Leidykla „Burokėlis“ dar tik žengia pirmuosius žingsnius Lietuvos vaikų literatūroje. Tačiau startas svarus ir pastebimas – trys knygos, su kuriomis progos pirmą kartą susipažinti turėjome neseniai praūžusiose „Sostinės dienose“.

Kviečiame susipažinti. Pokalbis su leidyklos direktore Jurga Liaubaite, tvirtai tikinčia, kad jei vaikus knygos lydi nuo mažumės, šie ir paaugę jomis domėsis. Kalbamės ne tik apie „Burokėlio“ knygas, bet ir apie Lietuvos vaikų literatūros situaciją, vaikų neskaitymo problemas ir... knygos gimimo džiaugsmą. 

Visų pirma stebina (ir nuteikia linksmai) jūsų leidyklos pavadinimas – kodėl būtent „Burokėlis“? Ką simbolizuoja šis pavadinimas?

Ypatingos simbolikos ieškoti nereikia – žinojome, kad leisime knygeles vaikams, todėl norėjosi paprasto, linksmo, lengvai įsimenamo ir suprantamo pavadinimo, po kuriuo nesislėptų jokie manifestai ar koncepcijos. O burokėlis aplinkinius nuteikia linksmai – toks smagus, raudonskruostis, net ir vaikams pažįstamas bei suprantamas „veikėjas“.

Kada įsikūrėte ir kodėl nusprendėte leisti knygas vaikams?

Leidyklą įsteigėme prieš pusmetį, mintyse jau turėdami pirmųjų galimų leidinių sąrašą. Pirmosios mūsų knygelės – jau prieš kurį laiką užsienyje atrasti ir, mūsų akimis, originalūs bei meniniu požiūriu vertingi kūrinėliai. Norėjome, kad mums patinkantys personažai prabiltų ir lietuvių kalba, suteikdami vaikams naujų įspūdžių pažinimo ir skaitymo džiaugsmo.

Leidyklą sukūrėme trise. Visi esame tikri knygų mylėtojai, todėl į knygų leidybą nežiūrime kaip į eilinio verslo idėją. Leidybos srityje anksčiau esu dirbusi tik aš, tačiau kiekvieno patirtis yra savaip vertinga. Taigi kol kas esame mažas kolektyvas, tačiau puikiai papildome vienas kito veiklą ir idėjas.

Ar esate nusprendę, kokią literatūrą vaikams leisite (siužetai, kategorija, amžiaus tarpsniai ir pan.)? Kaip pasirenkate kūrinius, kuriuos leisite?

Kūrinių idėjų ieškome visur – knygynuose, bibliotekose, knygų mugėse. Leisime knygas vaikams, todėl kūrinėlius renkamės visų pirma atsižvelgdami į vaikų reakciją. Daugiausia minčių kilo stebint paveikslėlių knygas skaitančius vaikučius: pamatėme, kas jiems įdomu, supratome, kad net ir patys mažiausieji domisi knygomis – aišku, jei jos pritaikytos jų amžiui. Pirmosios mūsų išleistos knygelės skirtos ikimokyklinukams, tai vadinamosios paveikslėlių knygos, kuriose iliustracijos yra tokios pat svarbios kaip tekstas (o kartais net svarbesnės).

Augant mūsų skaitytojams, augsime ir patys: jau greitai pasiūlysime knygelių vyresnio amžiaus mokyklinukams.

Kaip jūs matote Lietuvos vaikų leidybos situaciją: kokių knygų trūksta, į ką derėtų kreipti dėmesį? Ar Lietuvoje konkurencija šioje nišoje didelė?

Apsilankius knygynų skyriuose, skirtuose vaikų literatūrai, raibsta akys. Čia galima rasti įvairios tematikos knygelių, dažnai net po keletą skirtingų autorių leidinių ta pačia tema. Šalia verstinių knygų vaikams, tvirtai įsitvirtinusios ir lietuvių autorių knygelės, kurias tėvai mielai perka savo vaikams ir skaito. Tačiau žvelgiant į vaikiškų knygelių lentynas, mums labiausiai įstrigo ne pasirinkimo gausa. Pastebėjome keletą dalykų, kurie leidžia manyti, kad dar yra vietos ir naujiems leidėjams.

Visų pirma, gana ribotas knygelių, skirtų mažiausiems skaitytojams, pasirinkimas. Mažiausieji, mūsų akimis, yra vaikai nuo 6 mėnesių amžiaus. Aišku, yra keletas jiems tinkamų knygelių, kur paspaudus mygtuką sukriuksi paršelis ar sugagena žąsis, tačiau metinukams ar dvimečiams galima būtų pasiūlyti daugiau ir įdomesnių dalykų. Jau nekalbant apie 3-5 metų vaikus, kurie yra patys didžiausi smalsučiai.

Atrodo, kad labai trūksta knygelių, kuriose apie tokio amžiaus vaikams įdomius ir rūpimus dalykus būtų kalbama jiems suprantama ir pritaikyta kalba. Kai mama ar tėtis, garsiai skaitydami knygelę, randa kokią linksmą frazę ir nusijuokia, taip vaikui parodydami, kad čia šmaikštu, vaikas, kuris yra empatiška būtybė, irgi nusijuoks. Tačiau ar tai reiškia, kad jis suprato, kad čia jo amžių ar emocinio intelekto išsivystymą atitinkanti knyga, kažin…

Prieš pradėdami savo veiklą susipažinome su Lietuvos leidyklų leidžiamomis knygomis vaikams. Leidėjų yra tikrai ne vienas ir jų vis atsiranda naujų, tačiau konkurencija mūsų neišgąsdino. Manome, kad svarbiausia yra idėja, užsidegimas ir atsidavimas daromam darbui. Į savo leidyklos knygeles sudedame visa, kas geriausia, o geri darbai tikrai nelieka nepastebėti.

Kokiam vaikui skiriamos jūsų leidyklos knygos?

Vaikui, kuriam knygelės skaitymas yra toks pat smagus užsiėmimas, kaip ir žaidimas su mėgstamu žaisliuku.

Linksmam, smalsiam ir žingeidžiam.

Nebijančiam klausti ir reikšti savo jausmus arba turinčiam to išmokti (šitą pamatys ir padėti galės suaugusieji).

Papasakokite plačiau apie šiuo metu jau išleistas 3 jūsų leidyklos knygas: kam skirtos, apie ką kalbama, kodėl būtent jas leidote, kaip atradote?

Rugsėjo mėn. pradžioje išleidome pirmąsias tris savo knygeles. Dvi pirmosios – tai iš islandų kalbos verstos trijų autorių (Áslaug Jónsdóttir, Kalle Güettler ir Rakel Helmsdal) knygelės apie Mažąjį ir Didįjį Pabaisiuką.

Šių knygelių tekstas trumpas ir įtaigus, o iliustracijos labai išraiškingos. Pirmąją knygelę „Mažasis Pabaisiukas sako NE!“ atradome smagiomis aplinkybėmis: mano 4 metų sūnėnas šią knygelę prancūzų kalba parsinešė iš mokyklėlės bibliotekos ir susikaupęs garsiai „skaitė“ apie nedorėlį Didįjį Pabaisiuką, kiekvieną puslapį užbaigdamas liūdna intonacija ištariamu  „Bet aš nedrįstu jam nieko pasakyti“. Pamatėme, kad tokio amžiaus vaikas, kuriam knygutė perskaitoma nors vieną kartą, jau sugeba pats versdamas puslapius ją lengvai „skaityti“ bei pasidalyti skaitoma informacija su kitais.

Knygelių siužetai labai aktualūs ir artimi vaikams. Pirmojoje, pateikiant kasdienius ir vaikui suprantamus pavyzdžius, aptariama draugystės (ir nedraugystės, šaipymosi, patyčių, netinkamo elgesio) tema: Mažasis Pabaisiukas išdrįsta pasakyti „NE!“ Didžiajam Pabaisiukui, kuris elgiasi nedraugiškai ir netinkamai. Kitoje knygelėje – „Dideli pabaisiukai neverkia“ – irgi kalbama apie draugystę ir vaikų santykius, tačiau didžiausias dėmesys skiriamas vaiko savivertės ugdymui (ar įmanoma – ir kaip? – nesijausti nevykėliu, kai kitam viskas geriau sekasi?). Manome, kad peno diskusijoms ir apmąstymams būtų labai daug...

Trečioji mūsų knygelė – prancūzų autoriaus Geoffroy de Pennart „Karalaitė, drakonas ir narsusis riteris“. Tai moderni pasaka, kurios veikėjai nėra tokie tradiciniai pasakų personažai, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Karalaitė čia nesėdi rankų sudėjusi: ji ne tik mokytojauja mokykloje, bet ir, riteriui patekus į bėdą, pasiryžta surengti jo gelbėjimo operaciją. Drakonas – ne koks kilniaširdis gelbėtojas, bet tikras bambeklis ir pavyduolis, o riteris, nors ir labai narsus, šiek tiek žioplokas. Knygelė labai dinamiška, parašyta dialogo forma ir smagi skaityti. Nors riteriui tenka susidurti su daugybe rimtų pavojų, kaip ir dera pasakai, istorija baigiasi laimingai.

Kas jums rodosi svarbiausia, leidžiant knygas vaikams?

Kaip jau minėjau, imantis bet kokios veiklos, svarbiausia yra tikėti tuo, ką darai, tada ir darbas bus motyvuojantis, ir aplinkinius pavyks užkrėsti savo entuziazmu.

Mes tikime tuo, ko ėmėmės, ir knygelėmis, kurias siūlome skaitytojams. Prieš įsteigdami leidyklą daug galvojome, kokias knygeles leisime, ir daug laiko praleidome ieškodami idėjų bei informacijos. Turėjome viziją, ką norime pasiūlyti.

Mūsų leidyklos tikslas – leisti tokias knygeles, kurios būtų įdomios ir smagios vaikams,ir suaugusieji vaikams jas dovanotų ne dėl to, kad knyga yra tinkama dovana, bet dėl to, kad mūsų knygelės tikrai vertos dėmesio. 

Aišku, praktinė veiklos pusė – leidybos terminai, teisių įsigijimo klausimai ir kt. – koreguoja ir nuolat koreguos mūsų planus. Bet svarbiausia, kad tai nepakeistų mūsų kūrybinių idėjų, kad niekad neprireiktų eiti į kompromisus su savo sąžine ir įsitikinimais. Ir sau, ir kitiems leidėjams linkime, kad dėl materialinių rūpesčių niekad netektų išsižadėti gražių kūrybinių planų. 

Kiek knygų planuojate išleisti per metus? Ar tai bus lietuvių autorių knygos, ar vertimai?

Pirmosios mūsų knygos yra vertimai iš užsienio kalbų. Kaip pradedanti leidykla, neturėjome tiek asmeninių ar kūrybinių ryšių, kad galėtume išleisti lietuvių autorių kūrinių. Tačiau ateityje norėtume ir sieksime leisti ir lietuvių autorių knygeles vaikams. Būtų smagu sulaukti originaliai mąstančių, pasakojančių ir piešiančių kūrėjų pasiūlymų.

Nekeliame sau jokių kiekybinių tikslų – kiek galėtume ar turėtume išleisti lietuvių ar užsienio autorių knygelių. Mūsų atrankos kriterijai yra vienodi visiems: svarbiausia, kad knygelių tekstai bei iliustracijos būtų originalūs, kad kūriniai būtų apgalvoti ir pritaikyti konkrečiai amžiaus grupei, kad jais būtų perduodama vaikams suprantama ir aktuali žinia.

Kaip manote, kaip paskatinti Lietuvos vaikus daugiau skaityti – juk dažnai skelbiama, kad šiuolaikiniai vaikai skaito vis mažiau... Gal jiems knygos nebėra reikalingos?

Gali būti, kad dauguma šiuolaikinių vaikų skaito mažiau nei mes kadaise. Laikui bėgant keičiasi ir suaugusiųjų, ir vaikų įpročiai. Šiandien knyga nebėra įsivaizduojama kaip vienintelis vaikų laisvalaikio praleidimo būdas. Taip yra ne tik dėl informacinių technologijų poveikio, bet ir dėl platesnių galimybių lankyti įvairius užklasinius užsiėmimus, keliauti ir pasaulį pažinti kitaip. Nereikia bijoti pripažinti, kad vaiko akiratis ir žinios plečiami daugybe kitų būdų, kad knyga nebėra vienintelis ir nepamainomas išminties bei žinių šaltinis.

Manome, kad knygų mylėtojų yra daug ir į knygų ateitį nežiūrime pesimistiškai. Meilė knygoms įskiepijama šeimoje. Nereikia tikėtis, kad vaikai, kurie savo tėvų niekad nemato skaitančių, turės natūralų polinkį skaityti. Aišku, būna ir tokių atvejų, tačiau ne dauguma. Tėvai turėtų suprasti, kad knygutę mažamečiui pasiūlome kaip bet kurį kitą žaislą jau nuo tokio amžiaus, kai vaikas sugeba ją laikyti rankoje ir versti storo kartono lapus. Dvimečiai, trimečiai ir keturmečiai puikiai „skaito“, žinoma, kiekvienas savaip ir pagal savo amžiaus sugebėjimus.

Vaikai, kuriuos knygos lydi nuo mažumės, ir paaugę jomis domėsis. Tačiau dažniausiai pastebime, kad knyga vaiko gyvenime pradedama laikyti svarbia tik tada, kai jis išmoksta skaityti savarankiškai. „Mano vaikas jau skaito“ tampa ne tik penkiamečių ar šešiamečių tėvų pasididžiavimu, bet ir momentu, kuriuo tėvai pasinaudoja, kad paliktų vaiką vieną su knyga. Vietoje to, kad kartu su vaiku skaitytume, aiškintumės, ką jis supranta, ieškotume daugiau informacijos ir diskutuotume.

Darželiai ir mokyklos gali daug nuveikti puoselėdami meilę knygai. Juk knygeles galima skaityti ir nagrinėti per užsiėmimus su vaikais, naudoti jas, kai klasėje aptarinėjamos konkrečios temos.

Vaikai mėgsta ir nori skaityti. Mes, suaugusieji, turėtume juos palaikyti ir skatinti savo pavyzdžiu bei veikla. 

Kalbino Jurga Lūžaitė-Kajėnienė