Londono lietuvių šv. Kazimiero bažnyčia

Rugsėjo pradžioje Vilniuje susitiko kunigai, patarnaujantys išeiviams lietuviams Europoje. Kapelionai atvyko ne tik iš Anglijos, Airijos ar Norvegijos, kur šiuo metu tradiciškai gausu lietuvių, atvykusių su naujausia emigracijos banga, bet ir kapelionai iš Novosibirsko, Maskvos bei Seinų ir Punsko, kur lietuvių bendruomenių istorija turi gilesnes šaknis.

Kartu dalyvavo ir br. kun. Gediminas Numgaudis OFM, vykdantis misijas Švedijoje, mons. Žydrūnas Vabuolas, lankantis Olandijos lietuvius, LVK generalinis sekretorius kun. Kęstutis Smilgevičius.

Renginio pabaigoje kunigai skyrė laiko papasakoti apie išskirtinę savo patirtį „Bernardinai.lt“ skaitytojams bei „Mažosios studijos“ klausytojams. Taigi, kaip gyvena savanorišką emigraciją pasirinkę kunigai?

Su kokiais sunkumais susiduriate savo sielovados darbe?

Kun. Petras Oskaras Volskis (Norvegija). Pirmas dalykas, su kuriuo susiduriame dirbdami sielovadoje užsienyje, yra emigracija kaip didelė Lietuvos problema. Ji paliečia daugybę jaunų žmonių – nes tokių išvyksta daugiausia, o mes mėginame svotiškai į jų poreikius atsiliepti.

Kun. Oskaras Volskis iš Norvegijos

Evgenios Levin nuotrauka

Jaučiam didelį žmonių nusivylimą, išeities, vilties ieškojimą. Jie patiria vertybių išbandymą, tikėjimo išbandymą – viskas tarsi perkainojama. Neretai žmonės jaučia pyktį savo valstybei. Išvažiavę ieško vilties, pirmiausia – išspręsti materialines problemas.

Kita vertus, pastebėjau, kad tikėjimas ir tautiškumas yra labai susiję dalykai. Tie, kas turi tikėjimą, turi idealizmo pradą, tad automatiškai jiems ir tautiškumas svarbesnis. Kai tikėjimas susilpnėja, labiau įsigali materialistinis pradas. Gerai suprantu tuos, kurie išvyko iš šalies, juk sakoma, kad emigraciją visada lemia du veiksniai: push and pull – vienas, kuris stumia, kitas, kuris traukia. Netrūksta dalykų, kurie išstumia iš Lietuvos žmones, o mums nelengvas uždavinys, kaip rasti būdą išsaugoti jiems tėvynės trauką.

Kaip nori, taip sakyk, bet savo tautybės, savo šaknų išsižadėti negali – netapsi nei anglu, nei norvegu vien panorėjęs – vis tiek būsi katalikas lietuvis. O žmonės kartais tarsi bėga nuo savo tautybės, kitąsyk matai, kad gyvena savotiškam konflikte.

Kas sudaro jūsų bendruomenę? Kaip vyksta sielovada? Ar žmonės žino, kur rasti lietuvį kunigą?

Lietuvoje nedažnai tai pamatysi, o pas mus bažnyčioje sekmadienį daugumą sudaro jaunimas. Aš pats gyvenu Stavangeryje, lankau Bergeną ir kitus miestus Vakarų pakrantėje. Naudojamės internetu, turim ir facebook'o paskyrą, tad norėdami žmonės mus randa. Dirbame dviese su kunigu iš Vilniaus arkivyskupijos Valdemaru Lisovskiu. Kol kas esu tarsi gaisrininkas, kol bėda neatsitinka, nesu ir reikalingas. Pasitaiko keletas krikštų ar santuokų, tačiau šiaip dauguma lietuvių grįžta į namus tuoktis ar vaikus krikštyti. Kadangi žmonės jauni, laidotuvių labai nedaug.

Kun. Petras Tverijonas (Londonas, Anglija): Londone yra daugiausia besiruošiančių sakramentams. Vien šiemet turėjome 208 poras sužadėtinių, kurie ruošiasi santuokai Lietuvoje. Vyksta pasirengimas Krikštui, Pirmajai komunijai, Sutvirtinimo sakramentui.

Kun. Petras Tverijonas iš Jungtinės Karalystės

Evgenios Levin nuotrauka

Deja, labai dažnai žmonės ateina norėdami gauti sakramentą tarsi paslaugą. Esame įsitempę – norim paliudyti tikėjimą, bet užtrunka, kol žmonės ima suprasti, kam reikalingi tie kursai, kam reikalingas nuodugnesnis pasiruošimas Pirmajai komunijai. Vėliau išties jie ima suprasti, ir tikrai daug žmonių, dalyvavusių programose kartkartėmis užeina į bažnyčią. Mūsų bažnyčia jau šimtas metų stovi Londono centre – lietuvių pastatyta ir prižiūrima – tai pastovi vieta, kur žmonės gali ateiti ir skausmo, ir džiaugsmo dieną. O nuodugnesnis Dievo ieškojimas yra tik epizodinis.

Informacijos netrūksta, aš lankau ir kitas vietoves, vyksta ne tik religiniai, bet ir socialiniai bei kultūriniai renginiai, per kuriuos ateina skirtingų žmonių. Esu vienas kunigas visoje Anglijoje. Būtų puiku, jeigu galėtume sukurti parapijos pastoracinę tarybą, deja, dėl atstumų to negalime. Skirtingiems projektams pakviečiame į talką skirtingų žmonių grupių. Pavyzdžiui, neseniai sutarėm spalio 12-ąją švęsti šeimos dieną. Sutarėm, ką darysim, kokią temą parinksim, kokią simboliką naudosim...

Kun. Marius Talutis iš Punsko

Evgenios Levin nuotrauka

Kun. Marius Talutis (Punskas). Mes su kunigu Petru Gucevičiumi iš Seinų tarnaujame etninėse žemėse, konkrečiose parapijose. Tai visiškai skiriasi nuo darbų, susijusių su misija, kai žmonių reikia ieškoti, kai bendraujama su emigrantais, kurių gyvenime dominuoja laikinumo jausmas. Pas mus viskas nuo amžių yra lietuviška. Kartais kunigo užduotis yra ir puoselėti bei išsaugoti unikalias tradicijas. Pavyzdžiui, Punsko parapijoje vis dar gyva laukų pašventinimo tradicija, pinami unikalūs ir labai gražūs Žolinės vainikai, Punsko Rožinis ar Graudūs verksmai – yra liaudies maldingumo formos, iš kurių daugelis semiasi stiprybės.

Kartais susiduriame su tikrove, kad tai, ko nepadarė komunizmas, nes čia žmonės nebuvo taip apnuodyti tuo melu, šiandien tai padaro kapitalizmas – sėja tarp žmonių susvetimėjimą, mažina bendravimą. Ūkininkai kiekvienas turi savo traktorių, savo techniką ir kartais kaimo bendruomenei tampa sunku susitarti, kas galėtų nupinti atlaidų vainiką! Tokie didžiuliai kaimai! Tad kunigo užduotis skatinti bendruomeniškumą ir susitarimą parapijoje. Šios problemos mes neišspręsime, tačiau jaučiame jos pasekmes. Vyksta radikalūs pasikeitimai – gyventojų skaičiaus mažėjimas sėja negatyvią nuotaiką, žmonėms daro įspūdį ištuštėję kvartalai, negyvenami namai kaimynystėje. Tačiau mūsų viltis gyva!

Kun. Petras Gucevičius iš Seinų

Evgenios Levin nuotrauka

Kun. Petras Gucevičius (Seinai). Yra senųjų praktikų, kurias stengiamės atgaivinti. Pavyzdžiui, malda prie kryžių, kurių čia yra daugybė, tačiau žmonės buvo juos pamiršę. Kai pasiūlome, žmonės mielai palaiko ir štai tradicija vėl tęsiasi. Visos iniciatyvos daugiau ar mažiau ateina iš kunigo, kuris paragina ar pasidalina su žmonėmis, klausia, ar jie norėtų prisijungti. Paprastai žmonės kunigo iniciatyvas palaiko – tad yra gana paprasta.

Ar visose šalyse aktualus tautiškumo išsaugojimo klausimas?

Kun. Rimantas Gudelis (Maskva). Be abejo, visų dvasininkų, kurie tarnauja už Lietuvos ribų, pagrindinis uždavinys – padėti ten gyvenantiems žmonės melstis lietuviškai. Tiek Vakarų Europoje, tiek ir Rusijoje. Čia visose gubernijose pagrindiniuose miestuose yra katalikų parapijos, ir daugelis lietuvių sakramentus bei patarnavimų gali gauti rusų kalba. Tačiau taip jau yra su žmogumi, kad, sakoma, jog didžiausias nutautėjimas yra tada, kai žmogus ima melstis nebe savo gimtąja kalba.

Murmansko lietuviai išvykę iš Lietuvos prieš gerą 30 metų, tai – daugiausia jūrininkai ir karininkai. Petrozavodske – medžio pramonės darbuotojai, Peterburge – žmonės liko gyventi dėl mišrios santuokos, kitaip susiklosčiusio gyvenimo. Yra žmonių, atvykusių į Rusiją verslo reikalais, ir jie, kaip minėjau, turi galimybę gauti patarnavimus rusų kalba. Mūsų užduotis – skleisti tikėjimą ta kalba, kurios juos yra tėvai išmokę. Ypač mažesnių miestų gyventojams tai labai svarbu, nes jie tokiu būdu jaučia Lietuvos dėmesį, kad yra svarbūs Lietuvai.

Ar politinė situacija Rusijoje netrukdo jūsų sielovadai?

Kun. dr. Rimantas Gudelis, besirūpinantis Rusijos Europine dalimi

Evgenios Levin nuotrauka

Išties mes ir anksčiau, bendraudami po religinių apeigų prie kavos, stengėmės mažai kalbėti apie politiką. Dabar dėl karo Ukrainoje apie politiką visiškai nekalbame dėl visiems gerai žinomų priežasčių. Kaip jau esate pastebėję, ir popiežius Pranciškus nėra aštriai pasisakęs Ukrainos krizės klausimu tikriausiai dėl to, kad nepakenktų dvasininkams, veikiantiems Rusijos teritorijoje.

Kokioje atmosferoje šiandien gyvena lietuvis katalikas Rusijoje? Kokios nuotaikos ir požiūriai vyrauja bendruomenės viduje?

Išties tarp parapijiečių netrūksta skirtingų nuomonių ir prieštaringų požiūrių į Ukrainos krizę. Tad, nenorėdami aštrinti situacijos, stengiamės neliesti tos temos. Mes gerbiame kiekvieną nuomonę. Reikia atsiminti, kad Rusijoje dabar yra pakankamai gerai įsukta propagandos mašina, todėl žmogui su lietuvišku pasu, kuris atvažiuoja porai dienų į vietovę, kažką aiškinti ar dalintis savo mintimis, jeigu tai nėra apie Dievo žodį, – yra paprasčiausiai neapdairu.

Patys parapijiečiai problemų ar persekiojimų nepatiria, tačiau, pavyzdžiui, buvo tokia juokinga situacija, kad Krymo „prisijungimo“ proga visoms bendruomenėms buvo išsiuntinėti kvietimai atvykti – ukrainiečiams, lietuviams su savo vėliavomis ir kartu „pasidžiaugti“ pergale. Atsimenu, kad tada vėliava sudegė ar suplyšo ir, aišku, niekas nėjo...

Kun. Viktoras Bilotas iš Novosibirsko

Evgenios Levin nuotrauka

Kun. Viktoras Bilotas (Novosibirskas). Sibirinėje Rusijos dalyje gyvena lietuviai, atvykę čia skirtingomis bangomis: pavyzdžiui, palikuoniai lietuvių, atvykusių čia dar caro laikais, kiti atvykę vėliau dėl darbo, tarnavę kariuomenėje, tremtinių vaikai. Nėra lengva juos suburti dėl didelių atstumų.

Kaip jaučiasi lietuviai katalikai savo etninėse žemėse Lenkijos teritorijoje?

Kun. Marius Talutis (Punskas). Negaliu pasakyti už visus, tačiau man atrodo, jog vieni jaučia tam tikrą įtampą, kiti liūdi, kad daugėja mišrių šeimų, nes tokiu atveju lietuviškumas pamažu užgęsta. Žinau, šeimų, kurių seneliai buvo karšti lietuviai katalikai, visokių žygių ėmęsi, kad galėtų melstis lietuviškai, tuo tarpu jų vaikai sudarė mišrias santuokas, o anūkai jau nebemoka nei žodžio lietuviškai. Tačiau tai nėra politika, tai gyvenimas, nežinau, ar kunigai turi vaistų šiam procesui sustabdyti...

Kita vertus, iš lenkų pusės juntamas didelis susidomėjimas lietuvių kultūra – nemažai jų atvyksta į Punską pasižiūrėti, jie žavisi kalba ir visa kuo. Gal yra vienas kita išsišokimas, chuliganizmo atvejų – tačiau chuliganų visur pasitaiko. Ačiū Dievui, mes vieni su kitais sveikinamės, linkime ramybės ir viso ko gero.

Lietuviškų žemių ir kultūros praradimas būtų didelis nuostolis. Punskas yra didelis mūsų turtas – tai žemės lopinėlis, kur galima pamatyti, kokia būtų buvusi Lietuva, jei nebūtų patyrusi sovietinės okupacijos. Žemė nebuvo nusavinta, išsaugoti seni ūkiai, lietuviškos tradicijos, žmonės nepažeisti komunizmo, dainingi, darbštūs – sakoma, kad visoje Lenkijoje žmonės taip negyvena, kaip čia lietuviai savo tvarkinguose ūkiuose. Yra daug gražių dalykų.

Sovietų laikais kun. Arvydas Žygas ir kiti rinkdavo čia etnografinę medžiagą, ir prelatas Edmundas Putrimas yra sau seniai su Punsku susipažinęs. Daug užsienio lietuvių atvykdavo čia įkvėpti Lietuvos oro. Šiandien svarbu, kad jis būtų lietuviškas ir tikintis.

Kokia yra Europos sielovados strategija? Kokias gaires aptarėte savo posėdyje?

LVK delegatas užsienio lietuvių katalikų sielovadai prel. Edmundas Putrimas

Evgenios Levin nuotrauka

Prel. Edmundas Putrimas. Pirmiausia turime atkreipti dėmesį į etnines žemes – tai mūsų prioritetas. Kaip girdėjome, ten šimtmečius gyvena mūsų lietuviai su savo religine ir etnine kultūra. Turime juos remti. Toliau žiūrime į naujas besikuriančias bendruomenes Europoje. Negalime pamiršti, kad visoje Europoje yra tik viena lietuvių parapija – Londone. Prieš šimtą metų, kai pradėjo emigruoti pirmieji lietuviai, Londonas buvo jų centras, ir šiandien čia buriasi viena didžiausių bendruomenių Europoje.

Vakarų Europoje turime dvi svarbias institucijas: tai Šv. Kazimiero kolegiją Romoje ir Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje. Tai didelis turtas, kurį svarbu išlaikyti, nes šie centrai padeda ne vien išeivijai, bet ir pačiai Lietuvai. Tai mokslinės institucijos, paremtos katalikiškais principais.

Toliau žiūrime į naujai besikuriančias bendruomenes Norvegijoje, Airijoje, Vokietijoje – tai nemažos bendruomenės, ir jose tikrai reikalinga aktyvi kapelionų veikla.

Negalime pamiršti ir savo tremtinių – tų, kurie yra Rusijoje. Šią šalį daliname į dvi dalis: vadinamąją Maskvos arkivyskupiją ir Sibirą, kur yra kiek sunkiau vien todėl, kad žmonės gyvena skurdžiau, be to, nėra lengva rasti kunigą, mokantį rusiškai.

Kaip buriamos bei išlaikomos lietuviškos bendruomenės? Kokie reikalavimai keliami kapelionui?

Prel. E. Putrimas. Viskas yra derinama su vietos vyskupu bei šalies, iš kurios siunčiamas kunigas, ordinaru. Poreikį nusako vietos bendruomenė ir vyskupas.

Kunigas turi būti tam tinkamas ir sutikti važiuoti, nes jis savanoriškai pasirenka emigranto dalią. Ne tik padeda emigrantams, bet ir pats turi adaptuotis, patirti šios situacijos sunkiąją pusę.

Kun. Egidijus Arnašius (Airija). Kai prieš 13 metų Australijos lietuviai pakvietė į Melburną, pirmas klausimas man buvo, ar turiu vairuotojo pažymėjimą. Išties didžiąją dalį mano gyvenimo sudarė kelionės nuo vietos lig vietos.

Kun. Valdemaras Lisovskis iš Norvegijos

Evgenios Levin nuotrauka

Kun. Valdemaras Lisovskis (Norvegija). Oslo vyskupas aiškiai yra pasakęs, kad mielai priimtų dar vieną kunigą iš Lietuvos. Tačiau, kai mūsų kunigai išgirsta sąlygas, kuriomis mes dirbame, kokie iššūkiai, niekas nerodo didelio noro. Sunkumų kelia pirmiausia tai, kad išvažiuoji į svetimą šalį, turi prisiderinti prie esamų sąlygų, negali jų pasirinkti.

Kitas dalykas, Lietuvių bendruomenė yra viena iš jauniausių bendruomenių, tad turi savotiškai dar „išsikovoti“ sau vietą po saule šalyje, kur prieš 30 metų buvo 10 tūkstančių katalikų, o dabar jų yra 100 tūkstančių. Reikia suderinti vietą bažnyčioje, laiką Mišioms, laiką susitikimams po Mišių – tenka žaisti diplomatinius žaidimus...

Didžioji katalikų bendruomenės dalis Norvegijoje yra užsieniečiai, tad mes dirbame vyskupo vardu kaip vietinių kunigų bendradarbiai.

Be to, bažnyčių yra mažai, o katalikų – daug, tad mes priversti būti mobilūs – galima sakyti gyvename kaip „bomžai“ – neturintys nuolatinės gyvenamosios vietos. Nuolat keliaujame, kiekviena parapija turi savo bendruomenę, savo specifiką, prie kurios tenka taikytis. Praktiškai neturi vietos, kur galėtum pasakyti, kad čia esi namuose.

Kun. Egidijus Arnašius

Evgenios Levin nuotrauka

Kun. Egidijus Arnašius (Airija). Kai atvažiavau į Airiją, susiradau laikraštį su skelbimais ir išsiunčiau žinutes su kvietimu į Mišias visiems žmonėms su lietuvišką pavarde. Reakcijų buvo labai įvairių, tačiau kai kas būtent šitaip apie mane sužinojo. Dabar visa informacija nesunkiai prieinama internete, intensyviai lankau žmones.

Kita vertus, kai jau galvojau, jog žmonės pakankamai žino, jog Airijoje yra lietuvis katalikų kunigas, neseniai susivokiau, kad yra nauja atvykusiųjų banga, kurie apie parapiją nieko nežino. Tad informacijos skleidimas vis dar reikalingas.

Matome, kad, pavyzdžiui, Anglijoje veikia tik viena parapija, dirba vienas kunigas, o štai Seinuose ir Punske jų yra du: kaip nustatomas kunigų poreikis?

Prel. E. Putrimas. Bažnyčiai trūksta kunigų. Jei būtų daugiau pašaukimų, ir išeivijoje, ir Lietuvoje būtų jiems ką veikti.

Kun. Marius Talutis (Punskas). Lenkijoje situacija yra visiškai kitokia – čia žmonės labai aktyviai praktikuoja savo tikėjimą. Yra dvigubai daugiau žmonių, daugiau negu dvigubai pamaldų, be to, tikybos dėstymas, katechezės ir t. t. – visiškai kitoks gyvenimas. Kitur tokiame miestelyje tektų gyventi „iš oro“, o Lenkijoje kunigas puikiausiai pragyvena, yra mylimas ir gerbiamas.

Bendravo Jūratė Kuodytė („Mažoji studija“) ir Saulena Žiugdaitė