakotas Jokūbo Voragniečio „Aukso legendoje“. Pasak šios legendos, „valdant Maksimui, gyveno kilmingas ir turtingas aristokratas, vardu Dioskuras, kuris garbino stabus. Jis turėjo jauną dukterį, vardu Barbora.“ Ši buvusi labai graži mergina, todėl jos tėvas pagonis uždaręs ją į bokštą, norėdamas apsaugoti nuo įkyrių gerbėjų. Gyvendama bokšte, ji studijavo filosofiją ir mąstė. Bokštas buvęs dviejų langų, tad Barbora, tėvui išvykus į tolimą kelionę, paprašė tarno iškirsti trečią langą į vonios kambarį, esą būsią šviesiau. Pasakojama, kad, kai tėvo nebuvo, Barborą atvertė ją slapta aplankęs ir pakrikštijęs Aleksandrijos bažnyčios tėvo Origeno mokinys, persirengęs gydytoju. Į grįžusio ir didžiai nustebusio tėvo klausimą: „Kam tas trečias langas tau reikalingas?“, ji atsakiusi taip: siela šviesą gauna per tris langus – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.“ Taip Dioskuras suprato dukrą esant krikščione. Būdamas pagonis, jis labai užsirūstino, todėl Barborai teko slėptis. Angelai ją nunešė į olos plyšį, bet piemuo mergelę išdavė. Užtai piemens avys buvo paverstos skėriais. O tėvas, ištraukęs Barborą už plaukų, nuvežė ją prokonsului Marcianui. Ten mergelę kankino, tačiau Barbora neatsisakė savojo tikėjimo. Tuomet įsiutęs tėvas kardu nukirsdino dukrai galvą. Tuo pat metu į tėvą trenkė žaibas ir jo kūnas sudegė.“

Visuotinė Katalikų Bažnyčia Barboros kankinystę įvertino paskelbdama ją šventąja ir paskirdama tai minėti gruodžio 4 dieną, prieš pat Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo šventę (gruodžio 8 dieną, – aut. past.).

Lietuvos ir Latvijos tradicijoje šv. Barboros pamaldumas turi sąsajų ikikrikščionika liaudies pamaldumo trandija. Liaudiškasis religingumas ją laiko saugotoja nuo žaibo, ugnies, staigios mirties bei laikant avių ir ožkų globėja. Viduramžiais šv. Barborą savo globėja buvo išsirinkę kalnakasiai ir artileristai.

Gautos žinios ir padėjo man praplėsti suvokimą apie šv. Barborą, tačiau kartu mano tyrime iškilo dar daugiau neaiškumų. Niekada iš vyresnių Viduklės gyventojų neteko girdėti kalbant apie šv. Barborą ar dalyvauti jos garbei rengtuose atlaiduose, tai ir kilo klausimų: iš kur, tada ir kaip Viduklės Šv. Kryžiaus bažnyčioje atsirado minėtoji skultūra? Atsakymų į šiuos klausimus nusprendžiau ieškoti ne istorijos knygose, sėdėdamas Vilniuje, bet sugrįžęs į Viduklę ir kalbindamas artimai su bažnyčia susijusius žmones. Paskatintas dabartinio Viduklės klebono Alberto Stanulio, ėmiau informacijos ieškoti XX amžiaus viduryje, kunigo Prano Tumino parašytoje bažnyčios istorijoje –rankraštyje.

Deja, ten man reikiamos medžiagos nebuvo, todėl nusprendžiau, kad sttatula Viduklės bažnyčioje turėjo atsirasti vėliau, negu kad buvo surašytas, kunigo rankraštyje pateikiamas, bažnyčios daiktų sąrašas. Tokį mano spėjimą patvirtinti ir paversti neginčytinu faktu galėjo tik vienas žmogus – ilgametis Viduklės bažnyčios zakristijonas Petras Kačiušis. Jis man papasakojo, kad po kunigo Prano Tumino (1964 m.) į Viduklę klebonu iš Žagarės buvo atkeltas kunigas Jonas Jokubonis, kuris su savimi atsivežė ir šv. Barboros skulptūrą. Tad, atrodo, viskas turėtų paaiškėti ir turėčiau dėti tašką savo pasakojime, tačiau su Žagarės vardu tik prasideda pats šios istorijos įdomumas.

šv. Barbora – tai pal. Barbora Žagarietė?

Kam kunigui iš Žagarės į Viduklę su savim vežtis skulptūrą ir kodėl būtent šv. Barboros? Besidomint paaiškėjo, kad šv. Barbora Žagarės krašte yra suvokiama ne tik kaip minėtoji antikos šventoji, bet kartu turi ir stiprią asociaciją su vietos gyventojų palaimintąja laikoma Barbora Umiastauskaite, pamaldumo tradicijoje dažniau vadinama Barbora Žagariete. Senosios Žagarės bažnyčios centrinio altoriaus paveikslas (jame vaizduojama šv. Barbora) ir vienodi abiejų mergelių vardai bei gyvenimo būdas davė pagrindą jiedvi sutapatinti. Tačiau kas iš tiesų yra toji Barbora Žagarietė? Apie ją rašo ir Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius ir kun. Tumas Vaižgantas. Tiriamuosius darbus yra parengę mokslininkai doc. dr. Stasys Šimaitis ir prof. habil. dr. Alfonsas Motuzas.

Nagrinėti šaltiniai Barborą apibūdina kaip išskirtinę savo laikmečiui. Barbora (gimė 1628 metais Žagarėje, bajoro Umiastausko dvare) buvo vienintelis vaikas. Dar ankstyvoje vaikystėje Barboros motina sugebėjo dukrai įdiegti gilų pamaldumo jausmą. Barbora buvo įstojusi į benediktinių vienuolyną Rygoje, bet dėl motinos ankstyvos mirties netrukus grįžo namo. Rašytiniai šaltiniai teigia, kad Barbora buvo labai jautrios geros širdies, todėl ji rūpinosi visais, kuriems tik reikėjo pagalbos: lankė ligonius, užtardavo baudžiauninkus, vargšams galėjo atiduoti paskutinį kąsnį.

Tėvui antrą kartą vedus ir gyvenant su pamote, Barborai teko patirti daug skriaudų. Viena iš tokių buvo pamotės siekis tėvą suporinti su dukra. Barboros šeima gyveno palaidą gyvenimą, nepasižymėjo krikščioniškomis dorybėmis. Gindamasi nuo pamotės ir tėvo smurto, Barbora, išsaugodama skaistybę, vos sulaukusi 20 metų, 1648-aisiais pasirinko mirtį, nušokdama nuo dvaro balkono.

Katalikų Bažnyčia, žmonių, kurie patys pasirinko mirtį, nelaidojo bendrose kapinėse, tad Barbora buvo palaidota dvaro požemiuose. Netrukus prasidėjo karas su Švedija, kurios armijos kariai išniekinę dvarą ir atradę Barboros kapavietėje negendantį mergaitės kūnelį, palaidojo Senosios Žagarės kapinėse. 1700–1721 metų vykusio Šiaurės karo (trečiasis su Švedija, – aut. past.) metu švedų kariai, išniekinę Senosios Žagarės kapines, vėl rado nesugedusį Barboros kūnelį, kurį palaidojo Senosios Žagarės bažnyčios rūsyje.

Nuo tada Žagarė pradėjo garsėti Barboros Umiastauskaitės žmonėms teikiamomis malonėmis, kurias paprasti žmonės vadino tiesiog stebuklais. Stebuklų rašytinio fiksavimo pradžią galima sieti su Žemaičių vyskupo M. Valančiaus Senosios Žagarės bažnyčios klebonui atsiųsta specialia knyga, į kurią šis privalėjo surašyti prie Barboros Umiastauskaitės palaikų patirtus stebuklus. Buvo įtraukti mažiausiai 87 stebuklai. Iš viso jų fiksuota yra daugiau kaip 400. Tai, ir per daugelį metų bei per negandas nepakitęs Barboros kūnas davė pagrindą jos liaudies palaimintosios pamaldumo tradicijai Žagarės krašte formuotis.

1963 metais į Žagarę atvykus medikui Juozui Markuliui, Barboros Umiastauskaitės negendantis kūnelis dingo ir iki šiol nėra žinoma, koks buvo jo tolesnis likimas, kur jis yra dabar, o pats medikas 1969 m. Maskvoje apie negendantį Barboros Umiastauskaitės kūnelį apsigynė medicinos mokslų daktaro disertaciją.

1963 m. po Barboros Umiastauskaitės kūnelio iš Senosios Žagarės bažnyčios požemio kriptos dingimo parapiją paliko ir jos kunigas Jonas Jakubonis, kuris, matyt, kaip atminimą Žagarės parapijos liaudies palaimintosios į Viduklės Šv. Kryžiaus bažnyčia atsivežė ir jos statulą. Gaila, tačiau šiandien šv. Barbora-Žagarietė, kaip ir daugelis kitų šviesių asmenybių, baigia nugrimzti užmarštin.

Laimė, dar yra žmonių, atkakliai kovojančių dėl Barboros Žagarietės pamaldumo tradicijos išsaugojimo bei jos paskelbimo šventąja. Jau nuo 2005 metų vyksta Barboros Umiastauskaitės-Žagarietės beatifikacijos procesas, kuriame didžiausias pastangas deda Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Šioje situacijoje, įkvėpti vyskupo pavyzdžio, Barboros paskelbimu šventąja turėtų būti suinteresuoti visi Lietuvos tikintieji. Kad ir mūsų aptariama skulptūrėlė – atrodo mažmožis, tačiau nesant išlikusio Barboros Žagarietės atvaizdo, ji gali būti laikoma vienu iš palaimintosios mergelės vaizdavimo pavyzdžių liaudies mene.

Prof. A. Motuzo teigimu, tokio tipo skulptūrėlės yra tik dvi – Viduklėje ir Taujėnuose, kas daro Viduklės Šv. Kryžiaus bažnyčią viena iš Barboros Žagarietės liaudies palaimintosios kulto šventovių, o vidukliškiams duoda stiprų postūmį ne tik labiau domėtis savo krašto istorija, bet ir formuoti savo pamaldumą, šventumo ieškant paprastų žmonių kilniuose darbuose, kur liaudies palaimintąją Barborą Umiastauskaitę galima laikyti ryškiausiu pavyzdžiu, pristatančiu Raseinių krašte istorinę realybę, o ne legendą.

Lietuvos edukologijos universiteto istorijos magistratūros studentas Vilius Šadauskas