Nuotraukos šaltinis http://trumbullisland.com/

Klasikinė muzika, knygos ir dailė kaip ginklas prieš tėvų nesutarimus ir karišką tvarką – garsi performanso menininkė Marina Abramovič prisimena niūrią vaikystę ir sunkiai pelnytą pripažinimą. Ją kalbina psichologas Louisas Lewitanas.

Ar Jūs tikrai psichologas?

Taip.

Sakykite, ar esu išprotėjusi?

Ne, Jūs menininkė. Ar galiu pereiti prie klausimų? Kokią svarbą Jums turi humoras?

Nuolat laidau nepadorius, politiškai nekorektiškus juokus. Kitame gyvenime tapsiu klounu, tai visiems būtų gera staigmena! Mėgstu juoktis – visų pirma iš savęs. Tačiau man dar nepavyko įtraukti humoro į savo darbus. Kai žvelgiu žmonėms į akis, matau jų gyvenimus, nejaučiu noro juoktis. Visur tiek daug skausmo.

Kurdama dažnai peržengiate savo fizines ir psichines ribas. Kodėl?

Visada ieškau prieštarų. Savo darbuose pasakoju apie tai, kaip pakelti ir kita linkme nukreipti skausmą, kaip nuo jo išsivaduoti. Visi norime numalšinti sielvartą ir gėdą. Esu savotiškas veidrodis, vaidybos būdu išgyvenantis ir parodantis šiuos jausmus. Svarbu rasti būdą, transcenduojantį skausmingas patirtis. Visus bauginamus dalykus ir neigiamus vaikystės išgyvenimus, kurie tokie nepakeliami, kad uždarome juos į dėžę.

Ar vaikystėje jutote gėdą?

Dieve, kiek save prisimenu, visada jutau gėdą. Dėl savo didžiulės nosies. Dėl drabužių, kuriais mane rengė mama. Klasės draugai vadino mane žirafa – buvau labai aukšta, su didele nosimi, vaikišku, spuogais nusėtu veidu. Jaučiausi baisiai – kaip atstumtoji. Prie to prisidėjo ir tai, kad mano tėvai vienas prieš kitą smurtavo. Antrojo pasaulinio karo metais abu buvo žymūs partizanai. Jiems miegant šalia lovos visada gulėdavo pistoletas.

Kodėl Jūsų tėvai skaudino vienas kitą?

Mano tėvas buvo neištikimas. Mama laukdavo jo naktimis grįžtančio namo. Tada jie vienas ant kito rėkdavo ir siaubingai bardavosi. Mama prisidengdavo manimi, kad tėvas negalėtų jos mušti. Nuo to laiko negaliu pakelti, kai kas nors ima šaukti. Pasigirdus riksmui, mano kūnas suakmenėja. Mano vaikystė buvo išties liūdna. Mane nuolat bausdavo – netgi už tai, ką iškrėsdavo brolis.

Kaip visa tai ištvėrėte?

Skaičiau knygas, rašiau eilėraščius ir tapiau. Gelbėdavausi pasitraukdama į pačios susikurtą pasaulį. Nuo ryto iki vakaro piešdavau savo svajones. Skaičiau Dostojevskį – jo knygų pasaulis buvo svarbesnis nei tas, kuris supo mane. Klausiausi muzikos – Bacho, Mozarto, Vivaldi, Beethoveno. Nežinojau, kad egzistuoja „The Beatles“ ir „The Rolling Stones“.

Neturėjote draugų?

Tai buvo neįmanoma – mama laikėsi įsitikinimo, kad kiekvienas svečias tik atneša bakterijų. Turėjome laikytis griežtų higienos taisyklių. Privalėjau nuolat plauti rankas. Plaudavome netgi nenuluptus bananus – juk jie buvo atgabenti iš Juodojo žemyno.

Ar Jūsų mamą kamavo obsesinis kompulsinis sutrikimas?

Manau, kad taip. Mirus mamai radau jos dienoraščius, bylojančius didžiulę vienatvę. Jei būčiau tai žinojusi anksčiau, būčiau visiškai kitaip su ja bendravusi. Savo mamą pažinojau kaip žiaurią ir bejausmę moterį. Būdama dvidešimties paklausiau, kodėl ji nė karto nėra manęs pabučiavusi. Mamą nustebino mano klausimas. Ji atsakė: „Žinoma, todėl, kad neišlepinčiau.“

Šiandien esate viena svarbiausių šiuolaikinių menininkių.

Taip, tačiau ilgą laiką gyvenau atstumta viso likusio pasaulio. Mano tėvai klausdavo, ką čia išdarinėju raižydamasi ant pilvo žvaigždę, viešai sudegindama komunistinę žvaigždę arba išsirengdama nuogai. Tėvai, meno profesoriai, visuomenė – visi atmetė mano performansus. Tačiau aš klioviausi savo nuojauta. Privalau būti sąžininga sau.

Ar galiu paklausti, kodėl Jūs pati neturite vaikų?

Visada žinojau, kad negaliu su niekuo dalintis savo energija. Jei turėčiau vaiką, kentėtų ir jis, ir kūryba. Savo gyvenime vieną dalyką noriu atlikti nepriekaištingai. Čia nėra vietos kompromisams. Daugelį metų tai, ką dariau, nebuvo vadinama menu. Dabar pasiekiau tai, ko norėjau – man 67-eri, ir aš pagaliau galiu pasakyti: „Apsimokėjo.“

Pagal www.zeit.de parengė Lina Žukauskaitė