G. Kajėno nuotrauka

Jei  nuspręstume, kad „Bernardinai.lt“ yra mažas visos Lietuvos atspindys, tai galėtume teigti, kad Lietuvoje gyvena pusė milijono Kajėnų, bent po kelis šimtus tūkstančių Žiugždų ir Navickų. O gal taip ir yra – tik žmonės prisistatinėja ne savo pavardėmis.

Kai Gediminas prasitarė, jog jo žmona Jurga ieškosi darbo, dėl man pačiam sunkiai suprantamų priežasčių leptelėjau, kad gal jai tiktų „Bernardinai.lt“? Tiksliau, gal ir galima suprasti, kodėl taip pasakiau. Jurgą šiek tiek pažinojau. Žinojau, kad  ne tik graži, bet ir išmintinga bei darbšti. Kažkada rašė eilėraščius bei eseistinius tekstus, dirbo vadybininke keliose įmonėse. Tačiau ar kiekvienas geras žmogus turi dirbti būtent „Bernardinai.lt“? Gediminas taip pat tik gūžtelėjo pečiais. Perspektyva dirbti kartu su žmona jam neatrodė pati geidžiamiausia, bet kai reikia darbo, renkiesi mažesnį blogį.

Kiek suprantu, ir pati Jurga nustebo, nes į „Bernardinai.lt“ duris negalvojo belstis. Tačiau  kai nuvalė nuo šios minties visas apnašas, ji pasirodė visai patraukli.

Prisipažįstu, sutaręs dėl darbo su Jurga, jaudinausi beveik tiek pat, kiek dar prieš keletą metų priėmęs dirbti žmoną Vaidą.  O jei Vaida ar Jurga nusivils darbu ar bus įskaudintos kalbų, kad ne dėl savo sugebėjimų, o per  pažintis pateko? Kaip prireikus sakyti pastabas? Ne veltui sakoma, kad dažniausiai tie sprendimai labiausiai vykę, kuriuos priimant teko grumtis su abejonėmis. Šiandien neįsivaizduoju „Bernardinai.lt“ be Vaidos ar Jurgos indėlio.

Na, o dėl Jurgos... Niekada negalvojau, kad moteris gali būti nuostabi mama, rūpintis trimis dukrytėmis, rašyti išsamias knygų apžvalgas, rengti renginių kalendorius, atrasti laiko tekstams apie šeimą, rūpintis Šeimos ir ugdymo skyriumi „Bernardinai.lt“, redaguoti tekstus, skaityti korektūras, bendrauti su leidyklomis ir dar rūpintis milijonu (ne mažiau) kitų darbų.

Ką čia bepridursi – nebent, kad „Kajėnai – jėga“.

 Kaip nutiko, kad atsidūrei Bernardinai.lt? Atėjai kontroliuoti, ką vyras Gediminas daro, ar atėjai nepaisydama to, jog čia viešpatauja Gediminas?

Bernardinai.lt redakcijoje aš dar visai „jauniklė“ – dirbu čia dar tik kiek daugiau nei dvejus metus, o Bernardinai.lt egzistuoja jau dešimtmetį.

Taip susiklostė, kad kai mūsų mažiausiajai suėjo dveji metukai, pradėjau dairytis darbo. Kadangi turėjau patirties komercinėse įmonėse, ieškojau kažko visiškai kito. Bet ko tiksliai – nežinojau. Vis dėlto motinystė buvo stipriai užvaldžiusi, svarbiausia, rodėsi, kad galėčiau ir vaikams skirti dėmesio, ir dirbti. Neįmanoma? Aš irgi taip maniau, prieš ateidama čia.

Jei jau būti atvirai iki galo, tai Bernardinai.lt buvo visiškai atsarginis variantas, nes: a) buvo visiškai nedrąsu pasiryžti dirbti kasdien ten pat, kur ir mano vyras, b) jaučiausi Bernardinams „per maža“ (per mažai turinti patirties, neišskirtinė – o juk čia tokie tekstai, tokie žmonės, tokios patirtys...). Bet, padrąsinta Andriaus, išdrįsau. Taip ir įpuoliau į Bernardinai.lt sūkurį.

Žinoma, kad dirbti kartu su vyru yra įdomi patirtis. Iš pradžių daug apie tai kalbėjomės, tiksliau, aš daugiausia abejojau, ar tai netaps išbandymu, ar neatsibosim vienas kitam, bet mūsų veiklos sritys skirtingos, tad neretai susitinkame tik per pietus. O ir grįžus namo nebereikia kalbėtis apie darbus, nes darbo vieta ta pati. Tikrai nesijaučiu nei kontroliuojanti, nei konkuruojanti. Bet šiuo atveju pliusų yra daugiau nei minusų.

Austrijoje, dviejų kilometrų aukštyje.

Bernardinai.lt nuotrauka

Pirmojoje Bernardinai.lt išleistoje knygoje „Aštuntoji diena“ yra Tavo esė. Tuo metu, žinau, rašei eilėraščius. Dabar tekstuose tarsi po truputį grįžti prie eseistikos, o gal taip tik atrodo? O kaip su eilėraščiais?

O, eilėraščių buvo. Dar ir dabar pas tėvus yra sąsiuvinis, į kurį rašyti mano pirmieji eilėraščiai – tai įvyko ketvirtoje klasėje. Juokingi dabar jie man atrodo: apie gyvūnus, vaikus, knygas, mamą. Vėliau juose atsispindėjo paaugliški jausmai, tas nežinomas didelis pasaulis, sumišimas. Dvyliktoje klasėje, pamenu, mano eilėraščius klasiokės nusirašinėdavo į užrašų knygeles, mat buvo apie meilę ir panašias, joms tinkančias patirtis. Studijuojant lituanistiką, eilėraščiai taip pat tiko, o paskui... Paskui gyvenimą užvaldė motinystė ir turiu tris pačius gražiausius eilėraščius – Smiltę, Luknę ir Gailę: jos – visi mano nutylėjimai, tarpai tarp būties ir buities, džiaugsmas, rūpestis. Taip pamažu radosi tekstai apie motinystės patirtis – norėjosi išsisakyti, kaip yra, ką kasdien patiriame. Labiausiai tam, kad pati paskui neužmirščiau, koks tai gėris, koks tai buvo laikas. Man šie tekstai savotiški laiko įprasmintojai, atminties įgalintojai, savotiškos patirties „fotografijos“.

Paskutinį eilėraštį parašiau seniai. O ir poezijos beveik nebeskaitau. Jaučiuosi atitolusi, nes... poezijai reikia laiko, reikia atstumo, reikia minčių susigulėjimo. Negaliu eilėraščių skaityti kaip paprasto romano. Manau, kad kiekvienas per gyvenimą keičiamės. Šiuo metu jame poezijos (beveik) nėra, tačiau tai nereiškia, kad niekada ir nebus.

Jurga su Smilte, Lukne ir Gaile.

Evgenios Levin nuotrauka

Trys merginos namuose – geresnis gyvenimo universitetas nei kelios aukštosios mokyklos?

Trys merginos – rimtas iššūkis. Tai suprantame ir patiriame kasdien.

Jau ne kartą ir savo tekstuose esu rašiusi, kad kiekvienas vaikas skirtingas, net jei jie broliai ar seserys, tai nereiškia, kad jų vienodi poreikiai, charakteriai, „ožiukai“. O ir mes patys, kaip šeima, aišku, kad keitėmės. Tarkim, mūsų mažiausioji atėjo į šeimą, kurioje jau buvo dvi dukros, o pirmagimė turėjo daugiausia laiko būti vienturte (pirmoji dukra, pirmoji anūkė, pirmoji dukterėčia...), tad natūraliai ir lepinimo patyrė daugiau. Bet ne tai svarbiausia.

Svarbiausia, ką ir kasdien sau kartoju, kad tarp tų kasdienių, buitiškų, rutiniškų „privalau“, pokalbių, elgesių, jausmų, pamatytume tai, kas yra daugiau – šeimos stebuklą, bendrystę, neskubintume užgesinti (kad ir labai jau netinkančių ir „trukdančių“ įprastam ramiam vakarui) sunkesnių jausmų, išgirstume savo vaiką. O ir pabūtume kartu. Puikiai matau, kaip tai sudėtinga dirbantiems tėvams, kai grįžti namo 18–19 val., o devintą vaikai jau turi būti lovose. Kaip per tas dvi valandas atlikti tai, ką „privalau“, ir tai, kas padėtų šiai dienai užgesti gražiai. Tai kasdienybės rebusai. Juos spręsti ne visada lengva. Bet kai apkabina trys poros rankyčių, kai matau, kaip dukros auga, tampa tikromis padėjėjomis, smalsuolėmis, darosi lengviau priimti, išgyventi kasdienius rūpesčius.

O šiaip tai, taip – kiekviena mama ir tėtis, jei tik stengiasi skirti pakankamai laiko savo vaikams, tikiu, per gyvenimą įgaunu puikių derybinių įgūdžių. Kažkada net buvau sumaniusi parašyti tekstą apie tai, kuo per gyvenimą tampa tėvai, auginantys vaikus: supratau, kad vien tas sąrašas būtų puikus tekstas. Nes juk neretai būtent gimus vaikams mama tampa puikia virėja, kirpėja, namų tvarkytoja, matematikos lygčių sprendėja, o tėčiai – sporto treneriais, gidais, pasakų sekėjais ir t.t... 

Pasirengusios plaukti

Kaip sugebi spėti būti mama ir puiki darbuotoja? Gal žinai kokią paslaptingą formulę, kurios ieško ir neranda daugybė moterų, o ir vyrų?

Nemanau, kad sugebu, tik stengiuosi. Ir kasdien patiriu, kaip tai sudėtinga. Bet šiaip... esu darboholikė, išsikeliu sau tikslus, planuoju darbus. Man svarbu žinoti, ką šiandien veiksiu, kam skirsiu mintis ir žodžius, bet, kaip ir kiekviename darbe, čia irgi nutinka netikėtų „iškritimų“ – ir gerąja prasme (nauji darbai, idėjos, pažintys), ir blogąja (kai suserga vaikai, nusvyra rankos).

Paslaptingos formulės, man regis, nėra. Kiekvienas turime atrasti tai, kas geriausia mūsų gyvenimui, kad nevergautume kažkieno primestoms taisyklėms, kad neaukotume gyvenimo nesvarbiems dalykams, kad pokalbių ir darbų apie nieką būtų kuo mažiau. Visiškai to įgyvendinti neįmanoma, tai utopija, bet stengtis verta. Ir patikėti, kad taip galima. Ir džiaugtis tuo, kad kažkur kažko gauni ir patiri mažiau, bet kažkur – tikrai daugiau. Ir jei tas daugiau yra svarbiausi dalykai gyvenime, tada šia kryptimi verta ir judėti.

 Vis palydi kitų parengtas knygas, o kada galime tikėtis Tavo knygos?

Kažkada susimąsčiau, kad jau gerus metus laiko skaitau tik vaikiškas knygas. Ir kaip man tai patinka! Randu ten viską, ko man reikia – ir juoko, anekdotiškų situacijų, puikių pasakojimų, ne kartą ir ašarą nubraukiu. Man labai svarbu, kad knyga mane veiktų emociškai, kad ji man prabiltų nuo pirmų puslapių. Šią vasarą pirmą kartą po ilgesnės pertraukos perskaičiau 3 knygas suaugusiesiems: „Kaip vanduo šokoladui“, „Debesų atlasą“ ir „Lazario moteris“. Ir darkart įsitikinau, kaip man svarbu knygos, kaip noriu apie jas kalbėtis, dalintis, iškart ėmiau norėti jas visas tris pristatyti, bet kad nebežinau, kaip tam atrasti laiko.

Dabar Bernardinai.lt natūraliai esu arčiausiai knygų: mokausi parinkti tinkamą popierių, viršelį, derinam maketą, tariamės su spaustuvėmis dėl leidybos, žodžiu, knygos leidimo procesą imu pažinti iš vidaus. Tai sudėtingas darbas, nekalbant jau apie tai, kad visų pirma turi būti geras tekstas. Niekad nesvajojau parašyti savo knygą, bet nesakau, kad taip nebus. Tačiau iki to dar reikia užaugti... Ir pagalvoti, ką norėčiau pasakyti tam, kuris paimtų šią knygą į rankas.

 Neabejotinai esi daugiausia vaikiškų knygų Bernardinai.lt redakcijoje, o gal ir apskritai Lietuvoje, perskaitantis žmogus. Ką galėtum pasakyti apie dabartinę literatūrą vaikams? Kaip atsirenki knygas savo kasmėnesinėms apžvalgoms?

Atėjusi dirbti į Bernardinai.lt, turėjau atrasti tai, kas man įdomu – temas, tekstus, darbus. Kadangi mes su vyru labai mėgstam skaityti, tai ir dukroms knygas pirkdavom, tad natūraliai pagalvojau, kad būtų įdomu ir pristatyti šias knygas. Pradėjau domėtis. Prieš dvejus metus tokių apžvalgų labai trūko, apie vaikų knygas daugiausia buvo kalbama tik prieš „Metų knygos“ rinkimus, net interneto dienraščių knygų pristatymų skyriuose vaikų knygos nebuvo pristatomos arba tai daroma labai padrikai. O man norėjosi nuoseklumo: kad sektume šį kontekstą, stebėtume, aptartume, dalintumėmės. Buvo nedrąsu kreiptis į leidyklas, bet visos labai noriai sutiko bendradarbiauti – duoti knygų apžvalgoms, kurias mes paskui padovanojame skaitytojams, mokyklų bibliotekoms. Taip ir rengiu jau antrus metus kasmėnesines vaikų literatūros apžvalgas, turiu susidariusį šiokį tokį vaizdą, džiaugiuos atrasdama naujų leidyklų puikių knygų.

Knygas apžvalgoms renkuosi iš to, kas per tą mėnesį išleista naujo. Kartais ir kokią senesnę, mano dar neskaitytą, nepristatytą knygą atkapstau. Kartais pasitikrinu „ant“ mūsų dukrų – įduodu joms krūvelę pavartyti, paskaitome vakarais, ir stebiu, ar susidomi, ar ne. Bet šiaip jau stengiuosi apžvelgti kaip įmanoma skirtingesnes knygas, tikrai neatsirenku tik tų, kurios man patinka. Man atrodo, svarbu matyti kontekstą, žinoti, kokių tų knygų yra, apie ką jos, ir tada spręsti – patinka tai man, mano šeimai, ar ne.

O apskritai apie lietuvių vaikų literatūrą kalbėti kiek sudėtinga. Skaičiau, kad pagal statistiką Lietuvoje kasmet išleidžiama apie 400 knygų vaikams (taip pat ir perleidimai, pasakų leidimai). Tai tikrai labai daug – ir pasiklysti galima. Man regis, kad šiandien labai daug gražių knygų, susitelkusių į ryškias spalvas ir nuotykius. O už tų nuotykių retoje kas giliau slepiasi. Knygą vis dažniau stengiamasi vaikui pateikti ne tik kaip knygą, bet ir kaip žaidimo priemonę. Tada, pastebėjau, vaikas vis rečiau į rankas nori paimti paprastą, iliustracijų ir spalvų fontanais netrykštančią knygą, bet su puikiu tekstu. Tarkim, „10+“ klasikos serijoje vienos leidyklos leidžiamos knygos – nuostabios, bet kokios nepatrauklios... Kiekvienam vaikui patinka skirtingos knygos, išdrįskim pasiūlyti, paklausti, kas jam įdomu, domėkimės, ką skaito/ varto jo klasiokai ar grupiokai, ir tikrai atrasime tą, kuri patiks būtent mūsų vaikui. Ir šiaip, knygą reikėtų pirkti knygyne, o ne kokiam prekybos centre „ant greitųjų“, kur pasirinkimas nulemtas komercinių santykių.

Jurgos sodintas darželis troboje Anykščių rajone.

Bernardinai.lt nuotrauka

Kaip gimsta Tavo tekstų temos? Kaip atsirenki, kas svarbu Bernardinai.lt skaitytojui, kas nelabai?

Viskas vyksta labai skirtingai. Kartais temos kyla iš vidaus, kartais jos „išsprogsta“, o kartais pamažu, iš lėtų sakinių susidėlioja. Kartais atsiranda iš bendravimo su kitomis šeimomis, jų rūpesčių. Paskaitinėju ir užsienio spaudą internete, jei už kažko užsikabinu, iškart pagalvoju, ar tai būtų įdomu mums Lietuvoje. Natūralu, kad daugiausia mano temos sukasi apie vaikus – man tai įdomu, keliu klausimus, ieškau atsakymų, klausausi, kas rūpi kitoms, vaikus auginančioms mamoms.

Krekenavos regioninio parko apžvalgos bokšte. Tarp merginų - ir krikšto sūnus Pijus.

Bernardinai.lt

Papasakok apie savo vaikystę, kaip atvykai į Vilnių, kaip sutikai Gediminą.  Kas Tau yra santuoka ir šeima?

Gimiau Krekenavoje. Turiu jaunesnę sesę (dabar ji – chemijos ir fizikos mokytoja), mama taip pat mokytoja, tetė – veterinaras. Lankiau čia muzikos mokyklą (grojau smuiku), Krekenavos mokyklą, vėliau labai aktyviai įsitraukiau į visuomeninės organizacijos „Sniego gniūžtė“ veiklą, kas labai padėjo būti tame nedideliame miestelyje, nedidelėje bendruomenėje, nes man visad reikėjo daugiau – daugiau žmonių, daugiau veiklos, įvairesnių užsiėmimų. Labai mėgau susirašinėti: vienu metu, pamenu, susirašinėjau su daugiau nei 10 bendraamžių. Iš to laiko liko viena draugė, su kuria bendrauju iki šiol. Ir, žinoma, šūsnis laiškų – kai kurie labai gražūs, šilti, tad saugau juos ir šiandien, kada nors parodysiu dukroms kaip galimą bendravimo, santykių kūrimo išraišką.

Vyresnėse klasėse, aišku, atsirado pareiga nuspręsti, ką veiksiu gyvenime toliau. Ir tiesą sakant, iki galo nežinojau net baigusi 12 klasių, man tik svarbu atrodė atvažiuoti mokytis į Vilnių. Vilnius man buvo svajonių miestas, net nelabai svarbu, atrodė, ką mokytis. Kadangi dar mokykloj rašinėjau, lietuvių man patiko, išsigrynino dvi kryptys – žurnalistika arba filologija. Įstojau į pastarąją. Ir nesigailiu. Mokytis man patiko, gyventi bendrabutyje – taip pat. Čia ir su Gedu per bendrus pažįstamus susitikom. Studentavimo laikas buvo ypatingas, kupinas atradimų, patyrimų, mokymosi ne tik mokslų, bet ir gyvenimo, bendravimo prasme. Labai tikiuosi, kad mūsų dukros galės patirti šį džiaugsmą ir iššūkį, o aš senatvėje tikrai turėsiu ką papasakoti anūkams.

Kas man yra santuoka ir šeima? Chm... Tokio klausimo kažkaip ir nekėliau sau... Bet turbūt ir taip aišku, kad viskas. Visas mano gyvenimas, tai, kokia esu šiandien. Ir didžiausia dovana, ir didžiausias išbandymas.

O kas Tau yra Bernardinai.lt? Kaip įsivaizduoji jų ateitį?

Man Bernardinai.lt yra ne tik darbo vieta, duona kasdienė. Tai gyvenimo būdas, gyvenimo laikas. Čia nėra taip, kad padirbai, padirbai ir užmiršai. Čia nuolat galvoji: ką parašyti, ką publikuoti, kaip išleist knygą, kokius susitikimus ir kur rengti, atsirenki, kas svarbu, prisidedi prie bendro Bernardinai.lt audeklo kūrimo. Kasdien jis vis kitoks, kaip ir besikeičiantis gyvenimas. Tai ir įdomiausia, tai ir sudėtingiausia.

Ateities prognozuoti nemėgstu. Net koks bus oras, geriausia klausyti tik to ryto žiniose. Tad kiekviena diena, kurią pragyvename, ir yra kelias į rytojų. Mažais žingsneliais, tikiu, į mūsų skaitytojų gyvenimus, rūpesčius, džiaugsmus.

Klausinėjo Andrius Navickas