Neretai man atrodo, kad „Bernardinai.lt“ religijos skyriaus redaktorei Saulenai tenka jaustis kaip išminuotojai. Sakoma, kad Lietuvoje beveik trys milijonai krepšinio trenerių. Panašiai galima sakyti, kad dauguma Bernardinai.lt skaitytojų geriau nei mes žino, kaip turėtų būti atrenkama religinė informacija, kas svarbu, o kas – kelia įtarimą. Kita vertus, neatsitiktinai Saulenai būtent tokį vardą tėvai išrinko. Tenka kasdien įrodinėti, kad saulės spinduliai prasimuša pro storiausius debesis. Teologijos bakalaurė ir religijos studijų magistrė, nuo vaikystės gerai pažįstanti Bažnyčios gyvenimą „iš vidaus“, Viešpaties Dvasia dvelkiančio Fokoliarų judėjimo narė kasdien priversta ridenti kantrybės ir nuolankumo akmenį.

Gerai atsimenu tą dieną, kai Saulena, kurią pažinojau iš paskaitų Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centre, užėjo į Bernardinai.lt redakciją. Kiek abstrakčiai kalbėjomės apie jos galimybes prisijungti prie anuomet labai nedidelės komandos. Viskas atrodė netvaru. Tiesą pasakius, kaip ir daugybę kitų dienų. Anuomet Saulena sakė sapnavusi, jog dirba Bernardinai.lt, pro darbovietės langą mato Trijų kryžių kalną ir yra atsakinga už religijos sritį. Sapnas atrodė įspūdingas, tačiau tarsi nebuvo jokių realių prielaidų, jog jis taps tikrove. Viešpats iš tiesų labai mėgsta pokštus.

Saulena, gimei ir užaugai Suvalkijoje, kuri tuo metu buvo katalikiško pogrindžio sostinė. Kita vertus, ir valdžios ateistinis spaudimas čia buvo labai stiprus. Kiek visa tai Tave veikė vaikystėje? Gal gali papasakoti apie savo tikėjimo kelionę?

Pamenu, kartą po sekmadienio Mišių galiausiai ir mane pakvietė kartu su jaunimo grupe į namus, kur slapta susitikinėdavo grupė parapijiečių. Man buvo gal 10 metų. Taip įžengiau į „alternatyvią visuomenę“, kurioje šeimos, jaunimas, kunigai ir vienuolės stiprino vienas kitą, gilindamiesi į tikėjimo ir kultūros dalykus. Geresnis savo tapatybės suvokimas buvo geriausias priešnuodis sovietinei ideologijai. Daug keliavome, kartu šventėme šventes, gedėjome ir kentėjome dėl tų, kurie patirdavo persekiojimus. Žavėjomės drąsa bei ištikimybe.

Akivaizdu, tokiems paaugliams kaip mes teko gyventi dvigubą gyvenimą: fasadinį – tylų mokykloje, ir tą tikrą parapijos terpėje. Neišvengiamai tai sužeidė viduje, tačiau ir išugdė savotišką nepriklausomybę nuo to, ką galvoja ar daro „visi“. Nuo vaikystės girdėjau, kad visos imperijos anksčiau ar vėliau subyra. Esamomis sąlygomis buvo labai sunku tuo patikėti, tačiau kai 17 metų savo akimis pamačiau išsipildant nerealiausią savo svajonę, tai paženklino visam gyvenimui. Savo kailiu patyriau, kad nors tai ir užtrunka, – kartais ilgiau nei pajėgiame ištverti, – tiesa nugali. Nugali dėka tų, kurie išlieka nuoseklūs, sutinka aukotis dėl kitų, nebijo kančios. Augau tarp tokių žmonių. Esu labai jiems dėkinga už visa tai, ką šiandien turiu.

Mūsų nepriklausomybės istorija man yra puikus pavyzdys, padedantis suprasti Dievo veikimą. Taip, skeptikas pasakys, jog tiesiog pasikeitė politinės galios centrai, kad įvyko socialinė visuomenės raida ar kad koją pakišo planinė ekonomika. Tikėjimo žvilgsnis už viso to mato Kito vedimą.

Teologijos studijos Kaune. Drąsus pasirinkimas merginai, nes bent anuomet tai buvo labai vyriška sritis, Lietuvos Bažnyčia į ją moterų ne tiek noriai įsileisdavo?

Studijų metai sutapo su Lietuvos laisvės atgavimo laikotarpiu, tad neišvengiamai buvo nušviesti tos visų bendrai išgyvenamos euforijos spindulių. Jei kur tikrai nepastebėjau, kad, „deja, esu moteris“, tai būtent katalikų Filosofijos ir teologijos fakultete.

Po tarybinės mokyklos patirties susidūriau su laisvo universiteto, koks siekė būti VDU, erdve. Kaip žinome, šis universitetas atkurtas, bendradarbiaujant su išeivijos lietuviais, lygiuojantis į amerikietišką akademinį modelį. Skirtumas buvo akivaizdus – pagaliau galėjau įkvėpti gaivaus oro! Pavyzdžiui, vienas iš tiems laikams naujų aspektų buvo partneriškas dėstytojo ir studento santykis. Gal antrame kurse per vieną studentų renginį staiga susivokiau, jog sėdžiu prie vaišių stalo greta mūsų rektoriaus prof. A. Avižienio, ir pamenu, pati savęs klausiau: ar nesapnuoju?

Pirmoji teologų laida buvo neįtikėtinai marga: vyriausiam studentui buvo apie 70 metų, ne vienas jau turintis profesiją ir darbo patirties, dar kiti – ką tik po abitūros. Žinojome, kad keletas bendramokslių buvo neseniai priėmę krikštą, dar keli priėmė studijų metais. Mokėmės kartu su vienuolėmis, kurios sulaukdavo nemažai dėmesio, deja, ne visada pagarbaus net ir tokioje pažangioje aplinkoje…

Kaip dera jauniems, buvome reiklūs savo dėstytojams: pamenu, lyg ir trečiame kurse, surengėme savotišką apklausą, kurios rezultatai sudarė prielaidas pakeisti kai kuriuos dėstytojus, studijų programos pataisoms. Kai ir mums atsivėrė Kauno kunigų seminarijos biblioteka ir kiek pramokome užsienio kalbų, skaitėme K. Rahnerį, H. de Lubacą, Y. Congarą,  E. Schillebeeckxą. Pradėjome leisti žurnaliuką, įkūrėme studentų „Carito“ atšaką, kur drabužių ateidavo studentai iš kitų fakultetų. Netrukus atkūrėme studentų ateitininkų kuopą ir t. t. Žodžiu, daugybė dalykų vyko pirmą kartą, ir mes buvom to dalis. Ar gali būti geriau?

Kaip Tavo gyvenime atsirado Fokoliarų judėjimas? Kaip jį trumpai galėtum apibūdinti kitiems?

Kaltas mano matematikos mokytojas, kuris per pamoką, nežinau, kokia proga, mums, vienuoliktokams, papasakojo, kodėl nebetiki. Kai dar buvo mažas, į jų namus užsuko kalėdojantis kunigas. Pamatęs katekizmą skaitantį vaiką, svečias esą pasakė: „Viskas čia nesąmonė. Neskaityk.“

Ši istorija mane supurtė, norėjau prieštarauti, kad pats kunigas kalbėjo nesąmones, bet rimtų argumentų man trūko. Mūsų parapijoje tuo metu praktiką atliko jaunas pogrindinės seminarijos diakonas, laukiantis šventimų. Kitiems pasiūliau pasikviesti jį, kad paskaitytų paskaitą apie Dievo buvimo įrodymus – apie juos buvome ne kartą girdėję.

Diakonas klausimą pasuko visai kitu aspektu: „Pasaulyje pilna knygų apie Dievo buvimo įrodymus, tai kodėl žmonės vis dar netiki? – provokavo mus. – Iš jūsų gyvenimo kiti turėtų atpažinti, kad esate sutikę Dievą ir jį tikrai mylite.“ Tokia buvo jo paskaitos esmė. Prisipažinsiu, iš pradžių viduje supykau ir norėjau jam priminti, su kuo turi reikalą… Tačiau mintis tarsi radiacija prasiskverbė vis giliau ir giliau, kol, sudėjusi ginklus, turėjau pripažinti, kad tikrai dar mažai pažįstu, tad mažai ir myliu savo Dievą.

Pradėjome susitikinėti su maža grupele ir pirmiausia… atsivertėme Evangeliją ir mokėmės gyventi vienas po kito jos žodžiais kasdienybėje. Sužinojau, kad ne tas, kuris man sako „Viešpatie, Viešpatie, tikrai mane myli“, o tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią. Tad atlikti taip nemėgstamus namų ruošos darbus ar atsitraukti nuo įdomios knygos tapo daug lengviau, nes patarnavimas, kurio prašė namiškis, buvo išties skirtas Jėzui, kuris ir man asmeniškai kartoja: „Tai man padarei.“ Didžiausią perversmą patyriau, suvokdama, kad Evangelijos širdis yra Jėzaus testamentiniai žodžiai, malda Tėvui, kuria jis meldėsi už savuosius: kad jie būtų viena, „kaip ir mes“. „Kaip? – galvojau, – svarbiausia yra vienybė? Ne pasiaukojimas, veikla, darbai, idealai?..“

Netrukus atsirado proga įsilieti į didesnę judėjimo bendruomenę, kuri Lietuvoje tyliai gyvavo nuo gūdžių tarybinių metų – septintojo dešimtmečio pabaigos. Nuo 1990 m. rudens Vilniuje nuolat veikia vyrų ir moterų centrai, organizuojantys įvairių pašaukimų ir amžiaus grupių bendruomenės narių gyvenimą.

Tikime, kad Šventoji Dvasia nuolat lydi ir ugdo Bažnyčią, vis geriau atskleisdama Evangelijos žinią. Kiekvienam istorijos tarpsniui Dievas siunčia tokią pagalbą, kokios tuo metu labiausiai reikia. Pavyzdžiui,  kai 13 amžiuje, supasaulėjusiai Bažnyčiai ir dvasiškai pavargusiai visuomenei reikėjo naujo evangelinio ir misijinio gūsio, Dievas dovanojo mums neturto charizmą per šv. Pranciškų ir jo brolius. Prieš jį, tautų kraustymosi epochoje, šv. Benediktas įsteigė abatijų – dvasinių ir kultūrinių centrų, tapusių atspirtimi prie jų besiglaudusiems miestams ir t. t. Kiekvienas šventasis su jam dovanota charizma, Dievo dovana, yra vienas Evangelijos žodis, kurį Šventoji Dvasia ištaria kaip tik tada, kai jo labiausiai reikia.

Chiaros Lubich, fokoliarų pradininkės, charizmą geriausiai nusako žodis vienybė, kurį ji suprato ir kaip laiko ženklą. Manau, sutiksime, jog nors gyvename dialogo, laisvės bei įvairovės laikais, mums vis dar sunkiai sekasi tą įvairovę supinti į darnią mozaiką, suteikti erdvės kitam. Kiek mažų ar didelių konfliktų aplinkui... Judėjimas yra tarsi viena iš laboratorijų, kur įvairių rasių ir kultūrų, skirtingų socialinių sluoksnių ir kartų žmonės, semdamiesi evangelinės išminties, mėgina kas kartą vis iš naujo patirti, ką reiškia tas „kaip danguje, taip ir žemėje“. Judėjimui priklauso ir kitų krikščioniškų Bažnyčių, kitų religijų ir religinių įsitikinimų neturinčių žmonių.

Kadaise K. Rahneris skundėsi, kad pamatinė krikščionių tikėjimo tiesa apie Dievą – Trejybėje Vieną yra labiausiai nutolusi nuo krikščionių gyvenimo ir kad tai – savotiška praktinė erezija… O juk tarpusavio meilė yra išskirtinis krikščionių bruožas, pabrėžiama judėjime. Tai ji įprasmina asketines pastangas: dorybių ugdymą, savęs išsižadėjimą ir maldos gyvenimą. Ekspertų vertinimu, pirmą kartą suformuluojamas bendrystės dvasingumas, atbaigiantis lig šiol gyvavusius individualistinius dvasingumus. Be abejonės, kurti vienybę nėra nei paprasta, nei lengva, tačiau ją patirti – tai paragauti Dangaus…

Kaip jau sakėme, kiekviena tikra Dievo dovana skirta visai Bažnyčiai, todėl šventasis popiežius Jonas Paulius II dokumente „Novo millenio inneunte“ paragino visą Bažnyčią atsigręžti į bendrystės dvasingumą, kaip labiausiai atitinkantį jos prigimtį ir misiją.

Kaip nutiko, kad atsidūrei Bernardinai.lt? Ką Tau reiškia darbas čia?

Atsidūriau dienrašty, nes reikėjo pakeisti darbą. Parašiau vyriausiajam redaktoriui, kurį pažinojau iš studijų laikų VU, ar kartais nežino, kam reikėtų tokios kaip aš. Mano nuostabai, jis pakvietė pokalbiui dėl darbo Bernardinai.lt. Po pusmečio atsirado ir pinigų mano algai.

Tai buvo mano svajonių darbas, kuriam nesijaučiau tinkamai pasirengusi. Gal dėl to, kad dar nebuvo pasirengę ir kiti, ši vieta teko man. Darbas dienraštyje yra galimybė dalintis krikščionio gyvenimu su kitais. Augti tikėjime, bandyti suprasti šiandieną ir tai, kaip Evangelija sufleruoja joje būti, ją kurti.

Beje, dienraštyje rašoma ne vien apie religiją – labai sveika turėti tokį įvairialypį kontekstą, saugantį nuo pavojaus uždaryti dvasinį gyvenimą vien į Bažnyčios arba dar blogiau – tik į privačią, erdvę. Labai branginu visus kolegas, ypač tuos, kurie mažiausiai save sieja su religija – jie man atskleidžia kitą tikrovės pusę, kurios aš nepatiriu ar nepastebiu.

Visai neseniai buvai Renovabio organizuotoje konferencijoje apie katalikišką žiniasklaidą. Ko galėtume pasimokyti iš kolegų užsienyje, o gal turime net kuo juos pamokyti?

Konferencija buvo skirta Rytų ir Centrinės Europos šalims, tačiau jos metu buvo pristatyta ir Vokietijos katalikų patirtis, įspūdingai atrodo ir Lenkijos katalikiškos žiniasklaidos žemėlapis. Plačiau apie renginį pasidalinau tekste „Bažnyčia ir žiniasklaida: priešės ar partnerės?” Apibendrindama galėčiau tik pasakyti, kad visi ekspertai pabrėžė, jog Bažnyčia turi ryžtingai išnaudoti internetinės erdvės teikiamas galimybes. Apskritai nebijoti žiniasklaidos, susipažinti su medijų specifika.

Man labiausiai įstrigo lenkų žurnalistų kuriama laida įvairiomis temomis, kuriose vyksta gyva diskusija, dalyvaujant ir kitų pažiūrų žmonėms. Bažnyčios socialinis mokymas pateikiamas kartu su kontrargumentais, priimant juos kaip teisėtus. Sužavėjo kai kurių projektų estetinė pusė: išties vaizdas yra svarbiausias komunikatorius. Kitas aspektas – medijų etika; žurnalistas, kaip asmenybė, kuriuo auditorija pasitiki dėl jo autentiškumo. Žodžiu, ne konferencija, o tikros dvasinio atsivertimo rekolekcijos!

Kita vertus, toks projektas, kaip dienraštis Bernardinai.lt sukėlė visų susižavėjimą vien dėl fakto, kad jis visiškai atiduotas į pasauliečių rankas; kad išsilaiko, neturėdamas institucinio finansavimo, štai jau 10 metų; kad sugeba išlaikyti aukštus žurnalistikos standartus, pelnyti visuomenės pasitikėjimą. Auditorija, kurią sudaro beveik 10% gyventojų, gėdos nedaro.

Esi Religijos skyriaus redaktorė. Labai sudėtingos ir atsakingos pareigos, tenka sulaukti radikaliai priešingų priekaištų. Ar dažniau girdi kritiką ar palaikymą? Kaip pavyksta ieškoti savo kelio tarp Scilės ir Charibdės?

Tiesiog neįtikėtina, kaip viskas pasikeitė per pastaruosius keletą metų. Susiformavo vyskupijų informaciniai biurai – vienur dar tik embrioniniai, kitur reguliariai veikiantys. Įsibėgėjo sielovados centrų, jaunimo, šeimos pastoracijos veikla ir t. t. Turime ir ne vieną katalikišką leidinį, radijo laidas, interneto portalus… Bernardinai.lt yra vienas iš tos krikščioniškos žiniasklaidos ekosistemos dalyvių, be kurio ji išsibalansuotų, tačiau jis nėra nei vienintelis, nei nuo kitų nepriklausomas. Manau, labai svarbu mums patiems tai suprasti.

Tampa kur kas paprasčiau gauti informacijos, nes žmonės nori patys ja dalintis, atrasdami žiniasklaidos galimybes. Iš daugelio esu girdėjusi, jog apie iniciatyvas ar renginius žmonės sužino būtent iš Bernardinai.lt. Spėju, kad sulaukiam mažiau nepamatuotų priekaištų dar ir todėl, kad vis daugiau žmonių Bažnyčioje patys pamėgina ko nors imtis… Labai branginu asmeninę draugystę, kuri užsimezga su nuolatiniais autoriais ar kolegomis iš kitų medijų. Iš jų sulaukiu palaikymo, o prireikus – ir tiesios pastabos, ilgai neauginant nuoskaudos… Dėkoju visiems kunigams, ekspertams, kurie sutinka bendradarbiauti, kuriant TV laidas.

Laikui bėgant išsigrynino supratimas, kas nėra Bernardinai.lt. Tikrai nesame elitinis intelektualų portalas. Man patinka, kad jis yra ganėtinai „populiarus“ – populus prasme: tai yra prieinamas ir suprantamas, bet ne lėkštas. Būdavome kritikuojami dėl didelio dėmesio dvasinio gydymo tekstams. Bet man dėl jų niekada nebuvo gėda. Kas paneigs, kad būtent šito žmonėms šiuo metu labai reikia?

Kitiems trūksta kritiškumo Bažnyčios atžvilgiu. Sutinku. Sakyti tiesą sunku. Dar sunkiau savo artimiesiems. Kita vertus, nenutylime nieko, kas mus pasiekia kaip patikimos žinios, vien bijodami pakenkti Bažnyčios įvaizdžiui. Kad žinių iš Bažnyčios pusės mažai, ar tai reiškia, kad turime kliautis gandais ar nepaisyti pagarbos asmens orumui principų? Aš atsakymo neturiu. Manau, turime visi kartu kaip bendruomenė pribręsti prie naujų skaidrumo ir atvirumo standartų. Daug vilties man teikia dabartinis mūsų popiežius Pranciškus.

Man asmeniškai sunkiausios situacijos yra tos, kai žmonės jaučiasi įžeisti vien fakto, kad publikuojamas tam tikras asmuo – persona non grata. Dar sunkiai skinasi kelią drąsa išgirsti oponentą, pripažinti, jog net priešas gali būti nuoširdus: taip, nuoširdžiai klysti – ir tai jokia nuodėmė, – tačiau gali turėti ir tiesos krislelį, kurio mes gal nepastebime.

Norisi tikėti, kad jau išaugome iš fazės, kai, užsidarę savo „bendraminčių rateliuose“, kritikuodavome kitų darbą, vien todėl, jog jį daro jie, o ne mes. Labai norėčiau, kad prie mūsų drąsiau prisijungtų naujų autorių su savo specifiniu pasaulio matymu.

Manau, kad tikrai ne religijos redaktorius turi jaustis kaltas, jog neparengia visų įmanomų tekstų, skirtų ugdyti tikėjimą ar bažnytinės bendruomenės aktualijoms. Straipsniai atsiranda iš bendro veikimo, kai kiekvienas daro tai, ko Dievas iš jo prašo, ir leidžia, kad viskas mūsų bendruomenėse cirkuliuotų, nebijant „susitepti“ netobula žiniasklaida.

Klausinėjo Andrius Navickas