Pradingusi Vilniaus gatvelių kalba

Jeigu šiandien jūsų kas nors paklaustų, kokia kalba tarpukariu kalbėjo beveik pusė Vilniaus miestiečių, o kita pusė ją bent šiek tiek suprato, ką atsakytumėte? Lenkų, rusų, o gal lietuvių? O jeigu jums duotų užuominą, kad katastrofa sustabdė šios paslaptingos kalbos, susiformavusios vokiečių, hebrajų ir aramėjų kalbų pagrindu, sklaidą Europoje?

Jau šešiolika metų liepos–rugpjūčio mėnesiais ši kalba sugrįžta į Vilniaus senamiestį – jos melodingi žodžiai skamba Vilniaus universiteto kiemeliuose, o juos taria žmonės iš pačių įvairiausių pasaulio šalių, susirinkę į šios kalbos vasaros kursus. Tai jidiš – tolima ir nepažįstama skubančiam XXI amžiaus vilniečiui, tačiau prieš kiek daugiau nei pusę amžiaus buvusi neatskiriama Vilniaus miesto dalimi.

Jidiš studijų atgimimas

Šią vasarą Vilniaus jidiš institutas jau šešioliktą kartą organizavo unikalią, tarptautinės bendruomenės pripažinimo sulaukusią jidiš kalbos ir literatūros programą. Kaip paaiškina instituto direktorius prof. Šarūnas Liekis, institutas buvo įkurtas 2001 metais siekiant instucionalizuoti judaikos studijas Vilniaus universitete ir apskritai Lietuvoje. „Pagrindinės Vilniaus jidiš instituto veiklos kryptys – tyrimai, knygų leidyba, švietimas ir mokymas. Vilniuje jidiš kalbos ir literatūros vasaros programa buvo pirmą kartą surengta 1998-aisiais. Ilgą laiką ši programa buvo vienintelė Europoje, o alternatyvūs jidiš kalbos kursai buvo siūlomi tik kitapus Atlanto – JIVO institute Niujorke“, – teigia Š. Liekis. Nors šiandien jidiš kalbos ir kultūros programas rengia Lenkijos, Prancūzijos ir kitų šalių mokslo ir kultūros institucijos, Vilniuje organizuojami mėnesio trukmės jidiš vasaros kursai išsiskiria profesionalumu ir aukštais akademiniais standartais.

Rytai – gramatikai, popietės – kultūrai

Jidiš kalbos ir literatūros programą sudaro dvi lygiavertės dalys – kalbinė ir kultūrinė. Šešiasdešimt akademinių valandų yra skiriama kalbos ir literatūros studijoms – gramatikai, žodynui, jidiš kalbos klasikų, tokių kaip Šolomas Aleichemas, kurio vardu pavadinta ir vienintelė šiandien veikianti Lietuvoje žydų gimnazija, kūriniams skaityti. Kalbos ir literatūros pamokos vyksta rytais, tuo tarpu po pietų ir sekmadieniais programos dalyviai renkasi į paskaitas apie Lietuvos žydų kultūrą, ekskursijas po Vilnių ir kitus Lietuvos miestus; susitikimus su tais, kuriems jidiš kalba yra gimtoji. Nors popietinė programos dalis jos dalyviams nėra privaloma, retas kuris ją praleidžia.

Keturiuose programos lygiuose (nuo pirmojo – pradedančiųjų iki ketvirtojo – įgudusių vartotojų) šiemet mokėsi penkiasdešimt penki studentai. Devyni buvo lietuviai, kiti – atvykę iš Amerikos, Izraelio, Japonijos ir kitų artimų ir tolimų kraštų. Direktorius teigimu, tipinį programos dalyvį apibūdinti sunku, nes kasmet susirenka vis kitokia auditorija, o dalyvių amžius labai įvairus – nuo aštuoniolikos iki aštuoniasdešimt penkerių metų. Tiesa, Š. Liekis džiaugiasi, kad šiemet kursuose buvo gausu jaunų žmonių, kurių dauguma – studentai, tokie kaip dvidešimt penkerių metų Ugnė Marija Andrijauskaitė ir Danielis Walleris.

Jidiš kalba įdomi doktorantams

Ugnė Marija Andrijauskaitė, Vytauto Didžiojo universiteto istorijos doktorantė, jau buvo du semestrus mokiusis jidiš kalbos kaip laisvojo dalyko universitete, tad vasaros kursuose pateko į antro lygio grupę. „Mano tyrimai susiję su Lietuvos miestų istorija. Nemažai daliai miestiečių jidiš buvo gimtoji kalba, todėl, norėdama geriau ir išsamiau atlikti savo tyrimus, mokausi jidiš kalbos. Jidiš skaityti geba gana nedaug Lietuvos istorikų, tad šia kalba parašytais dokumentais nesinaudojama. Dėl šios priežasties žydiškoji miestų istorijos dalis yra menkai nušviečiama“, – atskleidžia Ugnė, kurios dalyvavimą programoje finansavo Jungtinėje Karalystėje įsikūręs Rotšildo fondas. „Deja, dauguma lietuvių nėra pajėgūs patys susimokėti visą studijų kainą“, – teigia Ugnė.

Kitas kursų dalyvis Danielis Walleris yra kilęs iš Zimbabvės. Į Lietuvą jis atvyko iš Nyderlandų, kur Leideno universitete gilinasi į Hebrajų Biblijos studijas ir ruošiasi stoti į doktorantūrą. „Mane domina literatūra, vertimai, Biblijos tekstai. Manau, kad be Viljamo Tindeilo, išvertusio Bibliją į anglų kalbą, neegzistuotų ir Viljamas Šekspyras“, – teigia Danielis, ketinantis tęsti akademinę karjerą rašydamas disertaciją apie žydų magiją. „Noriu tyrinėti ir lyginti tekstus hebrajų, aramėjų ir senąja jidiš kalba. Per šį mėnesį įgijau jidiš kalbos pagrindus ir jau galėsiu šią kalbą vartoti studijuodamas. Vis dėlto esant galimybei norėčiau sugrįžti į kursus Vilniuje dar kartą“, – atskleidžia Deividas, gavęs dalinę Vilniaus jidiš instituto stipendiją.

Jidiš kursuose – ir žinoma rašytoja

Akademiniai interesai – ne vienintelė motyvacija mokytis jidiš kalbos. Iki atvykdama į Vilnių rašytoja ir žurnalistė Ellen Cassedy jau buvo pramokusi jidiš kalbos Amerikoje. Čia ji turėjo mokytojus, kuriems jidiš kalba buvo gimtoji (jų tėvai iš Europos emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, tačiau su vaikais ir toliau kalbėjo jidiš). Vis dėlto Ellen nusprendė kalbos studijas pratęsti ne Amerikoje, o Vilniaus jidiš institute, kurio rengiamuose vasaros kursuose ji dalyvavo du kartus – 2004-aisiais ir šiemet.

„Galimybė atvykti į Lietuvą man buvo ypatinga. Išsiaiškinau, kad XIX amžiaus viduryje mano giminė gyveno Rokiškyje, tad norėjau pamatyti vietas, iš kurių kilusi mano šeima, iš kur atėjau aš pati. Jidiš kalbos studijavimas Vilniuje – mano kelias atrasti save. Niekada nebuvau auklėjama religine dvasia, skatinama skaityti Torą ar eiti į sinagogą – man žydiškumo šerdis visada buvo jidiš kalba ir kultūra, o ne religija“, – pasakoja E. Cassedy, po pirmosios viešnagės Lietuvoje parašiusi knygą „Mes esame čia: atsiminimai apie holokaustą Lietuvoje“.

Antrąjį kartą jidiš vasaros programoje Ellen dalyvavo ne tik kaip studentė, bet ir kaip dėstytoja, skaičiusi paskaitas apie žydiškąjį Vilnių bei istorinę holokausto suvokimo kaitą. „Mane domina, kaip šalis, išgyvenusi tragišką konfliktą, juda į priekį. Pastebiu, kad Lietuvoje padėtis gerėja – vis daugiau dėmesio skiriama žydų istorijos tyrimams ir įamžinimui. Kitos šalys, turinčios sudėtingą istoriją, gali pasimokyti iš Lietuvos“, – teigia E. Cassedy.

Sunkumai laukia programai pasibaigus

Nors visi kalbinti pašnekovai negailėjo komplimentų jidiš vasaros programai, pabrėždami aukštą akademinį lygį ir organizatorių puikiai atrastą pusiausvyrą tarp kalbinės ir kultūrinės kursų dalių, E. Cassedy mano, kad sunkumai dar laukia ateityje: „Kursams pasibaigus, visi sugrįšime į aplinką, kurioje nekalbama jidiš. Reikia būti kūrybiškam ir ieškoti idėjų, kaip toliau praktikuoti šią kalbą.“ Ellen atskleidžia jau turinti veiksmų planą: tai internetinės jidiš pamokos, kas mėnesį susirenkanti jidiš skaitymo grupelė, bendravimas internetu su iš Šiaulių kilusia giminaite, kuriai jidiš kalba yra gimtoji, ir jidiš literatūros vertimai.

Pokalbio pabaigoje Ellen šypsodamasi papasakoja kursų pabaigoje kitiems studentams padovanojusi savo pačios sudarytą jidiš dainų rinkinį ir rekomendacijas, kaip ir kur kasdieniame gyvenime galima vartoti jidiš. Drauge su Ellen visiems buvusiems ir būsimiems kursų dalyviams linkime, kad jidiš kalba ir kultūra juos lydėtų ir užvėrus Vilniaus jidiš instituto duris.

Živilė Juonytė, tolerancijos kampanijos „Beigelių krautuvėlė“ savanorė