Poetas Paulius Norvila. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Poetą Paulių Norvilą kalbina Ieva Liškevičiūtė.

Vos prieš keletą dienų „Bernardinai.lt“ publikuotame verstiniame tekste „Poezija vakuume?“ Zbigniewas Herbertas klausė, ar šis seniausias literatūros žanras šiandien turi kokią nors vertę. Galbūt jam lemta atgulti į išnaudotų formų kapines kaip kokiam praėjusio amžiaus didvyriui? Šiuolaikinė poezija, anot esė autoriaus, yra pajuokiama vidutinio skaitytojo. Mėginu polemizuoti, kitaip negalima. Vien nuo minties, kad šiuolaikinius poetus ketinama laidoti, o dar blogiau – iš jų šaipytis, kūnas pagaugais nueina. Ir taip jų maža, nepasiduosiu.

Tuomet prisimenu Paulių Norvilą. Jaunas rašytojas, bet dar 2006 metais debiutavęs su knyga „Septyni metų laikai“. O šiandien jis yra trijų poezijos rinkinių autorius. Galų gale... Įdomu sužinoti, ką veikia ir kuo gyvena ekonomikos studijas baigęs poetas; kad ne pinigus skaičiuoja tai tikrai. Eiles? Galbūt...

Pauliaus Norvilos poezija man – stipriai netradicinė. Na tokia kitokia... Taip dažniausiai sakome apie dailės parodoje sudominusį paveikslą ar Mišių metu išgirstą jaudinamą pamokslą. Su šiuo kūrėju susipažinau vasario mėnesį uostamiestyje. Tądien kartu su Gintaru Grajausku Paulius Norvila surengė savo kūrybos vakarą. Tiesa, tuomet buvau viso labo nešališka jo eilių klausytoja, atbėgusi į biblioteką pasišildyti ir dūšelę nuramint. Dar nebuvau praradusi vilties, jog Klaipėdoje poezija nėra tik elitinė snobų pramoga. Kiek pamenu, bibliotekos konferencijų salėje laisvų vietų buvo, tačiau žmonių tikrai netrūko. Renginio vedėjas, pristatydamas Paulių Norvilą, šmaikščiai juokavo, jog tai žmogus, kuriam reikia būti pristatytam. Iš dalies jis teisus, juk aš ir pati tuomet pirmą kartą jaukinausi jo kūrybą.

Paulius Norvila man pasirodė santūrus, susikaupęs, sakyčiau, visai ne poetiškų manierų. Jokios mįslingos išraiškos ar svajingumo jo veide neišskaičiau. Ir šit – klausai jo eilių ir vis maža... Vienos šmaikščios, ironiškos, kitos melodingos... Poezija iš nuostabos – pats Paulius taip apibūdina savo kūrybą.

Gerai pamenu tavo kūrybos pristatymą Klaipėdoje. Šaltas žiemos vakaras idealiai tinka poezijos skaitymams; tuomet pirmą kartą ir susipažinau su tavo eilėmis. Tiek mane, tiek kitus atėjusiuosius, sprendžiant iš jų reakcijų, sudominai, netgi sužavėjai... O pačiam ar rūpi, ką apie tavo kūrybą galvoja skaitantysis, kritikas ar kitas poetas?

Rašydamas negalvoju apie tai, kas ir ką galėtų pagalvoti, kas ir kaip galėtų įvertinti, kam ir kodėl tai galėtų patikti ar nepatikti. Visų pirma tai yra mano ir man. Stengiuosi pailsėti, nustebinti save, išlaužti iš nematomo piršto kažką, kas perskaičius po metų, dvejų ar dešimties vis dar primintų to kaulo trakštelėjimą.

O jau tik po to, kai tekstas tampa tekstu, galima pagalvoti, ar jį kam nors rodyti, ar ne. Ir jeigu atsakymas – taip, tuomet prasideda viešas teksto gyvenimas. Ir tai jau nebe aš, o tik mano šešėlis, atspindys, tolimas, tačiau nepamirštas draugas. O tada jau, žinoma, įdomu, kaip jam sekasi ir ką apie jį kalba. Ir nebūtinai kritikas ar poetas. Taip pat ir kirpėjas ar pardavėjas. Kiek žmonių, tiek nuomonių, ir man jos visos įdomios.

Tiems, kurie skaito ir domisi poezija, esi jau gerai pažįstamas iš savo ankstesnių knygų „Septyni metų laikai“ ir „Kortų traukimas tėra tik dalis ritualo“. Liepą pasirodė ir trečiasis poezijos rinkinys „Buitinė“. Pirmąsias knygas dar galima vadinti užgaida ar pretenzija. Tačiau tai jau trečioji, o įkvėpimo, rodos, nepritrūksti. Ir vis dėlto tai – sėkmės, atsitiktinumų gija ar, skambiai tariant, talentas?

Galbūt dėsningumas. Juk užsiimant veikla, kuri teikia malonumą, anksčiau ar vėliau ateina ir galimybės. Rinkinio „Buitinė“ pasirodymą galima vadinti įvairiai – atsitiktinumas, laimingas sutapimas, sėkmė. Kad poezijos knyga išvystų dienos šviesą, reikia visko po truputį. Neužtenka surinkti tekstus. Dar būtina žengti ne vieną ir ne du žingsnius įvairiausiais leidybinių procesų koridoriais, kol raidės iš kompiuterio ekrano persikelia į popierių.

Ši knyga pasirodė kaip niekada laiku ir dėlto ypač džiaugiuosi. Būna, rankraščiai užsiguli stalčiuose, ant leidėjų stalų ar kitose tarpinėse grandyse, kol tampa nebeaktualūs, nebeįdomūs ir atgrasūs netgi pačiam autoriui. Tuo tarpu „Buitinė“ išėjo būtent tada, kada norėjau. Ir dėl to esu dėkingas ne tik abstraktiems sutapimams ar atsitiktinumams, bet ir apčiuopiamai bei nesunkiai įvardijamai Rašytojų sąjungos leidyklai.

Tačiau lengva kalbėti po fakto ir sunku stumti akmenį į kalną, o pasiekus viršūnę, stebėti, kaip jis kas kartą nurieda žemyn. Kartais pasiseka – akmuo nenurieda ir atsiranda knyga.

Kuo pastaroji poezijos knyga skiriasi nuo kitų dviejų? Ar brandumas ir poetinė patirtis leidžia gimti kokybiškesniam tekstui?

Poetinė patirtis – tai ir rašymas, ir skaitymas, ir galiausiai tiesiog pastabumas. Natūralu, kad lavinant tai lengviau ir paprasčiau užčiuopti siūlo galą, kuriuo sekant atrandamas ir pats tekstas. Tačiau tai nėra taisyklė – tik viena iš galimybių.

„Buitinė“ nuo ankstesniųjų knygų skiriasi tuo, kad ji, mano manymu, lengviausiai suprantama ir atpažįstama. Pirmojoje – kūriau pasaulį iš naujo, antrojoje – lyginau tą kuriamą pasaulį su esamu, o trečiojoje – matau, kad pasaulio, iš tikrųjų nereikia kurti, jis jau sukurtas, tereikia jį atrasti, pažinti, pastebėti.

Buitinė“ – ką sako šis pavadinimas ir kokios temos joje paliečiamos?

Knygos pavadinimas ir temos atspindi kasdienybę, nuo kurios atsispiriame kiekvieną dieną. Ji ne tik gali būti, bet ir yra poetiška. Viskas priklauso nuo požiūrio. Nuo to, ką renkamės pastebėti, o ką – praleisti pro akis.

Apie tai ir tekstai – apie mane ir tave, jį ir ją, juos ir mus. Apie tai, nuo ko viskas prasideda ir kuo viskas baigiasi. Apie santykius.

Knygos išleidimas tau tarytum simboliškai sutapo su sūnaus gimimu. Du džiaugsmingi dalykai beveik tuo pačiu metu... Ar tiki atsitiktinumų galia?

Tikiu, kad svarbiausia šiame nuolat besikeičiančiame pasaulyje atsidurti tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Kad ir kaip būtų gaila, nei tos vietos, nei to laiko niekas nežino ir negali įspėti. Tad gal iš čia ir kyla tas nesąmoningas blaškymasis, mėginimai surasti tai, ko nepametėme, ir pagauti tai, kas mums nepriklauso.

Simboliškai gražu, kad trečioji knyga sutapo su sūnaus gimimu. Simbolių reikšmė pradeda veikti dar stipriau, kai pastebiu, jog antroji knyga sutapo su vestuvėmis. Na, o žengus šiuos žingsnius, belieka pagalvoti, su kuo sutapo pirmoji knyga. Italijos pergale pasaulio futbolo čempionate? Praktikos bankiniame sektoriuje pradžia? Kažkokiais kitais, dabar jau pamirštais, įvykiais? Manau, viskas susiję, jeigu tik norime tuo patikėti. Juk nuo to ir prasideda visos sąmokslo teorijos.

Vienaip ar kitaip, tokie sutapimai žavi ir meluočiau, jeigu teigčiau priešingai.

Tikriausiai dauguma, sužinoję, jog baigei ekonomikos studijas, stebisi: poetas ekonomistas. Išties gana paradoksali situacija. Kita vertus, juk egzistuoja ne tik melodinga, vaizdinė, bet ir racionali, logiška poezija... Kuri tau pačiam artimesnė?

Blaškausi tarp pirmojo ir antrojo. Vienoje pusėje – muzikalumas ir melodingumas, kitoje – racionalumas, logika, pastabumas. Galbūt toks blaškymasis neleidžia visapusiškai pasinerti į kažkurį vieną iš šių polių, tačiau man patinka ši tarpinė būsena, ši žaidimų aikštelė, smėlio dėžė. Čia jaučiuosi gerai. Niekam neįsipareigojęs, nuo nieko nepriklausomas. Laisvas. O kas gali būti geriau?

Ką veiki, kai nerašai? Trafaretiškai skamba, betgi rašytojas – ne profesija...

Rašymas užima palyginti mažą mano laiko dalį. Kai nerašau – einu į darbą. Po darbo – leidžiu laiką su šeima. Naktį – miegu. Ryte – niekada nenukeliu žadintuvo dar penkiomis minutėmis į priekį, skaitau. Per pietus – stengiuosi skaniai pavalgyti. Vakare – žiūriu filmus. Savaitgaliais ir per atostogas – mėgaujuosi kitais malonumais. Nesu išskirtinis.

O poezija atsiranda iš nuostabos. Pradeda sunktis pro tarpus tarp visų šių kasdienybės veiklų, žodžių, įvykių. Nušvinta netikėtais sąskambiais ar emocijomis. Tada belieka užrašyti. Dažnai – ranka ant popieriaus. Ne todėl, kad taip reikia, o todėl, kad man tai patinka. Viso labo.

Kaip egzistuoja geros ir blogos knygos, taip tikriausiai esti ir poezijoje. Kaip tai atskirti?

Kiekvienas turi savo vertinimo skalę ir kriterijus, kuriais vadovaujasi. Jeigu skaitai tekstą ir jauti, kad jis artimas, suprantamas ar traukiantis, vadinasi, knyga tau. Vadinasi, gera knyga. Vadinasi, pataikei. Net jeigu tavo draugai ar kritikai turi kitokią nuomonę, kiekvienas galiausiai apsisprendžia pats. Likęs vienas su savimi, su knyga. Svarbiausia nebijoti tai pripažinti. Nemeluoti sau. Štai čia ir prasideda didieji sprendimai, vedantys į mažąsias nuodėmes, kurias vėliau gali būti labai sunku išpažinti.

Menininkas – kodavimo specialistas. Kokią vietą užima metafora tavo tekstuose?

Sunku įvardyti ir apibrėžti tai, kas nutinka natūraliai. Juk dažnai būna, kad skaitytojas randa kodų, apie kuriuos autorius neturi nė menkiausio supratimo. Bet argi tai nėra gražu? Juk tai ir yra poezija – mįslė, neturinti vieno teisingo atsakymo.

Kokių autorių kūryba tau asmeniškai artimiausia? Ar turi autoritetų, kurie daro įtaką, imponuoja?

Skaitau nemažai, dažną rytą pradedu nedideliu poezijos popuri. Tačiau autorių pavardės nėra tokios svarbios, nes ne jos, o tekstas priverčia suklusti. Ir kartais netgi tas, kurį kažkada buvome nurašę kaip visiškai beviltišką.

Manau, kiekvienas turi atrasti savus favoritus, leisti jiems kilti į olimpą, o vėliau skaudžiai nuo jo nukristi. O po kiek laiko pastebėti, kad viskas ir vėl kartojasi, kad nieko nėra amžino. Netgi poezijoje.

Besidomintieji tavo poezija pripažįsta, jog turi savitą braižą, išskirtinį stilių. Kaip pats apibūdintum savo kūrybą, rašymo manierą?

Tegul šioje vietoje tai daro kiti, turintys daugiau žinių ir išmanymo.

Viename iš savo eilėraščių, mano supratimu, kalbi apie tai, kaip dabar sunku nustebinti žmones. Marius Burokas viename iš savo tekstų taip pat samprotauja apie tai, kad „dauguma šiuolaikinių rašytojų neriasi iš kailio, mėgindami įtikti: bando skaitytojus priblokšti, pralinksminti, pravirkdyti, pamokyti, paerzinti, supykdyti, ištvirkinti ir t. t. Galbūt tik viena poezija kol kas tyliai sau skrebena kamputyje, į stalčių. Jai mažiau rūpi patikti ir įtikti“. Mūsų akys ir ausys jau nebe tokios jautrios net išsišokėliškiems dalykams. Kaip dar gali rašytojas, poetas atkreipti į save dėmesį?

Atkreipti į save dėmesį yra begalė būdų. Dalis jų – sumanūs, dalis – šokiruojantys, dalis – netgi atgrasūs. Ir visi jie veikia. Tačiau pagrindinis klausimas, kurį reikia užduoti: ko rašytojas nori? Atkreipti į save dėmesį? Atkreipti dėmesį į savo tekstą? O gal tiesiog sužavėti patinkančią mergaitę? Supratus tai, gali paaiškėti, jog pats tekstas net nėra būtinas ir užtenka vien, pavyzdžiui, to, kad būsi pristatomas poetu ar rašytoju. Kitaip tariant, žaidimai tuštybės indais.

Galbūt pasikartosiu, bet, manau, kad darant tai, kas patinka, galimybės ateina pačios. O su jomis ir skaitytojas. Ir tuomet jau nebereikia kažkaip specialiai stengtis atkreipti jo dėmesį. Tai jis atkreipia tavąjį.

Kaip manai, kaip atrodo tavo skaitytojas? Ar rašydamas jį įsivaizduoji?

Taip, įsivaizduoju. Tas, šviesiai mėlynais marškiniais, geriantis rytinę arbatą ir besišypsantis veidrodyje.

Ar dažnai taip nutinka, kad atsitrenki į kalbos grotas ir kaip tam priešiniesi?

Kartais nutinka. Dažniausiai tai susiję su poezijos skaitymais, kitais kultūriniais renginiais, įvykiais ar veiklomis, kuriose tenka dalyvauti ar prie kurių tenka prisiliesti. Visa tai sujaukia iš vidaus. Nesistengiu tam priešintis, palaukiu, kol visa atslūgs. Kartais reikia tokių sukrėtimų, kad viskas susidrumstų ir iš naujo – galbūt daug prasmingiau – susigulėtų.

Neseniai vykusioje spaudos konferencijoje Mikalojus Vilutis sakė, kad žmogus yra tai, ką jis daro. O kuo pats save laikai? Poetu, tiesiog rašytoju, tėčiu, o gal ekonomistu...

Apie tai negalvoju. Stengiuosi būti savimi, ir tiek. Kartais pavyksta.

Ar nekirba noras pabandyti sukurti prozos kūrinį? Galbūt jau tai darai?

Turiu daugybę norų ir užmojų, tačiau vieniems – neužtenka kantrybės, kitiems – drąsos, tretiems – įžvalgumo ar patirties, ketvirtiems – įgūdžių. Ir nepaisant to, vis vien imu ir darau. Nes nepabandęs niekada nežinosiu.

Tad kodėl gi ne? Jeigu kažkas skatina ir vilioja judėti į priekį, nebūtina savęs varžyti ir riboti išankstinėmis nuomonėmis. Visada galima pamėginti tai įgyvendinti. Ir kas žino, galbūt vieną dieną tai leis mums susitikti ir pasikalbėti dar kartą.

 

* * *

niekas nežino nuo ko
prasidėjo ir kuo pasibaigs
senstantis vakaro šuo
kaukia po tavo langais 

veriasi kraštas dangaus
lūpų blyškia paslaptim
bėgančius kūnus sugaus
liekančius kūnus marins 

visa gyvenimą po
visą gyvenimą prieš
laikrodžių laiko piemuo
tavo pasaulį nupieš

 

tavo pasaulį nutrins
vieną po kito ir štai
sielų ramybės vagims
nieko už tai

 

iš popieriaus

iš popieriaus galima išlankstyti
laivą lėktuvą kepurę galima
kokį tik nori gyvūną ar augalą 

pažengusieji sugebėtų –
karalių ir karalystę
nuo bėgių nuvirtusį traukinį
devynias drakono galvas 

tuo tarpu meistras – neturi ribų
todėl iš popieriaus visa tai –
moterys nemiga klausimai
šaltis ir šiluma prapultis
išganymo džiaugsmas 

iš popieriaus visa tai
ir
net nereikia lankstyti