Paimu knygą į rankas, atverčiu peržvelgdamas pirmuosius puslapius, ieškau turinio. Greitai perverčiu visus puslapius, klausydamasis jų šiurenimo, noriu susidaryti bendrą nuomonę – ar knygoje daugiau dialogų ar vientiso teksto, ar yra iliustracijų, kokiu šriftu atspausdinti skyrių pavadinimai?..

Visa tai darau pusiau sąmoningai. Manau, jog tai gali būti įvardijama kaip pagarbos knygai forma. Juk susitikę su žmonėmis taip pat pasikeičiame įprastinėmis, daugiau ar mažiau pažįstamomis frazėmis. Kaip ir su žmonėmis, kartais pagaunu save klydinėjantį mintimis kažkur savyje, nebesiklausantį. Todėl skaityti knygą tai tarsi klausytis kito žmogaus.

Be abejo, vaikystėje galvodavau kur kas paprasčiau. Knyga man buvo įdomūs ir keisti personažai, netikėti gyvenimo vingiai, fantastiniai gyvūnai ar nepažįstami pasauliai. Savojo kiemo ir namų man jau nepakakdavo.

Taip pat prieš kokius penkerius metus man ėmė nepakakti vien skaityti knygas, matyt, pajutau, kad atsidūriau ties pavojinga knygų vartojimo riba. Tiesa, gal net labiau ši riba priartėjo kalbant ne apie knygas, o apie muziką ir filmus. Ėmiau ieškoti būdų, kaip padėti sau atsiminti ir įprasminti. Todėl ir šį knygų dešimtuko iššūkį priėmiau su mintimi pabandyti įvardyti tas knygas, kurios mano gyvenime paliko didžiausių įspūdžių. Tai buvo vieni įdomiausių susitikimų su talentingų žmonių užrašytomis istorijomis ar idėjomis.

Pirmąją vietą skiriu J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovui“. Tiesa, kad tik filmo dėka daugybė žmonių atrado šį kūrinį, tarp jų buvau ir aš. Keista, jog dar po kelerių metų radau savo vaikystės sąsiuviniuose įrašą, kad skaičiau „Hobitą“. Tuomet jis man nepaliko didelio įspūdžio, buvo eilinė pasaka. Manau, jog šiuo atveju Piterio Jacksono filmas parodė didingąją Tolkieno kūrybos pusę. Šis didingumas ne ką menkiau atsiskleidžia ir „Silmariljone“, kurį skaitydamas negalėjau nepastebėti didžiulės Biblijos įtakos kuriant ištisą pasaulį.

Antroji vieta, grįžtu į vaikystę. Kokios knygos man darė didžiausią įtaką prieš 15 metų? Tai buvo detektyvai ir nuotykių romanai. Bene ryškiausias iš jų Karlo Majaus „Vinetu“. Laukinėse prerijose gyvenimo keliami iššūkiai gerokai skyrėsi nuo mažo miestelio, kuriame gyvenau aš, ritmo. Pavyzdžiui, ten atstumas matuojamas ne kilometrais, o dienomis; kovojama ne dėl geresnių pažymių, o dėl gyvybės. Nuotykių dvasia mane lydi iki šių dienų. Nors nesu nei keliautojas, nei didelių žygių mėgėjas, visur stengiuosi ieškoti liepsnelės, kuri mane uždegtų, neįsivaizduoju gyvenimo be atradimo džiaugsmo.

Trečioje vietoje įrašau Aleksandro Diuma „Grafą Montekristą“. Įspūdinga istorija apie žmogų, skyrusį savo gyvenimą kerštui. Neabejoju, kad dabar ją skaityčiau visai kitaip negu vaikystėje. Tuo metu ji man leido tikėti, kad teisingumas gali būti atkurtas, o blogiečiams atlyginta tuo pačiu. Dabar į galvą ateina minis, kad ir iš keršto liepsnos galima pasimokyti, jog net beviltiškiausioje situacijoje ne viskas prarasta. Be abejo, tuomet istorija paliko man daugybę klausimų: ar aš irgi taip elgčiausi, ar tikrai kerštas vienintelis, teisingiausias elgesio variantas? Kaip pakęsti pažeminimus?..

Prie šių klausimų vėl sugrįžau visai neseniai. Matyt, jie man taip ir liko neatsakyti, negalėjau rasti iki galo mane tenkinančių atsakymų. Viena naujausių mano skaitytų knygų nejučia šiuos klausimus iškėlė naujai. Kalbu apie Luiso Voleso „Ben Hurą“, dar vadinamą Kristaus laikų romanu. Stebėtinai panašūs abejų herojų – Edmono Danteso (tapusio grafu Montekristu) ir Judos Ben-Huro gyvenimai – mylimųjų, laisvės ir turtų netektis, stebuklingas išgyvenimas ir sugrįžimas į aukščiausius visuomenės lygmenis bei kerštas. Tačiau tai, kas vyksta tarsi fone, keičia ne tik Judos Ben-Huro, bet ir visos žmonijos gyvenimus – tai Jėzaus Kristaus pamokslai, nukryžiavimas ir prisikėlimas.

Ne ką mažiau stebiuosi ir Balio Sruogos „Dievų mišku“. Pats rašytojas, grįžęs iš koncentracijos stovyklos, vaizduoja kalinių ir jų prižiūrėtojų kasdienybę. Kartu jis atskleidžia, kas jam padėjo išgyventi ten, kur mažiausiai galima tikėtis kokios nors prasmės ar vilties. Ten, kur žmonės buvo verčiami gyvūnais. Ko gero, ne ką mažesnį įspūdį paliko ir Viktoro Franklio knygos ar Jaroslavo Melniko „Maša arba postfašizmas“, tačiau „Dievų miškas“ išsiskiria savo tiesmukumu ir sunkiai nusakoma nuotaika, kas bent jau man paliko gilesnį įspaudą bei norą dar kartą sugrįžti ir perprasti Balio Sruogos pasaulėvaizdį.

Antrąjį penketuką pradedu taip pat lietuvių autoriaus kūriniu, su kuriuo prasidėjo mano kelias į suaugusiųjų pasaulį, o kartu paskutiniai metai mokykloje. Tai Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Nenustebčiau, jeigu sužinočiau, kad bene vienintelis klasėje ją nuoširdžiai perskaičiau nuo pradžios iki galo, ne daug bendraklasių mėgdavo skaityti knygas. Džiaugiuosi, kad radau artimą ryšį su vienu iš lietuvių literatūros klasikų. Ko gero, iki šiol iš dalies tapatinuosi su Liudu Vasariu ir tuo keliu, kuriuo jis ėjo ieškodamas savęs, savojo pašaukimo. Tad tai knyga, kuri mane paskatino klausti: o koks manasis pašaukimas? Iš dalies jaučiuosi atsakęs į šį klausimą, tačiau tai tik dar labiau paskatino ieškoti gyvenimo kelio ženklų.

Šeštoje vietoje atsiduria mano mėgstamiausio rašytojo Johno Fowleso kūrinys „Magas“. Tai vėlgi istorija ne apie herojų, o apie vidinių konfliktų draskomą vyriškį, savotišką XX amžiaus „intelektualaus“ žmogaus prototipą. Turiu omenyje, jog toks prototipas skaudžiai išgyvena kūno ir proto dirbtinę perskyrą. Ir neišvengiamai pasiklysta: atsiduoda kūno aistroms, magiškiems potyriams, savo išdidumo reikalavimams. XX amžiaus psichologijos mokslų pasiekimai suintensyvino pagundą manipuliuoti savo ir kitų emocijomis tiek tarpasmeninių santykių, tiek reklamos, informacijos pateikimo srityse. Skaitydamas „Magą“ kaip niekada stipriai pamačiau asmenybės klaidžiojimo prietarų, erotinių fantazijų ir intelektualinių išvedžiojimų labirintuose pasekmes.

Perkeliant kalbą nuo asmenybės vidinio prie visuomenės susvetimėjimo turiu paminėti Franzo Kafkos „Pilį“. Prieš keletą metų bandžiau skaityti šį kūrinį ir antrą kartą, tačiau nesėkmingai. Galbūt pirmojo skaitymo metu paliktas įspūdis dar neišblanko – paradoksalūs dialogai ir pagrindinio veikėjo anonimiškumas neleidžia to pavadinti lengvu skaitalu. Tačiau stebina kūrinio apimtis, stebiuosi, kaip autorius galėjo išplėsti istoriją ir nuotaiką, kurią galima rasti ir „Procese“. Tarsi suteikdamas skaitytojui daugiau vilties, kad pačiam pasistūmėjus dar penkiasdešimt puslapių į priekį pagrindinis veikėjas K. atitinkamai taip pat bus arčiau savojo tikslo. Visgi tolesnį skaitymą lydėjo ne nusivylimas, o vis gilesnis bejėgiškumo jausmo supratimas ir priėmimas.

Devintoje vietoje prisimenu Fiodoro Dostojevskio „Brolius Karamazovus“. Ilgą laiką ruošiausi šiam rusų klasikui, galiausiai universitete kaip laisvąjį dalyką pasirinkau kursą apie Fiodoro Dostojevskio kūrybą. Teko per pusmetį laiko perskaityti kaip įmanoma daugiau jo kūrinių. Ryškūs personažai, žmonių psichologijos ir tikėjimo apmąstymai, šeimos drama, vyro ir moters santykių aistros. Sunku išskirti vieną ar du svarbiausius įspūdžius, atrodo, kad tai knyga, į kurią galima kreiptis įvairiais gyvenimo tarpsniais, ieškant atsakymų į sudėtingiausius klausimus.

Galiausiai noriu paminėti knygą, kuri galbūt geriausiai atspindi mano domėjimąsi filosofija, religija, psichologija ir santykiais. Manau, vėliau nesigailėsiu nurodydamas Martino Buberio „Dialogo principas I: Aš ir Tu“. Šioje knygoje, ko gero, tiesiau ir drąsiau nei kitose išdėstomos pagrindinės tiesos, išgryninama visų santykių – su žmonėmis, gyvūnais, gamta ar Dievu – esmė. Sunku buvo išsirinkti iš kitų skaitytų filosofų bei psichologų „sudėtų“ su egzistencialistų vardu. Visgi Martino Buberio žvilgsnis pasirodė labiau netikėtas ir nelauktas. Be to, sunkiai įsivaizduoju šią knygą be nuostabaus Tomo Sodeikos įvado.